- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- I-2577-554/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00257-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius, sekretoriaujant Sabinai Cilišauskaitei, nedalyvaujant pareiškėjui A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 14 972 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 4) nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d. Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kameroje Nr. 347, neatitinkančioje kai kurių higienos normų reikalavimų. Jam teko gyventi kartu su keturiais asmenimis patalpoje, kurios plotas apie 10 kv. m. Patalpoje buvo dvi vienaukštės lovos ir viena dviaukštė, stalas, tualetas su kriaukle, kurie visi užėmė apie 6-7 kv. m ploto, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Kameros langų stiklai buvo užtamsinti specialia plėvele, todėl patalpoje buvo prietema ir visą dieną buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, kuris švietė labai stipriai ir dienos pabaigoje nuo tokio apšvietimo skaudėdavo akis, o naktį jas perštėdavo, suprastėjo regėjimas. Kameros vėdinimas vyko per lango rėme padarytą angą, kurios plotas apie keliasdešimt kv. cm. Kameroje buvo per mažai gaivaus oro, ypatingai tada, kai tiesiai pro stiklą į kamerą šviesdavo saulė ir kameroje būdavo labai aukšta temperatūra. Lubose įrengtas ventiliatorius pūsdavo tik šiltą orą, nuo kurio kameroje būdavo dar karščiau. Dėl gaivaus oro trūkumo jis ilgai negalėdavo užmigti, rytais skaudėdavo galvą, būdavo užsikimšusi nosis, skaudėdavo gerklę. Sanitarinis mazgas atitvertas, tačiau virš jo nebuvo jokio stogo ir visi garsai bei smarvė sklido į kamerą, nes jos nepajėgdavo ištraukti įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Visi veiksmai, apsiprausiant tam tikras vietas, buvo stebimi kitų kameroje gyvenančių asmenų. Dėl to jis jausdavosi ypatingai suvaržytas, pažemintas ir psichologiškai nuolat gniuždomas, dėl ko pasekmes jaučia lig šiol (negali normaliai tuštintis). Nusiprausti šiltu vandeniu buvo galima tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Kameros visos sienos buvo apipelėjusios, drėgnos, nukritęs tinkas, nukritę bei nuolat krentantys dažai, lubos tamsios, drėgnos, vietomis nukritęs tinkas, lyjant lietui ar krentant sniegui, per lauko sieną bėgdavo vanduo, patalynė, daiktai, rūbai būdavo drėgni ir pelydavo. Dėl to jis pradėjo kosėti, dusti, pradėjo mažėti svoris, naktimis dėl drėgmės negalėjo užmigti. Nuo per visą dieną veikiančio kondicionieriaus ir jo keliamo triukšmo jam paskausdavo ausis, o dėl garsaus šnekėjimo, siekiant nustelbti kondicionieriaus keliamą garsą, skaudėdavo gerklę, galvą, veikė emociškai ir psichologiškai. Buvo sulūžę gultai. Dėl mažo stalo visiems valgyti kartu nebuvo galimybės, nes prie stalo tilpdavo tik du sulaikytieji, todėl jis ir dar kitas asmuo maistą dėdavo ant gultų, žemės, laukdavo, kol kiti pavalgys ir tik tada valgydavo atšalusį maistą. Kameroje nebuvo jokių spintų, lentynų ar dėžių rūbams, daiktams, maisto produktams susidėti. Sienoje įtvirtinta kabykla galėjo sutalpinti tik keturias striukes. Patalynė neturėjo specialių užvalkalų, buvo dėmėta, smirdanti prakaitu, jo buvimo laikotarpiu čiužinys, antklodė, pagalvė nebuvo paimti cheminiam valymui ir kaitinimui. Patalynėje buvo gausu parazitų, todėl niežėdavo kūną. Dėl fizinių ir emocinių nepatogumų, orumo pažeminimo, neužtikrinto privatumo jis patyrė moralinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir atsakovas, ir Kauno TI) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-14) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas 347 kameroje, visą skundžiamą laiką jam teko nuo 4,8 iki 8,15 kv. m ploto. Ploto norma nė karto nebuvo pažeista, todėl plotas pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai įtakos neturėjo. Kauno TI administracija imasi priemonių kompensuoti neigiamą kalinimo poveikį, t. y. užtikrina galimybę kartą per savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu, suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore, jie gali naudotis sporto įranga, teniso kambariais, biblioteka, skaitykla, koplyčia, kompiuterių klase, Sveikatos priežiūros tarnybos paslaugomis. Sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jie atskirti nuo bendro kameros ploto apie 2,1 m aukščio atitvarais, turi duris, yra mechaninė ventiliacija. Kamerų dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas