- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-08-28
- Bylos Nr.
- 2S-2030-264/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04755-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Ieškovas
- B. M.
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės B. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8361-947/2014 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui A. M. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui sūnui, sūnaus gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė teismui priešieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Atsakovas priešieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę - nustatyti laikiną atsakovo (vaiko tėvo) bendravimo su sūnumi tvarką:
1. Sūnus nepertraukiamai bendrauja ir praleidžia laiką kartu su tėčiu kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos pas mamą Lietuvoje penktadienį 18.00 val., grąžina sūnų į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 20.00 val. Jeigu atsakovas neplanuoja imti vaiko, jis įsipareigoja informuoti apie tai ieškovę iš anksto.
2. Atsakovas nepertraukiamai bendrauja su sūnumi savo kasmetinių atostogų metu ½ dalį šių atostogų laiko. Jų metu tėvas turi teisę pasiimti, taip pat vežtis kartu sūnų atostogauti į užsienio šalis, apie konkretų atostogų laiką ir trukmę, numatomas keliones įspėdamas ieškovę prieš dešimt dienų.
3. Vaikui sergant (esant akivaizdiems ligos požymiams, pavyzdžiui, pakilus temperatūrai) R. M. iš namų neimti, geranoriškai aptariant kitą vaiko ir tėvo pasimatymo datą.
4. Įpareigoti ieškovę sudaryti galimybę atsakovui bendrauti su nepilnamečiu vaiku per „Skype“ programą, t. y. informuojant atsakovą apie ieškovės susikurtos „Skype“ paskyros pavadinimą ir priimant atsakovą į šią „Skype“ programoje susikurtą paskyrą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 23 d. d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – nustatė laikinąją atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8361-924/2014 įsiteisėjimo:
1. Sūnus nepertraukiamai bendrauja ir praleidžia laiką kartu su tėvu kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį, paimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos pas mamą Lietuvoje penktadienį 18.00 val., grąžinant sūnų į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 18.00 val. Jeigu atsakovas neplanuoja susitikti su vaiku, jis privalo informuoti apie tai vaiko motiną iš anksto (prieš dvi dienas). Ši bendravimo tvarka pradedama taikyti nuo 2014 m. birželio 28 d.
2. Atsakovas nepertraukiamai bendrauja su sūnumi savo kasmetinių atostogų metu ½ dalį šių atostogų laiko. Vaiko ir tėvo bendravimo laikas atostogų metu turi būti suderintas su vaiko atostogų laikotarpiu. Atostogų metu tėvas turi teisę pasiimti, taip pat vežtis kartu sūnų atostogauti (be teisės išvažiuoti už Lietuvos Respublikos ribų), apie konkretų atostogų laiką ir trukmę, numatomas keliones įspėdamas ieškovę prieš dešimt dienų.
3. Vaikui sergant (esant akivaizdiems ligos požymiams, pavyzdžiui, pakilus temperatūrai) sūnaus iš namų neimti, geranoriškai aptariant kitą vaiko ir tėvo pasimatymo datą.
Teismas atsižvelgė išimtinai į vaiko interesus, bei būtinybę vaikui užtikrinti kuo saugesnę, stabilesnę aplinką bei abiejų tėvų lygias teises bendrauti su savo vaiku. Teismas konstatavo, kad ieškovė privalo tinkamai vykdyti motinos valdžią ir ja nepiktnaudžiauti, jai tenka pareiga užtikrinti vaiko teisę bendrauti su faktiškai šiuo metu skyriumi gyvenančiu tėvu. Teismo manymu, taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina, siekiant apsaugoti vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, taigi ir su atsakovu.
Teismas atsižvelgė į tai, kad abi šalys pripažino, jog vaikas nuo gimimo iki 2013 m. liepos mėnesio gyveno kartu su tėvu jo gyvenamojo vietoje, todėl teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad tarp vaiko ir tėvo yra susiformavęs stiprus emocinis ryšys. Teismas nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ieškovės žodinius paaiškinimus, kad vaiko tėvas nesugebės fiziškai pasirūpinti savo vaiku. Teismas, atsakydamas į ieškovės argumentą, kad atsakovas su ja nesitaria vaiko sveikatos problemų sprendimo klausimais, pažymėjo, kad ieškovė, teikdama žodinius paaiškinimus, taip pat patvirtino, kad vienašališku sprendimu nutaria vaiką jo ligos atveju gydyti homeopatinėmis priemonėmis, nors su tuo kategoriškai nesutinka vaiko tėvas. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas netinkamai elgėsi ar neprižiūrėjo savo vaiko, todėl sprendė, kad nėra pagrindo manyti, kad atsakovo prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka pažeistų vaiko interesus. Teismas sutiko su išvadą teikiančios institucijos atstovės išsakyta pozicija, kad penkerių su puse metų vaikas turėtų būti grąžintas į savo gyvenamąją vietą ne vėliau kaip 18.00 val.
Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji dėl darbo grafiko negali perduoti vaiko atsakovo prašomu laiku, nėra pagrįsta, kadangi tėvai turi pirmumo teisę auklėti vaikus, ir laikina bendravimo tvarka, kai tėvas (atsakovas) bendrauja su vaiku kas antrą savaitgalį neturi priklausyti nuo atsakovės darbo grafiko.
Teismas sutiko su pozicija, kad vaikas turi būti ugdomas, tėvai, esant galimybei, privalo padėti savo vaikams atskleisti jų meninius sugebėjimus, tačiau ši veikla negali būti laikoma prioritetine, lyginant su vaiko prigimtine teise bendrauti ir laiką leisti su savo biologiniu tėvu. Teismas pažymėjo, kad vaiko bendravimas su muzikine veikla užsiimančiu tėvu užtikrintų vaiko poreikį pabūti su tėvu ir tuo pačiu būti ugdomam muzikaliai.
Teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad vaiko tėvo gyvenamojoje vietoje vaikui būtų formuojamas neigiamas požiūris apie motiną.
Teismas savo iniciatyva sprendė, kad koreguotina tvarka toje dalyje, kurioje sprendžiamas vaiko išvykimas į užsienį – tėvo atostogų metu nenustatytina, kad vaiko tėvas gali išsivežti vaiką į užsienio valstybę. Teismas šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad vaiko tėvas nuo 2013 m. gruodžio mėnesio nėra tiesiogiai bendravęs su savo sūnumi, todėl vaiko, kuris pastaruosius šešis mėnesius gyveno su mama, teisė į saugią aplinką būtų pažeista.
Teismas atsisakė taikyti bendravimo tvarką „Skype“ programa. Pažymėjo, kad vaiko tėvas siekia nustatyti konkrečią bendravimo tvarką, tačiau šis jo siekis negali pažeisti pačios ieškovės interesų, t. y. ieškovei negali būti nustatytas įpareigojimas pasirūpinti kompiuterinės technikos įsigijimu, jeigu ji tokios neturi. Teismas darė išvadą, kad prašomas nustatyti įpareigojimas sudaryti sąlygas bendrauti su vaiku „Skype“ programa galėtų būti nustatomas tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad tokias sąlygas ieškovė turi, arba pats atsakovas įsipareigotų tokias priemones parūpinti (išimtinai vaiko interesais).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė atskiruoju skundu (I tomas b. l. 198 – 199) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas neatsižvelgė, kad sūnus yra tik 5,5 metų amžiaus, kad sūnus yra silpnos sveikatos, todėl vykimas į Vilniaus r. neigiamai veiktų vaiko sveikatą ( sūnus negali važiuoti automobiliu, nes jį pykina, vemia). Nurodo, kad vaikas iš tėvo gyvenamosios vietos išvyko 2012 m. 07 mėn., ryšiai su tėvu nėra artimi, nelankė vaiko sergant, tėvas pats nutraukė su sūnumi ryšius - nelankė sūnaus nuo 2012-12-26, nereiškė noro su sūnumi bendrauti. Vaikas yra atpratęs nuo tėvo ir aplinkos kurioje gyvena tėvas. Apeliantės vertinimu teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus, kad bendravimas tarp tėvo ir sūnaus turėtų būti palaipsnis ne prievartos būdu, o leidžiant sūnui apsiprasti, todėl bendravimas su sūnumi turėtų būti vaiko gyvenamojoje vietoje, sūnui nesukeliant stresą, kadangi sūnus yra pripratęs prie aplinkos, kurioje jis gyvena šiuo metu. Apeliantės manymu teismas neatsižvelgė į sūnaus interesus, kad pirmiausia turėtų būti atsižvelgta į vaiko interesus. Nurodė, kad teismas nepagrįstai atmetė apeliantės motyvus, kad su atsakovu kartu gyvenanti jo draugė-sugyventinė nuteikinėja sūnų prieš apeliantę, vaikui formuoja neigiamą požiūrį į motiną, todėl mano, kad sūnaus bendravimas tėvo gyvenamojoje vietoje, sūnui sudarytų neigiamą poveikį jo auklėjimui bei jo psichinei būsenai.
