Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1734-146/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-14
Bylos Nr.: A-1734-146/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00262-2014-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: D. T.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

6.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1734-146/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00262-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 6.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 20–23), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (10.11)PE-SP2-2 (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.11)PE-SP2-2) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5663 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5) I-5663) ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir Kompensacija) bei išmokėti Kompensaciją už penkerius metus.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. jis dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl įgijo teisę gauti Kompensaciją. Utenos rajoninio gamybinio susivienijimo kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje (vėliau pavadinta UAB ,,Menranga“) (toliau – ir Utenos KMK) dirbo meistru ir darbų vykdytoju naujų objektų statybose, Utenos KMK naujai statomuose objektuose montuodavo elektros įrangą, atlikdavo vidaus santechnikos darbus, techninį aptarnavimą. Atsakovas atsisakydamas skirti Kompensaciją nepagrįstai nurodė, esą pareiškėjas nevykdė naujų objektų statybos. Aplinkybę, kad pareiškėjas dirbdamas Utenos KMK vykdė naujų objektų statybą, patvirtina Priėmimo naudoti valstybės komisijos 1985 m. rugsėjo 30 d. aktas, kuriame nurodyta, jog priimama naudoti pastatyta žemės ūkio technikos gamybinė bazė „Lenino keliu“ kolūkio Šabaldauskų gamybiniame centre. Šiame akte nurodyti darbus vykdę rangovai, tarp LGV ŽŪAK Utenos RGS KMK, t. y. Utenos KMK. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1983 m. rugpjūčio mėn. iki 1985 m. rugsėjo mėn. dirbo naujo objekto statybose. Darbą naujų objektų statyboje patvirtina ir kiti įrodymai, t. y. Priėmimo eksploatuoti valstybinės priėmimo komisijos baigtos statybos objekto 1980 m. birželio 30 d. aktas dėl Daugailių kolūkio kiaulių fermos išplėtimo ją statant (buvo pastatytos dvi naujos 560 vietų kiaulidės), taip pat Priėmimo eksploatacijon valstybinės priėmimo komisijos 1979 m. gruodžio 28 d. aktas dėl Kuktiškių kolūkio 50 traktorių mechanizacijos kiemo statybos.

Pagal Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“ teisę gauti kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai, kurie vykdė pastatų ir statinių statybą. Pareiškėjas akcentavo, kad jis dirbo meistru, po to darbų vykdytoju. UAB ,,Menranga“ pažymoje nurodyta, kad meistro ir darbų vykdytojo pareigose pareiškėjas dirbo 15 metų 1 mėnesį, o tai viršija Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnyje nustatytą terminą.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 28–30, 73–75) atsakovai paaiškino, kad teisę į Kompensaciją įgyja vyrai, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. ypatingomis darbo sąlygomis ne mažiau kaip 12 metų ir 6 mėnesius dirbo darbus, numatytus buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintame ir Lietuvoje galiojusiame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punkte numatyta, kokie dokumentai, įrodantys darbo trukmę bei pobūdį, turi būti pateikti VSDFV teritoriniam skyriui. Utenos rajono savivaldybės tarpžinybinio archyvo 2013 m. rugsėjo 24 d. pažymoje, taip pat UAB ,,Menranga“ 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais vadovavo statybos darbams arba, vykdydamas statybinės įrangos montavimo darbus, vadovavo darbininkams, turintiems teisę į Kompensaciją pagal Sąrašą Nr. 2. Remiantis Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba“ nuostatomis, teisę į Kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai bei tie statybos ir montavimo organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai, kurie vykdė pastatų ir statinių statybą, statybinės įrangos montavimo meistrai ir darbų vykdytojai, jeigu jie vadovavo darbininkams, turintiems teisę į lengvatinį pensinį aprūpinimą pagal Sąrašą Nr. 2. (buvusios TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1978 m. liepos 28 d. raštas Nr. 2147-MK). Pareiškėjas atliko elektros montavimo darbus, vidaus elektros, santechnikos, suvirinimo, montavimo darbus ir vadovavo tokiems darbuotojams, kurie neturi teisės į Kompensaciją.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 100–103) pareiškėjo D. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas skirti jam kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (b. l. 31). VSDFV Utenos skyrius 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (10.11) PE-SP2-2 nusprendė neskirti pareiškėjui šios kompensacijos (b. l. 67). Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Fondo valdybai (b. l. 71), kuri 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5663 VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (10.11) PE-SP2-2 pripažino pagrįstu (b. l. 72).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl sprendimų, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjui Kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas įgijo teisę į Kompensaciją.

