Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-09-17 · Civilinė byla Nr. 2A-1835-585/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-17
Bylos Nr.
2A-1835-585/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
Ieškovas
M. R.
Atsakovas
V. N.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris 2A-1835-585/2014
Teisminio proceso numeris 2-01-3-11287-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo 85 000 Lt skolą, penkių procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pasak ieškovo, 1996 m. vasario 23 d. paskolos raštelis patvirtina, jog atsakovas buvo skolingas ieškovui 160 000 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas, ką patvirtina jo rankraštinis įrašas, esantis paskolos raštelyje, šiuo metu yra skolingas ieškovui 85 000 Lt. Ieškovas ne vieną kartą ragino atsakovą grąžinti skolą, bet atsakovas nereagavo ir nereaguoja į ieškovo raginimus.

Ieškovas bylą nagrinėjant teisme palaikė ieškinį. Pasak ieškovo, atsakovas neįrodė, kad grąžino ieškovui visą skolą. Ieškovas pripažino, jog paskolos dalis, pinigine išraiška sudaranti 75 000 Lt, buvo grąžinta, kai atsakovas pardavė ieškovo sūnui žemės sklypo dalį. Ieškovas patvirtino, jog jis 1996 metais padarė rankraštinį įrašą, esantį paskolos raštelio paskutinėje eilutėje. Pasak ieškovo, šis įrašas byloja, kad ieškovas papildomai paskolino atsakovui 40 000 JAV dolerių. Ieškovo teigimu, atsakovas yra skolingas ieškovui didesnę pinigų sumą negu ta, kurią jis prašo priteisti pareikštu ieškiniu.

Šalies argumentai

Atsakovas, atsiliepdamas į ieškinį, pareiškė, jog nesutinka su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovo teigimu, jis nebėra skolingas ieškovui. Atsakovas patvirtino, jog jis 1996 m. vasario 23 d. surašė paskolos raštelį, bylojantį, kad jis pasiskolino iš ieškovo 160 000 Lt. Pasak atsakovo, jis reguliariai mokėjo ieškovui paskolos grąžinimo įmokas ir palūkanas, bet vėliau mokėjimai nutrūko, nes pasikeitė atsakovo turtinė padėtis. Atsakovo teigimu, ieškovas 2012 metų pavasarį pradėjo reikalauti, kad atsakovas grąžintų ieškovui skolos likutį, o, atsakovui negalint natūra įvykdyti savo įsipareigojimo, reikalauti, kad atsakovas perleistų ieškovui žemės sklypo dalį, žadėdamas, kad žemės sklypo dalies perleidimas bus prilygintas skolos likučio grąžinimui. Anot atsakovo, jis ir ieškovo sūnus 2012 m. gegužės 4 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovo sūnaus nuosavybėn perleido žemės sklypo dalį, ir ieškovo nurodymu 2012 m. gegužės 5 d. paskolos raštelyje padarė rankraštinį įrašą, jog jis grąžino ieškovui 75 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas bylą nagrinėjant teisme papildomai paaiškino, jog jis per pirmus trejus metus, skaičiuotinus nuo paskolos raštelio surašymo momento, grąžino ieškovui pusę paskolos sumos. Atsakovo teigimu, šalys žodžiu susitarė, jog, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad nuo 1996 metų buvo skaičiuojamos per didelės palūkanos, nebebus skaičiuojamos palūkanos. Pasak atsakovo, skolos likutis 2000 metais sudarė maždaug 75 000 Lt, jis iki 2002 metų papildomai grąžino ieškovui 7 000 Lt ar 10 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos įrodymus nustatė, jog ieškovas 1996 m. vasario 23 d. paskolino atsakovui 160 000 Lt. Pasak teismo, bylos šalys neginčija paskolos suteikimo fakto ir to fakto, kad žemės sklypo dalies pagal 2012 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį perleidimas ieškovo sūnaus nuosavybėn buvo prilygintas paskolos sumos dalies, pinigine išraiška sudarančios 75 000 Lt, grąžinimui.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, paskolos gavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis grąžino paskolą. Pasak pirmosios instancijos teismo, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje 3K-3-463/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-235/2009).

