- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-29
- Bylos Nr.
- A-1699-442/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00561-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 10 d. Minėtu laikotarpiu, pareiškėjui buvo leidžiama praustis duše tik vieną kartą per savaitę (šeštadieniais), dušo patalpose buvo 10 purkštukų, o jais naudotis vienu metu turėjo nuo 100 iki 250 asmenų, todėl nespėdavo nusiprausti. Dušo patalpose nebuvo jokių sienelių, pertvarų ar užuolaidų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Dušuose kiti nuteistieji netinkamai elgėsi, todėl pareiškėjas buvo priverstas maudytis nežmoniškomis, nehigieniškomis sąlygomis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dušo patalpose tik vienas purkštukas buvo reguliuojamas, o per kitus bėgo tik karštas vanduo, šalto vandens nebuvo. Nurodytos sąlygos neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą, dėl to jam kilo neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pertvarų įrengimas dušuose nebuvo teisės aktuose numatytas, todėl Vilniaus PN įrengta dušų patalpa atitiko visus teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nuteistiesiems buvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo teiginys, kad vienu metu 10 purkštukų turi naudotis nuo 100 iki 250 nuteistųjų buvo neteisingas, kadangi toks asmenų kiekis į dušų patalpas netelpa. Dušų patalpos buvo kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrįstos tik abstrakčiais teiginiais. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam negalėjo kilti jokia žala. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais remiantis jam padaryta prašoma priteisti neturtinės žalos suma. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik galimai siekdamas sau turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teismui pateiktuose 2018 m. kovo 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nesutinka su atsakovo Vilniaus PN teiginiu, jog teisės aktai neįpareigojo įrengti dušuose pertvarų, kadangi tokia pareiga Vilniaus PN buvo nustatyta.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas nurodė, kad dėl pertvarų nebuvimo dušuose ginčo nebuvo, šias aplinkybes patvirtino Vilniaus PN į bylą pateiktos dušų fotonuotraukos, iš kurių buvo matyti, kad dušai vienas nuo kito jokia pertvara nėra atskirti. Teisės aktai dušo vietų atskyrimo nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN teisės aktuose buvo nustatyta pareiga įrengti dušuose pertvaras, teismo atmesti kaip nepagrįsti.
8. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą), kurioje išaiškinta, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau teismas pripažino, kad ši aplinkybė neužtikrino visiško privatumo buvimo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad jeigu būtų nustatytos ypač prastos pareiškėjo kalinimo sąlygos, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas būtų vertinamas kaip vienas iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to nebuvo, nes pats pareiškėjas nurodė, kad jam buvo leidžiama praustis vieną kartą per savaitę, teismo vertinimu, Vilniaus PN veikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus turėjo veikti, todėl neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nekonstatavo.
10. Teismas pažymėjo, jog HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas. Ginčo dėl to nebuvo, nes pats pareiškėjas nurodė, kad karštas vanduo į dušo patalpas buvo tiekiamas. Visgi pareiškėjas teigė, kad dušo patalpose tik vienas purkštukas buvo reguliuojamas, o per kitus bėgo tik karštas vanduo, ir dėl to jis turėjo praustis po degančiu vandeniu. Teismo vertinimu, prausimasis po degančiu vandeniu, kaip nurodė pareiškėjas, turėtų sukelti fizinį skausmą, pasireiškiantį išoriniu odos nudegimu, kuris, savo ruožtu, skirstomas į atitinkamus laipsnius (pirmojo, antrojo, trečiojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai). Teismas nustatė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nebuvo užfiksuota, jog jis ginčo laikotarpiu buvo nudegęs, ar buvo gydomas nuo tam tikro laipsnio nudegimo. Taigi teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, laikė, kad pareiškėjo argumentas dėl prausimosi po degančiu vandeniu buvo deklaratyvus ir abstraktus, neįrodytas jokiais objektyviais duomenimis, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas nustatė, kad pareigą nurodytą HN 134:2015 28.2 papunktyje, dušines, prausyklos patalpas kasdien valyti ir dezinfekuoti, atsakovas vykdė. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo užfiksuota, kad Vilniaus PN dušai buvo netvarkingi ir nešvarūs, ir kada pareiškėjas buvo priverstas tokiomis sąlygomis praustis, teismas neturėjo pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis, kurie paneigė pareiškėjo argumentus.
12. Teismas, pareiškėjo argumentą, kad jis nespėdavo nusiprausti, nes dušuose esančiais 10 purkštukų vienu metu turėjo naudotis nuo 100 iki 250 nuteistųjų, vertino kritiškai, laikė deklaratyviu ir abstrakčiu, nes nurodytas faktas nebuvo patvirtintas jokiomis detaliomis aplinkybėmis. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kitų nuteistųjų elgesio duše, kadangi pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kad būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamo nuteistųjų elgesio ir į jo kreipimusis nebuvo reaguota, bei nenurodė koks ir kaip nuteistųjų elgesys darė neigiamą įtaką jo būsenai.
13. Teismas nurodė, kad nenustačius vieno iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo laikyti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos. Todėl nebuvo pagrindo atsižvelgti į privatumo naudojantis dušu neužtikrinimą ir nekilo turtinė prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.
III.
14. Pareiškėjas K. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priteisti jam neturtinę žalą.
15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi tik atsakovo argumentais ir EŽTT praktika (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pareiškėjo nuomone, po 2001 metų pasikeitė higienos normų reikalavimų, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos, kurios aiškiai nurodo, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros, kurios ne mažesnės nei 1,5 m aukščio, taip užtikrinant privatumą. Pareiškėjas pažymi, kad ir ginčo metu galiojusioje higienos normoje HN 134:2015 buvo įtvirtintas reikalavimas dušuose įrengti pertvaras. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas tik atsakovo argumentus, netinkamai įvertino pareiškėjo skundo aplinkybes, nors nuotraukose buvo aiškiai matyti, kad dušuose nėra pertvarų ir tai yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies ir HN 134:2015 nuostatų pažeidimas.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo pareiškėjas nenurodo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė.
18. Pareiškėjas, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2009 m. rugsėjo 27 d. gautame atsikirtime nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pačio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Panašios pozicijos laikosi ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). Pareiškėjo teigimu, privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, buvo pažeistas visą ginčo laikotarpį, todėl jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjas teigia, kad jam turėtų būti atlyginta neturtinė žala priteisiant piniginę kompensaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, manydamas, kad teisės aktų nustatyta tvarka dušo pertvarų Vilniaus PN neįrengimas pažeidė jo privatumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Vilniaus PN nebuvo įrengtos pertvaros dušuose. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.
22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, tenka atsakovui.
23. Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas yra siejamas ir su pertvarų dušuose nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad šiuo atveju Vilniaus PN į bylą pateikė dušų fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad dušai vienas nuo kito jokia pertvara nėra atskirti. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dušai buvo įrengti taip, kad galimai nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jais naudojantis.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).
25. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
27. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais. Atsižvelgdama į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvadą, jog asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).
28. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pareiškėjo skundą tenkindama iš dalies ir pripažindama, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo K. N. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo K. N. teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 10 d.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.