Teismas vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo normomis. Pensijų įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija, arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija mokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija mokama už 5 metus. Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalį, asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2–4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų, kompensacijos daliai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip pusė šio laiko 1988–1994 metais, jei reikia išdirbti ne daugiau kaip 15 metų – ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986–1994 metais. Analogiškos normos įvirtintos Aprašo III skirsnyje.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų skirta Kompensacija už darbą nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. Utenos KMK. Teigia, kad jo darbas atitinka Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“ įvardytą darbą. Tam, kad pareiškėjas įgytų teisę į Kompensacijos mokėjimą pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio nuostatas, būtinos dvi sąlygos, t. y.: 1) pareiškėjas turi būti dirbęs darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2; 2) šiuos darbus jis turi būti dirbęs Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą terminą – ne mažiau kaip 12,5 metų (teisei į Kompensacijos dalį įgyti – Pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą šioje dalyje nustatytu laikotarpiu – ne mažiau kaip 6 metus ir 3 mėnesius 1986–1994 metų laikotarpiu). Pagal šias įstatymo normas asmuo įgyja teisę į Kompensacijos mokėjimą tik tuo atveju, jeigu jis atitinka abi nurodytas sąlygas.

Iš byloje pateiktos pareiškėjo darbo knygelės ir socialinio draudimo pažymėjimo teismas nustatė, kad nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. pareiškėjas dirbo Utenos KMK (vėliau įmonės pavadinimas keitėsi į UAB „Menranga“) meistru ir darbų vykdytoju (b. l. 35–38). Nurodytas laikotarpis viršija 12,5 metų, todėl teismas sprendė, ar pareiškėjo dirbtas darbas atitinka Sąraše Nr. 2 išvardytus darbus. Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramonės, energetikos, hidrotechnikos, kelių ir tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų ir kultūrinių-buitinių, taip pat šachtų, kasyklų ir komunikacijų antžeminių statinių ir pastatų“ „a“ punkte išvardytos konkrečios darbininkų pareigybės, „b“ punkte – inžineriniai-techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai. Pareiškėjas ir liudytoju apklaustas R. G. patvirtino, kad D. T. vadovaujami darbininkai naujai statomuose pastatuose montuodavo elektros ir santechnikos įrangą (dažniausiai – elektros). Šią aplinkybę patvirtino ir teismui pateiktas 1979 m. gruodžio 28 d. priėmimo eksploatuoti aktas (b. l. 42–45), 1985 m. rugsėjo 30 d. priėmimo eksploatuoti aktas (b. l. 51–54), kuriuose nurodyta, jog statomuose objektuose Utenos KMK vykdė vidaus elektros ir santechnikos darbus, 1980 m. birželio 30 d. priėmimo eksploatuoti aktas (b. l. 47–50), kuriame nurodyta, jog statybos gen. rangovas buvo kita organizacija, o Utenos KMK buvo subrangovas. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo atstovo teiginį, esą pareiškėjo dirbtas darbas atitinka Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „a“ punkte nurodytą „Orinių aukštos įtampos linijų ir kontaktinio tinklo montuotojų ir elektros montuotojų“ darbą, kadangi nei pats pareiškėjas, nei byloje pateikti dokumentai neleidžia prieiti prie išvadų, jog pareiškėjas, dirbdamas Utenos KMK, būtų dalyvavęs aukštos įtampos oro linijų įrengime. Vidaus elektros ir santechnikos įrangos montuotojai nepatenka į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „a“ punkte išvardytų darbininkų pareigybių sąrašą. Pareiškėjas teigė, kad dirbdamas Utenos KMK meistru ir darbų vykdytoju, jis atliko statybos darbus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas pareiškėjo dirbto darbo pobūdį, vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnyje pateiktomis sąvokomis, kurios apibrėžia, kad: statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti ar griauti esamą statinį; statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo); statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas; inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Teismo vertinimu, statinio vidaus elektros bei santechnikos įranga neatitinka statinio sąvokos (neturi laikančiųjų konstrukcijų, nėra nekilnojamasis daiktas), o jos montavimas – statybos darbų bei statybos sąvokos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, dirbdamas Utenos KMK nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. nevykdė pastatų ir statinių statybos, t.y. nedirbo darbo, įrašyto į Sąrašą Nr. 2.

Nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš būtinųjų sąlygų, reikalingų teisei į Kompensacijos mokėjimą įgyti (nėra dirbęs darbų, įtrauktų į Sąrašą Nr. 2), teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į Kompensaciją. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas D. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 106–109) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, neteisingai vertino įrodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012, kurioje pažymėta, kad pareiškėjo teisei į kompensaciją įgyti reikia reikšmingo fakto, kad pareiškėjas dirbo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2, nustatymo. Sąrašas Nr. 2 įvardija pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindamas pareigybei priskiriamų funkcijų. Teisę gauti kompensaciją pareiškėjas galėtų įgyti nustačius, kad jis nustatytą laiką dirbo Sąraše Nr. 2 numatytą darbą atitinkamose pareigose. Apeliantas pabrėžia, kad Aprašo 14 punkte reikalaujami dokumentai darbo ypatingomis sąlygomis pobūdžiui ir trukmei įrodyti yra pateikti ir juose nurodyta, kad jis dirbo meistru ir darbų vykdytoju. Pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba“ nuostatas, teisę gauti kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai bei tie statybos ir montavimo organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai, kurie vykdė pastatų ir statinių statybą. Apeliantas pabrėžia, kad jis dirbo meistru, vėliau – darbų vykdytoju, be to, vadovavo dvylikai darbuotojų ir organizuodavo pavaldžių darbuotojų darbus, aprūpindavo medžiagomis, išrašydavo paskyras ir atlikdavo kitus, darbų vykdytojui priskirtinus darbus. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normomis, nes tuo metu, kai apeliantas dirbo ginčui aktualius darbus, šis įstatymas dar negaliojo ir jo galiojimas negali būti nukreiptas atgal kaip apibrėžiantis 1956 metais vartotas sąvokas. Teismas turėjo vadovautis 1956 metų Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba. Pramonės, energetikos, hidrotechnikos, kelių ir tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų ir kultūrinių-buitinių, taip pat šachtų, kasyklų ir komunikacijų antžeminių statinių ir pastatų“ nuostatomis. Apelianto teigimu, Kompensacija jam priklauso ir pagal Aprašo 2, 6.2 punktus, nes jis išdirbo ne mažiau kaip 12,5 metų nurodytose pareigose. Apelianto įsitikinimu, VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai priimti pažeidus teisės aktų, kurie reglamentuoja kompensacijų skyrimą už darbą ypatingomis sąlygomis, nuostatas, formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose bei Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri garantuoja, kad kiekvienas asmuo turi gauti jam priklausančias kompensacijas, turinio viršenybės prieš formą, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų laikymąsi. Dėl nurodytų aplinkybių ginčijami sprendimai turėtų būti pripažinti nepagrįstais ir naikinami, o atsakovas turėtų būti įpareigotas skirti apeliantui priklausančią kompensaciją.

