Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės,

2015-10-15 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir atsakovas, ir Klaipėdos AVPK) prašo panaikinti Klaipėdos AVPK 2015-06-25 nutarimą Nr. 30-IL-8627 dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo (toliau – ir Skundžiamas nutarimas).

Vadovaujantis Skundžiamu nutarimu pareiškėjui pareikštas Klaipėdos AVPK 2015-06-25 oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 30-IL-8630 (b. l. 6) (toliau – ir Oficialus perspėjimas). Nurodo, kad Oficialus perspėjimas pareikštas vieneriems metams, teigiant, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydamas palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms bei pareiškėjo veiksmus vertinant kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui. Taip pat nurodo, kad Oficialiu perspėjimu pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų bei oficialiai perspėtas, kad priešingu atveju jam bus taikomos įstatymų numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymų nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad Oficialus perspėjimas nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes nėra duomenų ir pareiškėjas neatliko veiksmų, dėl kurių jam galėtų būti jis skiriamas. Oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, žeidžia jo garbę ir orumą, grubiai pažeidžia jo, kaip žmogaus ir piliečio, teises, įtvirtintas ir ginamas įstatymų. Nurodo, kad neišslaptinti duomenys negali būti įrodymais administracinėje byloje, o vieša medžiaga nėra pakankama konstatuoti, kad atsakovas Skundžiamo nutarimo priėmimo metu disponavo informacija, suteikiančia pagrindą taikyti šią prevencinę priemonę

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodo, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Taikant Oficialų perspėjimą pareiškėjui patikrinti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai. Nurodo, kad Klaipėdos AVPK turi duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ir jų nariais, galimai vykdančiais sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir taikant Oficialų perspėjimą vadovautasi galiojančiais teisės aktais, todėl prevencinės poveikio priemonės taikymo formos ir tvarkos nepažeidė. Taip pat teigia, kad surinkti duomenys liudija, kad pareiškėjas linkęs daryti nusikaltimus, todėl jo atžvilgiu buvo būtina taikyti prevencinę priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė ir prašė tenkinti jį jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje atsiliepimą į pareiškėjo skundą palaikė ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-06-25 nutarimas Nr. 30-IL-8627 dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo, kuriuo nutarta pareiškėjui R. B. taikyti oficialų perspėjimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Šis nutarimas priimtas remiantis 2015-06-25 tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-15614 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas). Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, atitinkantį Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 4 straipsnį – įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad minėtas asmuo gali daryti sunkius nusikaltimus ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencinės poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Tai pat nurodyta, kad pareiškėjui tikslinga taikyti ONUĮ numatyta prevencinio poveikio priemonę oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu, vieneriems metams

ONUĮ nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išnagrinėtose bylose (Nr. A143-405/2013, Nr. A143-863/2013), aiškinant ONUĮ 4 straipsnio taikymą, pažymima, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Be to, svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumais. ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pasisakant dėl ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimo, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007-05-15 nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgiant į ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus, šios kategorijos bylose buvo pateikti išaiškinimai dėl šio straipsnio taikymo:

1) nustatyti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas ONUĮ 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą ONUĮ 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie ONUĮ 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Aiškindamas ONUĮ 5 straipsnio taikymą, LVAT yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą aiškinimą dėl informacijos slaptumo, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat šio (5 str.) konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Nr. A525-224/2008, Nr. A662-1387/2009).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo 2002-12-05 nutartimi pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 271 straipsnio 1 dalį (galiojusią iki 2003-05-01) (slaptas ar atviras svetimo turto pagrobimas (vagystė)). Lietuvos apeliacinio teismo 2004-12-22 sprendimu pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį (panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-07-14 teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-664-718/2015 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui). Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-161-409/10 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką). Šiaulių apygardos teismo 2010-12-01 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-109-309/2010 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (nesunkiai sužalojo ar susargdino kitą asmenį dėl chuliganiškų paskatų), 284 straipsnio 1 dalyje (viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką). Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėjo atžvilgiu atlieką ikiteisminį tyrimą Nr. 40-1-00287-14 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką) bei 253 straipsnio 1 dalį (neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas). Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėjo atžvilgiu atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-37310-15 pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grąsino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas).

Pagal Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-08-12 prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašą matyti, kad pareiškėjui ne vieną kartą anksčiau buvo taikytos prevencinio pobūdžio poveikio priemonės pagal ONUĮ.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-07-14 teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-664-718/2015 užfiksuoti duomenys, patvirtina, jog pareiškėjas palaiko ryšius su L. T. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis L. T.: Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-04-24 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-317-108/2009 nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas); Palangos miesto apylinkės teismo 2014-06-23 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-890/2014 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį); Klaipėdos apygardos teismo 2004-09-02 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 2/197 nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas).

Pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2015-06-19 pranešimą apie įtarimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje 40-1-00287-14 (b. l. 41) matyti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su A. L. Pagal 2015-08-12 išrašą iš POLIS prevencinių poveikio priemonių taikymo registro (b. l. 42) matyti, kad A. L. įpareigotas nepalaikyti ryšio su pareiškėju. Pagal Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-08-12 prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašą matyti, kad A. L. ne vieną kartą anksčiau buvo taikytos prevencinio pobūdžio poveikio priemonės pagal ONUĮ. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis A. L.: Šiaulių apylinkės teismo 2008-06-25 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-885/2015 pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (galiojusią iki 2013-07-13) (atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį) ir 187 straipsnio 1 dalį (sunaikino ar sugadino svetimą turtą); Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-11-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-132-167/2007 pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (galiojusią iki 2013-07-13) (atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį).

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2015-06-22 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-2-001143-15 patvirtina, kad pareiškėjas palaiko ryšius su E. N. Pagal Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-08-12 prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašą matyti, kad E. N. ne vieną kartą anksčiau buvo taikytos prevencinio pobūdžio poveikio priemonės pagal ONUĮ. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis E. N. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-504-503/10 pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti).

Teisėjų kolegija, byloje atlikusi įrodymų bei aplinkybių, kurias patvirtina vieši duomenys, vertinimą, nesiejant su teismui pateikta nevieša medžiaga, sutinka su išvada, kad pakanka duomenų apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad minėtas asmuo gali daryti sunkius nusikaltimus ar labai sunkius nusikaltimus. Nors minėtais nuosprendžiais pareiškėjas pripažintas padaręs nusikaltimus, kurie nėra vertinami kaip sunkūs ar labai sunkūs, jie negali būti vertinami tik kaip šiuo metu neaktuali pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, nuosprendžiuose yra užfiksuoti reikšmingi faktai, patvirtinantys, kad palaikomi ryšiai su kitais asmenimis, kuriems periodiškai taikomos prevencinio poveikio priemonės, kurie buvo teisiami. Aptarti duomenys apie asmenų ryšius, jų padarytas nusikalstamas veikas bei įtarimus dėl naujai daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis, nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją (neviešą medžiagą) leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis. Įslaptinta medžiaga buvo pateikta teisėjų kolegijai susipažinti. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinta įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju laikytina kaip papildoma medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis, nukreiptus prieš pareiškėją, ir padedanti visiškai užtikrinti teisingumą. Taigi, tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas pagrįstai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2015-06-25 nutarimo Nr. 30-IL-8627 dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo panaikinimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.