Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-15462-947/2014 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui J. B. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams J. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir U. B., gim. (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 500 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kadangi atsakovas nepilnamečių vaikų neišlaiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimas

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apelianto nuomone, šioje stadijoje nėra galimybės nustatyti realių vaiko poreikių bei tėvų turtinės padėties, dėl šių priežasčių laikinas išlaikymas turėtų būti tokio dydžio, kurio laikinai pakaktų minimalių vaikų poreikių patenkinimui, kadangi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išsamaus įrodymų tyrimo neatlieka. Teismas priėmė nutartį, neturėdamas duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna 1 055,75 Lt darbo užmokestį. Teismo priteistas išlaikymas dviem vaikams sudaro 700 Lt, todėl atsakovui pragyvenimui lieka tik 355 Lt. Tuo tarpu nepilnamečiams vaikams, įskaitant ieškovės teikiamą išlaikymo dalį, susidarytų daugiau nei 700 Lt kiekvienam vaikui, t. y. daugiau lėšų, nei liktų atsakovui, suaugusiam asmeniui. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir atitikti jų tėvų turtinę padėtį. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-02-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2003; 2010-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Sprendžiant dėl tėvų galimybės teikti vaikui optimalų išlaikymą būtina įvertinti, ar, jį teikdami, tėvai galės tenkinti būtinus, gyvybiškai svarbius savo poreikius, ar dėl to nebus pažeistas proporcingumo principas. Mokant teismo priteistą laikiną išlaikymą atsakovui likusios pajamos nebūtų pakankamos net fiziologinių poreikių tenkinimui. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad laikiniems protingiems vaiko poreikiams pakankama suma yra 700 Lt. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad jos gaunamos mėnesinės pajamos sudaro apie 3 000 Lt per mėnesį, t. y. net tris kartus didesnės, nei atsakovo gaunamos. Kadangi įstatyme nustatytas proporcingumo principas, todėl atsižvelgiant į atsakovo gaunamas ir į ieškovės gaunamas pajamas, jos dydis išlaikyme turėtų sudaryti didesnę skiriamo išlaikymo dalį. Iki ieškovės kreipimosi į teismą šalių bendru sutarimu išlaikymą nepilnamečiams vaikams atsakovas teikė po 250 Lt kas mėnesį. Šią aplinkybę ieškovė pripažįsta ieškinyje. Kad šalys tarėsi būtent dėl tokio dydžio išlaikymo, patvirtina ir šalių 2013-05-24 pasirašyta sutartis dėl santuokos nutraukimo, kuri teismo nebuvo patvirtinta tik dėl kreditorinių įsipareigojimų bankui. Būtent tokio dydžio išlaikymas atitiktų CK 3.192 straipsnyje nustatytą proporcingumo principą bei laikinųjų apsaugos priemonių tikslus ir nesuvaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina šių tikslų pasiekimui.

Teismas skundžiamojoje nutartyje, spręsdamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams, taikymo pagrįstumo klausimą įvertino tai, kad ieškovės ieškinys atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo yra tikėtinai pagrįstas, jame ieškovė aiškiai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą atskleidė teisinius reiškiamų reikalavimų atsakovui argumentus, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas taip pat įvertino tai, kad, nepritaikius šių ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nebus tinkamai užtikrinti ieškovės ir atsakovo nepilnamečių vaikų interesai gauti tinkamą išlaikymą. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, tinkamai įvertino ieškovės nurodytas aplinkybes bei priėmė pagrįstą teismo nutartį, kuri jokiais būdais nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų ir viešojo intereso. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, kad reikalavimas tikėtinai bus tenkinamas, o, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. nepriteisus laikinojo materialinio išlaikymo nepilnamečiams vaikams, bus pažeistos vaiko teisės gauti tinkamą išlaikymą, kurį privalo teikti atsakovas. Šiuo atveju teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei ir nepilnamečiams vaikams, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, kol bus išnagrinėta byla (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš esmės nesprendžiamas. Visų faktinių aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti tik bylą išnagrinėjęs iš esmės ir įvertinęs tiek tikruosius vaikų poreikius, tiek abiejų tėvų galimybes teikti konkretaus dydžio išlaikymą.

