Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Jurgio Kiškio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Inetui Volungevičiui, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistai K. J., jos gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nuteistajam J. B., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus ir nuteistas: pagal LR BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal LR BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam mėnesiui), pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 2, 4, dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi bausmės subendrintos paskiriant 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Remiantis LR BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu ir paskirta ir pilnai neatlikta bausmės dalimi paskiriant galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ją atliekant pataisos namuose.

K. J. LR BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės už LR BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas atleista ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta ir, remiantis LR BK 93 straipsnio 2 dalimi paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės.

Tuo pačiu nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusios UAB „(duomenys neskelbtini)“) civilinis ieškinys patenkintas dalinai, solidariai iš nuteistojo J. B. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. civilinio ieškovo naudai priteista 750 Lt. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, nenustatytu būdu iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojos R. D. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, t. y. atsiskaitomosios sąskaitos numerį, identifikavimo kodą, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžius ir visa tai neteisėtai perdavė K. J. turint tikslą inicijuoti finansinę operaciją ir, sukčiavimo būdu, pasinaudojant R. D. sąskaita, elektroninės bankininkystės būdu užvaldyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 750 Lt. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 214 straipsnio 1 dalyje;

taip pat jis nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 14 d., 14.54 val., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su K. J., paskambinęs jai mobiliojo ryšio telefonu ir padiktavęs neteisėtai įgytus svetimus nukentėjusiosios R. D. elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, K. J. naudojant savo kompiuterį, adresu (duomenys neskelbtini), per kompiuteriu suteiktą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas svetimus R. D. naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – atsiskaitomosios sąskaitos numerį bei identifikavimo kodą, elektroninės bankininkystės slaptažodžius, apgaule, R. D. vardu inicijavo ir atliko finansinę operaciją, t. y. prisijungė prie internetinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini), sudarė 750 Lt. paskolos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tuo būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 750 Lt., kuriuos iš R. D. sąskaitos pervedė į R. L. sąskaitą, tokiu būdu savo naudai apgaule įgijo svetimą turtą. Tokiais veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

K. J. buvo kaltinama tuo, kad 2010 m. gruodžio 14 d., 14.54 val., veikdama kartu su J. B., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, telefonu iš J. B. neteisėtai įgijo svetimus elektroninių mokėjimo priemonių naudotojos R. D. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti – atsiskaitomosios sąskaitos identifikavimo kodą, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžius, neteisėtai laikė juos su tikslu finansinei operacijai inicijuoti, sukčiavimo būdu pasinaudojant R. D. sąskaita elektroninės bankininkystės būdu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ užvaldyti 750 Lt. Tokiais savo veiksmais buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 214 straipsnio 1 dalyje;

taip pat ji buvo kaltinama tuo, kad 2010 m. gruodžio 14 d., 14.54 val., būdama savo namuose (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su J. B., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, naudodama kompiuterį per kompiuteriui suteiktą interneto prieigą, neteisėtai panaudodama svetimus R. D. naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis apgaule R. D. vardu inicijavo ir atliko finansinę operaciją, t. y. prisijungė prie internetinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini), sudarė 750 Lt. paskolos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tuo būdu savo ir J. B. naudai apgaule įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“, priklausantį turtą – 750 Lt. Tokiais veiksmais buvo kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus LR BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog K. J. R. D. duomenis įgijo kartu su J. B. bei juos neteisėtai laikė, todėl šią kaltinimo dalį pašalino. Dėl likusios kaltinimo dalies pirmos instancijos teismas konstatavo, kad K. J. kaltė yra įrodyta, tačiau priėjo išvados, kad ji gali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jos atžvilgiu nutraukė.

Nuteistasis J. B. apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas klaidingai pažymėjo, jog apeliantas yra teisiamas aštuntą kartą, kadangi toks teiginys prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (LR BK 97 straipsnio 6 dalis). Šiuo klaidingu teiginiu pirmos instancijos teismas nepagrįstai argumentavo bausmės skyrimą. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad apeliantas daug kartų baustas drausmine tvarka, nors tai jokios įtakos nuosprendžiui neturi. Nepagrįstai nurodyta ir aplinkybė, kad J. B. yra recidyvistas, kadangi teismo nuosprendžiu recidyvistu jis nėra pripažintas. Iš to darytina išvada, kad teismas nuosprendį grindė nelegitimiais argumentais tuo pažeisdamas Konstitucijos 31 straipsnį.

