- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-08-06
- Bylos Nr.
- Iv-878-554/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00245-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Kauno apygardos administracinio teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas skunduose (b.l. 4, 41) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu kad Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2012-04-20 iki 2012-06-30 ir nuo 2013-02-23 iki 2013-03-11 buvo pažeidinėjamos jo teisės ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Kameroje Nr. 206 pareiškėjas buvo laikomas su dar 5 asmenimis. Pareiškėjas ir kiti asmenys rūkydavo, o dėl blogos ventiliacijos kameroje trūkdavo oro ir to pasėkoje nuolat skaudėdavo galvą, pykindavo. Išvėdinti kameros nebuvo galimybės dėl žemės temperatūros lauke. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno TI kameroje vienam asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. ploto, tačiau kameroje Nr. 206 jam tekdavo tik apie 2,51 kv.m.. Nuo 2013-02-03 iki 2013-03-11 pareiškėjas nepagrįstai buvo laikomas analogiško dydžio kameroje Nr. 207, kurioje taip pat nebuvo užtikrinta minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma. Dėl galvos, nugaros skausmų pareiškėjui nebuvo suteiktas kvalifikuotas gydymas, o budinti sesutė duodavo tik tabletę. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad ne visą laiką jis buvo išvedamas pasivaikščioti, nebuvo sudarytos sąlygos dažnai lankytis bibliotekoje, nesutvarkyti sporto kiemeliai, sportinis inventorius senas bei sulaužytas. Dėl to pareiškėjas mano, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis ir todėl atsirado pakankamas pagrindas priteisti neturtinei žalai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 16-19) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktorius įsakymo Nr. V-124 1.1.2 p. nustatė, kad Kauno TI laikomas suimtųjų skaičius negali viršyti 336,o šio įsakymo 1.3.1 p. nustatė, kad vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad minimalaus ploto riba vienam asmeniui yra 5 kv.m.. Skunduose minimu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 165, Nr. 206 ir Nr. 207. Šiose kamerose laikomų suimtųjų skaičius nuolat kito ir pareiškėjui objektyviai atskirais laikotarpiais tekdavo mažesnė ploto norma negu teisės aktais nustatytas minimalus 3,6 kv.m. plotas. Kauno TI negali atsisakyti priimti suimtų asmenų, turi užtikrinti atskirų kategorijų asmenų izoliavimą, todėl esant dideliam skaičiui objektyviai tekdavo mažesnis plotas.
Atsakovas ir jo atstovas taip pat nurodė, kad kamerų mikroklimatas visiškai atitinka Lietuvos higienos normos HN 42:2009 ,,Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009-12-29 įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Nuolat veikia priverstinė ir natūrali ventiliacija, palaikoma pastovi temperatūra. 2011-04-15 Kauno sveikatos centras tikrino kameras, kuriose vėliau buvo laikomas pareiškėjas, tačiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Be to, dažnai kamerose esantys asmenys sąmoningai užkiša ventiliacijos angas, nors pats pareiškėjas nurodė, kad kameroje daug rūkydavo ir jis pats. Be to, pareiškėjas net 19 kartų atsisakė išeiti pasivaikščioti, bibliotekoje lankėsi tik 1 kartą, nei karto nepareiškė noro pasinaudoti sporto kiemeliu, stalo teniso kambariu ar kompiuterių klase. Pareiškėjas medikams niekada nesiskundė dėl galvos skausmo ar pykinimo. Medikams pareiškėjas skųsdavosi nemiga ir nugaros skausmais. Atsakovo atstovas taip pat akcentavo, kad per buvimo Kauno TI laikotarpį pareiškėjui 19 kartų buvo taikyta drausminė atsakomybė už tyčinius rėžimo pažeidimus, o dėl blogų laikymo sąlygų į administraciją oficialiai nesikreipė.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Teismui pateiktų įrodymų visuma patvirtina teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kad 2012-04-20 pareiškėjas, paskyrus jam kardomąją priemonę - suėmimą, buvo patalpintas į Kauno tardymo izoliatorių ir laikomas iki 2013-06-18 (b.l. 13, TIS Liteko duomenys). Pareiškėjas atskirais periodais buvo laikomas kamerose Nr. 165 (16,40 kv.m. ploto), Nr. 206 (15,44 kv.m. ploto), Nr. 207 (16,84 kv.m. ploto). Atskirais atvejais pareiškėjui tekdavo tik apie 2,73 kv.m. ploto vienam asmeniui (b.l. 17, atsakovo atstovas šią aplinkybę pripažįsta). Pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo patalpintas paskyrus kardomąją priemonę - suėmimą, kadangi įtartas 7 nusikaltimų, tame tarpe ir smurtinių nusikaltimų – plėšimų padarymu, o prieš tai jau buvo nuteistas 6 kartus (b.l. 32-35, TIS Liteko duomenys). Medicininių dokumentų (b.l. 20-27) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2006 metais turėjo galvos traumą, taip pat rankos lūžį. Gydytojams skundėsi padidėjusiu nervuotumu dėl suėmimo paskyrimo, prašė skirti migdomųjų medikamentų. Taip pat gydytojai diagnozavo slogą, nugaros skausmus. 2011-04-20 Kauno visuomenės sveikatos cento patikrinimo akto Nr. 36-633(7) ir jo priedų (b.l. 28-31) duomenys patvirtina, kad kamerose, kuriose vėliau buvo laikomas pareiškėjas, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. 2013-07-12 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjui už 7 nusikalstamų veikų padarymą paskirta 4 metų 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė (TIS Liteko duomenys – b/byla Nr. N1-176-246/2013).