pagal sutartį atlieka specializuota įmonė. Skaidraus stiklo atidaromi langai Kauno TI laikomų asmenų buvo naudojami susisiekti su A. M. gatvėje esančiais asmenimis (bendrininkais), keičiantis šviesos signalais, kalbantis ir perduodant daiktus (mobiliuosius telefonus, raštelius ir kt.) bei trukdė ikiteisminiam tyrimui, todėl trečio aukšto kamerų langų, išeinančių į A. M. g. pusę (tarp jų ir 347 kameros), stiklai aptraukti apsaugine plėvele. Tokia galimybė numatyta Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte. Languose įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai. Minėtų langų stiklai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Kamerų stalai ir suoleliai yra pakankamo dydžio laisvai sėdėti ir valgyti keturiems asmenims. Išreiškė nuomonę, kad jam prie stalo galėjo būti neleidžiama sėdėti dėl kitų priežasčių. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 straipsnį veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Reikalavimas sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose yra susijęs su tardymo izoliatoriaus rekonstrukcija, todėl veikiančiam Kauno TI netaikomas. Sanitarinių mazgų klozetų konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą. Sanitariniuose mazguose yra įrengtos džiovyklos. Kameros ir sanitarinio mazgo švarai palaikyti kalintys asmenys aprūpinami higienos priemonėmis. Visa patalynė suimtajam (nuteistajam) išvykus iš Kauno TI yra skalbiama ir dezinfekuojama, atvykę asmenys aprūpinami švaria patalyne. Gavęs higienos normų neatitinkančio stovio inventorių pareiškėjas galėjo jo nepriimti, surašyti savo pastabas ar skųstis pataisos įstaigos administracijai. Be to, suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiama naudotis nuosava patalyne. Pareiškėjas dėl kamerose dirbančių ventiliatorių sukeliamo garso, neleidimo jam valgant sėdėti prie stalo, fekalijų kvapo, patalynės kokybės, maitinimo kiekio ar kokybės, kitų laikymo Kauno TI sąlygų pataisos įstaigos administracijai raštu skundęsis nebuvo. Konsultuojamas psichologo nurodė, kad kameroje sutaria, psichine sveikata nesiskundė. Darė prielaidą, kad pareiškėjo skundo tikslas yra siekis uždirbti pinigų ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI.
Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas jo paties skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sauso 19 d. (b. l. 15; 16-20).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpą Nr. 347, kurios plotas 16,30 kv. m, didžiąją dalį laiko kartu su juo buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, atskirais pusdieniais buvo laikomi 2 asmenys. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros Nr. 347 plotas yra apie 10 kv. m, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepagrindė. Gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 66), pareiškėjas pateikė procesinį dokumentą „Atsikirtimas į Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktą Jums atsiliepimą 2016-04-22 Nr. II-2249“ (b. l. 68; toliau - ir Atsikirtimas) nurodė, kad kameroje Nr. 347 (plotas 16,30 kv. m) kartu su juo buvo laikomi 6-8 asmenys, todėl vienam asmeniui teko nuo 2,4 iki 2,7 kv. m grindų ploto. Teismas vertina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerų plotų ir vienam asmeniui tenkančios ploto normos yra nenuoseklios, prieštaraujančios viena kitai, nes skunde nurodė, jog kameros Nr. 347 plotas siekia apie 10 kv. m, kartu su juo gyveno 4 asmenys, tuo tarpu, Atsikirtime kameros Nr. 347 plotą nurodė 16,30 kv. m ir, kad kartu su juo šioje kameroje buvo laikomi 6-8 asmenys. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė nepageidaujantis dalyvauti teismo posėdyje. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nenuoseklumo ir prieštaringumo, teismas negali pareiškėjo nurodytą kameros Nr. 347 plotą (apie 10 kv. m) bei kartu su juo šioje kameroje laikytų asmenų skaičių (6-8 asmenys) laikyti pagrįstomis bei reikšmingomis sprendžiant šią bylą aplinkybėmis ir neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sauso 19 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 347, kurios plotas 16,30 kv. m ir kartu su pareiškėju joje buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų (b. l. 15; 16-20). Taigi, atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkanti ploto norma (3,6 kv. m) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), todėl kameros turi būti aprūpintos privalomu inventoriumi ir