Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. S., M. D., R. P. ieškinį atsakovui G. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus m. savivaldybės administracijai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dėl žemės sklypo atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008-07-09 sprendimu ieškinį patenkino ir iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovams atidalino jiems priklausančią ¾ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Julimatas“ parengtą žemės sklypo planą, t.y. ieškovams priskyrė 13 500 m² ploto žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „A“ su sklypo ribų posūkio taškais 1-8-7-4; atsakovui - 4 500 m² ploto, plane pažymėtą indeksu „B“ su sklypo ribų posūkio taškais 2-3-7-8 (t.2, b.l.71-73). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos šalys nesutaria dėl bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, todėl per teismą siekia atsidalinti savo dalis nuo atsakovo. Atsakovas kvestionuoja žemės sklypo atidalinimo variantą, bet savojo, kuris jį tenkintų, nepateikė. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl ko nebūtų galima atidalyti ginčo objekto pagal ieškovų pateiktą sklypų atidalinimo projektą. Projekte numatyta atsakovo žemės sklypo ¼ dalis yra proporcinga jo nuosavybės teise turimai idealiajai sklypo daliai. Teismas atmetė atsakovo motyvus dėl būtinybės sprendžiant atidalinimo klausimą reikalauti rengti detalųjį planą, nes norą rengti šį planą turi išreikšti visi bendraturčiai.

Antra, negalima atidalinti ginčo objekto pagal ydingai parengtą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Projektas turėtų susidėti iš 3-jų dalių: grafinės, tekstinės ir procedūrų dokumentų, kurių byloje nėra, kaip antai, leidimo, planavimo sąlygų, planavimo organizatoriaus ir projekto rengėjo sutarties kopijos, sprendinių poveikio vertinimo ataskaitos, dokumentų apie projekto viešą svarstymą, derinimą, patikrinimą ir kt.

2008-01-17 pakeitus Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d., kuri įsigaliojo nuo 2008-03-01, Vilniaus m. savivaldybė negalėjo išduoti ieškovams planavimo sąlygų Nr. A620-68-(10.9 -MPD-3) rengti atidalinimo projektą.

Trečia, visą laiką atsakovas nuosekliai įrodinėjo, kad ginčo objektas turi ypatingą vertę, ir siekė, kad atidalijimas vyktų per detaliojo planavimo procedūrą. Sklypo dalijimas pagal ploto proporcijas bendrojoje dalinėje nuosavybėje (santykiu 3:1), neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, neatitinka protingumo kriterijų (CK 1.5 str.). Ginčo objekto ir atskirų jo dalių rinkos vertę lemia ne esamas teisinis statusas (žemės ūkio veiklos kriterijai), o realios galimybės panaudoti žemę Vilniaus m. bendrajame plane numatytu tikslu – intensyviai užstatyti. Bendrasavininkiai įsigijo sklypą ne ūkininkauti, o norėdami statyti jame administracines ir gamybines patalpas. Teismas, nenustatęs, ar šalims atidalyti sklypai yra lygiaverčiai, negalėjo tinkamai pritaikyti materialinės teisės normos (CK 4.80 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-12 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1067/ 2003, kat. 25.6.1.).

Pasak apelianto, rengiant detalųjį planą atliekami sudėtingesni, aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbai, surenkama daugiau informacijos nei rengiant specialų teritorijų planavimo dokumentą pagal Žemės sklypų formavimo taisykles. Detaliajame plane atsižvelgiama į esamą sklypo būklę, gretimų sklypų ypatybes, miesto teritorijos vystymo perspektyvas. Dar daugiau, detalusis planas leistų patikrinti, ar sklypo atidalinimas pagal atsidalinimo projektą yra teisingas, pagrįstas; ar nepažeidžia bendrasavininkių teisių, ar sklypo dalių vertės proporcingo jų plotams. Todėl prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007-06-22 nutartį ir paskirti projekto ekspertizę. Tuo tarpu yra nelogiška statyboms numatomą naudoti žemę dalinti pagal žemės ūkio technikos ir technologijų diktuojamas taisykles.

Užsimena apie civilinės bylos sustabdymą, nes apeliantas bylinėjasi Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Nr. I-3460-331/ 2008, I-3381-160/2008) dėl Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-04-11 dienos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį dėl ginčo sklypo bei dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008-02-08 įsakymo Nr. 2.3-1172-(0.1), Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2008-02-26 leidimo Nr. R20-01, kurių pagrindu leista rengti ginčo objekto formavimo ir pertvarkymo projektą, panaikinimo.

