Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo D. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo D. V. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2014 m. rugsėjo 4 d. nutarimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2014 m. gegužės 23 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00049-14 dėl galimo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 245 str., padarymo, t.y. dėl to, kad I. I. nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2014 m. gegužės 23 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą I. I. atžvilgiu nutraukė, konstatuodamas, kad nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo, įtvirtinto LR BK 245 str., požymių.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, D. V. jį apskundė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiajam prokurorui, kuris 2014 m. rugsėjo 4 d. nutarimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjo skundas buvo atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiama nutartimi atmesdamas pareiškėjo skundą neįvertino aplinkybės, jog nagrinėjamas atvejis yra tiesiogiai susijęs su nepilnamečiu vaiku ir jo interesais, o tai savaime reiškia, kad šiuo atveju yra ir viešasis interesas, kurį saugoti ir ginti yra įpareigoti Lietuvos Respublikos teismai bei prokurorai. Tuo tarpu Vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynyba yra vienas prioritetinių valstybės ir visuomenės uždavinių. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. nuostatomis, prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Praktiškai analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str., kas, pareiškėjo vertinimu, neabejotinai suponuoja išvadą, kad prokuroras turi aktyviai vykdyti savo funkcijas nepilnamečių teisių ir teisėtų interesų gynimo srityje – bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos institucijomis, tikrinti informaciją apie socialinės rizikos šeimas, organizuoti priėmimą ir konsultuoti nepilnamečių klausimais, nustačius pagrindus kreiptis ieškiniu į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo ir pan.

Pažymima, kad nagrinėjamu atveju D. V. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad nepilnamečio P. V. motina riboja vaiko bendravimą su pareiškėju, geranoriškai nevykdo teismo sprendimo, dėl ko jai ne kartą buvo paskirta bauda už teismo sprendimo nevykdymą. Nors I. I. ir atveda vaiką į susitikimus su tėvu, tačiau kiekvieną vaiko ir tėvo susitikimą paverčia nemalonumais jo metu provokuodama konfliktus, neadekvačiai elgdamasis vaiko akivaizdoje tokiu būdu sukeldama jam nepagrįstą baimę. Be to, vaikui susirgus, ji nesiteikia apie tai pranešti pareiškėjui, tinkamai neinformuoja tėvo apie ligos eigą, gydymą, tokiu būdu nušalindama tėvą nuo dalyvavimo sūnaus gyvenime. Šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad I. I. teismo sprendimu nustatytą vaiko ir tėvo bendravimo tvarką iš esmės vykdo tik formaliai, nesiima jokių priemonių, kad nustatyta bendravimo tvarka būtų vykdoma sklandžiai ir pilna apimtimi.

Pareiškėjo vertinimu, iš skundžiamos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties konteksto nėra aišku, kokiu pagrindu jis teigia, jog užkirsti kelią netinkamam teismo sprendimo vykdymui galima civilinio proceso priemonėmis. Juk bylos duomenimis nustatyta, kad I. I. du kartus buvo bausta už teismo sprendimo nevykdymą. Tai, D. V. teigimu, patvirtina, kad civilinio pobūdžio priemonės, taikomos I. I. atžvilgiu, nėra veiksmingos ir neskatina jos pasitaisyti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. V. skundas atmestinas.

Pagal LR BPK 1 str. 1 d. baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tik tokiu būdu galima garantuoti visos visuomenės saugumą bei valstybės valdžios autoritetą.

Pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso įstatymas priskiria prokurorui bei ikiteisminio tyrimo įstaigoms, o tai reiškia, kad šios teisėsaugos institucijos turi reaguoti, nešališkai atlikti visus reikalingus veiksmus, priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista, jeigu tam nėra procesinių kliūčių, t. y. aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tačiau net ir šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas tik kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir įsitikinus, kad egzistuoja objektyvus pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00049-14 dėl galimo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 245 str., padarymo, t.y. dėl to, kad I. I. nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė D. K., įvertinusi surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, D. V. vengimą atvykti į apklausą, liudytoja apklaususi I. I., 2014 m. gegužės 23 d. nutarimu, vadovaudamasi LR BPK 2012 str. 1 d. 1 p., ikiteisminį tyrimą I. I. atžvilgiu nutraukė, konstatuodama, kad D. V. teiginiai apie buvusios sutuoktinės teismo sprendimo nevykdymą, t.y. trukdymą matytis su sūnumi, yra tik jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Iš esmės analogiškais motyvais buvo atmesti ir D. V. skundai, pateikti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiajam prokurorui bei Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Išnagrinėjus ikiteisminio tyrimo medžiagą bei pareiškėjo skundą, darytina išvada, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. spalio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, skundą nagrinėjantis teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytiems pareiškėjo skundo atmetimo motyvams dėl esminių aplinkybių. Priešingai nei teigia D. V., jų argumentacija yra teisinga bei pakankama, todėl naikinti ją pareiškėjo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pagal LR BK 245 str. atsako tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Aptariamame straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 18 str. nuostatomis, įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šių duomenų pagrindu, LR BK 245 str. nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant pažodžiui galima būtų teigti, kad kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia LR BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Tačiau, remiantis vieningai formuojama teismų praktika, toks formalus LR BK 245 str. įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijai, taip pat neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Sutiktina su ikiteisminio tyrimo teisėjo išvada, kad veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti LR BK 245 str. įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 245 str. nuostatas klausimą, būtina įvertinti ir priežastis, dėl kurių teismo sprendimas nėra vykdomas, ar vykdomas netinkamai ir esant objektyvių priežasčių, trukdančių įvykdyti sprendimą, tokio teismo sprendimo neįvykdymo pripažinimas nusikalstamu prieštarautų teisingumo, humanizmo principams, neatitiktų visuotinai demokratinėse valstybėse pripažintos nuostatos, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t.y. kraštutinė, paskutinė priemonė, kurios imamasi tik tuo atveju, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų.

Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, matyti, kad Visagino miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – nustatė laikiną D. V. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. N2-299-664/2013. Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi civilinė byla Nr. N2-299-664/2013 buvo perduota pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teisme. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO užfiksuotais duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. N2-15301-131/2013 pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovei I. I. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi P. V. nustatymo. Minėtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo pakeista Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartimi nustatyta laikino tėvo bendravimo su vaiku tvarka. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje bei Lietuvos informacinėje sistemoje užfiksuotų duomenų matyti, jog I. I. du kartus teismų nutartimis (viena teismo nutartis šiuo metu dar nėra įsiteisėjusi) buvo skirtos baudos už tai, kad ji nevykdė teismų (Visagino miesto apylinkės teismo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo) procesiniuose sprendimuose nurodytų konkrečių veiksmų. Tačiau šių duomenų plotmėje, visgi sutiktina su ikiteisminio tyrimo teisėjo išvada, kad aplinkybė, jog I. I. buvo paskirtos baudos už tai, kad ji neatliko teismo procesiniuose sprendimuose nurodytų veiksmų, nėra pagrindas tvirtinti, jog jai kyla atsakomybė ir pagal LR BK 245 str. Paskirtos baudos neatleidžia I. I. nuo pareigos laikytis laikinos tėvo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos.

Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos, I. I. apklausos metu parodė, kad D. V. yra jos buvęs vyras, su kuriuo ji išsiskyrė 2010 metais. Santuokoje jiems gimė sūnus P. V.. Nuo 2012 metų ji gyvena Lietuvoje, kur jos sūnus gydomas nuo mikčiojimo. Buvo nustatyta, kad liga išsivystė dėl agresyvaus D. V. elgesio jos ir vaiko atžvilgiu. 2013 metais D. V. kreipėsi į Visagino miesto apylinkės teismą, siekdamas nustatyti bendravimo su sūnumi sąlygas. Teismas nustatė, kad D. V. su sūnumi gali bendrauti dvi savaites per mėnesį, suderinus su ja laiką, bet jai pačiai nedalyvaujant. Tačiau D. V. nustatytų sąlygų nesilaikė, atvažiuodavo kada panorėjęs, neatsižvelgdavo į tai, kad sūnus nenori su juo matytis arba serga. Nežiūrint į tai, ji vykdė teismo sprendimą, t.y. buvusiam sutuoktiniui leido pasimatyti su sūnumi. 2013 m. gegužės 20 d. Vilniaus misto apylinkės teismas nustatė kitas D. V. bendravimo su sūnumi sąlygas, tačiau ir jų pastaroji laikosi.