baldais. Pažymėtina, kad gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, nustatančioje teisės normoje nėra nustatyta, jog į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundo argumentai, kad Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sauso 19 d.) jam nepakako gyvenamojo ploto, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš natūralios šviesos kameroje trūkumo, nes buvo užtamsinti langų stiklai, per mažos galimybės vėdinti kamerą per lango rėme padarytą angą, kurios plotas apie keliasdešimt kv. cm., gaivaus oro trūkumo, ypatingai tada, kai tiesiai pro stiklą į kamerą šviesdavo saulė ir kameroje būdavo labai aukšta temperatūra, o lubose įrengtas ventiliatorius pūsdavo tik šiltą orą, tuo pačiu nurodo, kad kameroje buvo per daug drėgna.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), be kita ko, nustatanti ir tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovas pripažino, kad trečiojo aukšto kamerų langai, esantys A. M. g. pusėje, pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija langus. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl natūralios šviesos kameroje Nr. 347 trūkumo, todėl pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d. kameros Nr. 347 langas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų ir pripažintina, kad atsakovas šią teisės normą pažeidė. Kaip minėta, Higienos norma HN 76:2010 didžiausios leistinos dirbtinės apšvietos nereglamentavo – nustatė tik mažiausią galimą dirbtinę apšvietą (ne mažiau kaip 200 lx), todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus ir šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Nors pareiškėjas nurodo, kad Kauno TI kamera buvo vėdinama netinkamai, tačiau atsakovo į bylą pateikta foto lentelė (b. l. 21) patvirtina, kad kamerose yra atidaromi langai arba, pareiškėjo teigimu, ventiliacijos orlaidės. Higienos normos HN 76:2010 24 punktas reglamentavo, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka, jo kiekis gali priklausyti nuo metrologinių sąlygų lauke (oro temperatūros, vėjo, lietaus, sniego ar pan.), kurių atsakovas negali įtakoti, todėl nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Esant pakankamam ir teisės aktų reikalavimus atitinkančiam kameros vėdinimui, pačiam pareiškėjui nurodant, kad kameros lubose įrengtas ventiliatorius pūsdavo tik šiltą orą, nuo kurio kameroje būdavo dar karščiau, atmestini jo deklaratyvaus pobūdžio ir nenuoseklūs argumentai dėl kameroje buvusios per didelės drėgmės.
Pareiškėjas nurodo, jog nusiprausti šiltu vandeniu buvo galima tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas Kauno TI įpareigoja ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ši tvarka detalizuota ir poįstatyminiu teisės aktu – Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 (b. l. 26-27) patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašu, kurio 5, 6, 7, 8, 13 ir 14 punktai kiekvienam suimtajam ir nuteistajam garantuoja teisę 10 min. pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min. Pareiškėjas teigia, jog jam buvo suteikta teisė kartą per savaitę 15 minučių praustis šiltu vandeniu, todėl, esant minėtam teisiniam reglamentavimui ir atsakovui suteikiant 10-15 min. trukmės laikotarpį kartą per savaitę pareiškėjui naudotis dušu, vertintina, jog atsakovas galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo pakankamo privatumo, nes veiksmai apsiprausiant sanitariniame mazge, buvo stebimi kameroje gyvenančių asmenų, kad sanitariniame mazge įrengta ištraukiamoji ventiliacija nebuvo pajėgi ištraukti smarvės.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte reglamentuojama, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Šių nuostatų pažeidimo įrodymų pareiškėjas nepateikė. Į bylą atsakovo pateiktos sanitarinio mazgo foto lentelės (b. l. 23-25) patvirtina aplinkybę, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas pakankamo aukščio sienelėmis, turi duris, reikiamą inventorių, todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo nebuvimo apsiprausiant, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė, jog dėl netinkamo ištraukiamosios ventiliacijos veikimo jis būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, nepateikė tokį kreipimąsi patvirtinančių įrodymų, neindividualizavo, kokias konkrečias pasekmes nurodyta aplinkybė sukėlė ar galėjo sukelti, todėl ši aplinkybė laikytina deklaratyvaus pobūdžio ir atmestina kaip nepagrįsta.