Ketvirta, ne įstatymo nustatyta tvarka suformuoti nekilnojamojo turto objektai (pagal savavališką ieškovų projektą, patvirtintą teismo) negali būti įregistruoti. Vadinasi, sprendimas negalėtų būti įvykdytas, nes tam nepakanka juridinių faktų (derinimo, tvirtinimo) nei kadastrinių duomenų (verčių ir kt.).

Ieškovų nuomone, detaliojo planavimo procesas yra ilgas ir reikalauja didelių išlaidų, todėl ieškovai, turėdami alternatyvą, pasirinko paprastesnį ir greitesnį atidalinimą iš bendrosios nuosavybės variantą pagal žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Be to, prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo turi pareikšti visi bendrasavininkiai, kas ginčo atveju neįmanoma. Ta aplinkybė, kad nuo 2008-03-01 pasikeitė žemės ūkio paskirties žemės prijungtuose miestams teritorijose padalijimo procedūros (iš žemėvaldos planų rengimo į detaliųjų planų rengimą), nedaro negaliojančiu pradėto vykdyti Vilniaus apskrities viršininko sprendimo leisti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia neteisingu, jo manymu, teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų atidalijimą, dokumentų šiuo tikslu rengimą, taikymu, civilinio proceso nuostatų pažeidimu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių traktavimu, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė ir neteisingai padalintas ginčo žemės sklypas bendraturčiams. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, savo išvadas dėl apelianto atsikirtimų į ieškinį nepagrįstumo tinkamai motyvavo ir argumentavo, o sprendimo turinys atitinka CPK 270 str. reikalavimus - įstatymo leidėjo valia, motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimas bei kitos aplinkybės turi būti išdėstytos glausta forma.

Byloje nustatyta, kad šalims lygiomis dalimis – po ¼ dalį nuosavybės teise priklauso 1,8000 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra 1999-03-30 pirkimo-pardavimo sutartis (t.1, b.l. 120-121. Ieškovai, siekdami įgyvendinti savo teisęs atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareiškė apeliantui ieškinį CK 4.80 str. pagrindu ir atsidalijimo projektą, pagal kurį turėtų būti suformuoti du atskiri žemės sklypai. Apeliantas, įvardindamas šį siekį esant netesėtu, reikalavimo atsidalinti iš esmės nepripažįsta, nes mano, jog tai jam ekonomiškai nenaudinga (t.1, b.l. 101), taip pat ginčija ieškovų pateikto atsidalijimo projekto tinkamumą.

Apelianto skundo argumentų grupė dėl pirmosios instancijos teismo palankumo ieškovui, proceso eigos vilkinimo, sprendimo priėmimo ir jo surašymo ydingumo turinio prasme atmestina kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsta. CPK 7, 12, 13, 17 ir 19 straipsnių pažeidimų byloje nėra nustatyta. Rungimosi principas lemia, kad kiekviena kilusio ginčo šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tai reiškia, kad ieškinio dalyką bei pagrindą sudarančias aplinkybes įrodinėti yra šalių pareiga, nustatyta įstatymo (CPK 178 str.), o teismo pareiga pasiūlyti šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, siekiant nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai išspręsti ginčą (CPK 179 str. 1 d.). Bylą nagrinėjęs teismas šią savo pareigą realizavo, tame tarpe ir siūlydamas ieškovams ištaisyti projekto, pagal kurį siekiama atsidalinti, formos trūkumus (t.1. b.l.208-209). Tokie bylą nagrinėjusio teismo veiksmai jokiu būdu negali būti traktuojami kaip palankumas vienos ar kitos šalies atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nurodymas pateikti į bylą tinkamai įformintą bei teisės aktų reikalavimams atitinkantį atsidalijimo projektą, kaip būtiną sąlygą teisingai įvertinti ieškovų pateikto reikalavimo pagrįstumą ar nepagrįstumą, visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai tokios kategorijos bylose teismų praktikai (2006-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-101/2006). Bylos nagrinėjimo atnaujinimo instituto, įtvirtinto procesiniame įstatyme (CPK 256 str.), taikymas, priešingai nei tvirtina apeliantas, nepažeidžia proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo (CPK 7 str.), taip pat pats savaime neapsprendžia ir teismo nešališkumo principo (CPK 21 str.) pažeidimo; šis procesinis veiksmas leidžia operatyviau užtikrinti materialiosios tiesos nustatytą dar tame pačiame bylos procese ir pasiekti kuo greitesnio ir visapusiško bylos išnagrinėjimo. Jokių konkrečių CPK 64 ir 65 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas spręsti apie ginčijamą sprendimą priėmusio teismo nešališkumą, apeliantas neįvardijo, tokie skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pastebėtina, kad skundžiamą sprendimą šioje byloje priėmė kitos sudėties teismas, nei bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinęs teismas (t.1, b.l. 45).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantas taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose asmeniškai ir per atstovą, reiškė atsikirtimus, teikė įrodymus ir rašytinius paaiškinimus, teikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, uždavė klausimus ieškovams, davė paaiškinimus, dalyvavo baigiamosiose kalbose, teikė pastabas dėl teismo posėdžio protokolų. Taigi jam buvo suteiktos visos procesinės teisės, užtikrinančios rungimosi principo reikalavimų vykdymą. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas.

