Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, Indrei Karpienei, Dianai Vorvul, Vilmai Marčiukaitytei, Rolandai Bučmienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Rimos Žaltauskaitės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. S., kaltinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

7. Prokurorės skundas atmetamas.

9. Vis tik, pritariant prokurorės argumentams, visų pirma pažymėtina, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apylinkės teismas netinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių dokumentų poėmio tvarką mokesčių administratoriui atliekant mokesčių mokėtojų patikrinimus, nuostatas ir dėl to padarė klaidingas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nepripažinimo leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog liudytojos R. J. mokesčių administratoriui pateiktas dokumentas (USB atmintinė), kuriame užfiksuoti R. T. galimai neoficialios apskaitos duomenys, gautas nesilaikant nustatytos tvarkos, todėl negali būti pripažįstamas leistinu įrodymu baudžiamojoje byloje, o juo remiantis pateikta specialisto išvada grįsti I. S. kaltės nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad paimant USB atmintinę, iš kurios informacija buvo vėliau Klaipėdos apskrities VMI specialistų buvo perkelta į kompaktinį diską, turėjo būti paimta, užpildant poėmio aktą FR0707, o to nepadarius bei nepaėmus R. J. asmeninio kompiuterio, iš kurio šie duomenys ir buvo paimti, jų negalima patikrinti leistinomis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis.

17. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan. BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Tačiau versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi ūkine, profesine ar kitokia veikla sąvokos. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į versliškumo sąvokos prasmę, nustatant šį požymį būtina vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą dėl veiklos versliškumo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes. Vadinasi, selektyvus ar paviršutiniškas aplinkybių vertinimas, motyvuojant versliškumo požymio buvimą ir kartu pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnį taikymą, nėra suderinamas su aplinkybių visumos vertinimo reikalavimu. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ūkinę, profesinę ar kitokią veiklą pagal aptariamą požymį (kriterijų) visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos (konkrečiu atveju) didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo.

18. Nagrinėjamu atveju neginčijamai įrodyti keturi atvejai, kuomet I. S. teikė protezavimo paslaugas VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini)besilankiusiems asmenims. Liudytojų E. B., V. K., G. B. ir A. V. parodymais nustatyta, jog jie I. S. už suteiktas paslaugas sumokėjo apie 897,82 Eur (3100 litų). Nesutiktina su prokurorės skunde dėstomais argumentais, jog ši jos veikla gali būti vertinama kaip didesnio pavojingumo. I. S., nors protezavimui reikiamas medžiagas, išmatavusi joms pagaminti reikiamus parametrus, užsakydavo iš R. T. individualios įmonės, kurios oficialioje apskaitoje šie užsakymai nebuvo atvaizduojami, tačiau iš šių duomenų negalima spręsti apie itin plačius išteisintosios ryšius su tiekėjais. Protezavimo paslaugos buvo teikiamos VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) pacientams, kurie naudojosi odontologo paslaugomis šiose gydymo įstaigose, taigi nebuvo vykdoma aktyvi pacientų paieška. Nenustatyta, jog I. S., teikdama protezavimo paslaugas, būtų naudojusis samdomų darbuotojų pagalba ar kitokiu būdu būtų išvysčiusi tokio pobūdžio vertimosi profesinės veiklos infrastruktūrą, dėl ko veiklai vykdyti būtų reikalingas didelių organizacinių pastangų poreikis. Įvertinus byloje suriktais įrodymais nustatytą I. S. už protezavimo paslaugų teikimą gautą pajamų dydį bei jų teikimo apimtį, nėra pagrindo spręsti, jog tokiu būdu išteisintoji reikšmingai padidino nuolatines pagal darbo sutartis gaunamas pajamas baudžiamajai bylai aktualiu laikotarpiu. Todėl šios aplinkybės niekaip nepatvirtina, jog I. S., atlikdama protezavimo paslaugas, šios veiklos ėmėsi versliškai.