Administracinės bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo nurodydamas, jog neturtinė žala pagrindinai jam padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais, patalpinus jį Kauno tardymo izoliatoriuje į perpildytas kameras, kur vienam asmeniui tenka mažiau negu 5 m² ploto (dėl kitų pažeidimų pareiškėjas išreiškė tik deklaratyvų nepasitenkinimą ir jokių konkrečių aplinkybių ar argumentų nenurodė). Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl to pablogėjo jo savijauta, jis patyrė dvasinius sukrėtimus bei psichologinį diskomfortą, nes buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Teismas pabrėžia, kad pagrįsti administraciniam teismui pateikiamo skundo reikalavimus, nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, taip pat skundžiamų veiksmų (neveikimo) ar akto datą, aplinkybes, pareiškėją įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d.. Imama domėn tai, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien teiginys, jog iki 1 kv.m. mažesnis kameros plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas visiškai pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo praktiškai visus įrodymus, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 6-7, 20-31). Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 str.) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta neturtinė žala (pasekmės). Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 str. bei CK 6.250 str. kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009).
Teismas taip pat konstatuoja, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius - CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, nes įstatymų leidėjas numatė ir objektyviąją atsakomybės rūšį. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant tik 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.250 str. yra numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant galimas neturtinės žalos atlyginimas. Be to, pažymėtina, jog deliktinės prievolės atsiranda tik tuomet, jei yra visi pažeidimo sudėties elementai: neteisėta veika, sukelianti nukentėjusiajam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus ir pan., priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, žalą padariusio asmens kaltė, - ir atvirkščiai, jei nors vieno iš šių elementų nėra, atsakomybė negalima. CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, nustatančiais tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie TM statuto 27 str. ir t.t.). Be to, neturtinės žalos atlyginimui taip pat būtina nustatyti ir sąlygų visumą: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) bei priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Iš to seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginių, kad patalpinimas į kameras, kuriose plotas 1 asmeniui neatitinka teisės aktų reikalavimų, prasta kamerų ventiliacija, sulūžęs sportinis inventorius, netinkamas gydymas, nebuvimas galimybės lankytis bibliotekoje ir dėl to buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, kankinimas, žalos atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Kauno tardymo izoliatoriaus trūkumai bei administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Ginčo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai sąlygojo neigiamą poveikį pareiškėjui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).
Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka, jog pareiškėjas uždaro tipo įstaigoje – Kauno tardymo izoliatoriuje objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi. Atitinkamai BVK 70 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nustato, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. BVK 70 str. 2 d. taip pat nustato, kad atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Atitinkamai ir BVK 70 str. 3 d. numato, kad izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). Laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 5 d.). BVK 70 str. 6 d. nustato, kad tuo atveju, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Teismas pabrėžia, kad nors pareiškėjas 2012 – 2013 metų pirmoje pusėje neatlikinėjo terminuoto laisvės atėmimo bausmės, nes jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau aukščiau aptartos asmenų teisinės padėties principinės nuostatos iš esmės atitinka ir Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 1 str. – 5 str., 12 str. – 30 str. principines nuostatas dėl kalinamųjų tardymo izoliatoriuje teisinės padėties. Nuo 2009-04-01 įsigaliojusio SVĮ 10 str. normose taip pat nenumatytas rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų atskiras laikymas. SVĮ 13 str. – 30 str. taip nenumatyta teisė pareiškėjui būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Be to, ir poįstatyminiuose teisės aktuose – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, nuostatose bei Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 p. taip pat nenumato rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų atskiro laikymo, nors kiti kalinamųjų (nuteistųjų) atskiro patalpinimo kriterijai šiuose teisės aktuose yra specialiai aptarti. Įvertinęs šias nuostatas, teismas daro išvadą, kad CK 6.271 str. 4 d. kontekste tai reiškia, kad nei Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, nei jos konkretūs pareigūnai neturėjo įstatymo imperatyvios pareigos atskirti pareiškėją nuo kitų rūkančiųjų kalinamųjų. Be to, pats pareiškėjas teisme nurodė, jog jis irgi rūkė kamerose ir tai turėjo tiesioginės įtakos kameros oro gaivumui bei mikroklimatui.
