Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. G. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016-06-09.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 4 d. apie 16.03 val. prie Žemaitijos gatvės (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikių mieste, neteisėtai prie savęs laikė, gabeno ir pardavė už 20 Eur E. S. 3 vnt. folijos paketėlių su 0,197 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, M. G. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis nekvestionuoja teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau, atitinkamai argumentuodamas, prašo sušvelninti jam taikytą baudžiamąją atsakomybę, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 str. nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. G., anksčiau paminėtų baudžiamųjų įstatymų nuostatų nepažeidė. Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. G., nors ir jauno amžiaus (19 metų), tačiau niekur nedirba, būdamas teistas, neišnykus teistumui, netrukus po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 str. 1 d., 2015-11-04 padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 5 d., 260 str. 1 d.), susijusį su neteisėta psichotropinių medžiagų apyvarta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė vieną M. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o taip pat vieną apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų (BK 60 str. 1 d. 3 p.) ir atsižvelgė į jas, skirdamas apeliantui bausmę. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. G., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jokių naujų aplinkybių, kurios būtų nežinomos ir teismo neįvertintos, savo skunde nenurodė nei nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. G. laikė asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, ir paskyrė jam BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę už sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 5 metai), kurią, vadovaujantis BK 64¹ str., dar ir sumažino vienu trečdaliu, todėl nėra pagrindo dar labiau mažinti M. G. paskirtą bausmę, nes bausmė ir taip nėra aiškiai per griežta.

Iš tikrųjų, BK 75 sr. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-243-648/2015), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir aiškiai argumentuodamas nusprendė netaikyti M. G. bausmės vykdymo atidėjimo, nes kitaip bausmės tikslų pasiekti nepavyktų, nebūtų įgyvendintas ir teisingumo principas. Teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui.

Apylinkės teismas, spręsdamas nuteistojo M. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teisingai pažymėjo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą sunkų tyčinį nusikaltimą padarė būdamas jau teistas už nusikaltimą susijusį su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, nepraėjus nei mėnesiui po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo, kuriuo buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 str. 1 d., kuomet taip pat reiškė apgailestavimą dėl savo elgesio ir žadėjo daugiau nusikalstamų veikų nedaryti (2 t., 32–35 b. l.). Maža to, atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, M. G., atlikęs arešto bausmę, paskirtą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, 2016-02-12 vėl padarė nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, už kurį Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 259 str. 1 d., o 2016-03-11 ir 2016-05-13 padarė dar du smurtinius nusikaltimus, viešose vietose sumušė viso tris žmones, už ką pagal BK 284 str. 1 d. buvo pripažintas kaltu ir arešto bausmėmis nuteistas atitinkamai Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. baudžiamaisiais įsakymais (LITEKO duomenys). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad yra duomenys apie tai, jog M. G. anksčiau, kaip nepilnametis, vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 1 p., 3 p., buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje Nr. 94-1-00739-13.

Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad nei atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, nei skiriamos švelnesnės bausmės (pvz. trumpalaikis realus laisvės atėmimas – areštas), bausmės atlikimas pozityviai apelianto elgesio neveikia – nerukus jis vėl ima dėsningai pažeidinėti baudžiamuosius įstatymus ir, kas svarbiausia, jo nusikalstamas elgesys tampa vis pavojingesnis – M. G. jau teistas už du smurtinius nusikaltimus, o skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir dėl sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo. Iš šioje nutartyje minimų baudžiamųjų įsakymų, skundžiamo nuosprendžio matyti, kad anksčiau, kaip ir šį kartą, M. G. prisipažindavo padaręs nusikalstamas veikas ir deklaruodavo kritišką savo elgesio vertinimą, tačiau pats, net pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, toliau aktyviai darė nusikalstamas veikas. Kolegijos nuomone, tokį nuteistojo elgesį lemia ne jaunas M. G. amžius, o susiformavęs klaidingas įspūdis apie nebaudžiamumą už daromas nusikalstamas veikas.

Vertinant kiekvienos baudžiamosios bylos aplinkybes, teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad nuteistajam skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas baudžiamajai atsakomybei individualizuoti, ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos baudžiamosios atsakomybės taikymą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, M. G. toliau formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų. Tai reiškia, kad atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, M. G. nebūtų sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, būtų aiškiai nepakankamai nubaustas, nepavyktų jo paveikti taip, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų, taip pat nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

M. G. skunde deklaruojamos pozityvios nuostatos – noras mokytis, sukurti šeimą ir pan., nemenkina nei jo, nei padaryto nusikaltimo pavojingumo. Atkreiptinas dėmesys, kad visos anksčiau nurodytos ir nuteistojo asmenį apibūdinančios aplinkybės rodo tai, kad apeliantas iki šiol visiškai nesistengė keisti gyvenimo būdo, reikšdamas apgailestavimą dėl savo elgesio, kartu toliau dėsningai pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, išvadų nedarė net atlikęs arešto bausmę, nuo nusikalstamo elgesio nesulaikė nei pradėti jo atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai. Suprantama, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos kaltininko socialiniams ryšiams, tačiau savaime tai negali lemti teismo sprendimo neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės, tuo labiau, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems organizuojamas bendrasis lavinimas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 147 str.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam M. G. skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Visgi, kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog M. G. už inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., subendrintina su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bausmių bendrinimo klausimu nieko nepasisakyta. Esant tokiai situacijai, pažymėtina, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame rezoliucinė dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis).

Šiuo atveju negalima pritarti tokiai praktikai, kai teismo nuosprendžio aprašomosios dalies argumentacija nesutampa su to paties teismo priimtu sprendimu, išdėstytu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, tačiau keisti nuosprendžio nurodytu motyvu nėra galimybės, kadangi šiuo pagrindu nebuvo pateiktas skundas, o sunkinti nuteistojo padėties, nesant skundui, negalima (BPK 320 str. 3 d., 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.