Kaip matyti, apeliantas nesutinka su teismo nutartimi, kuria iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams J. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir U. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, ir prašo ją pakeisti – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 250 Lt. Atsakovas teigia, jog dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir gaunamos pajamos sudaro 1 055,75 Lt, teismui priteisus išlaikymą vaikams po 350 Lt, atsakovui lieka pragyvenimui 355 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės pajamos (3 000 Lt) yra tris kartus didesnės nei atsakovo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertindamas, kad byloje tiksliai nenustatyti vaikų poreikiai ir tėvų turtinė padėtis, tačiau siekdamas užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus ir atsižvelgdamas į ieškovės argumentus, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam po 350 Lt, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas, CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, 3.192 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai reglamentuojama tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiems tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Materialinės padėties kriterijus reikšmingas tik materialinio išlaikymo dydžiui nustatyti.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas į ieškovės sąskaitą kiekvieną mėnesį pervesdavo vaikų išlaikymui po 250 Lt (iš viso 500 Lt), kas reiškia, kad atsakovas iš esmės neginčijo (-a) pareigos išlaikyti vaikus, tačiau, teismo nuomone, atsižvelgiant į vaikų amžių ir jų poreikius, teiktas išlaikymo dydis pripažintinas nepakankamu vaikų interesams užtikrinanti. Kaip minėta, negalėjimą mokėti išlaikymo vaikams po 350 Lt atsakovas grindžia sunkia savo turtine padėtimi (t. y. nedideliu 1 055,75 Lt darbo užmokesčiu; neturi automobilio; vienintelis turimas nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini), Kaunas, priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. B.) ir gera atsakovės turtine padėtimi (ieškovės pajamos sudaro apie 3 000 Lt), dėl to mano, kad ieškovės dydis išlaikyme turėtų sudaryti didesnę skiriamo išlaikymo dalį. Apeliantas nurodė, kad dėl savo sunkios turtinės padėties vaikams gali teikti išlaikymą po 250 Lt, tačiau pastebėtina, kad šioje byloje atsakovo interesus atstovauja ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas, o privatus advokatas, kurio paslaugos yra mokamos, kas leidžia abejoti itin sunkia atsakovo finansine padėtimi. Be to, teismas pažymi, kad atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas žmogus (nėra duomenų, kad turi sveikatos problemų, nenustatytas nedarbingumo lygis), todėl, siekiant tinkamai įgyvendinti savo kaip tėvo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, atsakovas turi būti aktyvus ir siekti susirasti darbą tikslu išlaikyti vaikus. Nurodytą pareigą turi ir ieškovė, kadangi teismui prieinamais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis matyti, kad J. B. nuo 2014-08-04 niekur nedirba; kito nekilnojamojo turto, išskyrus nurodytą butą (duomenys neskelbtini), Kaunas, neturi; turi iš esmės mažavertį, 1995 m. gamybos automobilį Ford Galaxy (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kas iš esmės reiškia, kad šiuo metu ieškovės turtinė padėtis yra sunkesnė nei atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, priteisiant nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą po 350 Lt. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį, nustatė tinkamą priteistino išlaikymo dydį (po 350 Lt), kuris užtikrins būtinas vaikams, atsižvelgiant į jų amžių ir poreikius, vystytis sąlygas (CK 3.192 str.). Vertinant klausimą dėl nustatyto išlaikymo dydžio pagrįstumo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju iš apelianto priteista laikino išlaikymo suma po 350 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui neviršija orientacinio teismų praktikoje įtvirtinto išlaikymo dydžio, pagal kurį bendra abiejų tėvų teikiamo išlaikymo suma paprastai turėtų būti ne mažesnė kaip minimali mėnesinė alga, kurios dydis prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo ir ginčijamos nutarties priėmimo metu sudarė 1 000 Lt. Pažymėtina, kad šiuo atveju, teismas priteisdamas vaikams išlaikymą po 350 Lt, iš atsakovo priteisė net mažesnę išlaikymo sumos dalį, tokiu būdu didesnę materialinę – vaikų išlaikymo – naštą palikdamas ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštų reikalavimus išankstiniu išsprendimu, kadangi skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius interesus (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiams šalių vaikams, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014-07-02 nutartis priimta teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p. 338 str.).

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.