Jokių konkrečių duomenų dėl teismo sprendimo priėmimo slaptumo pažeidimo apeliantas neįvardija, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Skundo argumentas dėl CPK 47 str. 4 d. įtvirtinto draudimo pažeidimo, t.y. teismo leidimo tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jie dalyvauja, interesus nėra teisingas ir atmestinas. Viena vertus, byloje trečiaisiais asmenimis dalyvaujančių institucijų Vilniaus m. savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos dalyvavimas bylos procese, jų pozicija ginčo atžvilgiu buvo neutrali, pasyvi, paliekant reikalavimų pagrįstumo vertinimą teismui (t.1, b.l. 140-142). Kita vertus, pats trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų instituto tikslas – padėti šaliai, su kuria jie dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų pateiktas atsidalijimo (ginčo žemės sklypo pertvarkymo) projektas galiausiai buvo suderintas ir patvirtintas valstybinės žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekančios institucijos ir apskrities viršininko, minėtų institucijų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra priešingas ieškovų suinteresuotumui byloje, juo labiau, kad tretieji asmenys patys ir nepasirinko pozicijos palaikyti vieną ar kitą ginčo šalį bylos procese.

Apelianto argumentas, kad ieškovai negalėjo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, nes neturėjo apskrities viršininko leidimo projektuoti sklypą ir savivaldybės administracijos išduoto jo projektavimo sąlygų, o teismas tokį savavališkai parengtą projektą patvirtino sprendimu, taip pat nėra pagrįstas. Bylos nagrinėjimo eigoje šis atsidalijimo projekto trūkumas pašalintas – kaip jau minėta, visi reikiami suderinimai atlikti ir leidimai atidalijimui pagal tą patį ieškovo jau anksčiau į bylą pateiktą atsidalijimo projektą (t.1, b.l. 8) gauti iki teismui priimant sprendimą dėl ginčo (t.2, b.l. 3-18), atitinkamas leidimas jiems rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą taip pat buvo išduotas iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo įsigaliojimo. Laikui bėgant, teisės normos gali keistis, tačiau teisės aktai, kaip taisyklė, neturi grįžtamosios galios. Jų kaita negali paveikti tų teisių ir pareigų, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Teisės normos, panaikinančios ar pakeičiančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia į ateitį, bet nereiškia, kad išnyksta teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismas privalo šias teises pripažinti ir vertinti atliktų veiksmų teisėtumą ar tinkamumą tuo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovų atsikirtimų į skundą motyvais, kad iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo pradėta vykdyti atsidalijimo procedūra paprastesniuoju būdu, neorganizuojant detaliojo planavimo proceso, kuris dėl bendraturčių nesutarimo ir nėra galimas, savaime nėra neteisėta ar negaliojanti.

Sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodyti reikiami identifikaciniai elementai (pažymėjimo plane indeksas, plotas, sklypų ribų taškai) šio sprendimo įvykdymui, objektų atidalijimui natūroje ir jų įregistravimui viešame registre. Jau minėta ir tai, kad t.1, b.l. 8 ir t.2, b.l. 15 planai yra tapatūs, pastarasis dar papildytas reikiamais suderinimais, be to, identiški ir juose esantys žymėjimai, atribojantys sklypus. Todėl vien ta aplinkybė, kad rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodytas bylos tomas ir lapas, kuriame yra planas, kuriuo teismas remiasi priimdamas sprendimą atidalinti sklypus, o aprašomojoje sprendimo dalyje įvardina t.1, b.l.8 esantį atidalijimo planą, nesudaro prielaidų panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą, formaliu pagrindu tą daryti įstatymas draudžia (CPK 328 str.).

