- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- I-3230-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02615-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose stalai ir kėdės buvo maži, dėl to ne visi asmenys galėjo vienu metu valgyti, kas nuolat sukeldavo diskomfortą. Be to, lovos buvo per trumpos, o spintelės per mažos, jose neužtekdavo vietos susidėti daiktams. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, galimybė tik vieną kartą per savaitę išsimaudyti po dušu, laikymas kamerose su rūkančiais asmenimis, nuolatinė drėgmė kamerose bei galimybė tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė pažeminimą, garbės ir orumo pažeidimą, miego sutrikimus ir įtampą, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, teigė, kad už šiuos pažeidimus jam turi būti atlyginama neturtinė žala.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, kurį jis praleido Kalėjime. Anot atsakovės, pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų Kalėjimą atvyko tik 2013-02-26, o išvyko 2015-02-17.
Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.
Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba", nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa, o nuo 2015 vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Minėtos įmonės atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusio kameros yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkosi savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukom Kalėjime buvo laikomas nuo 2013-02-26 iki 2015-02-17. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 34,71 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,6075 kv. m iki 34,71 kv. m ploto. Iš viso 76 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose esančių nedidelių stalų neužtekdavo visiems laikomiems asmenims. Stalas buvo skirtas dviems asmenims, o kameroje dažnai būdavo laikoma po tris ar keturis asmenis. Todėl valgant kildavo nepatogumų. Taip pat kameroje esančios lovos būdavo per trumpos, todėl pareiškėjui tekdavo miegoti sulenkus kojas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo taisyklės), 14.6. papunktyje nustatyta, kad kiekvienoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Iš šio reglamentavimo, matyti, kad teisės aktai nustato reikalavimą, kad kameroje būtų įrengtas vienas stalas. Pareiškėjas neteigė, kad kamerose visai nebuvo stalų ar neužtekdavo lovų suimtiesiems. Todėl negalima sutikti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
Taip pat LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, kuomet kartais pareiškėjui tekdavo laukti, kol kiti kameroje laikomi asmenys pavalgys, o tada maistas jau būdavo atšalęs. Kadangi kamerose buvo po vieną stalą, manytina, kad toli gražu ne visada pareiškėjui tekdavo susidurti su šiais nepatogumais. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo apibūdinti veiksniai, susiję su vietos prie stalo nebuvimu ar nepatogia lova, negali būti laikomi pakankamai intensyviais, esančiais pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo. Vadovaujantis Įrengimo taisyklių 14.5. papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, o tik nurodė, kad toks atitvėrimas neužtikrina pakankamo privatumo. Tačiau pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatoms, argumentavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka šio pranešimo reikalavimams. Anot pareiškėjo, šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Minėto pranešino 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta to paties pranešimo 47 punkte ir yra taikytina įvairiai prasmingai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, mokymasis ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore, kaip nurodo pareiškėjas. Pažymėtina, kad, toks pat, vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kalėjimo veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad galimybė tik kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu, yra viena iš sąlygų pripažinti neturtinę žalą. Pareiškėjas neneigė, kad nuteistieji yra bent kartą į savaitę vedami praustis po dušu. Neturtinę žalą kildino iš to, kad toks leidimo nusiprasti dažnumas yra nepakankamas. Iki 2015-11-01 galiojusios HN 76:2010, 68 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kadangi byloje nėra ginčo dėl šio reikalavimo įvykdymo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Kalėjimo veikimą, galintį būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalis nustato, kad ,Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013).
Nagrinėjamu atveju, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei papildomoje Kalėjimo pateiktoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl, vadovaujantis minėta LVAT praktika, dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, šis pažeidimas laikytinas nustatytu ir į jį bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kalėjimo kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tvyrojo drėgmė. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, taip pat iš kitos byloje esančios medžiagos nėra nustatyta, kad jis būtų kreipęsis dėl drėgmės kamerose išmatavimo. Tuo tarpu byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-28 ir 2013-06-07 patikrinimo aktuose nustatyta, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-05-29 iki 2013-06-02) santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 64, 69). Taip pat kameroje Nr. 399 (pareiškėjas laikytas nuo 2013-09-11 iki 2013-09-17, o patikrinimas vykdytas 2013-10-31) ir kameroje Nr. 258 (pareiškėjas laikytas nuo 2014-05-13 iki 2014-05-20 ir nuo 2014-07-30 iki 2014-08-04, o patikrinimas pradėtas 2014-06-02, pabaigtas 2014-06-13), santykinė oro drėgmė taip pat neviršijo teisės aktuose nustatytos ribos (b. l. 78 ir 173).
Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, Kalėjimo kamerose buvo pažeistos drėgmės normos. Taip pat byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių įvertinti pareiškėjui drėgmės padarytą žalą sveikatai. Todėl, vadovaujantis minėta LVAT praktika, dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, negalima konstatuoti pareiškėjui padarytos neturtinės žalos.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.
Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (76 dienos), kad pareiškėjui tekdavo būti laikomam kamerose su rūkančiais asmenimis, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 532 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 532 Eur sumą vertina kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. J. 532 Eur (penkis šimtus trisdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Kitą pareiškėjo R. J. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.