Pirmosios instancijos teismo teigimu, paskolos suteikimo metu šalis siejo draugiški, tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Atsakovas šios bylos procese teigė, jog paskola buvo grąžinama dalimis, ir šį teiginį įrodinėjo į bylą pateiktu rašteliu – jo rankraštiniais įrašais apie dalinius mokėjimus. Atsakovo teigimu, šie rankraštiniai įrašai byloja, kad jis iki 1999 metų sausio mėnesio grąžino ieškovui 65 826 Lt, o iki 2000 metų – 80 836 Lt. Pasak pirmosios instancijos teismo, šiame atsakovo raštelyje yra ieškovo rankraštinis įrašas „3 mėn. – 0 %, nuo 99.05.05 1%“. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 27 d. ekspertizės akte nurodyta, jog yra tikėtina, kad įvardytas rankraštinis įrašas yra įrašytas ieškovo ranka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovo turimame raštelyje yra ieškovo rankraštinis įrašas apie šalių sutartą mokėtinų palūkanų dydį, patvirtina, kad ieškovui buvo žinomas tas faktas, kad atsakovas veda užrašus dėl skolos grąžinimo.

Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovas, neigdamas, jog atsakovas yra visiškai atsiskaitęs pagal 1996 m. vasario 23 d. paskolos raštelį, turėjo teisę šią aplinkybę paneigti leistinais ir įtikinamais įrodymais, bet jis, nors ir teigė, kad atsakovas yra skolingas jam didesnę pinigų sumą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių įvardytą teiginį. Be to, ieškovas šios bylos procese teigė, kad prierašas, esantis paskolos raštelio paskutinėje eilutėje, „ir 40 000 $ su 5 % nuo 23.05.96“ buvo padarytas 1996 metais ir jis papildomai paskolino atsakovui nurodytą pinigų sumą, bet neprašė, kad atsakovas grąžintų šią pinigų sumą, ir leistinais įrodymais nepagrindė teiginio, jog aukščiau įvardytas įrašas buvo padarytas būtent 1996 metais, nors virš šio įrašo yra padarytas atsakovo įrašas apie atsiskaitymą 2012 metais.

Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas bylos faktines aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatavo, jog atsakovas įrodė, kad pagal ieškovo pateiktą 1996 m. vasario 23 d. paskolos sutartį jis yra visiškai atsiskaitęs, o ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šią faktinę aplinkybę.

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino ir suabsoliutino atsakovo paaiškinimus ir jo rankraštinius užrašus. Ieškovo teigimu, rankraštiniai užrašai pagal savo įrodomąją reikšmę neprilygsta rašytiniam sandorio įvykdymo faktą patvirtinančiam įrodymui, nes juose nefiksuotas susitarimas dėl esminių paskolos sutarties įvykdymo sąlygų. Anot ieškovo, rankraštiniai užrašai patvirtina tik tiek, jog šalių susitarimu buvo sumažintos palūkanos. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui buvo žinomas tas faktas, jog atsakovas veda užrašus dėl skolos grąžinimo, teisiniu požiūriu yra visiškai ydinga. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas 2012 m. gegužės 5 d. paskolos raštelyje padarė įrašą dėl 75 000 Lt grąžinimo, kas, ieškovo vertinimu, rodo, jog atsakovas puikiai supranta, kas yra paskolos grąžinimas ir kokie įrodymai yra būtini pagrįsti paskolos grąžinimo faktą, be to, atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog pats atsakovas bylą nagrinėjant teisme negalėjo tiksliai įvardyti, kokią paskolos dalį jis buvo grąžinęs, kaip jis teigia, iki 2002 metų. Pasak ieškovo, atsakovas, nepasirūpinęs, jog būtų įrodymai, kurie nekeltų abejonių dėl paskolos (dalies / dalių) grąžinimo, prisiėmė riziką dėl reikšmingų sandorio aplinkybių įrodinėjimo.

Šalies argumentai

Atsakovas, atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas. Pasak atsakovo, kitaip negu teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas vertino ir rėmėsi visais bylos teisingam išsprendimui reikšmingais įrodymais, inter alia paties ieškovo pateiktu 1996 m. vasario 23 d. paskolos rašteliu, kuriame esantis ieškovo rankraštinis įrašas „ir 40 000 $ su 5 % nuo 23.05.96“ byloja, kad atsakovas grąžino ieškovui visą paskolos sumą. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo argumentą, kad atsakovo rankraštiniai užrašai ir juose esantis ieškovo įrašas patvirtina tik tiek, jog šalių susitarimu buvo sumažintos palūkanos, pažymėjo, kad šios bylos kontekste ne tiek reikšmingas yra ieškovo rankraštinio įrašo turinys, kiek pats faktas, jog ieškovas įrašė tokį įrašą, nes šis įrašas, atsakovo vertinimu, patvirtina, jog ieškovui buvo žinomi skaičiavimai, datos ir sumos, užfiksuoti atsakovo užrašuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas tiesiogiai kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas žodinio proceso tvarka nagrinėti jo apeliacinį skundą.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis), kita vertus, apeliacinės instancijos teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kokia tvarka – rašytinio proceso ar žodinio proceso – nagrinėti bylą (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl ši byla, kitaip negu prašo apeliantas, nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl paskolos sumos grąžinimo