D. V., kviečiamas apklausai pas ikiteisminio tyrimo pareigūną neatvyko, todėl patikrinti jo protokole – pareiškime nurodytų aplinkybių galimybės nebuvo.

Tuo tarpu vertinant I. I. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktų duomenų – D. V. ir I. I. susirašinėjimų elektroniniais laiškais, SMS žinutėmis, pareiškėjo protokolo – pareiškimo bei skundų, kontekste, pastebėtina, kad tarp jos ir jos buvusio sutuoktinio D. V. susiklostė šeimyninio pobūdžio konfliktiniai, priešiški santykiai, dėl ko neabejotinai nukenčia jų nepilnamečio vaiko interesai.

Remiantis skundo nagrinėjimui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis, D. V. gali susitikti ir susitinka su savo sūnumi, nors tokie susitikimai ir ne visuomet vyksta sklandžiai dėl tarp D. V. ir I. I. kylančių konfliktų. Be to, pareiškėjui suteikiama galimybė bendrauti su savo sūnumi ir telefono pagalba. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pats ne visuomet pasinaudoja savo teise pasimatyti su sūnumi ar pabendrauti su juo telefonu, nors tam sąlygos yra sudarytos, I. I. praneša D. V., kad sūnus laukia pastarojo skambučio, nurodo ir telefono numerį, kuriuo pastarasis turėtų skambinti. Tuo tarpu vien tai, kad D. V. nesuteikiamos galimybės su sūnumi bendrauti interneto pagalba, prieš tai įspėjus pareiškėją, kad kompiuteris sugedo ir nėra tokios galimybės, nesudaro pagrindo manyti, kad tokiu būdu I. I. nevykdo įsiteisėjusių teismo sprendimų.

Nors pareiškėjas skunde apygardos teismui nurodo, kad I. I. tinkamai neinformuoja D. V. apie vaiko ligas bei jų eigą, tačiau, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktus duomenis – D. V. ir I. I. susirašinėjimus el. laiškais ir SMS žinutėmis, tokie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, I. I. el. laišku informuoja pareiškėją apie tai, kad vaikas serga ir, kad pastarasis tuo metu į Lietuvą nevyktų. Tuo tarpu D. V. reikalauja pateikti tai patvirtinančius dokumentus, o gavęs juos, prašo pateikti ir medicininę pažymą, informuojančią, kiek užtruks ligos gydymas. Akivaizdu, kad tokių galimybių I. I. neturi, nes tokie dokumentai išduodami asmeniui jau pasveikus, nurodant visą jo gydymo laikotarpį, apie ką ji ir informuoja pareiškėją, t. y. D. V..

Skundo nagrinėjimo kontekste būtina pabrėžti, kad vienas bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad visur ir visada pirmiausia atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Ši principinė nuostata įtvirtina ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., kur numatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, svarbiausia yra vaiko interesai, ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., kur įtvirtinta, kad visur ir visada pirmiausia atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tokiu būdu Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (LR CK 3.3 str. 1 d.). Vertinant šias teisės nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. įtvirtintų prokuroro funkcijų visumoje, sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad prokuroras turi aktyviai vykdyti savo funkcijas nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų gynimo srityje, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas I. I. baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal konkretų LR BK 245 str. Jeigu asmens veiksmuose nenustatyti LR BK 245 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai, kas pagrįstai nustatyta šio ikiteisminio tyrimo metu ir skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, pagrindo tęsti ikiteisminį tyrimą nėra.

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje situacijoje I. I. ir D. V. skirtingai interpretuoja nutartyje nurodytus reikalavimus, nėra linkę ieškoti kompromiso, kuris galėtų tenkinti abiejų šalių ir tuo pačiu jų vaiko interesus. Esant tokiai situacijai, civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti pakeisti laikinąją tėvo bendravimo su vaiku tvarką, kurioje būtų detaliai nustatytos suinteresuotų šalių pareigos, bet tai nėra pagrindas I. I. patraukimui baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 245 str.

Įvertinus aptartas aplinkybes, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 245 str. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis teisėta ir pagrįsta. Sutiktina su esminiais šios nutarties motyvais, jog baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuomet, kai LR BK numatyta veika padaroma įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Jei veikoje nėra bent vieno LR BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad I. I. tyčia vengia vykdyti teismo nutartimi nustatytą tėvo bendravimo su sūnumi tvarką.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo D. V. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.