Teisėjų kolegija nepripažįsta teisingais ir apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atidalinamų sklypų galimu nelygiavertiškumu. Pagrindinis ir lemiamas kriterijus, kuriuo remiantis konkrečiam turto, taigi ir žemės sklypo savininkui ar savininkams yra paskiriama natūra konkreti turto (žemės sklypo) dalis, atidalijant iš bendrosios nuosavybės, yra jos ploto atitikimas savininko nuosavybės teise valdomai daliai. Kiti kriterijai yra tik pagalbiniai, išvestiniai ir kiekvieno ginčo atveju vertintini individualiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo priežasties skirti byloje atidalinimų žemės sklypų vertės nustatymo ekspertizę, kaip to prašo apeliantas. Visų pirma, pats ginčas nėra turtinio pobūdžio, kuomet svarbiausiu ir lemiamu kriterijumi teisingam jo išsprendimui tampa priteisiamo nuosavybėn turto vertė (kaina). Antra vertus, šiuo konkrečiu atveju byloje neatsirado ir jokio realaus šalių pateiktų įrodymų prieštaringumo, susijusių su atidalinamų sklypų dalių verte, su jų akivaizdžiu arba numanomu nelygiavertiškumu, todėl ir teismui nebuvo jokio pagrindo ekspertams pasitelkti. Apeliantas savo subjektyvaus spėjimo dėl tik galimo būsimo sklypų nelygiavertiškumo ir tuo jo teisių ateityje pažeidimo jokiais leistinais įrodymais nepagrindė, nors būtent jam tokioje faktinėje situacijoje tenka įrodinėjimo pareiga (CPK 178 str.). Todėl nesant visiškai jokių preliminarių objektyvių duomenų (pvz. turto vertinimo ataskaitų, duomenų apie sklypo dalių landšafto, reljefo netapatumą ir dėl to nelygiavertiškumą, ar kitokių svarbių aplinkybių natūroje egzistavimą, patvirtinamų Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, liudytojų paaiškinimais ir t.t.), sudarančių prielaidas numanyti apie aiškų sklypo dalių verčių (kainų) neatitikimą pagal ieškovų pateiktus net du alternatyvius pasiūlymus atsidalijimui (t.1, b.l. 8, 87, 88, 126), teismui būtinybė šalinti dėl to kilusias abejones ar prieštaravimus nekilo. Pastebėtina ir tai, kad apeliantas turto vertinimo dokumentų nepateikimo jokiais svariais motyvais nepagrindė (t.14, b.l. 166). UAB „Baltijos auditas“ pateiktame jam adresuotame pranešime (t., b.l. 115-116) turto vertintojas pateikia tik savo nuomonę, kad ginčo sklypo ir jo dalių rinkos vertę lemia faktinė galimybė panaudoti žemę ar jos atitinkamas dalis Vilniaus miesto bendrajame plane numatytam didelio intensyvumo užstatymui, kartu išreikšdamas sutikimą su užsakovo (apelianto) pozicija, kad tuo tikslu siekiant palyginti siūlomų atidalinti dalių vertes reikia pasitelkti miesto teritorijų planavimo specialistą.

Kolegija konstatuoja, kad abu ieškovų pasiūlyti atidalijimo natūra variantai, tame tarpe ir realiai jų pasirinktasis atsidalijimui planas, kuriuo vadovavosi ir teismas, yra logiški bei pagrįsti, paskiriant ieškovams ir atsakovui (apeliantui) vientisus sklypus, vienodai orientuotus kelio atžvilgiu, kas suteikia šalims ir vienodas galimybes naudotis privažiavimu prie kiekvienam jų tenkančios žemės sklypo dalies. Pats apeliantas jokio alternatyvaus pasiūlymo nepateikė, visiškai nesutikdamas su pačia atsidalijimo galimybe. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog įgydamas kartu su ieškovais sklypą ketino ateityje jame kartu vykdyti statybas, kaip tai numatyta ir bendrajame Vilniaus m. plane, teisiškai nereikšminga, sprendžiant kilusį ginčą dėl atsidalijimo. Tokie buvę bendri ketinimai ar siekiai negali apriboti įstatymo garantuojamos teisės atsidalinti iš bendro turto (CK 4.80 str.), o vienintelio įstatyme įtvirtinto apribojimo - padalinimas natūra turi būti atliktas kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai - pažeidimo nenustatyta. Nors akivaizdu, kad ženkliai mažesnės – ¼ žemės sklypo dalies ir atitinkamai ploto panaudojimo galimybės tuo tikslu, kuris įvardijamas – intensyvioms statyboms, lyginant su ieškovams tenkančiomis ¾ dalimis, yra mažesnės ir jau vien dėl šios priežasties mažesnio ploto sklypas yra pats savaime mažiau vertingas, negu didesnis, tačiau būsimo apelianto ekonominio intereso gynimas ir jo teisių tokiu būdu, kaip kad prašoma skunde, gynimas – visiškai atmetant ieškovų ieškinį, lyginant su ieškovams garantuojama teise į atsidalinimą iš bendrosios nuosavybės, būtų neproporcingas, neatitinkantis asmenų teisėtų lūkesčių, civilinių teisių teisminės gynybos, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų. Įstatymas draudžia įgyvendinti savo teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CK 1.137 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais įstatyminio pagrindo nėra, sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.