Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą dėl nutarimo panaikinimo, suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. 13.12.-89, kuriuo paliktas galioti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 13.12.-78 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, bei įpareigoti prokurorą iš naujo spręsti klausimą dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo. Anot pareiškėjo, atliekant tyrimą nesurinkti būtini faktiniai duomenys (įrodymai), neatlikti visi būtini procesiniai veiksmai, sudarantys prielaidas pagrįstam nutarimui priimti. Pareiškėjas nesutiko su nutarimuose padarytomis išvadomis, kad teisės aktuose esą neįtvirtintas Vyriausybės ar ministrų materialinės atsakomybės už tinkamą įstatymų projektų rengimą bei teikimą institutas.Suinteresuotas asmuo Generalinė prokuratūra prašė skundą atmesti. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių. Prokuroras atsisakė kreiptis į teismą konstatavęs, kad teisiniai santykiai patenka į viešojo intereso sritį, tačiau nėra būtinos sąlygos materialinei atsakomybei taikyti. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas negali už prokurorą spręsti, ar tikslinga atlikti tam tikrus procesinius veiksmus atliekant tyrimą. Nagrinėjant pareiškėjo pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, buvo visiškai ir išsamiai ištirtos visos sprendimui priimti reikšmingos aplinkybės ir padarytos ginčo situacijos teisinį reglamentavimą atitinkančios išvados. Aukštesnysis prokuroras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, remdamasis tyrimo medžiaga bei teisiniu reguliavimu, įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis, padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti šį nutarimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 3 d. nutartimi skundą atmetė. Priteisė valstybei iš pareiškėjo 3,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Nurodytos konstitucinės nuostatos detalizuotos Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyti prokurorų įgaliojimai ginant viešąjį interesą. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalį prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012; 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-916/2016).Teismas pabrėžė, kad įrodinėjimo našta, t. y. pareiga įrodyti, jog prokuroras, vykdydamas teisės normų nustatytas procedūras, jų (procedūrų) nepažeidė, tenka atitinkamus veiksmus turinčiam atlikti prokurorui (CPK 12, 178 straipsniai). Vertindamas šalių argumentus, teismas sprendė, kad šiuo atveju suinteresuotas asmuo (tiek ginčijamame nutarime, tiek šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose) nurodė pakankamai argumentų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjo kreipimasis dėl viešojo intereso gynimo išnagrinėtas laikantis nustatytos nagrinėjimo tvarkos ir dėl jo priimti motyvuoti procesiniai sprendimai. Iš skundžiamuose nutarimuose nurodytų aplinkybių matyti, kad prokuroras susipažino su Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-7-815/2016, analizavo Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimą, priimtą byloje Nr. 4/2012/13/2012, kuriame pateikti Vilniaus apygardos administracinio teismo bylai Nr. I-7-815/2016 reikšmingi išaiškinimai, taip pat rėmėsi kitais Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, būtinais pareiškėjo prašymo išnagrinėjimui, t. y. prokuroras rinko, nagrinėjo ir įvertino duomenis, reikalingus pareiškėjo prašymui ir skundui išnagrinėti. Iš nutarimų turinio matyti, kad prokuroras pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų, savo nesutikimą pagrindė teisės aktais, Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir kitų teismų praktika, taip pat skundo nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip jau minėta, teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl jo kreipimųsi nagrinėjimo tvarkos, įrodymų rinkimo, jų analizavimo, aplinkybių vertinimo ir (ar) išnagrinėjimo rezultatų, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus nutarimus. Teismas atmetė kaip šiai bylai nereikšmingus pareiškėjo 2017 m. vasario 28 d. papildomuose paaiškinimuose dėstomus argumentus, kuriais apeliuojama į ministrų materialiosios atsakomybės taikymą. Teismas padarė išvadą, kad priimant pareiškėjo skundžiamus nutarimus nebuvo pažeistos CPK 49 straipsnio 1 dalies ir (arba) Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą tenkinti. Atskirojo skundo argumentai:Nepagrįsta teismo išvada, kad suinteresuotas asmuo nurodė pakankamai argumentų, jog pareiškėjo skundas išnagrinėtas laikantis nustatytos nagrinėjimo tvarkos. Teismas nemotyvavo, kodėl prokuroro atliktų