Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo S. I. M. (S. I. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. I. M. (S. I. M.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naurema“ dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, avansinio mokėjimo grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti tarp ieškovo ir atsakovės 2021 m. gegužės 18 d. sudarytą sutartį Nr. 108, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės 24 000 Eur avansinio mokėjimo, 6 procentų palūkanas nuo ieškinio pateikimo teismui iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2. Ieškovas nurodė, kad 2021 m. gegužės 18 d. sudarė sutartį Nr. 108 dėl vilkiko Volvo FH ir puspriekabės Krone SD įsigijimo. Prekių kaina yra 48 000 Eur ir pagal sutartį ieškovas (pirkėjas) atsakovei turėjo sumokėti 50 procentų avansą, kurį sumokėjo 2021 m. gegužės 21 d. Iki 2021 m. liepos 18 d. prekės turėjo būti pristatytos, bet atsakovė neįvykdė savo įsipareigojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį atsakovei dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, avansinio mokėjimo grąžinimo kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Išaiškino, kad atsisakymas priimti ieškinį neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka pateikti jį pagal teismingumo taisykles Vilniaus komercinio arbitražo teismui.

4. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios KAĮ 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti.

5. Teismas nustatė, jog šalių 2021 m. gegužės 18 d. sudarytos sutarties Nr. 108 8.1. punkte nurodyta, kad visi ginčai ir nesutarimai, kurie gali kilti dėl šios sutarties ar su ja susiję, sprendžiami šalių derybomis. Jei šalims nepavyksta susitarti, ginčas perduodamas nagrinėti komercinio arbitražo teismui pagal atsakovo buveinės vietą. Taigi, šalys arbitražinį susitarimą įformino kaip arbitražinę išlygą, įrašytą sutartyje, bei susitarė, kad visi ginčai ir nesutarimai nagrinėjami arbitraže.

6. Šalių sudarytoje sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaryta tarp UAB „Naurema“ (juridinio asmens) ir individualaus verslininko S. I. M., todėl sutartis nėra kvalifikuojama kaip vartojimo (CK 6.228¹ straipsnis), taip pat nenustatyta, kad tarp šalių kilęs ginčas negalėtų būti arbitruojamas dėl kito subjektinio ar objektinio arbitruotinumo.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Ieškovas (apeliantas) S. I. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai:

7.1. Arbitražinio susitarimo buvimas ar nebuvimas – fakto klausimas. Sutartyje minima sąvoka išversta iš rusų kalbos reiškia įprastą valstybės teismą, kuris kompetentingas nagrinėti ginčus tarp verslo subjektų. Istorinis aiškinimas taip pat įrodo, kad sąvoka „ūkinis teismas“ ir „arbitražas“ Lietuvoje buvo siejama ne su arbitražu šiuolaikine šio žodžio prasme, bet būtent su specializuotu valstybiniu teismui, kurio paskirtis – ginčų, kylančių iš ūkinės komercinės veiklos, nagrinėjimas.

7.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017 konstatavo, kad Rusijos Federacijoje veikiantys teismai, nepaisant jų pavadinime esančio žodžio „arbitražinis“ nėra arbitražai (trečiųjų teismai), kaip tai suprantama pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ir KAĮ, o yra minėtos valstybės teismų sistemos dalis.

7.3. Uzbekistano Respublikos teisėje įvairiais laikais buvo vartojamos tiek arbitražo, tiek ūkio, tiek ekonomikos teismų sąvokos, o pastarasis terminas išliko iki šiol net Konstitucijoje. Taigi Lietuvos teismai šias sąvokas nagrinėjamoje byloje turėtų aiškinti atsižvelgdami į šalių realius ketinimus.

7.4. Sutartyje numatytas teismingumas „teismui pagal atsakovo buveinės vietą“. Joks arbitražas neapibrėžia ir negali apibrėžti savo teritorijos, todėl neaišku, kuri arbitražinė institucija būtų kompetentinga nagrinėti ginčą tam tikroje atsakovo buveinėje.

7.5. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie laikinąsias apsaugos priemones.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, dėl sudaryto arbitražinio susitarimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Kaip ne kartą nurodyta kasacinio teismo praktikoje, arbitražinis susitarimas – tai dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, tokia arbitražinio susitarimo apibrėžtis įtvirtinta Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013). Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą. Taigi šalių valia ginčą spręsti ne teisme, o arbitraže turi būti aiškiai išreikšta.