2. Dėl sūnaus priežiūros, apeliantės manymu, teismas neatkreipė dėmesio į neigiamas pasekmes, kurias sukėlė tėvas, t. y., kad jis nepranešdavo vaiko motinai apie sūnaus susirgimus ir visiškai nepasitaręs su vaiko motina vaiko sveikatos klausimais sprendimus priėmė vienašališkai, ko pasėkoje sūnaus gydymas tęsėsi apie 1 metus, jį parsivežus gyventi į Kauną kur yra vaiko gydymo įstaiga. Šiuo metu sūnus auga gerose gyvenimo sąlygose, kadangi lanko privatų darželį, gauna gerą maistą bei nuolatinę priežiūrą. Apeliantė nurodė, kad nepasitiki kaip atsakovas prižiūri sūnų ir mano, kad sūnus yra per mažas, jis yra pastoviai prižiūrimas gydytojų, dėl dažnų kvėpavimo takų susirgimų, todėl vaikas neturėtų būti išvežamas iš sūnaus gyvenamosios vietos Kaune.
3. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl vaiko užimtumo savaitgaliais. Vaikas yra aktyviai ugdomas menine linkme, todėl išvykimas į Vilnių atimtų iš sūnaus galimybę tobulėti mene, būti profesionaliai lavinamam. Apeliantė nori atkreipti teismo dėmesį į tai, kad sūnus nuo 2014-09-01 lankys priešmokyklinę klasę, kur lankymas bei skirtos užduotys yra privaloma atlikti, todėl išvežimas vaiko iš gyvenamosios vietos penktadienį 18 val. ir grįžimas iš Vilniaus į Kauną sekmadienį - 18 val., pažeistų vaiko darbo ir poilsio režimą, t.y. prieštarautų mažamečio vaiko interesams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą (II tomas b. l. 34 – 37) prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo prijungti naujus papildomus įrodymus – 2014 m. gegužės 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, atsakovo el. laiškus Kauno savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai, Vilniaus r. Buivydiškių vaikų darželio 2014 m. birželio 26 d. atsakymo kopiją. Minėtus dokumentus prašo prijungti atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atskiruoju skundu ėmė keisti poziciją dėl to, iki kada sūnus R. M. gyveno pas tėvą jo gyvenamojoje vietoje Vilniaus r., nors teismo 2014-06-19 posėdžio metu pripažino, kad vaikas iki 2013 m. 07 mėn. gyveno su tėvu Vilniaus r., bei tai, kad ieškovė tyčia siekia trukdyti vaikui bendrauti su tėvu net ir po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį taikyti laikiną bendravimo su tėvu tvarką.
Atsiliepime atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1.ieškovė kliudo atsakovui A. M. bendrauti su nepilnamečiu sūnum ir dalyvauti jo auklėjime. Ieškovė slapta išvežė sūnų iš savo gyvenamos vietos ir iš Lietuvos. Ieškovė nesilaiko skubiai vykdytinos teismo nutarties.
2. Vaikas nuo gimimo iki 2013 m. liepos mėn. gyveno kartu su tėvu. Ieškovė nuo 2011 m. rugsėjo išvyko dirbti ir atskirai gyventi į Kauną. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. liepos mėn. kasdien sūnumi rūpinosi atsakovas. Atsakovo gyvenamojoje vietoje sūnus yra gimęs ir čia gyveno pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus. Ieškovei išreiškus norą, sūnų atsakovas nuveždavo iš Vilniaus i Kauna pas ieškovę, nors vaikas buvo daug mažesnis, nei šiuo metu, tačiau jokių sūnaus sveikatos pakitimų (vėmimo) būtent dėl kelionių nebūdavo. Ieškovė nepateikia ir jokių įrodymų dėl vaiko negalėjimo važiuoti automobiliu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nėra galima atskirojo skundo grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 338 str.). Dėl šių motyvų šis naujas ieškovės argumentas atsakovo nuomone yra atmestinas.
Šalies argumentai
3. Ieškovė atskirajame skunde klaidina teismą nurodydama, kad vaikas iš tėvo gyvenamosios vietos išvyko neva 2012 m. 07 mėn. ir, anot atskirojo skundo, tėvas net nuo 2012-12-26 nelankė sūnaus. Tai nėra tiesa, nes teismo 2014 m. birželio 19 d. posėdžio metu pati ieškovė pripažino, kad vaikas nuo gimimo iki 2013 m. liepos mėn. gyveno kartu su atsakovu.