veiksmų renkant įrodymus pakako, kodėl (kas lėmė), kad buvo atsisakyta rinkti kitus, itin svarbias faktines aplinkybes galimai patvirtinančius, įrodymus - iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ar Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išreikalauti Vyriausybės posėdžių, kuriuose buvo sprendžiamas gyventojų pajamų mokesčio didinimo Vilniaus miestui klausimas, protokolus, galimai įrodančius tiek ministrų A. Š., I. Š., R. Š. neveikimą neteikiant (neinicijuojant) atitinkamais metais įstatymo projektų dėl GPM Vilniui padidinimo, tiek šių asmenų veikimą, neskiriant didesnio GPM, t.y. paliekant mažesnį, taip pat nustatant sumažintą skolinimosi limitą sostinei, ar atlikti kitus būtinus procesinius veiksmus.Skundžiamuose nutarimuose nesant gilesnės byloje surinktos medžiagos analizės, taip pat nepateikiant ir prie pareiškėjo skundo pridėtų įrodymų (Finansų ministro įsakymu sudarytų darbo grupių protokolų, kuriuose buvo formuluojami siūlymai ir išvados, Vilniaus miesto mero raštų dėl finansinės situacijos Finansų ministerijai, kt.) vertinimo, pareiškėjo manymu, nebuvo atlikta pakankamai procesinių veiksmų tam, kad būtų sudarytos prielaidos visapusiškam įrodymų rinkimui bei pagrįsto ir teisėto sprendimo priėmimui.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014-01-31 įsakymu Nr. I- 25 „Dėl rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo (toliau - ir Rekomendacijos) 18 punktu, nagrinėdamas prašymą, prokuroras pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2, 4, 5, 11, 12 punktuose nustatytus įgaliojimus renka medžiagą, išsiųsdamas paklausimą raštu, išaiškindamas paklausimo reikalavimų (išskyrus Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 11 punktą) nevykdymo pasekmes. Vadovaujantis minėtų Rekomendacijų 23 punktu, papildoma medžiaga gali būti nerenkama ir pareiškėjo ar jo atstovo pateikti teisiniai argumentai neanalizuojami, jeigu prokuroras, susipažinęs su prašyme išdėstytomis aplinkybėmis, remdamasis teismų praktika, padaro išvadą, kad ginčo teisinio santykio akivaizdžiai nėra pagrindo laikyti viešuoju interesu. Nagrinėjamoje byloje prokurorams konstatavus viešojo intereso egzistavimą, tačiau dėl nemotyvuotų priežasčių atsisakius imtis papildomų aktyvių procesinių veiksmų renkant įrodymus, siekiant maksimaliai pagrįstai įsitikinti vienokių ar kitokių aplinkybių egzistavimu (protokolų, patvirtinančių žalos valstybei kilimą), o teismui skundžiamoje nutartyje nemotyvavus (nepagrindus) tokių veiksmų neatlikimo, buvo sudarytos prielaidos neteisėto, todėl naikintino teismo procesinio sprendimo priėmimui.

Suinteresuotas asmuo padavė atsiliepimą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:Atskirajame skunde pateikiami motyvai bei argumentai yra identiški ankstesniuose procesiniuose dokumentuose pateiktiems argumentams, kurie detaliai išnagrinėti prokurorų bei teismo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos sustabdymo

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nutarimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kaip matyti iš bylos duomenų, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 13.12.-89 paliktas galioti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 13.12.-78, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones tuo pagrindu, kad nėra numatyta ministrų materialinė atsakomybė už valstybei galimai padarytą žalą neinicijuojant įstatymo projektų.Apeliantas prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl teisės aktų, susijusių su materialinės atsakomybės ministrų atžvilgiu taikymo konstitucingumo pagal pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (prašymo Nr.1B-1/2017).Teismas nustatė, kad Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B‑1/2017 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 29 straipsniui, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, žalos atlyginimo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas (1998 m. balandžio 28 d. redakcija), inter alia jo 5 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio (2007 m. birželio 14 d. redakcija) 1 dalis, tiek, kiek juose eksplicitiškai nenumatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą.Atsižvelgiant į tai, kad prokuratūros veiksmų teisėtumas vertintinas pagal veiksmų atlikimo metu buvusį aktualų teisinį reglamentavimą, todėl, teismo vertinimu, apelianto nurodyto prašymo Konstituciniame Teisme išnagrinėjimas neturi įtakos nagrinėjamo klausimo nagrinėjimui. Todėl atmestinas apelianto prašymas dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos sustabdymo apelianto nurodytu pagrindu (CPK 163 straipsnio 7 punktas).