Skundo autorius pažymi, kad pirmos instancijos teismas jo kaltę grindė vien tik subjektyviu kitos kaltinamosios K. J. vertinimu, neva ji atpažįsta su ja telefonu bendravusio asmens balsą ir mano, kad tas asmuo yra apeliantas. Jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad apeliantas galėjo prašyti K. J. atlikti kompiuteriu nelegalias operacijas, perduoti kokius nors duomenis, byloje nėra. Nėra jokių pokalbių išklotinių, kurių nebuvo bandoma pateikti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei negarinėjant bylą teisme. Tuo pirmos instancijos teismas pažeidė nuostatą, kad apkaltinamasis nuosprendis privalo būti racionaliai argumentuotas.

Pirmos instancijos teismas, apelianto nuomone, nepagrįstai patenkino nepareikštą civilinį ieškinį ir priteisė 750 Lt. byloje nedalyvavusio asmens naudai. Iš viso nėra aišku, kam priteista minėta suma, kadangi byloje yra trys skirtingi juridinių asmenų pavadinimai. Skundžiamas teismo sprendimas aiškiai neatitinka baigiamojo teismo akto aiškumo reikalavimo.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleista K. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nuosprendžio dalį, kuria ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukiant bei paskiriant auklėjamojo poveikio priemones ir priimti naują nuosprendį – dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinti, civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai pritaikė įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų kaltės įrodymų, nuosprendis iš esmės yra paremtas išskirtinai tik kaltinimui naudingais argumentais, kurie nėra objektyvūs ir neginčijamai patvirtinantys apeliantės kaltę. Skundo autorės nuomone jos kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama iš esmės tik prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Skundo autorė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu pradinėje apklausoje ji nesuvokė savo procesinės padėties, todėl prisipažino kalta dėl inkriminuotų veikų, tačiau nuo pat pradžių nuosekliai aiškino, kad dėl amžiaus, patiklumo nesuvokė, jog tie veiksmai, kuriuos atliko J. B. prašymu, gali būti ir yra nusikalstami. Akcentuojama, kad nusikalstamų veikų padarymo metu apeliantė buvo tik 16 m. amžiaus, naiviai pasitikėjo naujuoju pažįstamu J. B. ir, vykdydama jo prašymą, kompiuteryje įvedinėjo jo diktuojamus duomenis. K. J. pažymi visiškai nesupratusi, kad tai gali būti nusikalstama, todėl jaučiasi, kad J. B. buvo apgauta, jis ja pasinaudojo. Skunde pažymima, kad apeliantei inkriminuoti nusikaltimai priskiriami prie tyčinių nusikaltimų, todėl gali būti padaromi tik esant tiesioginei tyčios formai, t. y. nusikaltimą darantis asmuo turi suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti bei numato savo veiksmų galimus padarinius, jų siekia. Šiuo atveju apeliantė teigia nesuvokusi savo veiksmų pavojingumo, o be to, iš to neturėjo jokios naudos. Veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, atlikti išskirtinai tik paprašius pažįstamo J. B.. Skundo autorės nuomone įvertinus tai, kad, ji nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, J. B. ja pasinaudojo, kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nėra. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad kiti asmenys, kurie atliko aktyvius veiksmus, t. y. nuėmė nuo sąskaitos grynus pinigus, juos perdavė, liko tik liudytojais, nors akivaizdu, kad jie privalėjo suvokti savo neteisėtus veiksmus, juo labiau, kad apklausta teisme A. B. nurodė, kad tokius veiksmus atlieka ne pirmą kartą. Įvertinus paminėtas aplinkybes, apeliantės nuomone, byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. B. ir jo gynėja advokatė L. Daukšienė prašė nuteistojo J. B. skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. ir jos gynėja advokatė R. Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokuroras I. Volungevičius nuteistojo J. B. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliacinius skundus prašė atmesti.

Nuteistojo J. B. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmetami.

Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai J. B. ir K. J. pripažino kaltais, paskyrė bausmes nepažeisdamas LR BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Taip pat pagrįstai pirmos instancijos teismas pritaikė LR BK 93 straipsnio nuostatas ir K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido paskirdamas jai auklėjamojo poveikio priemones.