Teismas taip pat akcentuoja, kad nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje SVĮ redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punkte (2 lentelė) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 m² vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 2.2 p. ši higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. taip pat nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam kalinamajam. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 336 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Kauno TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Šis teisinis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjo argumentai apie 5 kv.m. minimalų plotą vienam asmeniui yra nepagrįsti (ABTĮ 57 str.). Be to, ir kitos kategorijos asmenų, padariusių nusikaltimus - nuteistųjų, teisinė padėtis šiuo klausimu reglamentuota iš esmės analogiškai. Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Paminėtų Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas, tuo pačiu, atsižvelgia ir į tai, kad įstatymų bei poįstatyminių aktų, reglamentuojančių asmenų priėmimą (patalpinimą) į tardymo izoliatorių, nenumato teisės Kauno TI direktoriui atsisakyti priimti suimtą asmenį, jau esant įstaigoje ir didesniam skaičiui asmenų, negu numatyta 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-124. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad atskirais periodais nuo 2012-04-20 (pareiškėjo patalpinimo į Kauno TI diena) iki 2013-03-11 (pirminio skundo surašymo data) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui atskirais etapais nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m. plotas. To pasėkoje galima daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus. Teismas dar kartą akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t.t.. Pareiškėjas pakankamai ilgą laiko tarpą net nebandė ginti savo, jo manymu, grubiai pažeistų teisių turėdamas tam realias sąlygas, todėl teismui kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą aplamai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pabrėžia, kad atvejai, kai vienam kameroje laikomam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv.m. ploto, objektyviai priklauso ne nuo Kauno TI administracijos valios ir, tuo pačiu, šie pažeidimai padaryti ne dėl administracijos pareigūnų kaltės. Teismas konstatuoja, jog administracinėje byloje nepateiktas pakankamas pagrindas įrodymų išvadai, kad pareiškėjo nurodomos laikymo Kauno TI sąlygos, kurios formaliai neatitiko sprendime paminėtų teisės aktų reikalavimų, padarė jam skunde iš esmės nedetalizuotą neturtinę konkretaus dydžio žalą. Be to, byloje nėra ir duomenų, kad nustatytu laiku pareiškėjas nebuvo išvedamas pasivaikščioti, negavo tinkamo gydymo, nepateko į biblioteką ar sporto kiemelį, ar dar kokiu nors būdu administracijos pareigūnai suvaržė jo teisės. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas 19 savo noru atsisakė pasivaikščiojimų, nepareiškė noro sportuoti ar lankytis bibliotekoje, užsirašęs nepateko pas gydytoją, o pareiškėjas šių aplinkybės nepaneigė įrodymais. Nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė, kaip įkalinimas kameroje, kur jam teko atskirais etapais iki 1 kv.m. mažesnis negu nustatyta plotas, turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai ar 3000 Lt neturtinės žalos atsiradimui. Jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, taip pat jų nėra ir administracinės bylos dokumentuose. Asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina išvados apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl per mažo ploto, ar kameros mikroklimato. Be to, Asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas eilę kartų buvo apžiūrėtas gydytojo ir jam buvo skirtas gydymas. Dėl šios priežasties teismas neturi pakankamo pagrindo duomenų išvadai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo, pasivaikščiojimo trukmės ir kitų nepatogumų, susijusių su šiais faktais. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė paminėtus nusiskundimus dėl įkalinimo sąlygų ir jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas laiko, kad kitos jo laikymo sąlygos (išskyrus kameros plotą) visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Darydamas šias išvadas teismas vertina tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas atvykęs į Kauno TI pats rūkė kameroje, kuri pareiškėjo teigimu buvo per maža ploto, tenkančio vien suimtajam, atžvilgiu. Išrašai iš medicininių dokumentų taip pat patvirtina, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi ne dėl rūkymo sukeltų pasekmių, per mažos kameros ar per retų pasivaikščiojimų sukeltų neigiamų sveikatai požymių, bet visiškai dėl kito pobūdžio sveikatos sutrikimų (nemiga dėl suėmimo ir pan.).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas tinkamas kardomojo kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 str. 8 p. taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 ir t.t.). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Teismas pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes, bei atsižvelgdamas į tai, kad Kauno TI ginčo laikotarpiu, nepriklausomai nuo šios įstaigos administracijos valios, buvo laikoma daugiau nei nustatyta norma asmenų, kas galėjo objektyviai trukdyti Kauno TI užtikrinti tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, daro išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). To pasėkoje konstatuojama, kad teismas šiuo procesiniu sprendimu pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą – 3,6 kv.m.), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas nuo 2007 metų sistemingai daro vis sunkesnius nusikaltimus, terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka ne pirmą kartą (TIS Liteko duomenys), todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už tyčinių smurtinių nusikaltimų darymą jis bus patalpintas ne į SPA centrą, o į tardymo izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl trumpalaikio suėmimo sąlygų pablogėjimo (CK 6.282 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.