Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-10-29 · Administracinė byla Nr. A-822-1111-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-29
Bylos Nr.
A-822-1111-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
K. S.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Mažeikių rajono apylinkės teismui
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-1111/2009
Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl atlyginimo skirtumo priteisimo, akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. S. prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 44497,72 Lt nepriskaičiuotos ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, pripažinti netekusiu galios 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą Nr. 370. Skunde ( T-I, b.l. 3-6, 66) paaiškino, kad 1994 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo paskirtas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėju. 1994 m. rugpjūčio 31 d. LR teisingumo ministro įsakymu nustatyta darbo pradžia teisėju Mažeikių rajono apylinkės teisme nuo 1994 m. spalio 1 d. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams. LR teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams nustatytas 50 procentų dydžio priedas prie atlyginimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas. 1999 m. gruodžio 23 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 apylinkių teismų teisėjams atlyginimo priedas sumažintas iki 40 procentų nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjui neišmokėta sumažinta teisėjo darbo užmokesčio dalis iki 2007 m. rugsėjo 1 d. sudaro 20 348.10 Lt neatskaičius mokesčius.

Žemesnės instancijos teismas

2000 m. birželio 29 d. Teismų departamento įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2000 m. liepos 17 d. iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. ir buvo mokamas ankstesniu LR Vyriausybės nutarimu sumažintas 75 procentais darbo užmokestis, o nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 1181,25 Lt neatskaičius mokesčių. 2001 m. liepos 5 d. Teismų departamento įsakymu Nr. 99T paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2001 m. liepos 16 d. iki 2001 m,, rugpjūčio 12 d. 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1506 paskirtas eiti Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, kurias ėjo iki 2002 m. gruodžio 31d. Sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio dalis vykdant teismo pirmininko pareigas sudaro per 2001-2002 metus 39 778.86 Lt su mokesčiais. 2007 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo pirmininko įsakymu paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2007 m. liepos 31 d. Sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 5067,57 Lt su mokesčiais.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia pareiškėjo teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Teisėjų atlyginimai sumažinti ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą, dirbantiems teisėjams nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos. Dirbdamas teisėju, pareiškėjas yra prisiėmęs finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymą siejo būtent su teisėjams nustatytomis darbo užmokesčio ir socialinėmis garantijomis, kurios pasikeitė. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį bei vidinį turinį - kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iškyla teisės taikymo šioje byloje problema, nes tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, tuo tarpu įstatyme nenurodyta, kaip turi elgtis bylą nagrinėjantis teismas, kai pradėtą teisės akto konstitucingumo nustatymo teiseną Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutraukia ir šis klausimas lieka neišspręstas. Nurodyta teisės spraga nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti pareikštą skundą ar jį atmesti, nes tuo atveju būtų pažeistas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Ginčas spręstinas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje įtvirtintus principus bei remiantis bendraisiais civilinių santykių reglamentavimo principais ( CK 1.2 straipsnis ).

Teigia, kad atlyginimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai sumažintas. Teismo pirmininkui atlyginimas sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Sumažintas atlyginimas mokamas ir įsigaliojus 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2, 109, 114 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose bei 2001 m. sausio 12 d. sprendime suformuota oficiali konstitucinė doktrina.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam nėra žinoma, kodėl Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažino teisėjo atlyginimo priedą nuo 50 procentų iki 40 procentų, kuris mokamas iki šiol. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Pareiškėjo vertinimu, šis Teisingumo ministro įsakymas turi būti panaikintas ir toliau turi mokamas ankstesnis atlyginimas, kuris buvo mokamas iki 2000 m. sausio 1 d. taip pat turi būti išmokėtas visas anksčiau neišmokėtas atlyginimas pareiškėjui dirbant teismo pirmininku ir teisėju, nes Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, o bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad turi teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio teismo pirmininko atlyginimą bei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 procentų, bet ne 40 procentų priedą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis turi būti apgintina nuo pažeidimų.

Žemesnės instancijos teismas

Mažeikių rajono apylinkės teismas, neturėdamas pakankamai lėšų, pareiškėjui negalėjo išmokėti numatyto padidinto 50 procentų atlyginimo pagal LR Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu į skundą ( T-I, b.l. 37-41), jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir prašė jį taikyti. Pareiškėjo nurodytu LR Vyriausybės nutarimu atlyginimas jam nebuvo sumažintas, todėl pareiškėjui mokant nustatyto dydžio atlyginimą pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija ir joje įtvirtintas teisėto lūkesčio principas. Konstitucinis teismas 2000 m. sausio 12 d. nutarimo išaiškinime nurodė, kad teiginys „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą“ reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas. Taip pat ir galiojančiame teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Tuo tarpu ir iš pareiškėjo pateiktų pažymų matyti, kad priskaičiuotas ir išmokamas atlyginimas jam nesumažėjo, o priešingai, tik didėjo.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte pažymėjo, kad nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr.1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokiu būdu teismas turėtų spręsti individualią bylą ir vertinti individualias bylos aplinkybes kiekvieno ieškovo atžvilgiu. Bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymą neteisėtu nutrauktina, praleidus nustatytą terminą.

Mano, kad pareiškus ieškinį valstybei, nelogiška prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėjas turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėjas prašo priteisti mokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės (Mažeikių rajono apylinkės teismo), o valstybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis).

Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimas buvo sąlygotas itin sunkios tuometinės valstybės ekonominės ir finansinės būklės. Mano, kad itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė (santykinai, kadangi neįmanoma nustatyti tikslios datos, iki kurios tęsėsi krizė) tęsėsi iki 2003 metų.

1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo Vyriausybė, vykdydama LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Atkreipia dėmesį į tai, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus: teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems pareigūnams. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio.