4. Atskirojo skundo teiginys, neva vaikas yra atpratęs nuo tėvo ir jo gyvenamosios aplinkos, kur vaikas gimė, augo pirmuosius savo 5 metus, kur gyvena jį taip pat daug prižiūrėjusi močiutė J. M., nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, bei vertintinas kaip subjektyvus ir šališkas. Atsakovo manymu atskirojo skundo teiginys, kurį naujai iškėlė ieškovė, neva bendravimas turėtų būti palaipsnis, yra atmestinas, nes prieštarauja tam, kad ieškovė be išlygų prašo riboti bendravimą tik vaiko gyvenamojoje vietoje, kam nėra pagrindo.
5. Ieškovės teiginiai, kad atsakovo sugyventinė nuteikinėja sūnų Rapolą prieš jo mamą aiškiai laikytini pramanytais, subjektyviais ir šališkais, išreiškiančiais išankstinį pačios ieškovės neigiamą nusiteikimą beveik nepažįstamo žmogaus atžvilgiu dėl to atmestini kaip niekiniai. Ieškovė nepateikia ir jokių išdėstytus teiginius tvirtinančių objektyvių įrodymų.
Atsiliepimas
6. Atsakovo teigimu ieškovė, atskirajame skunde išreikšdama nuogąstavimus, kad tėvas nepranešdavo apie sūnaus susirgimus, nepasitaręs su ieškove, paskiepijo sūnų, pirmiausiai turėjo pagrįsti įrodymais, kad būtent dėl to, ieškovės teigimu, sūnaus gydymas tęsėsi apie 1 metus. Tačiau tai tvirtinančių įrodymų nėra pateikta
7. Atsakovo vertinimu ieškovė prieštarauja pati sau, atskirajame skunde teigdama, kad vaikas neturėtų dėl savo amžiaus ir sveikatos būti išvežamas iš jo gyvenamosios vietos Kaune, tačiau 2014 m. 06 mėn. pabaigoje išvyko su vaiku iš Lietuvos. Šios aplinkybės aiškiai paneigia šiuos atskirojo skundo argumentus.
8. Atskirajame skunde dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė nepateikia jokių alternatyvių pasiūlymų, skirtų atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Taip pat ieškovė nepateikia jokių dokumentų, tvirtinančių vaiko užimtumą savaitgaliais. Atsakovo nuomone pasiruošti namų darbus sūnui galės padėti ir tėvas, lygiai taip pat kaip ir mama, taip pat ir atlikti kitus pasiruošiamuosius priešmokyklinei klasei darbus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta
Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus: 2014 m. gegužės 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, atsakovo el. laiškus Kauno savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai, Vilniaus r. Buivydiškių vaikų darželio 2014 m. birželio 26 d. atsakymo kopiją, kuriuos prašo prijungti. Nurodo, kad juos būtinybė pateikti atsirado tik teikiant atskirąjį skundą, kadangi ieškovė atskiruoju skundu ėmė keisti poziciją dėl to, iki kada sūnus gyveno pas tėvą jo gyvenamojoje vietoje bei tai, kad sūnus buvo išvežtas iš Lietuvos teritorijos ribų. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Tame pačiame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, t. y.: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).Ieškovė nurodo, kad su atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodytus įrodymus iškilo būtinybė pateikti tik gavus atsakovo apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas jau yra pateiktas į bylą ( I tomas b. l. 113 – 119) apeliacinės instancijos teismas nemato būtinybės antrą kartą prijungti tuos pačius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo el. laiškai Kauno savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei Vilniaus r. Buivydiškių vaikų darželio 2014 m. birželio 26 d. atsakymo kopija gali turėti įtakos visų bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimui bei teisingo byloje sprendimo priėmimui, naujų įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl minėtus dokumentus prijungia prie bylos (CPK 314 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apeliantės atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus bei atsakovo atsikirtimus į atskirąjį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai bei vaiko teisėtiems interesams, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos CK3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos CPK144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Lietuvos Respublikos Seimas 1995-07-03 įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Minėtos Konvencijos 3 str. 1 d. numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Asmuo, prašantis pritaikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti/keisti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Pažymėtina, jog pagal CK 3.170 straipsnį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str.). Tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Nors tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką.
Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad skundžiama nutartimi nustatyta laikina atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarka kaip nors pažeidžia vaiko teises bei interesus, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nustatyta, kad abi šalys pripažino, jog vaikas nuo gimimo iki 2013 m. liepos mėnesio gyveno kartu su tėvu jo gyvenamojo vietoje, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad vaikas iš tėvo gyvenamosios vietos išvyko 2012 m. 07 mėn., kad ryšiai su tėvu nėra artimi, kadangi jis nelankė vaiko sergant, tėvas pats nutraukė su sūnumi ryšius - nelankė sūnaus nuo 2012-12-26, nereiškė noro su sūnumi bendrauti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad tarp vaiko ir tėvo yra susiformavęs stiprus emocinis ryšys.
Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad sūnus yra tik 5.5 metų amžiaus. Priešingai, pirmos instancijos teismas išanalizavo išvadą teikiančios institucijos išsakyta poziciją ir nurodė, kad penkerių su puse metų vaikas turėtų būti grąžintas į savo gyvenamąją vietą ne vėliau kaip 18.00 val. (atsižvelgus į specialistų rekomendacijas vaiko miegojimo laiką pradėti nuo 21.00 val.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl vaiko negalėjimo važiuoti automobiliu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nėra galima atskirojo skundo grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d). Nagrinėjamu atveju ieškovė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo nurodžiusi aplinkybių, kad vykimas automobiliu neigiamai veiktų vaiko sveikatą (sūnus negali važiuoti automobiliu, nes jį pykina, vemia), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nustatyta, kad pati ieškovė, teikdama žodinius paaiškinimus, patvirtino, kad kol kas neturi įrodymų apie atsakovo gyvenimo draugės jai siųstas žinutes, iš kurių turinio būtų galima daryti išvadą apie trečiųjų asmenų veiksmus ieškovės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai atmestini apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė apeliantės motyvus, kad su atsakovu kartu gyvenanti jo draugė-sugyventinė nuteikinėja sūnų prieš apeliantę, vaikui formuoja neigiamą požiūrį į motiną, todėl mano, kad sūnaus bendravimas tėvo gyvenamojoje vietoje, sūnui sudarytų neigiamą poveikį jo auklėjimui bei jo psichinei būsenai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad vaiko tėvo gyvenamojoje vietoje vaikui būtų formuojamas neigiamas požiūris apie motiną.
Atskirojo skundo argumentai, kad pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į neigiamas pasekmes, kurias sukėlė tėvas t. y., kad jis nepranešdavo vaiko motinai apie sūnaus susirgimus ir visiškai nepasitaręs su vaiko motina vaiko sveikatos klausimais sprendimus priėmė vienašališkai, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas netinkamai elgėsi ar neprižiūrėjo savo vaiko, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovo prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka (bendravimas kas antrą mėnesio savaitgalį, vaiką paimant iš motinos gyvenamosios vietos) pažeistų vaiko interesus. Kaip matyti iš atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovo gyvenamojoje vietoje sūnus yra gimęs ir čia gyveno pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tėvas nesugebės pasirūpinti vaiko sveikata, o taip pat negalima spręsti, kad tik ieškovės pasirinktos Kauno mieste esančios gydymo įstaigos teikia kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmestini apeliantės argumentai dėl vaiko užimtumo savaitgaliais. Pirmos instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmiausia atsižvelgė į vaiko interesus bei tėvų ir vaiko bendravimo reikšmę jų santykiams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su priimtoje nutartyje nurodytais motyvais, kad vaikas turi būti ugdomas, tėvai, esant galimybei, privalo padėti savo vaikams atskleisti jų meninius sugebėjimus, tačiau ši veikla negali būti laikoma prioritetine, lyginant su vaiko prigimtine teise bendrauti ir laiką leisti su savo biologiniu tėvu, be to, sūnaus bendravimas su muzikine veikla užsiimančiu tėvu užtikrintų vaiko poreikį pabūti su tėvu ir tuo pačiu būti ugdomam muzikaliai.
Pažymėtina, kad atsakovo pateikti įrodymai: el. laiškai Kauno savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei Vilniaus r. Buivydiškių vaikų darželio 2014 m. birželio 26 d. atsakymo kopija patvirtina aplinkybes, kad atsakovas siekia bendrauti su sūnumi, kad jam rūpi vaiko interesai. Taip pat patvirtina aplinkybes, kad ieškovė nesilaiko teismo nutartimi nustatytos laikinos atsakovo ir jo sūnaus bendravimo tvarkos, taip trukdo tėvui bendrauti su vaiku. Toks ieškovės elgesys rodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas nagrinėjamoje byloje, kadangi priešingu atveju nebus užtikrina atsakovo ir jo sūnaus bendravimo galimybė.
Nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nenustačius pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.