- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-22
- Bylos Nr.
- I-6885-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01695-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-6) nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 31 d. jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN), kuriuose nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laikymo sąlygos. Alytaus PN neužteko gyvenamojo ploto, netinkamas apšvietimas, vėdinimas. Kameroje nebuvo stalo, suoliuko, sanitarinis mazgas tupimas, neatitvertas sienele, todėl sklisdavo nemalonus kvapas ir buvo neužtikrintas privatumas. Kameroje nebuvo kriauklės, veidrodžio, grindys išpuvusios, veisėsi graužikai. Bendrabučio tipo patalpose taip pat neužteko ploto, netinkama ventiliacija, apšvietimas, neužteko sanitarinių įrenginių, prausykloje nebuvo veidrodžio, nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge. Prašė atnaujinti senaties terminą, nes nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir nežinojo, jog kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 17-19) nurodė, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė 2008-2019 metais, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 13 d. Akivaizdu, kad yra praleidęs įstatymuose numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Mano, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, pateisinančių 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 31 d., atlyginimo.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 19).
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nr. A-1139-146/2016 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Alytaus PN, atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo šioje įstaigoje sąlygas, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 31 d., kreipėsi į teismą tik 2018 m. rugpjūčio 13 d., prašė teismo taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turi suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje tokios paskirties įstaigoje ir paskirtoje gyventi tos įstaigos konkrečioje gyvenamojoje patalpoje laikomas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo laikymo Alytaus PN laikotarpis (nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 31 d.), su kuriuo jis sieja neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienkartinis ar kelias dienas trukęs atvejis, o pakankamai ilgas (beveik 1 metai) nepertraukiamo laikymo laikotarpis. Pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, grindžiami galimais neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių galima pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Alytaus PN laikotarpį.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Alytaus PN buvo nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 31 d. Taigi reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl galimai pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus laikymo sąlygų, kurias nurodė savo skunde teismui ir kurių neigiamo poveikio jis negalėjo nejausti kiekvieną laikymo dieną, turėjo pareikšti teisme vėliausiai per tris metus, o kreipėsi į teismą 2018 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 9). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą per nepateisinamai ilgą (neprotingą) terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos pareikšti.
Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Minėtų EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. LAT 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad įstatymų leidėjui teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustačius kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ši sąvoka yra vertinamoji, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar jos sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1139-146/2016 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Kaip svarbią senaties termino praleidimo priežastį pareiškėjas nurodo tai, jog nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir nežinojo, jog kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinius išgyvenimus, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 9), t. y. praėjus beveik 10 metų nuo galimai patirtų teisių pažeidimų ir galimo neturtinės žalos atsiradimo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl antisanitarinių sąlygų bei Higienos normų pažeidimų į įstaigos pareigūnus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją būnant Alytaus PN. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).
Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios ir atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu.
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ginčo laikotarpiui nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 31 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.