Į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (toliau – ir Aprašas; b. l. 32) nustato pareigą atsakingam už kameros tvarkymą asmeniui tvarkyti kamerą, plauti grindis, sanitarinius įrengimus, vėdinti patalpas, palaikyti kameroje švarą bei tvarką, apie sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoti įstaigos pareigūnus. Teismas vertina, kad minėtame Apraše įtvirtintos pareigos tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose pagerinimui. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kameros visos sienelės buvo apipelėjusios, drėgnos, nukritęs tinkas, lyjant lietui ar krentant sniegui per lauko sieną bėgdavo vanduo, buvo sulūžę gultai, patalynė neturėjo specialių užvalkalų, buvo dėmėta, smirdanti, čiužinys, antklodė, pagalvė nebuvo paimti cheminiam valymui ir kaitinimui, patalynėje buvo gausu parazitų, tačiau minėtų aplinkybių visiškai nepagrindė, nenurodė, jog vykdydamas Aprašo 8 punkte nustatytą pareigą jis informavo pareigūnus apie pastebėtus kameros trūkumus, nepateikė tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, todėl minėtos aplinkybės laikytinos deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodydamas aplinkybes dėl mažo stalo, prie kurio tilpdavo tik du asmenys, nėra nuoseklus, nes Atsikirtime pripažįsta, jog prie stalo vienu metu galėjo tilpti trys asmenys, tačiau teigia, jog prie esančio stalo ir suoliukų vienu metu negali susėsti 5-8 asmenys, todėl tenka laukti ir valgyti atšalusį maistą. Kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 347 buvo laikoma tik iki keturių asmenų, todėl toks pareiškėjo samprotavimas apie atvejus, kada kamerose buvo patalpinta daugiau asmenų ir, kad prie staliuko nesusėstų 5-8 asmenys, laikytini nesusiję su nagrinėjama byla dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 347.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kameroje nebuvo jokių spintų, lentynų ir dėžių rūbams, daiktams, maisto produktams susidėti, tačiau atsakovo į bylą pateiktos kameros foto lentelės (b. l. 21-22) patvirtina priešingą aplinkybę, kad kamera yra aprūpinta būtinu inventoriumi (spintelėmis, lentynomis, yra spinta, stalas, du suolai), todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais, neįrodytais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 95 punktą suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos (Vidaus tvarkos taisyklių 96 p.). Atsakovo į bylą pateikti dokumentai: Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 4849), Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 44-46), Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85 (b. l. 40-41), Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30 (b. l. 42-43), Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-34 (b. l. 51-52), patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje, t. y. užsiimti veikla už kameros ribų.
Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad 2014 m. liepos 8 d., konsultuojamas psichologo, pareiškėjas teigė, jog kameroje sutaria, psichine sveikata nesiskundžia, psichologo pagalbos nepageidauja, suicidinių reikšmių neišsako, problemų nenurodo (b. l. 58). Gydytojų įrašai Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 59-65) patvirtina, kad jis ginčo laikotarpiu į medikus kreipėsi, skųsdamasis bendro pobūdžio susirgimais, t. y. gerklės skausmais, sloga. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis akių skausmu, nemiga, galvos skausmais, dusuliu, ausų skausmu, negalėjimu normaliai tuštintis ar kūno niežėjimu, todėl šie žalos pasireiškimą apibūdinantys pareiškėjo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Įvertinę byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo laikymas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimą dėl skaidraus stiklo kameroje nebuvimo pareiškėjui sukėlė ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tačiau teismas taip pat negali pripažinti pagrįstu atsakovo argumento, kad už nepakankamą kameros natūralų apšvietimą galėjo būti pilnai kompensuojama, suteikiant galimybę užsiimti veikla už kameros ribų, dalyvauti užimtumo programose. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. neužtikrinimas skaidraus stiklo kameroje ir tuo pačiu nepaneigus, jog tai galėjo įtakoti natūralios šviesos normos pažeidimą, yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) ne kartą yra akcentavęs, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas vertina, kad visi likę pareiškėjo skundo ir Atsikirtimo (atsižvelgiant į priimtus nagrinėti skundo reikalavimus), taip pat ir atsakovo argumentus, laikytini pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturintys teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui), todėl tokie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Pagal bylos duomenis, pareiškėjo suformuluoto skundo pagrindo ir dalyko apimtyje, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (6 mėnesius ir 12 dienų) Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą natūralų apšvietimą ir dėl to patyrė neigiamų fizinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą. Todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą bei turi teisę į žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Kauno TI natūralaus apšvietimo gyvenamojoje patalpoje (kameroje) Nr. 347 parametrų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo pertekliniai išgyvenimai bei nepatogumai. Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatyti pažeidimai buvo nežymūs, neintensyvūs suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurios būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas, bet ir kiti įstatymų numatyti būdai (CK 1.138 str. 6 p. 8 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo jurisprudencijoje nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A-360-662/2016, Nr. A-1779-575/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl šiuo teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d. buvo pažeista.
Pareiškėjo A. P. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.