Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. U. ieškinį atsakovui G. U. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir kitų, su tuo susijusių klausimų išsprendimo bei pagal bendraieškovės J. U. savarankiškus reikalavimus atsakovui ir pagal atsakovo priešinį ieškinį ieškovei dėl dalies analogiškų reikalavimų, dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, veikiančiai per Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė atsakovo nuosavybė, ir šis butas padalintas šalims po 1/2 dalį, bei iš atsakovo papildomai priteistą 476,00 Eur žyminio mokesčio už priešieškinio turtinį reikalavimą bei 75,00 Eur žyminio mokesčio už neturtinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, žyminio mokesčio priteisimo.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Santuokos metu pagal sutartį 1998 m. liepos 22 d. šalys įgijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 42 300,00 Eur. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, butas registruotas G. U. vardu.

Dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe

17. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. Aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija yra įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; kt.).

18. Įstatymo nenustatyta prezumpcijos, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatytos fakto, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; kt.).

19. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). Aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, jog tais atvejais, kai turtas yra įgytas šalims gyvenant santuokoje, preziumuojama, kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis priemonėmis, nustatytomis CK 3.89 straipsnio 2 dalyje. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad santuokos metu (duomenys neskelbtini) šalys įgijo butą adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butas registruotas G. U. vardu. 1998 m. liepos 22 d. sutartyje pirkėju nurodytas atsakovas. Nei 1998 m. liepos 22 d. sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre, nėra nurodyta, kad butas įgyjamas asmenine atsakovo nuosavybe. Atsakovas prašo teismo šį nekilnojamąjį daiktą perduoti jam, teigdamas, jog butas yra jo asmeninė nuosavybė, nes jis buvo įsigytas už jo asmenines lėšas. Atsakovas įrodinėja, kad ginčo butas buvo įgytas jo asmeninėn nuosavybėn iš jo asmeninių lėšų (santaupų ir iš brolio pasiskolintų 20 000,00 Lt), o ieškovė įsigyjant šį butą nei lėšomis, nei kitkuo neprisidėjo.

21. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

22. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Teismas sprendime, nutartyje gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus.

23. Atsakovas į bylą pateikė 1998 m. lapkričio 2 d. sutartį, iš kurios matyti, kad pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį daiktą - butą (duomenys neskelbtini) - už 17 600,00 Lt. Atsakovas teigė, kad visus pinigus panaudojo skolos grąžinimui. Ieškovė byloje teigė, kad atsakovui pardavus minėtą butą buvo perkami kiti daiktai, kurių bendra vertė apie 13 500,00 Lt: 2000-03-07 įsigytas automobilis (duomenys neskelbtini) kurio vertė 10 000,00 Lt, kompiuteris 1000,00 Lt vertės, miegamojo komplektas už 2 500,00 Lt. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų nei apie įsigytus kilnojamuosius daiktus, nei apie grąžintą paskolą. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog į bylą atsakovas nepateikė įrodymų, kad visos gautos lėšos buvo panaudotos skolos grąžinimui.

24. Apelianto teigimu, tiek atsakovas, tiek liudytojas V. U. patvirtino, kad atsakovo brolis pinigus ginčo butui įsigyti skolino būtent atsakovui ir būtent atsakovas asmeniškai pasiskolintus pinigus įsipareigojo grąžinti V. U., kai gaus pinigus už parduotą butą (duomenys neskelbtini), kuris atsakovo buvo įgytas dar iki šalių santuokos sudarymo ir asmeninės nuosavybės teisėmis priklausė atsakovui.

25. Liudytojas V. U. parodė, jog kai brolis siekė įsigyti geresnį butą, jis jam paskolino pinigų, tai yra 20 tūkstančių litų. Taip pat jie sutarė, kad brolis jam grąžins skolą, kuomet parduos bendrabučio tipo kambarį, ką vėliau ir padarė.

26. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

27. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad: liudytojų parodymai ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai yra skirtingos įrodinėjimo priemonės; oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms paneigti įstatyme nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių, t. y. liudytojų parodymais, tačiau visos kitos CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse įvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, yra leistinos ir gali būti naudojamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009).

28. Įstatyme įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektu nėra įtvirtinta ribojimo oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytų aplinkybių paneigimui naudoti visas kitas, išskyrus liudytojų parodymus, CPK 177 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodinėjimo priemones. Oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Didesnė įrodomoji oficialiųjų rašytinių įrodymų galia nereiškia, jog šiuose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (CPK 185 straipsnis).