Bylos šalys pripažįsta paskolos sutarties, kurios dalykas – 40 000 JAV dolerių (160 000 Lt), sudarymo ir paskolos sumos dalies, pinigine išraiška sudarančios 75 000 Lt, grąžinimo faktus. Bylos šalių ginčo dalykas – fakto, yra ar ne grąžinta apeliantui paskolos sumos dalis, pinigine išraiška sudaranti 85 000 Lt, klausimas.

Paskolos sumos grąžinimas yra sandoris (Civilinio kodekso 1.63 straipsnio 1 dalis), kuris, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008), turi būti patvirtintas tokia pačia forma, kokia turi būti patvirtinta paskolos sutartis. Ginčo paskolos sutartis, kaip ir reikalauja (reikalavo) materialusis įstatymas, buvo sudaryta rašytine forma (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 43 straipsnio 2 punktas), vadinasi, paskolos sumos dalies, pinigine išraiška sudarančios 85 000 Lt, grąžinimas turėjo būti patvirtintas rašytine forma taip, kaip, pavyzdžiui, buvo patvirtintas šalių ginčo dalyku nesančios paskolos sumos dalies, pinigine išraiška sudarančios 75 000 Lt, grąžinimas (b. l. 3-4).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog atsakovui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad jis grąžino apeliantui visą paskolos sumą. Byloje nustatyta, jog atsakovas paskolos sumos grąžinimo faktą įrodinėjo rankraštiniais užrašais (b. l. 3, 70-71), kuriuose, pasak atsakovo, yra užfiksuota paskolos sumos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo eiga. Šiuose rankraštiniuose užrašuose, ką patvirtina jų analizė, inter alia yra atsakovo įrašas, bylojantis, kad jis iki 1999 m. sausio 1 d. grąžino apeliantui paskolos sumos dalį, pinigine išraiška sudarančią 65 826 Lt, be to, ką nustatė pirmosios instancijos teismas ir šios bylos apeliaciniame procese, kitaip negu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pripažįsta apeliantas, žemiau įvardyto atsakovo įrašo yra apelianto rankraštinis įrašas „3 mėn. – 0 %, nuo 99.05.05 1 %”. Apeliantas, ką patvirtina jo skundo analizė, nesureikšmina savo rankraštinio įrašo, teigdamas, kad jis savo turiniu nepatvirtina paskolos sumos dalies grąžinimo fakto. Viena vertus, apelianto rankraštinis įrašas, kaip toks, negali būti prilygintas pakvitavimui, kad yra įvykdyta prievolės dalis, tai yra grąžinta paskolos sumos dalis (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 244 straipsnio 2 ir 3 dalys), kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog paskolos sumos dalies, pinigine išraiška sudarančios 65 826 Lt, grąžinimas nėra įformintas taip, kaip turėtų būti įformintas pagal materialiojo įstatymo reikalavimus. Kita vertus, būtina pažymėti, jog, ką patvirtina tiek ankstesnio teisinio reguliavimo (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 58 straipsnio 1 ir 2 dalys), tiek dabartinio teisinio reguliavimo (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalys) analizė, įstatymo nustatytos formos nesilaikymas tokiais atvejais kaip šis neatima iš paskolos gavėjo teisės kitomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus liudytojų parodymus (su tam tikromis išimtimis; Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 6 dalis), įrodinėti paskolos sumos (jos dalies) grąžinimo faktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto rankraštinio įrašo buvimo atsakovo rankraštiniuose užrašuose faktas byloja, kad apeliantui buvo žinomas ar turėjo būti žinomas (teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris vidutiniškai protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, veikdamas analogiškoje faktinėje situacijoje, pirmiausia (iki atlikdamas savąjį įrašą) perskaitytų ir susipažintų su aukščiau rankraštiniuose užrašuose esančiais įrašais, todėl tuo atveju, jeigu apeliantas neveikė taip, kaip veiktų bonus pater familias, jam tenka prisiimti neigiamas neveikimo ar nepakankamo veikimo pasekmes) atsakovo rankraštinis įrašas „Atiduota iki 1999.01.01 65826“, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, be išlygų ir pastabų žemiau įvardyto atsakovo įrašo atlikdamas savąjį įrašą, patvirtino, jog jam iki nurodyto termino buvo grąžinta paskolos sumos dalis, pinigine išraiška sudaranti 65 826 Lt.