20. 2016 m. birželio 20 d. FNTT specialisto išvadoje Nr. 5-2/84 Dėl I. S. ūkinės finansinės veiklos remiamasi į bylą pateiktu Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) 2016 m. birželio 5 d. raštu, kuriame nurodoma, kokias asmens sveikatos priežiūros licencijas Akreditavimo tarnyba yra išdavusi VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini), tai yra šioms įstaigoms suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nenurodant, kad jose, be kitų, gali būti teikiamos ir pirminės ambulatorinės odontologinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Remiantis šiuo raštu specialisto išvadoje konstatuojama, jog minėtos sveikatos priežiūros įstaigos neturėjo licencijų teikti odontologijos praktikos paslaugas ir dėl to buvo pažeistos Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. Nr. VIII-946) 16 straipsnio 5 dalies nuostatos, jog „Fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta“.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek byloje esančią medžiagą, tiek odontologijos praktikos veiklos apimtis bei šios veiklos vykdymo sąlygas ir tvarką reglamentuojančius teisės aktus, neturi pagrindo sutikti su šiais specialisto išvadoje dėstomais argumentais. Remiantis 2004 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Dėl odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijavimo Nr. V-694 (su vėlesniais pakeitimais) 3.1 punktu, sveikatos priežiūros įstaigoms, norinčioms teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugas, licencijas išduoda ne Akreditavimo tarnyba, o Lietuvos Respublikos odontologų rūmai (toliau – Odontologų rūmai). Būtent Odontologų rūmų išduotoje licencijoje bei jos priede apibrėžiama, kokia apimtimi įstaigoje gali būti teikiamos odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugos.

22. Iš Lietuvos Respublikos odontologų rūmų Odontologų licencijavimo komisijos 2015 m. kovo 13d. raštu (1 t., b. l. 95) pateiktų licencijų kopijų matyti, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) pagal 2008 m. lapkričio 19 d. išduotą licenciją Nr. 1541 bei jos priede numatytą veikos apimtį turėjo teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti odontologijos paslaugas (duomenys neskelbtini) nuo 2008 m. lapkričio 19 d. 2006 m. gruodžio 12 d. išduota licencija Nr. 0833 patvirtina, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) turėjo teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti odontologijos paslaugas (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. gruodžio 12 d. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. V-712 patvirtintu Odontologinės priežiūros (pagalbos) ir burnos priežiūros paslaugų sąrašu, ambulatorinės odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugos apima ir odontologijos paslaugas.

23. Taigi sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje tokio pobūdžio licenciją, gali būti teikiamos išduotos licencijos priede nurodytos ambulatorines odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugos (nagrinėjamu atveju – odontologijos), tačiau joje turi dirbti gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją įgijęs asmuo, turintis teisės aktų nustatyta tvarka išduotą galiojančią odontologijos praktikos licenciją, suteikiančią teisę verstis odontologine praktika pagal gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją. Tai yra, sveikatos priežiūros įstaigoje gali būti teikiamos gydytojo odontologo paslaugos, numatytos joje dirbančio specialisto kompetencijos ribose.

24. Iš bylos duomenų matyti, kad I. S. 2012 m. birželio 28 d. išduota licencija Nr. OPL-04119 patvirtina, kad ji turi teisę verstis odontologijos praktika pagal profesinę kvalifikaciją: Gydytojas Odontologas. Remiantis Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymo redakcijos, galiojusios I. S. kaltinime nurodytu laikotarpiu, 2 straipsnio 8 punktu, odontologijos praktika – odontologo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama burnos ligų individuali profilaktika, diagnostika, gydymas. Gydytojo odontologo veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę numatė kaltinimo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-706 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 42:2011 „Gydytojas odontologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, pagal kurios 10 dalies nuostatas odontologinė priežiūra – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti burnos ligų profilaktiką, diagnostiką, gydymą ir protezavimą. Iš šios normos 10.1 punkto matyti, jog gydytojas odontologas turi teisę verstis gydytojo odontologo praktika sveikatos priežiūros įstaigose šios medicinos normos ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tiek šioje normoje, tiek VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) patvirtinti gydytojo odontologo pareiginiai nuostatai, su kuriais pasirašytinai buvo supažindinta ir I. S., numato galimybę gydytojui odontologui teikti protezavimo paslaugas (konsultuoti, kaip parengti burną protezuoti, kokius parinkti dantų protezus, parengti protezuoti pacientą, netekusį dalies ar viso danties, nuimti nenuimamus dantų protezus, koreguoti nuimamus protezus-plokšteles, pritvirtinti nesilaikantį sąlygiškai kokybišką protezą, protezuoti dantis pavieniais vainikėliais, tiltiniais protezais iki keturių vienetų, įprastinės konstrukcijos dalinėmis plokštelėmis, sklotais ir kt.).

25. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, jog specialios teisės normos, numatančios, kokia apimtimi sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje Odontologų rūmų išduotą licenciją teikti odontologijos paslaugas, jos gali būti teikiamos, o šių paslaugų teikimo apimtį apibrėžia šioje įstaigoje dirbančio gydytojo odontologo medicinos normoje nurodytos kompetencijų ribos, taip pat įvertinus tai, jog I. S. darboviečių pareiginiai nuostatai iš esmės atkartojo medicinos normoje nurodytų gydytojo odontologo kompetencijų ribas, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog pagrindo teigti, kad I. S., turėdama licenciją verstis gydytojo odontologo veikla, dirbdama pagal darbo sutartis sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licencijas teikti odontologijos paslaugas, veikė ne jai ar VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) išduotų licencijų ribose, nėra. Vien tai, kad šių įstaigų vyriausiosios gydytojos nurodė, kad protezavimo paslaugos ambulatorijose nebuvo teikiamos, nepatvirtina, jog pagal turimas tiek šių įstaigų, tiek I. S. licencijas, išduotas Odontologų rūmų, protezavimo paslaugos apskritai negalėjo būti teikiamos ir tokia išteisintosios veikla turėtų būti vertinama kaip neteisėta.

26. Iš 2016 m. birželio 20 d. specialisto išvados Nr. 5-2/84 matyti, jog padarius išvadą, kad I. S. teikė protezavimo paslaugas neteisėtai, konstatuota, kad ji vertėsi individualia veikla, kaip ji traktuojama pagal 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2 straipsnio 2 dalies nuostatą „Savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius“, šios veiklos neįregistravusi ir pažeidė:

26.1. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007) (toliau – GPMĮ) 35 straipsnio „Mokesčio mokėtojo pareigos“ 2 dalies reikalavimus „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“;

26.2. GPMĮ 27 straipsnio „Pajamų mokesčio nuo mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų apskaičiavimas, deklaravimas, sumokėjimas, permokos grąžinimas ir metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimas“ 1 dalies reikalavimus „Nuolatinis Lietuvos gyventojas per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenumatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotų pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenumatyta kitaip“;

26.3. GPMĮ 27 straipsnio 3 dalies reikalavimus „Gyventojas, kuris mokestiniu laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimą ar įregistravęs individualią veiklą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją net tuo atveju, kai individualios veiklos pajamų negavo <...> . Redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.: „Gyventojas, kuris mokestiniu laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimą ar įregistravęs individualią veiklą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją net tuo atveju, kai individualios veiklos pajamų negavo.“;

26.4. VMI 2002 m. gruodžio 24 d. viršininko įsakymu Nr. 373 patvirtintų mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 dalies reikalavimus „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per penkias darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“ (FR0039 forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29).

27. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami, vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai. BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, tokios kaip pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pateiktų pradinių duomenų teisingumas, medžiagos ištyrimo visapusiškumas, požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas ir kt., ir tik tada sprendžiama dėl jos įrodomosios vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-2/2005). Nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-245/2012).

27.1. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamoje byloje esančia 2016 m. birželio 20 d. specialisto išvada Dėl I. S. ūkinės-finansinės veiklos Nr. 5-2/84, pripažįsta, kad šiame dokumente pateiktos išvados kelia abejonių dėl jų pagrįstumo bei atitikties jame nurodytų teisės aktų, kuriuos pažeidusi buvo kaltinama I. S., reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, jog specialisto išvadoje buvo remiamasi įrodymų leistinumo kriterijaus neatitinkančiu daiktiniu įrodymu – kompaktiniame diske pateika informacija, išvadoje pateiktų duomenų nepatikrino su tirtoms aplinkybėms reikšmingu teisiniu reglamentavimu.

28. Asmens profesinė veikla – tai tam tikros profesijos asmens teikiamos jo profesijos srities paslaugos. Profesinės veiklos vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja specialūs teisės aktai, kuriuose numatoma tiek tokios veiklos teikimo tvarka, tiek ir galimos jos įgyvendinimo formos. Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatyme (toliau – OPĮ, redakcija, galiojusi kaltinimui aktualiu laikotarpiu) numatyta, jog šis įstatymas taikomas odontologams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais. Remiantis GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatomis, individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Minėtame straipsnyje yra išvardijamos veiklos, kurios priskiriamos individualios veiklos sąvokai, kurių tarpe yra ir laisvosios profesijos. GPMĮ 2 straipsnio 35 dalis laisvąją profesiją apibrėžia kaip profesiją, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei. Kaip laisvoji profesija nurodoma ir gydytojo veikla. Nors odontologijos praktikos veikla nėra įtraukta į sąrašą veiklų, kuria fiziniai asmenys gali verstis, įregistravę individualią veiklą pagal verslo liudijimą, tačiau individualios veiklos registravimui pagal pažymą aktualiame Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių 2 sąraše klasėje 86.23 įtraukta odontologijos praktikos veikla. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog licencijuojama veikla, įregistravus individualią veiklą, asmuo turi teisę verstis tik tuo atveju, jeigu teisės aktai nedraudžia gyventojui kaip fiziniam asmeniui (neįsteigus juridinio asmens) vykdyti tam tikros ekonominės veiklos.

29. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – SSĮ) 8 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą (toliau – LNSS) sudaro vykdomieji subjektai – tai sveikatos priežiūros ar farmacinės veiklos licencijas turinčios: 1) valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos; 2) valstybės ir savivaldybių įmonės; 3) kitos įmonės bei įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis arba kitais LNSS veiklos užsakovais – šių sutarčių galiojimo laikotarpiu.

30. Pagal OPĮ 4 straipsnio 1 dalį verstis odontologijos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę odontologas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią licenciją. Verstis odontologijos praktika odontologas gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas. Taigi odontologas verstis odontologinės praktikos veikla gali tik turėdamas licenciją ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje tokią licenciją. Iš šios normos turinio matyti, kad licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas turi turėti ir gydymo įstaiga, ir gydytojas odontologas. Taigi imperatyvus reikalavimas odontologijos praktika verstis tik sveikatos priežiūros įstaigoje sietinas ne tik su fizine paslaugos teikimo vieta, o su subjektu, teikiančiu tokias paslaugas.

31. Pažymėtina ir tai, kad GPMĮ nėra įtvirtintos teisės normos, kurios pagrindu būtų galima teigti, kad visi laisvųjų profesijų atstovai turi teisę visais atvejais įregistruoti ir vykdyti individualią veiklą. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus įregistruoti fizinius asmenis į mokesčių mokėtojų registrą kaip vykdančius individualią veiklą, turi vadovautis ir kitų teisės aktų nuostatomis, kurie suteikia teisę fiziniams asmenims vykdyti vienokio ar kitokio pobūdžio veiklą. Minėta OPĮ 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta specialioji norma įtvirtina imperatyvų reikalavimą, kad gydytojas odontologas, norintis verstis odontologine praktika ir turintis odontologijos praktikos licenciją, tokia praktika gali verstis tik dirbdamas sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, jog bendrojo pobūdžio teisės akte – SSĮ nustatyta, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomieji subjektai – tai sveikatos priežiūros ar farmacinės veiklos licencijas turinčios valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos; valstybės ir savivaldybių įmonės; kitos įmonės bei įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis arba LNSS veiklos užsakovais – šių sutarčių galiojimo laikotarpiu, darytina išvada, kad fizinis asmuo negali savarankiškai verstis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius kodu 86.23. žymima individualia veikla. Analogiškai fizinių asmenų teisė verstis individualia odontologijos praktikos veikla aiškinama ir specializuotų teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3767-437/2015).

32. Įvertinus aptartus duomenis, nėra pagrindo teigti, jog I. S., atlikdama protezavimo paslaugas, kurioms teikti tiek ji, tiek jos darbo vietos – VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) turėjo licenciją, turėjo pareigą įregistruoti individualią veiklą, motyvuojant tuo, kad minėtas paslaugas išteisintoji teikė jų teikimo faktą nuslėpdama nuo sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirbo. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog, net ir I. S. kreipusis į teritorinį mokesčių administratorių su prašymu įregistruoti jos vykdomą odontologijos praktikos individualią veiklą, toks jos prašymas nebūtų tenkinamas, kadangi tokio pobūdžio sveikatos priežiūros paslaugos negali būti teikiamos individualiai fizinių asmenų. Dėl šios priežasties išteisintajai nurodytas BK 202 straipsnio 1 dalies būtinasis požymis – ėmimasis profesinės veiklos versliškai kitokiu neteisėtu būdu, tai yra pažeidžiant kaltinime nurodytą individualios veiklos registravimo bei pajamų nuo tokios veiklos apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo tvarką numatančius teisės aktus, nepagrįstas, o kitų teisės aktų pažeidimai I. S. veiksmais nenustatyti.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, byloje „Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“, nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje įsakmiai nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BK numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais, o teismas, nagrinėjantis bylą, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jeigu išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės.

34. Apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 202 straipsnio 1 dalį gali būti priimtas tik tada, kai yra visiškai ir besąlygiškai įrodyta, jog asmuo versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos, neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardintų veiklų yra neteisėtas tik tuomet, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Tokių pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Galimai nustačius, kad I. S. nuslėpė nuo VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) už protezavimo paslaugas gautas pajamas, galima būtų teigti apie šiais jos veiksmais padarytą turtinę žalą sveikatos priežiūros įstaigoms, tačiau ne apie jos nusikalstamus veiksmus BK 202 straipsnio 1 dalies prasme.

35. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs I. S. veiksmuose BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai ją išteisino, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Rimos Žaltauskaitės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. sausio 30 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.