Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ atskirąjį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovėms kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, antstolei A. P., suinteresuotam asmeniui Z. S. dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti antstolės A. P. 2016-07-15 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S2-5243 negaliojančiu ab initio, taikyti restituciją ir grąžinti nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (sraigių auginimui ir perdirbimui) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ieškovui A. S. ir Z. S. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ valdomą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir ūkinį pastatą, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Pirmosios isntancijos teismo nutarties esmė

Šilalės rajono apylinkės teismas 2016-09-13 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (sraigių auginimui ir perdirbimui) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), uždrausdamas minėtą turtą perleisti, valdyti bei juo naudotis, disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant draudimu turtą parduoti, dovanoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, apsunkinti areštuotą turtą bei iš jo kylančias teises. Uždraudė atsakovams perleisti, įkeisti areštuotą turtą. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškiniu prašo pripažinti antstolės A. P. 2016-07-15 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S2-5243 niekiniu bei negaliojančiu ab initio, taikyti restituciją ir grąžinti nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (sraigių auginimui ir perdirbimui) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui A. S. ir Z. S., t. y. siekia restitucijos natūra. Restituciją taikyti gali tapti neįmanoma, jei atsakovė kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ perleistų ginčo objektą tretiesiems asmenims, šį turtą apsunkintų hipoteka, nuoma ar kitais suvaržymais. Teismas darė išvadą, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškininio reikalavimus, kad priimto sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė padavė atskirąjį skundą, jame prašė panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2016-09-13 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovams. Ieškovas ginčija turto ieškotojui perdavimo aktą, nors jis nėra unijos skolininkas, o tik hipoteka įkeisto turto bendraturtis. Nurodo, jog teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo įvertinti, kad žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas, ieškovo sutuoktinės buvo gautas dovanų ir niekada nepriklausė ieškovui. Nurodo, kad ieškovas neįrodė teismui tikimybės, kad jo pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.Atsakovė atskirajame skunde taip pat prašo ieškovui skirti 1500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos, t.y. 750 Eur, priteisti atsakovės kredito unijos „Memelio taupomoji kasa“ naudai.Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas nustatinėja, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo ginčo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovams, nes ieškovas pateikdamas ieškinį teismui neįrodė tikimybės, kad jo pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Šie klausimai sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320, 338 straipsniai). Kaip minėta, vienas iš motyvų, kuriuo remdamasi apeliantė įrodinėja apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimo poreikį, – tai ieškinio reikalavimų tikėtinas nepagrįstumas. Pastarąjį faktą apeliantė grindžia tuo, kad ieškovų pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovo prašomos įgyvendinti reikalavimo teisės egzistavimo. Apeliantas savo atskirajame skunde išsamiai ir plačiai analizuoja visą teisinę situaciją, taip pat išdėsto aplinkybes, susijusias su ginčo nagrinėjimu iš esmės, ir teikia argumentus, kurie turėtų būti analizuojami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi, apeliantas ieškinio prima facie nepagrįstumą sieja su tokiu ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių ir jas turinčių pagrįsti įrodymų tyrimo mastu, kuris būdingas bylos nagrinėjimo iš esmės stadijai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200-381/2015). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200-381/2015). Byloje pareikštame ieškinyje ieškovas prašo pripažinti antstolės A. P. 2016-07-15 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S2-5243 negaliojančiu ab initio, taikyti restituciją ir grąžinti nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (sraigių auginimui ir perdirbimui) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ieškovui A. S. ir Z. S. Ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį turintys pagrįsti įrodymai (išrašas iš www.evarzytynės.lt, santuokos liudijimo kopija, Nekilnojamojo turto registro išrašas, 2016-08-03 pranešimo dėl nekilnojamojo turto savininko pasikeitimo ir jame esančio kilnojamojo turto kopija, antstolės A. P. 2016-06-10 patvarkymo dėl atsisakymo patenkinti skundą kopija, 2015-03-25 turto arešto akto kopija, informacija dėl patekimo į patalpas). Atsakovė nurodo, jog teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovui nuosavybės teise nepriklauso žemės sklypas, kuris buvo perduotas atsakovei, todėl ieškinys nėra pagrįstas. Su šiuo apeliantės motyvu teismas neturi pagrindo sutikti. Teismas nepasisakydamas dėl ginčo iš esmės, atsakydamas į apeliantės argumentą, nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas A. S. ir žemės savininkė Z. S. nuo (duomenys neskelbtini) yra sudarę santuoką. Ieškovas reiškia reikalavimą ne tik dėl žemės, bet ir dėl ūkinio pastato, kuris yra pastatytas ant šios žemės ir kuris nuosavybės teise įgytas šalims gyvenant santuokoje. Vadinasi, prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Remiantis tuo, atskirojo skundo argumentai dėl šios dalies atmetami kaip nepasitvirtinę.Apskųstos teismo nutarties neteisėtumą, o kartu ir nepagrįstumą apeliantė grindžia ir tuo aspektu, kad teismas turėjo informuoti atsakovę apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą tuo sudarydamas apeliantei galimybę pateikti teismui paaiškinimus dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.CPK 147 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą teismas atsakovui praneša, kai mano, kad tai būtina. Taigi proceso teisės normos nenumato privalomo šalies informavimo apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą.Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išsiųsta tą pačią dieną, kai ji buvo priimta, t. y. 2016-09-13, kas leidžia spręsti, kad kitą dieną atsakovei tapo žinoma apie priimtą procesinį teismo sprendimą ir ji realiai įgijo teisę ginčyti jai nepalankią nutartį, pateikiant savo argumentus bei įrodymus bei pasitelkiant kvalifikuotą teisininką. Atsakovė šia teise pasinaudojo 2016-09-22 pateikdama atskirąjį skundą, kuriame turėjo galimybę išdėstyti argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo. Sutinkant su atskirojo skundo argumentais, teismui suteikta teisė ginčijamą nutartį pasinaikinti (CPK 334 str. 2 d.). Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, esant pakankamam pagrindui, galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešęs atsakovei. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovei apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str. 1 d.). Be to, atsakovė atskiruoju skundu apskundė teismo priimtą nutartį, tad galėjo pareikšti visus savo argumentus, susijusius su ieškovo pareikštu prašymu ir skundžiama nutartimi, bei pateikti įrodymus. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad atsakovės neinformavimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą iš esmės pažeidė jos teises, užkirto galimybes gintis teisminiame procese.Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 2016-07-15 turto perdavimo išieškotojui akto Nr. S2-5243 pripažinimo negaliojančiu ab initio, restitucijos taikymo ir nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (sraigių auginimui ir perdirbimui) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), grąžinimo ieškovui A. S. ir Z. S. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui perleidus ginčo objektą – žemės sklypą ir ūkinį pastatą, tretiesiems asmenims, o teismui konstatavus, kad nuosavybės teisės į turtą priklauso ieškovui, ieškovui būtų padaryta žala, jiems galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, o turto išreikalavimas iš trečiųjų asmenų taptų neįmanomas arba pareikalautų papildomų teisminių ginčų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis byloje nėra paneigtas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad 2016-11-22 šioje byloje buvo priimtas teismo sprendimas ir ieškovo ieškinys atmestas. Šiuo sprendimu buvo išspręstas ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimas. Tačiau šis teismo sprendimas šios nutarties priėmimo dieną nėra įsiteisėjęs, taip pat nėra praėjęs įstatymo nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti, todėl teismas nagrinėdamas atskirąjį skundą negali vadovautis sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo pradžioje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės parinktos vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais, tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir jų naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, susijusių su bylos nagrinėjimu iš esmės, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.Atsakovė prašydama skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu nurodo, kad ieškovas savo ieškinį grindžia melagingais pareiškimais, neprideda įrodymų, kurie jam nepalankūs, vilkina vykdymo procesą pateikdamas nepagrįstus skundus dėl antstolio veiksmų, naujus ieškinius. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir pareiškimo nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Aiškiai nepagrįsto dokumento pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, byloje dalyvaujančio asmens nesąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys, subjektyviuoju – nusako asmens vidinį valinį santykį su konkrečia situacija, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.), pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę įstatymų nustatyta tvarka teikti teismui prašymus, taip pat prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl nagrinėjamu atveju ieškovo veiksmai pateikus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti pripažinti kaip netinkami. Nagrinėjamu atveju spręsti apie akivaizdų nepagrįsto prašymo pateikimą negalima, kadangi tiek pirmosios instancijos teismo jis buvo tenkintas, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo pagrįstas, todėl nėra pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimą teise, suponuojantį CPK 95 straipsnyje nurodytų sankcijų taikymą. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš rašytinių civilinės bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė už atskirąjį skundą sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį. Atskirasis skundas atmestas, todėl apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.)Duomenų apie kitų dalyvaujančių byloje asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, dėl to jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2016-09-13 nutartį palikti nepakeistą.