11. Nagrinėjamoje situacijoje iš sutarties matyti, kad šalys vartojo arbitražo sąvoką. Pažymėtina, kad sutartis originaliai nėra sudaryta lietuvių kalba, todėl šis faktas gali turėti įtakos sprendžiant klausimą ar šalys tikrai sudarė arbitražinį susitarimą.

12. Pagal Rusijos Federacijos 1996 m. gruodžio 31 d. federalinio konstitucinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos teismų sistemos“ 4 straipsnio 3 dalį, apskričių arbitražiniai teismai, arbitražiniai apeliaciniai teismai, Rusijos Federacijos subjektų arbitražiniai teismai ir specializuotieji arbitražiniai teismai yra federaliniai teismai. Todėl šie Rusijos Federacijoje veikiantys teismai, nepaisant jų pavadinime esančio žodžio „arbitražinis“, nėra arbitražai (trečiųjų teismai), kaip tai yra suprantama pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, o yra minėtos valstybės teismų sistemos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017).

13. Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalių sudarytoje sutartyje nurodytos arbitražo, ūkinio teismo sąvokos neturi būti aiškinamos kaip reiškiančios šiuolaikinį arbitražą. Nors sutarties šalys nėra aukščiau pateikto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinime minimos Rusijos Federacijos teritorijoje, tačiau teismas, nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad tiek sąvoka „arbitražas“, tiek sąvoka „ūkinis teismas“ Lietuvoje istoriškai taip pat buvo siejama ne su arbitražu, šiuolaikine šio žodžio prasme, bet būtent su specializuotu valstybiniu teismu, kurio paskirtis – ginčų, kylančių iš ūkinės komercinės veiklos, nagrinėjimas. Iš esmės analogiškas vartojimas buvo, o daugeliu aspektų – iki šiol yra, Uzbekistano Respublikoje. Šis šiuolaikine prasme netikslus ir ydingas vartojimas turi ištakų Sovietų (Tarybų) Sąjungos teisėje, kuri de facto galiojo tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo jos okupacijos ir aneksijos iki nepriklausomybės atkūrimo, tiek Uzbekistano Respublikoje. Pastarojoje šis ydingas vartojimas toleruojamas ilgiau, nei Lietuvoje, o verslo aplinkoje- visiškai įsišaknijęs. Pažymėtina, kad pirmenybė teikiama rusų kalba sudarytam sutarties tekstui, kadangi jis surašytas pirmiau, nei anglų kalba. Taigi apeliantas teisingai atskirajame skunde nurodo, kad šalys nesudarė arbitražinio susitarimo ir nepasirinko ginčų spręsti arbitraže.

14. KAĮ 3 straipsnio 8 dalis numato, kad arbitražo vieta – arbitražiniame susitarime nurodyta arba arbitražo teismo nustatyta arbitražo vieta. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl arbitražo vietos arba šalių susitarimas dėl arbitražo vietos nėra aiškus ir kol arbitražo vieta nenustatyta arbitražo teismo, arbitražo vieta laikoma nuolatinės arbitražo institucijos buveinė, ad hoc arbitražo atveju – atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė, o kai yra keli atsakovai, – vieno iš atsakovų gyvenamoji vieta ar buveinė ieškovo pasirinkimu. Šalių sudaryta sutartis numatyto teismingumą „teismui pagal atsakovo buveinės vietą“. Atsižvelgiant į arbitražo teismų reguliavimą, skirtingai, nei teigia apeliantas, darytina išvada, kad ir arbitražas gali turėti vietą, tačiau tai siejama su susitarimu dėl ad hoc arbitražo. Kadangi konstatuota, kad šalys nesudarė arbitražinio susitarimo, tai arbitražo vietos klausimas nebus nagrinėjamas.

15. Apeliantas atskirajame skundė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, jei spręsdamas atskirojo skundo klausimą apeliacinės instancijos teismas praneštų atsakovei apie bylą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui sprendžiant atskirojo skundo klausimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti, atsakovei nėra pranešama apie bylą, kadangi civilinė byla dar nėra iškelta. Ieškinyje nurodyti asmenys (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis), išskyrus ieškinį pateikusį asmenį, dar nėra proceso dalyviai (CPK 37 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010).

16. Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija. Esant šiai stadijai atliekami veiksmai, kurių tikslas – iškelti civilinę bylą. Šioje stadijoje tikrinama, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą ar ne. Ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Taigi civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną veiksmą – priimti rezoliuciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).

17. Nagrinėjamoje situacijoje ieškinys nėra priimtas. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali (CPK 137 straipsnio 1 dalis), tai skundžiama nutartis naikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas nebus sprendžiamas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.