Šalies argumentai

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą (b. l. 115–118, 121–124) atsakovai pakartoja argumentus, išdėstytus jų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą. Atsakovų nuomone, apeliantas plečiamai aiškina Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba“ nuostatas, nepagrįstai teigdamas, esą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti svarbu ne eitos pareigos pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių, o vien darbo naujų objektų statyboje faktas. Šiuo aspektu atsakovai pabrėžia, kad vidaus elektros ir santechnikos įrangos montuotojai nepatenka į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „a“ punkte išvardytų darbininkų pareigybių sąrašą. Ši teisės norma imperatyvi, ji nenumato jokių išlygų ir nesuteikia teisės institucijai, sprendžiančiai dėl kompensacijos skyrimo, nesivadovauti minėtais sąrašais, taip pat juos išplėsti (LVAT 2007 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-537/2007). Statinio vidaus elektros bei santechnikos įranga neatitinka statinio sąvokos (neturi laikančiųjų konstrukcijų, nėra nekilnojamasis daiktas), o jos montavimas – statybos darbų bei statybos sąvokos. Atsakovai, nesutikdami su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Statybos įstatymu, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu (1979 m. sausio 1 d. – 1994 m. vasario 1 d. ) negaliojo, pažymi, kad šiuo laikotarpiu negaliojo ir Pensijų įstatymas bei Aprašas, tačiau pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 25 d. pateikus prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo, visi paminėti teisės aktai jau galiojo. Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas ginčo faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Be to, Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti Fondo valdybą skirti pareiškėjui kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis ir mokėti kompensaciją už penkerius metus, paaiškina, kad, remiantis Pensijų įstatymo 67 straipsnio 9 dalimi, jeigu turintys teisę gauti kompensaciją asmenys dėl kompensacijos skyrimo kreipiasi po šio straipsnio 8 dalyje nustatytų kompensacijos mokėjimo pradžios terminų, kompensacija jiems mokama nuo teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų kompensacijai skirti ir mokėti gavimo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas, vyrai, dirbę ne mažiau kaip 12,5 metų darbus, įvardytus Sąraše Nr. 2, teisę gauti kompensaciją įgyja nuo to mėnesio 1 dienos, kurį jiems sukako 5 metais mažesnis amžius už Pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, ir mokama už tiek mėnesių, už kiek jam priklauso, bet ne ilgiau kaip iki to mėnesio, kurį asmuo sukanka senatvės pensijos amžių. Pareiškėjas, gimęs 1951 m. kovo 29 d., Pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių sukako 2014 m. kovo 29 d., nuo šios datos jam yra paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Dėl kompensacijos skyrimo į VSDFV Utenos skyrių pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 25 d., todėl jeigu jis ir turėtų teisę į kompensaciją, ji galėtų būti paskirta tik už 12 mėnesių nuo prašymo su visais dokumentais pateikimo VSDFV Utenos skyriui mėnesio 1 dienos ir mokama iki 2014 m. kovo 1 d., t. y. senatvės pensijos amžiaus sukakties mėnesio 1 dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi teisės į Kompensaciją, teismas pagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl Kompensacijos išmokėjimo už 5 metus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas nagrinėjamą ginčą iškėlė nesutikdamas su Fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (10.11)PE-SP2-2, kuriuo atsakovas nusprendė neskirti pareiškėjui kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Pareiškėjas prašė panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ir išmokėti už penkerius metus.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5663, priimtą išnagrinėjus ginčą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 3 dalis nustato, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad jos (išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) procesinė padėtis byloje turėtų būti trečiasis suinteresuotas asmuo, o ne atsakovas (Pensijų įstatymo 45 str., valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str.1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 14 d. skunde atsakovu į bylą įtraukė tik Fondo valdybą. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, pasiūlydamas apsispręsti dėl Fondo valdybos Utenos skyriaus procesinės padėties byloje, nes pareiškėjas suformulavo reikalavimą ir šiam Fondo valdybos teritoriniam skyriui. Pareiškėjas 2014 m. liepos 14 d. patikslintame skunde atsakovais nurodė Fondo valdybą ir Fondo valdybos teritorinį skyrių.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 4 dalį, jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pagal ABTĮ 54 straipsnį, jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi šį pareiškėjo patikslintą skundą priėmė be jokių pastabų dėl Fondo valdybos procesinės padėties byloje. Iš 2014 m. lapkričio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžių medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl Fondo valdybos procesinės padėties byloje pakeitimo ir šiuose teismo posėdžiuose. Šias aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip netinkamą procesinės teisės normų taikymą, nesuteikiantį pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pensijų įstatymo 67 straipsnyje numatytas kompensacijas skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Šiuo atveju byloje dalyvavo ir tinkamas atsakovas – Fondo valdybos Utenos skyrius.

Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimas numatytas 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 (įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.) 56 straipsnyje (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. I-724 redakcija), taip pat naujos redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymas Nr. X-209, įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d.) 67 straipsnyje (galioja 2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1436 redakcija).

Pensijų įstatymo 67 straipsnio prasme darbu ypatingomis sąlygomis laikytinas darbas asmenų, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.) dirbo požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame (patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173) gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2 (1994 m. įstatymo redakcijos 56 str. 2 d., 2005 m. įstatymo redakcijos 67 str. 2 d.). Pensijų įstatymo 67 straipsnio prasme darbams ypatingomis sąlygomis taip pat priskirti atitinkami darbai, numatyti kituose iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojusiuose sąrašuose (Skraidymo ir skraidymų bandymo sudėties darbuotojų pareigų sąrašas, Civilinės aviacijos inžinerijos – technikos darbuotojų pareigų sąrašas; Tolimosios Šiaurės rajonų ir Tolimosios Šiaurės vietovių sąrašas; Tekstilės pramonės gamybos ir profesijų sąrašas; Gamybos ir profesijų sąrašas).

Atsakovui priimant 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (10.11)PE-SP2-2 Pensijų įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmenims, kuriems iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją tokiems asmenims suteikiama bendra šio įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Fondo valdyba šiuo aspektu pagrįstai akcentuoja reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjui 2014 m. kovo 29 d. sukako senatvės pensijos amžius ir nuo šios datos jam paskirta senatvės pensija. Nustačius pareiškėjo teisę į kompensaciją ši aplinkybė turėtų įtakos sprendžiant už kokį laikotarpį galėtų būti priteista kompensacija.

Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalį asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr.1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr.2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus Sąrašas Nr. 2. Pareiškėjas pretenduoja gauti kompensaciją pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramonės, energetikos, hidrotechnikos, kelių ir tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų ir kultūrinių-buitinių, taip pat šachtų, kasyklų ir komunikacijų antžeminių statinių ir pastatų“ „b“ punktą – inžineriniai-techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai. Remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kad nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. dirbo Utenos KMK meistru ir darbų vykdytoju ir ši jo darbo trukmė atitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą darbo vyrams trukmę (daugiau nei 12,5 metų) dirbant darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, su šiais apelianto argumentais sutinka tik ta apimtimi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Statybos įstatymu.

Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalis yra blanketinė teisės norma, t. y. nukreipianti į kitus, šiuo atveju konkrečiai nurodytus teisės aktus – Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2. Minėta, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualus Sąrašas Nr. 2. Todėl pareiškėjo teisė į kompensaciją galėtų būti nustatyta tuo atveju, jei jo darbas nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. dirbtas Utenos KMK meistru ir darbų vykdytoju patektų į Sąrašo Nr.2 XXIX skyrių.

Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrius „Pastatų ir statinių statyba“ apima pastatų ir statinių statybą įvairiuose sektoriuose. Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrius susideda iš dviejų dalių a) darbininkai ir b) inžineriniai – techniniai darbuotojai. Į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus a) dalį „darbininkai“ įtraukti: asfalto betonuotojai, gręžėjai (perforuotojai, raktininkai), vinilo lakštininkai, hidromonitorininkai, dujų generatorininkai, gumuotojai, granitininkai, izoliuotojai, izoliuotojai lakštininkai, kalkių gesintojai, akmenų tašytojai, akmenų skaldytojai, dažytojai darbui su nitrodažais, orinių aukštos įtampos linijų ir kontaktinio tinklo montuotojai ir elektros montuotojai tiesėjai, plieninių ir gelžbetoninių konstrukcijų montuotojai, apmūrytojai, atsparumo ugniai montuotojai, šamotininkai, smėlio srovininkai, plytų skaldytojai, akmens grindjuosčių montuotojai, pramoninių vamzdžių klojėjai ir jų padėjėjai, akmens frezuotojai, apdailos darbų specialistai (atsparių rūgščių pagrindu), akmenų šlifuotojai ir poliruotojai, požeminių darbų darbininkai metro ir kitų požeminių statinių statybose (išskyrus darbus, išvardytus Sąraše Nr. 1), gruntų užšaldymo darbininkai, gavybos pramonės darbininkai (markšeideriai), betono, asfalto klojimo darbininkai, betonuotojai, tinkuotojai. Į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus dalį b) inžineriniai – techniniai darbuotojai įtraukti meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai.

Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus dalis b) „inžineriniai – techniniai darbuotojai“, į kurią įtraukti meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai, negali būti aiškinama ir taikoma kaip nesusijusi su šio skyriaus dalimi a) „darbininkai“, t. y. Sąrašui Nr. 2 pagal XXIX skyriaus b) dalį gali būti priskirti tik tie inžineriniai – techniniai darbuotojai“ (meistrai, darbų vykdytojai), kurie vadovavo darbininkams, įtrauktiems į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus a) dalį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kuris pagal pateiktus į bylą įrodymus dirbo nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. Utenos KMK meistru ir darbų vykdytoju įvairių objektų (žemės ūkio technikos gamybinės bazės, mechanizacijos kiemo, fermų) statybose tuometiniuose Utenos rajono kolūkiuose, tačiau jis vadovavo darbininkams, atliekantiems elektros įrengimo, santechnikos ir elektros įrenginių pastatuose montavimo vidaus darbus, o tokius darbus dirbantys darbininkai į Sąrašą Nr. 2 neįtraukti.

Taigi byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo statybose ir jo pareigų Utenos KMK nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 1 d. pavadinimas (meistras, darbų vykdytojas) atitinka pareigų, nurodytų Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus b) dalyje pavadinimą, o šio darbo laikotarpis yra ne mažesnis kaip 12,5 metų, nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu dirbo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų ir neturi teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo darbo pobūdžio. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, kurie pakeičia pirmosios instancijos teismo motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka galioti, nes teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, bylą išsprendė iš esmės teisingai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasArūnas Dirvonas