Dėl ginčo esmės

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas numato prokuroro teisę ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, kai prokuroras turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai. Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis kasacinio teismo praktika dėl prokuroro kompetencijos ginant viešąjį interesą, teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-501/2012).Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.1-7-815/2016 buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vyriausybės, bei Lietuvos Respublikos vyriausybės. Taikos sutartimi atsakovės įsipareigojo per trejus metus atlyginti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai patirtus nuostolius 55,8 mln. Eur. Pareiškėjo manymu, 55,8 mln. Eur nuostoliai vertintini kaip žala valstybei, už kurią atsakingi finansų ministrai, ėję pareigas laikotarpiu 2009-2011 metais, taip pat šešioliktosios Vyriausybės finansų ministras, kuris iki 2015-06-11 Konstitucinio teismo nutarimo, pripažinusio gyventojų pajamų mokesčio paskirstymo įstatyminį reglamentavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, nesiėmė veiksmų, kad būtų išspręsta susidariusi situacija – didinama gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniaus miesto savivaldybei. Pareiškėjo manymu, tokiais veiksmais (neveikimu) buvo pažeisti ne tik teisės aktų reikalavimai, bet ir bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai, rūpestingai bei imtis aktyvių veiksmų, kad būtų užtikrintas įstatymais paskirstytos kompetencijos įgyvendinimas, atsakingo valdymo principas ir nekiltų žala valstybei. Pareiškėjas prašė prokuratūrą ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl žalos valstybei išieškojimo iš kaltų asmenų. Nagrinėjamu atveju prokurorai nutarimuose nekėlė abejonių, kad teisiniai santykiai patenka į viešojo intereso sritį. Prokurorai atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones tuo pagrindu, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas Vyriausybės ar ministrų materialinės atsakomybės už tinkamą įstatymų projektų rengimą bei teikimą Seimui (arba tokių projektų nerengimą ir neteikimą) institutas, todėl prokuroras negali reikalauti iš ministrų materialinės atsakomybės už neinicijuotą įstatymo pakeitimo projektą. Vyriausiosios prokurorės nutarime taip pat išdėstyti argumentai, kodėl pareiškėjo nurodyta 55,8 mln. Eur suma negali būti laikoma žala valstybei. Nurodė, kad žalos padarymo faktą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad žala atsirado ministrams neinicijavus įstatymo pakeitimų. Prokurorės tvirtinimu, padarius įstatymo pakeitimus, atitinkamos sumos būtų skirtos Vilniaus savivaldybei, t.y. tam tikra suma pinigų iš valstybės biudžeto būtų sumokėta tam pačiam subjektui, tik kitu pagrindu – ne taikos sutarties, o įstatymo pagrindu.Apeliantas atskirajame skunde akcentuoja prokuroro padarytą procedūrinį pažeidimą, pastarajam neišreikalavus pareiškėjo nurodytų įrodymų, galimai patvirtinančių itin svarbias faktines aplinkybes. Kaip matyti, pareiškėjas prašė prokuratūrą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ar Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išreikalauti Vyriausybės posėdžių, kuriuose buvo sprendžiamas gyventojų pajamų mokesčio didinimo Vilniaus miestui klausimas, protokolus, jo manymu, galimai įrodančius tiek ministrų neveikimą neteikiant (neinicijuojant) atitinkamais metais įstatymo projektų dėl GPM Vilniui padidinimo, tiek šių asmenų veikimą, neskiriant didesnio GPM, t.y. paliekant mažesnį, taip pat nustatant sumažintą skolinimosi limitą sostinei.Tiek prokuroras, tiek vyriausioji prokurorė šių įrodymų nepripažino teisiškai reikšmingais sprendžiant viešojo intereso gynimo priemonių taikymo klausimą, dėl ko sprendė nesant pagrindo juos išreikalauti. Prokuratūros nutarimuose išanalizuota situacija bei pateikti argumentai, dėl ko pareiškėjo nurodytų duomenų rinkimas yra teisiškai neaktualus. Nutarimuose nurodyta, kad Vyriausybė yra kolegiali institucija. Ministrų kompetencija detaliai reglamentuota Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje. Pabrėžta, kad Vyriausybės įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių ministro atsakomybę už neteisėtus veiksmus, atliekant įstatymo jam pavestas funkcijas, t.y. nėra nustatyta materialinė ministro atsakomybė. Taigi nutarimuose akcentuota, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas Vyriausybės ar ministrų materialinės atsakomybės už tinkamą įstatymų projektų rengimą institutas, todėl prokuroras negali reikalauti iš ministrų materialinės atsakomybės už neinicijuotą įstatymo pakeitimo projektą. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo nurodė, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl kurio prašoma sustabdyti šią bylą, tik patvirtina, kad ministrų materialinė atsakomybė nėra reglamentuota, dėl ko prokuroras neturi teisinių galimybių kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš atitinkamo ministro.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuratūros išvada, kad, esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui, pareiškėjo anksčiau nurodytų duomenų išreikalavimas bei pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų duomenų (Finansų ministro įsakymu sudarytų darbo grupių protokolų, kuriuose formuluojami siūlymai ir išvados, Vilniaus miesto mero raštų Finansų ministerijai dėl finansinės savivaldybės situacijos) analizė nebuvo teisiškai aktualūs sprendžiant viešojo intereso gynimo priemonių klausimą.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimant pareiškėjo skundžiamus nutarimus nebuvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios viešojo intereso gynimo inicijavimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kuo rėmėsi prokurorai priimdami ginčijamus nutarimus, kokius duomenis analizavo, kokiomis teisės normomis vadovavosi, taigi įvertino procedūrinius prokurorų veiksmus. Dėl šių aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė teisės normas, rėmėsi suformuota teismų praktika ir neperžengė įstatymo teismui nustatytų ribų kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą (CPK 185 straipsnis).Dėl nurodyto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartis pripažintina teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.