Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-220-227/2016

Jurgita Čiginskaitė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02268-2015-6

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2668-921/2015 pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovei D. Š. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad ieškovas nuo 2010 m. balandžio 8 d. yra deklaravęs išvykimą į Airiją, kurioje turi ir nuolatinį darbą, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nuo 2012 m. sausio 5 d. taip pat yra deklaruota Airijoje. Sūnus, kaip nurodyta ieškinyje, Airijoje apsigyveno 2011 m. vasarą, tų metų rudenį pradėjo lankyti mokyklą. Šias aplinkybes patvirtina kartu su ieškiniu pateiktos pažymos (25-29 b.l.). Pripažino, kad sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“ (toliau - reglamentas ,,Briuselis IIa”). Reglamentas ,,Briuselis IIa” yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente „Briuselis IIa“ įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Reglamento „Briuselis IIa“ preambulės 11 punkte nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr.44/2001; teismai turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis IIa“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį (šiuo metu - 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“) Pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 II skyriaus 3 straipsnio nuostatas, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Kadangi ieškovas prašo ne tik priteisti išlaikymą, bet ir nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su juo, todėl pripažino, jog byla yra susijusi su tėvų pareigomis, o teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Reglamento „Briuselis IIa“ nuostatomis. Reglamento „Briuselis IIa“ I skyriaus 1 straipsnio 1 punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, tėvų pareigų skyrimu, naudojimosi jomis. Reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (reglamento „Briuselis IIa“ II skyriaus 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Kadangi ieškovo bei šalių nepilnamečio vaiko M. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o Airijoje, sprendė, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, o priklauso Airijos teismų jurisdikcijai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutartį faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad Utenos rajono apylinkės teismas iš esmės teisingai įvertino jurisdikcijos nustatymo kriterijus ir padarė pagrįstą išvadą dėl šios bylos jurisdikcijos.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

Ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam yra teisminga; jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.). CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal CPK 784 ir 785 straipsnių nuostatas šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 str. 1 d. b p.), konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis (1 str. 2 d. a p.), yra įtvirtintos reglamente ,,Briuselis IIa” dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 str. 2 d. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Reglamento „Briuselis IIa“ preambulės 11 p. nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr.44/2001; teismai turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis IIa“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr.44/2001 5 straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Sutiktina su apeliantu, kad šios Tarybos reglamento (EB) Nr.44/2001 nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t. y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją ar gyvenamąją vietą.

Tačiau šiuo atveju reikšminga tai, kad teismas, kuris turi kompetenciją pagal Reglamentą „Briuselis IIa“, vis tiek iš esmės turi jurisdikciją taip pat priimti sprendimą išlaikymo bylose. Pagal šią nuostatą teismas, kuris turi kompetenciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų, taip pat turi spręsti ir išlaikymo klausimą, jei šis klausimas yra susijęs su tėvų pareigų klausimu. Todėl šiuo atveju bylos teismingumą lemiantis reikalavimas yra šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, t.y. ginčas, susijęs su tėvų pareigomis. Reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (Reglamento 2 skirsnio 8 str.) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente ir yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 p., 8 str.). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Todėl, sprendžiant teismingumo klausimą, taikytini Reglamento 2 skirsnio „Tėvų pareigos“ 8 ir 9 straipsniai.

Reglamento 8 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos. Kartu su Reglamento 8 straipsniu analizuojama ir taikoma 9 straipsnio “Nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija“ 1 dalis, nustatanti jurisdikcijos tęstinumą per kurį vaikui, teisėtai persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą ir įgijus ten naują nuolatinę gyvenamą vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamos vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją. Todėl sprendžiant šios bylos teismingumo klausimą svarbu nustatyti, kur buvo šalių nepilnamečio sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta, ar jis pakeitė gyvenamą vietą, jei pakeitė nuolatinę gyvenamą vietą, kada pakeitė ir ar tai padaryta laikinai /atsitiktinai, ar įgijo naują nuolatinę gyvenamą vietą ir kur šiuo metu yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, t.y. ar taikytinas Reglamento 9 straipsnis.

Apeliantas neprieštarauja dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas nuo 2010 m. balandžio 8 d. yra deklaravęs išvykimą į Airiją, kurioje turi ir nuolatinį darbą, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nuo 2012 m. sausio 5 d. taip pat yra deklaruota Airijoje, sūnus, kaip nurodyta ieškinyje, Airijoje apsigyveno 2011 m. vasarą, tų metų rudenį pradėjo lankyti mokyklą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta Airijoje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, šioje valstybėje vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. Teismui nekyla abejonių, jog vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, kurioje nuolatinai gyvena. Todėl pagal reglamento ,,Briuselis IIa” 8 straipsnį ši byla, kaip susijusi su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikcija priklauso Airijos teismams, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria ieškovo ieškinį atsisakyta priimti, yra teisėta ir pagrįsta. Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo jos naikinti, todėl nutartis paliktina galioti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.