Pateikiamame Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. Pagal pateiktus duomenis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, teisėjų – 7784,2 lito (apygardų teisėjų, apylinkių teisėjų primininkų-atitinkamai dar didesnės). Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo LR finansų ministerija atsiliepimu ( T-I, b.l. 37-41). pareiškėjo skundą prašo atmesti. Prašo taikyti senatį, mano, kad pareiškėjas praleido senaties terminą. Vertina, kad teisėjams atlyginimai sumažinti pagrįstai, dėl sudėtingos šalies ekonominės padėties.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Tenkino pareiškėjo skundo dalį dėl 5067,57 Lt atlyginimo skirtumo priteisimo. Kitą skundo dalį dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo atmetė. Bylos dalį dėl LR teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 panaikinimo nutraukė.

Priimdamas sprendimą, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo konstitucinėje doktrinoje suformuluotais teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principais, kurie draudžia bet kokį teisėjų atlyginimo mažinimą. Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007-02-21 nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Teismas atsižvelgė ir į šioje byloje precedento galią turinčią Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008. Abiejose nagrinėtas klausimas dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad vienas esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teisėjų kolegija, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 m.), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Nustatydamas laikotarpį, kuriuo valstybėje buvo susiklėsčiusi sunki ekonominė ir finansinė padėtis, teismas rėmėsi ekspertizės aktu, pateiktu į šią bylą (T-I, b.l. 115-186), bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimu. Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto 6 p., 12 p.).

Atsižvelgiant į aplinkybę, kad šalies ekonominė padėtis gerėjo nuo 2003 metų, gali būti tenkinama tik pareiškėjo skundo dalis dėl priteisimo atlyginimo skirtumo už laikotarpį nuo 2007 -06-04 iki 2007-07-31, tai yra - už laikotarpį, kurį pareiškėjas pavadavo Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininką. Už minėtą laikotarpį sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 5067,57 Lt su mokesčiais ( T-I, b.l. 81). Šią sumą pareiškėjui teismas priteisė pažymėjęs, kad mokesčiai turės būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo procese.

Bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymą Nr. 370 neteisėtu teismas nutraukė, pažymėjęs, kad skundas paduotas praleidus nustatytą terminą (LR ABTĮ 33 str., 101 str. 6 p.). Pažymėjo, kad galiojant minėtam įsakymui nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl atlyginimo skirtumo, susidariusio taikant šį teisės aktą, priteisimo ( T-I, b.l. 7-10, 81-84, T-II, b.l. 8-11). Atkreipė dėmesį, kad byloje nekeliamas klausimas dėl atlyginimo skirtumo priteisimo kitais pagrindais – dėl BMA taikymo.

III.

Atsakovą Lietuvos Respublikos atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo bei Lietuvos Konstitucinio Teismo praktiką, teisėjų atlyginimo mažinimo prielaidos ir sąlygos nesiejamos su vienu konkrečiu teisės aktu, t.y., LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494. Nepaisant šio teisės akto galiojimo laiko, kiekvienu atveju nagrinėjant klausimą, ar teisėjų atlyginimas buvo sumažintas pagrįstai, turi būti nustatinėjama tuometinė valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, taip pat turi būti vertinami proporcingumo ir laikinumo kriterijai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 m. Sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti ne tik valstybės ekonominę, bet ir finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimų reguliavimu, šių įstatymų priėmimo procedūroje dalyvauja ir suinteresuotos grupės – teisėjų – atstovai.

Pareiškėjas K. S. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas yra pareiškęs materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su neprimokėtu atlyginimu, pareiškėjo teigimu, neteisėtai nustatytu 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Neišmokėto atlyginimo dalis susidarė pareiškėjui kaip eiliniam teisėjui ir kaip laikinai einančiam teismo pirmininko pareigas. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsnių nuostatomis. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose procesiniuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašė išaiškinti, ar 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7 punkto 5 dalies teiginyje, kad teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu, sąvoka teisėjo atlyginimas reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna eidamas teisėjo pareigas, t. y., ar teisėjo atlyginimas apima ir tam tikrais kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą pareiginę algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą. Jis taip pat prašė išaiškinti, ar tokia nuostata reiškia, kad negali būti mažinamos teisėjų jau turimos socialinės garantijos, taip pat atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokios valdžios – įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos, taip pat atlyginimai, yra nustatyti. Konstitucinis teismas į šį klausimą atsakė, kad nutarime vartojama sąvoka teisėjo atlyginimas apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto ir kad 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į konstitucinę jurisprudenciją teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, tai yra įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą.

Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams pagrįstai taikė DK 298 straipsnio nuostatas. Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

Kolegija taip pat pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761) įsigaliojimas, kolegijos manymu, nėra teisinė kliūtis pareiškėjui ginti savo teises teismine tvarka, t. y. minėto įstatymo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas (deleguotas) Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka. Todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą yra tenkinęs tik iš dalies, t. y. yra tenkinęs tik pareiškėjo skundo dalį dėl atlyginimo skirtumo už laikotarpį, kurį pareiškėjas pavadavo Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininką, nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2007 m. liepos 31 d. priteisimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl teismo pirmininko pavadavimo. Kitą skundo dalį dėl neišmokėtos atlyginimo dalies, susijusios su 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 neteisėtai sumažintu atlyginimo priedu, priteisimo yra atmetęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai pareiškėjas apeliacinio skundo nėra pateikęs, byla nenagrinėtina peržengus apeliacinio skundo ribas pagal LR ABTĮ 136 straipsnį, nes tokiu atveju sprendimas galėtų žymiai pabloginti apelianto padėtį. Todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo keisti ar panaikinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdyje buvo pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRičardas PiličiauskasSkirgailė Žalimienė