29. Nagrinėjamu atveju į bylą yra pateiktas 1998 m. liepos 22 d. sutartis ir Nekilnojamojo turto registro išrašas dėl ginčo turto. Pažymėtina, kad nei 1998 m. liepos 22 d. sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta, kad butas įgyjamas asmenine atsakovo nuosavybe, t. y. oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nėra patvirtintos aplinkybės, kad ginčo turtas yra atsakovo asmeninė asmenybė. Atsakovas savo poziciją dėl ginčo turto priklausymo jam asmenine nuosavybe iš esmės įrodinėja savo paaiškinimais ir liudytojo parodymais.

30. Šalių paaiškinimai (duoti tiesiogiai ar per atstovus) yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertinant šalių paaiškinimus, reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).

31. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad patį pinigų paskolos faktą iš atsakovo brolio pripažįsta abu sutuoktiniai, tačiau dėl konkrečios paskolintos pinigų sumos jų nuomonės išsiskyrė. Taip pat ieškovė nesutinka, kad pinigai buvo skolinti asmeniškai atsakovui ir atsakovas tik asmeninėmis lėšomis grąžino skolą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į bylą nėra pateikta kitų įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad atsakovo brolis pinigus skolino asmeniškai atsakovui (pvz. rašytinės paskolos sutarties, ar pinigų perdavimo faktą pagrindžiančių įrodymų), kad atsakovas tik savo asmeninėmis lėšomis grąžino skolą, o liudytojo parodymais negalima remtis, paneigiant oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai: darbo knygelė, socialinio draudimo pažymėjimas nepatvirtina apelianto nurodomų aplinkybių, kad jis turėjo pakankamai lėšų ginčo butą įsigyti iš savo sukauptų asmeninių lėšų. Pažymėtina, kad apeliantas nurodo, jog skolinosi iš brolio 20 000,00 litų, o tai prieštarauja apelianto nurodomoms aplinkybėms, kad jis turėjo pakankamai lėšų ginčo butą įsigyti iš savo sukauptų asmeninių lėšų.

34. Apeliantas teigia, kad ieškovė nebuvo 1998 m. liepos 22 d. sutarties, kuria apeliantas įgijo ginčo butą, šalimi, ir šis butas nuo pat jo įsigijimo Nekilnojamojo turto registre buvo registruotas apelianto vardu. Įgydamas butą kaip pirkėjas už jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančias pinigines lėšas bei 1998 m. liepos 22 d. sutartyje dalyvaudamas vienas kaip pirkėjas apeliantas išreiškė aiškią valią šį nekilnojamąjį daiktą įgyti asmeninėn nuosavybėn, šis butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip apelianto nuosavybė, ginčo butas niekada nebuvo registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, kas leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas pagrįstai laikė, jog šis butas įgyjamas jo asmeninėn nuosavybėn. Taip pat apeliantas nurodo, kad per visą šalių santuokos galiojimo laiką ieškovė neturėjo jokių pretenzijų į ginčo butą, neprašė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kad šis butas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Apelianto manymu, taip elgdamasi ieškovė pripažino, jog šis nekilnojamasis daiktas yra įgytas už atsakovo asmenines lėšas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

35. Pažymėtina, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

36. Tuo metu, kai buvo įsigytas ginčo butas (1998-07-22), įregistruoto turto teisinis statusas buvo nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus.

37. Kaip jau anksčiau nutartyje minėta, nei 1998 m. liepos 22 d. sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre, nėra nurodyta, kad butas įgyjamas asmenine atsakovo nuosavybe, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovas pagrįstai manė, jog šis butas įgyjamas jo asmeninėn nuosavybėn. Pažymėtina, kad pagal SŠK 21 straipsnio 3 dalį santuokoje įgytas turtas tapo bendroji jungtine nuosavybe, nors ir įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad ji neprivalėjo prašyti, kad ginčo turtas būtų kitaip registruojamas Nekilnojamojo turto registre.

38. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, aptartas įstatymų nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas neįrodė ginčo buto įgijimo už jo asmenines lėšas ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo prezumpcijos, jog šalių santuokoje įgytas butas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, todėl pagrįstai netenkino šio atsakovo priešieškinio reikalavimo.

39. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Dėl žyminio mokesčio

40. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo papildomai priteisė 476,00 Eur žyminį mokestį už priešieškinio turtinio pobūdžio reikalavimą, kadangi, įvertinus teisinį reguliavimą, ieškovės pareikštą reikalavimą dėl ginčo buto padalinimo bei atsakovo priešieškinio reikalavimą, matyti, kad atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam daugiau tik buto nei prašė jam priteisti ieškovė ieškiniu. Todėl, atsakovo nuomone, jis teisingai sumokėjo žyminį mokestį už priešieškinio turtinį reikalavimą, skaičiuodamas 3 procentus būtent nuo buto vertės, o ne nuo viso ginčo buto vertės. Teismo nusprendimas priteisti iš atsakovo papildomai 476,00 Eur žyminį mokestį už turtinį reikalavimą bei 75,00 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą yra nepagrįstas bei neteisėtas. Nagrinėjamu atveju teismas nei priimdamas atsakovo priešieškinį, nei nagrinėdamas jį nenustatė, kad atsakovas būtų nesumokėjęs kokios nors jo dalies. Tik išėjęs priimti sprendimo į pasitarimų kambarį, teismas nusprendė, kad neva atsakovas nesumokėjo viso mokėtino žyminio mokesčio - atitinkamai 476,00 Eur ir 75,00 Eur. Tačiau teismo sprendimas jau bylą išnagrinėjus iš esmės bei tokio nusprendimo formulavimas baigiamajame procesiniame sprendime - teismo sprendime - reiškia, kad teismas priėmė siurprizinį sprendimą.

41. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) pasakyta, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.).

42. Teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar ieškinys atitinka CPK 135 straipsnio reikalavimus, be kita ko, ar sumokėtas nustatyto dydžio žyminis mokestis, ir nustatęs, kad ieškinys neatitinka CPK reikalavimų, pvz., nesumokėtas CPK nustatyto dydžio žyminis mokestis, nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 135, 138, 115 straipsniai). Jeigu nurodytas aplinkybes, pvz., kad nesumokėtas nustatyto dydžio žyminis mokestis, teismas nustato vėliau, jau priėmęs ieškinį, tai jis privalo nustatyti terminą šiam trūkumui pašalinti ir, jeigu ieškovas to nepadaro, palieka ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalis). Taigi teismas turi pareigą aiškintis teisės į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygas, tarp jų ir nustatyto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą, tiek priimdamas ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nei priimdamas priešieškinį, nei nagrinėdamas bylą, nenustatė, kad sumokėta per mažai žyminio mokesčio, išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą.

43. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, teismas taisyti savo klaidas dėl mokėtino žyminio mokesčio turi pasinaudodamas trūkumų šalinimo institutu. Jeigu teismas nepasinaudoja trūkumų šalinimo institutu, tai taisyti klaidas dėl žyminio mokesčio gali tik neperžengdamas tam tikrų ribų, t. y. atsižvelgdamas į didžiausią sumokėto žyminio mokesčio sumą tame procese, tam, kad nepažeistų šalių lygiateisiškumo principo ir nepriimtų siurprizinio teismo sprendimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457-686/2016).

44. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog už priešieškinį nesumokėtas reikiamo dydžio žyminis mokestis, turėjo nustatyti terminą atsakovui šiam trūkumui pašalinti. Jeigu teismas šį trūkumą pastebi išnagrinėjęs bylą iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, tai turi atnaujinti bylos nagrinėjimą ir nustatyti terminą šiam trūkumui pašalinti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad, nagrinėjamu atveju to nepadaręs pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytas proceso teisės normas, šalių lygiateisiškumo principą ir priėmė siurprizinį teismo sprendimą.

45. Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas iš apelianto valstybei priteisė 75,00 Eur žyminio mokesčio už neturtinio pobūdžio reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad, teismui pripažinus abu sutuoktinius kaltais dėl santuokos iširimo, iš atsakovo valstybei priteistinas 75,00 Eur žyminis mokestis už neturtinio pobūdžio reikalavimą, kurio pastarasis nėra sumokėjęs. Už šį ieškinio reikalavimą žyminį mokestį sumokėjo ieškovė. Šį reikalavimą patenkinus iš dalies, minėtą sumą teismas turėjo procentais, atsižvelgdamas į ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, paskirstyti tarp šalių. Tačiau nėra jokio pagrindo visą žyminio mokesčio sumą 75,00 Eur teisti iš atsakovo valstybei.

46. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė 476,00 Eur žyminį mokestį už turtinį reikalavimą bei 75,00 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą, todėl yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl iš atsakovo žyminio mokesčio priteisimo valstybei.

47. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

48. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą dėl žyminio mokesčio, patikslintina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio valstybei, bylinėjimosi išlaidų, tačiau iš esmės sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

50. Reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Todėl, nors ir patikslinama pirmosios instancijos teismo dalis dėl žyminio mokesčio priteistinos sumos, tačiau atsakovo apeliacinis skundas vertintinas kaip atmestas visiškai. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

51. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė advokatei sumokėjo 600,00 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės, todėl jos ieškovei priteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimu iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistiną sumą: 24,00 Eur (dvidešimt keturis eurus) žyminio mokesčio už priteistas vaiko išlaikymui skirtas išmokas.

Priteisti ieškovei V. U. iš atsakovo G. U. 600,00 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.