Dėl nuteistojo J. B. apeliacinio skundo

Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu teigdamas, kad jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra, o teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, nepagrįstai išimtinai rėmėsi tik kitos kaltinamosios K. J. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus duomenis konstatuoja, kad nuteistojo J. B. apeliacinio skundo teiginiai, jog neįrodyta, kad jis padarė kaltinime nurodytus nusikaltimus, yra nepagrįsti ir atmetami. Kolegijos nuomone, pripažindamas J. B. kaltu pagal LR BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Kolegija konstatuoja, kad byloje esančių duomenų visuma, t. y. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos K. J., nukentėjusiosios R. D., liudytojų R. L., A. B. parodymai, duomenys iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, informacija iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, paneigia J. B. versiją, kad jis jokių nusikaltimų nepadarė, R. D. duomenų neturėjo ir jokių nurodymų K. J. telefonu nedavė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. parodymais, kadangi jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėl esminių nusikaltimo aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Apklausiama įtariamąja K. J. paaiškino, kad su J. B. susipažino telefonu 2010 m. Jis pradėjo rašinėti SMS žinutes, prisistatė J. B.. Po kelių mėnesių bendravimo J. B. paprašė pervesti pinigus iš vienos banko sąskaitos į kitą, telefonu padiktavo kito asmens, R. D., duomenis, kurios vardu K. J. paėmė paskolą. Visus veiksmus kompiuteriu K. J. atliko prašoma J. B. ir pastarajam nurodant kokius konkrečiai veiksmus reikia atlikti. K. J. taip pat nurodė, kad J. B. jai prisipažino, kad sėdi kalėjime – (duomenys neskelbtini) pataisos namuose už tai, kad sužalojo žmogų peiliu. Po to jų bendravimas nutrūko (1 t. b. l. 158). Šias aplinkybes K. J. patvirtino ir kituose įtariamojo apklausos protokoluose bei apklausiama teisme. Netikėti ir nesiremti K. J. parodymais pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, savo parodymuose K. J. visą laiką buvo nuosekli, prieštaravimų parodymuose nenustatyta. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenustatyta, kad K. J. būtų pažinojusi R. D., kas leistų manyti, kad ji turėjo galimybę minėto asmens duomenis gauti savarankiškai. K. J. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga: nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys. Minėtais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji R. D., įkalbėta asmens, su kuriuo susipažino telefonu, atsidarė sąskaitą banke ir sudarė sutartį dėl internetinės bankininkystės, asmens identifikavimo ir prisijungimo duomenis telefonu perdavė minėtam asmeniui, kuris jai prisistatė Mantu nuo Alytaus. Būtent šiais duomenimis buvo pasinaudota paimant kreditą R. D. vardu. Kreditas iš R. D. sąskaitos buvo pervestas į R. L. banko sąskaitą ir tą pačią dieną pinigai išgryninti. Liudytojos A. B. parodymais nustatyta, kad ji asmens, kuris jai prisistatė esąs nuo jos dėdės, atliekančio laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, prašymu kreipėsi į kaimyną R. L., kad šis jai leistų pasinaudoti jo sąskaita pinigams iš dėdės gauti. Pinigai į R. L. sąskaitą buvo pervesti du kartus ir abu kartus A. B. pinigus perdavė asmeniui, prisistačiusiam nuo jos dėdės. A. B. taip pat paaiškino, kad iš tikrųjų turi dėdę D. O., kuris atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, tačiau su juo ilgą laiką nebendrauja. Apklausus D. O. jis nurodė, kad R. D. nepažįsta, nusikaltimo padarymo dieną buvo (duomenys neskelbtini) areštinėje, J. B. pažįsta, tačiau jis neprašė paslaugos dėl pinigų pervedimo. Tuo tarpu neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 14 d., J. B. atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ir pataisos namų administracija neatmeta galimybės, kad asmenys naudojasi mobilaus ryšio telefonais. Ši aplinkybė kartu paneigia nuteistojo versiją, kad nusikaltimo padarymo dieną jis buvo baudos izoliatoriuje, todėl neturėjo jokių galimybių naudotis telefonu.

Nepagrįstu laikytinas apelianto skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai rėmėsi K. J. paaiškinimu, kad ji atpažino J. B. balsą kaip asmens, davusio jai nurodymus paimti kreditą R. D. vardu. Asmens parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius protokolu nustatyta, kad K. J. atpažinti buvo pateikti trijų asmenų balso įrašai iš kurių K. J. atpažino pirmą balso įrašą kaip asmens, davusio jai nurodymus telefonu. Pirmas balso įrašas buvo J. B.. Netikėti minėtu atpažinimo protokolu pirmos instancijos teismas neturėjo objektyvaus pagrindo, kadangi K. J. atpažino ne tik J. B., bet ir jo brolio H. B. balsą, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atleista nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. gerai įsidėmėjo asmens, su kuriuo kalbėjo telefonu balsą, kas jai leido tiksliai atpažinti J. B. balsą iš kitų atpažinimui pateiktų balsų. Aptartų duomenų pagrindu konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai ir objektyviai išanalizavo byloje esančius įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, pagrįstai J. B. veiksmuose nustatė LR BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą ir pripažino kaltu padarius minėtas nusikalstamas veikas.

Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog apeliantas teisiamas aštuntą kartą. Iš byloje esančių įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį matyti, kad J. B. atžvilgiu nuosprendžiai priimti 2005-05-04, 2005-07-20, 2005-07-26, 2007-01-10, 2007-12-07, 2008-01-28 ir 2009-05-06. Tačiau 2005-05-04 Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu J. B. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, todėl bausmė jam nebuvo paskirta. Formaliai J. B. atžvilgiu yra priimti šeši nuosprendžiai, tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi, kadangi įstatymas nenurodo koks teistumų skaičius turi būti vertinamas skiriant bei individualizuojant bausmę. Apsiribojama formuluote, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į asmens teistumų skaičių.

Kiti J. B. apeliacinio skundo motyvai laikytini nepagrįstai ir neįrodytais. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino recidyvistu ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę.

Nusikaltimų recidyvas ir asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygos bei tvarka yra numatyti LR BK 27 straipsnyje. Minėto straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo laikomas recidyvistu. Alytaus rajono apylinkės teismas nuosprendyje pažymėdamas, kad J. B. LR BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikomas recidyvistu, įstatymo nepažeidė. Kaip jau minėta, J. B. anksčiau teistas ne vieną kartą, padaryti nusikaltimai tyčiniai. Nagrinėjamu atveju apeliantas taip pat nuteistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą. Įstatymas šiuo atveju neįpareigoja teismo pripažįstant teisiamą asmenį recidyvistu tuo klausimu priimti atskirą procesinį sprendimą. Atskirai pasisakyti šiuo klausimu reikalinga tuo atveju, jei asmuo yra pripažįstamas pavojingu recidyvistu. Teismas, skirdamas bausmę J. B., šią aplinkybę tinkamai įvertino, taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad J. B. nusikaltimus padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, įvertino apelianto asmenybę, t. y. tai, kad jis eilę kartų baustas drausmine tvarka ir paskyrė bausmę nepažeisdamas LR BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Minėtos aplinkybės: ankstesni asmens teistumai, asmenį charakterizuojanti medžiaga, yra svarbūs individualizuojant bausmę, todėl teismas šiuos duomenis skundžiamame nuosprendyje aptarė pagrįstai.

Spręsdamas civilinio ieškinio klausimą pirmos instancijos teismas procesinių pažeidimų nepadarė, savo sprendimą tinkamai argumentavo. Apelianto skundo motyvas, kad iš nuosprendžio neaišku, kieno naudai priteistas civilinis ieškinys, nepagrįstas ir nelogiškas. Byloje (1 t. b. l. 47, 48) yra pareikštas ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. Minėta bendrovė 2012-02-10 nutarimu pripažinta civiliniu ieškovu (1 t. b. l. 54). Nesuprantama, kuo remiantis apeliantas teigia, kad jam neaišku, kam padaryta žala, kadangi iš minėtų duomenų aišku, kas yra civilinis ieškovas. Apeliantas turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme jam jokių abejonių dėl žalą patyrusio subjekto nekilo. Tokios abejonės atsirado tik teismui priėmus apeliantui nepalankų nuosprendį.

Dėl atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliacinio skundo

Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantė nurodo, kad kaltinime nurodytas operacija J. B. nurodymu ji atliko, tačiau dėl to ji negali būti pripažinta kalta, kadangi nesuprato, jog tokie veiksmai yra nusikaltimas. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog K. J. padarė LR BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Esminis K. J. apeliacinio skundo motyvas yra ta aplinkybė, kad ji tuo metu buvo nepilnametė, todėl dėl savo amžiaus ir patiklumo nesuvokė savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Tokios pozicijos apeliantė laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek rašydama apeliacinį skundą. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad subjektyvus savo veiksmų, kaip nenusikalstamų, vertinimas nėra pagrindas teismui asmenį išteisinti dėl jam pareikštų kaltinimų.