Atsižvelgiant į nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovas šios bylos procese įrodė, kad jis iki 1999 m. sausio 1 d. grąžino apeliantui paskolos sumos dalį, pinigine išraiška sudarančią 65 826 Lt. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu ir konstatuoti, jog atsakovas grąžino apeliantui ir paskolos sumos likutį, pinigine išraiška sudarantį 19 174 Lt (160 000 Lt – 65 826 Lt – 75 000 Lt). Iš vienos pusės, atsakovo rankraštiniuose užrašuose yra jo įrašas, bylojantis, kad jis iki 2000 m. gruodžio 31 d. grąžino apeliantui paskolos sumos dalį, pinigine išraiška sudarančią 80 836 Lt, iš kitos pusės, šis atsakovo įrašas, kuris, pastebėtina, yra žemiau apelianto įrašo, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo grąžinęs apeliantui paskolos sumos dalį, pinigine išraiška sudarančią 80 836 Lt. Atsakovas, ką patvirtina bylos medžiagos analizė, nepateikė kitų įrodymų, bylojančių, kad jis grąžino apeliantui paskolos sumos likutį, pinigine išraiška sudarantį 19 174 Lt, kas sudaro pagrindą teigti, jog, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįrodė, kad jis grąžino apeliantui visą paskolos sumą, kurios perdavimas atsakovo nuosavybėn buvo įformintas jo 1996 m. vasario 23 d. paskolos rašteliu.

Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino bylos įrodymus ir nevisiškai tinkamai kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, o šie procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimai lėmė neteisingą bylos išsprendimą, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą pakeisti skundžiamą sprendimą ir apelianto ieškinį patenkinti iš dalies, priteisiant jam iš atsakovo 19 174 Lt skolą ir penkių procentų dydžio procesines palūkanas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamą sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Patenkinta apelianto materialinio subjektinio reikalavimo dalis, lyginant ją su viso reikalavimo verte, sudaro 22,56 procento (19 174 Lt / 85 000 Lt), o atmesta reikalavimo dalis – 77,44 procento.

Apelianto pateikti įrodymai (b. l. 2, 32, 33) byloja, kad jis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 750 Lt bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patyrė 3 068 Lt bylinėjimosi išlaidas (b. l. 67-69, 91, 120). Atsižvelgiant į patenkintos ir atmestos apelianto materialinio subjektinio reikalavimo dalių proporcijas, konstatuotina, jog apeliantas turi teisę gauti 620,40 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovas – 2 375,86 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti paprastesnį ir efektyvesnį šio procesinio sprendimo (į)vykdymą, protinga šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą išspręsti taip: priteisti atsakovui iš apelianto bylinėjimosi išlaidų atlyginimų, kuriuos jie, atsižvelgiant į aukščiau įvardytas proporcijas, turi teisę gauti, skirtumą, kuris pinigine išraiška sudaro 1 755,46 Lt (2 375,86 Lt – 620,40 Lt).

Pirmosios instancijos teismo parengta pažyma byloja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidarė 30,24 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į atmestą apelianto materialinio subjektinio reikalavimo dalį, konstatuotina esant pagrindą priteisti iš apelianto į valstybės biudžetą 23,42 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 3 dalis). Atsakovui tenkanti šių bylinėjimosi išlaidų dalis yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, iš atsakovo į valstybės biudžetą nepriteistinas jam tenkančių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, paskirstymo

Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios šios bylos apeliaciniame procese, paskirstytinos tokiomis pačiomis proporcijomis, kokiomis paskirstytos išlaidos, susidariusios bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 dalis).

Bylos medžiaga (b. l. 132, 137, 146-147) patvirtina, jog apeliantas šios bylos apeliaciniame procese patyrė 2 550 Lt bylinėjimosi išlaidas, o atsakovas – 750 Lt bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į aukščiau įvardytas proporcijas, konstatuotina, jog apeliantas turi teisę gauti 575,28 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovas – 580,80 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis aukščiau šiame procesiniame sprendime įvardytais aspektais, atsakovui iš apelianto priteistinas jiems priklausančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimų skirtumas, pinigine išraiška sudarantis 5,52 Lt.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir šio procesinio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies:

priteisti M. R. (M. R.) iš V. N. 19 174 Lt skolą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19 174 Lt sumą nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti V. N. iš M. R. 1 755,46 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš M. R. į valstybės biudžetą 23,42 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“.

Priteisti V. N. iš M. R. 5,52 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą.

Teisėjai Ona GasiulytėNeringa ŠvedienėVytautas Zelianka