Atsakomybei pagal LR BK 214 straipsnio 1 dalį kilti pakanka neteisėto vienos svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo ar laikymo, pagal LR BK 215 straipsnio 1 dalį – neteisėto vienos finansinės operacijos atlikimo svetima elektronine mokėjimo priemone. LR BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys formalios, todėl padarinių suvokimas nebūtinas. Remiantis teismų praktika pagal minėtų straipsnių dispozicijų prasmę mokėjimo priemonė yra svetima, kai ji nepriklauso kaltininkui. Kaltininko tyčios turinį lemia ne jo supratimas apie mokėjimo priemonę perdavusio asmens valdymo neteisėtumą, o supratimas apie tos priemonės priklausomybę tretiesiems asmenims (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2007, 2K-197/2011). Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme K. J. neneigė, kad J. B. jai telefonu padiktavo ne savo, o tariamai jo tetos R. D. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Vadinasi, apeliantė suvokė, kad minėti duomenys priklauso ne J. B., o trečiam asmeniui. Tai suprasdama K. J. apgaule, trečiojo asmens vardu neturėdama tam teisės, per kompiuteriui suteiktą prieigą, pateikė sistemai save kaip R. D. ir jos vardu paėmė kreditą, t. y. prisijungė prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ internetinės tarnybinės stoties ir sudarė 750 Lt. paskolos sutartį, pinigus J. B. nurodymu pervedant į nukentėjusiosios R. D. sąskaitą, o vėliau iš ten pervedant į R. L. sąskaitą. Tokie K. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Pirmos instancijos teismas pagrįstai apeliantės veiksmuose konstatavo minėtų nusikalstamų veikų objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių buvimą ir teisingai pripažino ją kalta. Apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametė, nusikaltimą padarė J. B. apgaulės įtakoje, nesuvokė savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio, pirmos instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos. Šių aplinkybių pagrindu teismas priėjo išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti K. J. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyrus auklėjamojo poveikio priemones. K. J. nurodytos aplinkybės, kad iš J. B. gautų duomenų ji neišsaugojo, atlikti veiksmai buvo vienkartiniai, jokios naudos sau ji negavo, kvalifikuojant veiksmus pagal kaltinime nurodytus straipsnius juridinės reikšmės neturi, kadangi, kaip jau minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti nebūtina nustatyti veiksmų pakartotinumą, žalingų padarinių atsiradimą ar asmeninės naudos gavimą.

Remiantis šiais duomenimis kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo išvados dėl K. J. kaltės padarius jai inkriminuotus nusikaltimus, yra teisingos ir pagrįstos, padarytos remiantis byloje surinktų įrodymų visumos analize. Apeliantės skundo argumentai dėl to, kad R. L. ir A. B. nepagrįstai byloje liko tik liudytojais, aukštesnės instancijos teismo neanalizuojami, kadangi minėtų asmenų atžvilgiu procesinis sprendimas nėra priimtas, o apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės spręsti dėl neįtrauktų į bylą asmenų kaltės.

Apeliantės prašymas atmesti civilinį ieškinį laikomas nepagrįstu ir aukštesnės instancijos teismo atmetamas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (LR BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal LR BK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniu, turtui, o įstatymo numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad turtinė žala atsirado kaip atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J., veikusios kartu su nuteistuoju J. B., neteisėtų veiksmų pasekmė. Dėl to, remiantis nurodytomis įstatyminėmis nuostatomis, ši žala privalo būti atlyginta. Patenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį teismas, taikydamas solidarinės atsakomybės principą, procesinių pažeidimų taip pat nepadarė.

Aptartų duomenų visuma konstatuotina, kad apeliantų teiginiai, kad teismas priėmė sprendimą išsamiai neištyrę visų bylos aplinkybių ir netinkamai įvertinę baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, laikytini deklaratyviais. Juo labiau, kad tiek J. B., tiek K. J. savo apeliaciniuose skunduose nenurodė, kokios esminės aplinkybės liko neištirtos ir kuo pasireiškė teismo netinkamas įrodymų vertinimas. Aukštesnės instancijos teismas pažeidimų, galinčių turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat nenustatė.

Kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, pirmos instancijos teismas įrodymus vertino vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti teismo nešališkumu. Teismas nuosprendį grindė LR BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyje numatytus reikalavimus atitinkančiais įrodymais, kurie buvo gauti teisėtais būdais įstatymo nustatyta tvarka. Nustačius, kad J. B. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytą LR BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, teismas skyrė bausmes straipsnių sankcijos ribose, jas bendrindamas pažeidimų nepadarė. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnio įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertino kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą ir teisėtai bei pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Taip pat pagrįstai teismas pripažino K. J. padarius LR BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus ir atleido ją nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriant auklėjamojo poveikio priemones. Pažeidimų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nenustatyta. Konstatuotina, kad Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. B. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliacinius skundus atmesti.