Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 6 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies jas sudedant, ir E. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. V. priteista: 5 000 Lt nukentėjusiajam A. V. neturtinei žalai atlyginti ir 2 049,76 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo A. V. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 2 d., laikotarpyje tarp 17 val. ir 21.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tikslu pagrobti svetimą turtą, tyčia sudavė kumščiu A. V. ne mažiau vieną smūgį į pilvo sritį ir ne mažiau vieną smūgį kumščiu į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, ir atimdamas galimybę priešintis, iš nuo smūgių ant žemės nukritusio nukentėjusiojo kelnių kišenės pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną NOKIA C2 05, 199 litų vertės.

Be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad 2012 m. liepos 2 d., laikotarpyje tarp 17 val. ir 21.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turto iš nukentėjusiojo A. V. pagrobimo metu, tyčia sudavė pastarajam ne mažiau vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį ir ne mažiau vieną smūgį kumščiu į galvą ir tuo padarė nukentėjusiajam pilvo sumušimą, plonosios žarnos pasaito plyšimą, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų.

Nuteistasis E. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti.

Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis neteisingas, nes priimtas išsamiai neištyrus visų bylos aplinkybių ir neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų.

Apeliantas teigia, kad jis 2012 m. liepos 2 d. iki vakaro buvo prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių bendrabučių įrengtoje krepšinio aikštelėje. Krepšinio aikštelėje prie jo priėjo neblaivus G. S. ir pasiūlė pirkti mobilųjį telefoną. Jis negali tvirtinti, kad su juo kartu buvę M. Z. ir D. K. girdėjo kaip G. S. jam siūlė pirkti telefoną. Prieš nuspręsdamas įsigyti telefoną, jis pasiteiravo G. S. ar dėl telefono neturės problemų su policija, šiam patvirtinus, kad jokių problemų nebus, jis nusprendė telefoną pirkti už 50 litų. Tai buvo ,,Nokia“ telefonas tamsiu korpusu. Jam nusprendus įsigyti telefoną, G. S. pasikvietė jį toliau, kad nematytų krepšinio aikštelėje likę asmenys, tačiau tai matė netoliese buvęs R. S. ir apie tai jis sakė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau jie į šiuos jo parodymus neatsižvelgė. Jis ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad būdamas sulaikytas bendravo laiškais su motina G. V. ir draugu G. M., su kitais liudytojais ryšio nepalaikė. Kaltinamajame akte klaidingai nurodyta, kad jis laiškais bendravo su G. S., mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai sąmoningai neteisingai nurodė Giedriaus pavardę, tokiu būdu norėdami eliminuoti jo nekaltumą galintį patvirtinti liudytoją.

Jis ikiteisminio tyrimo metu nėra tvirtinęs, kad jam inkriminuotą nusikaltimą padarė G. S., jis tik padarė prielaidą, kad G. S. galėjo padaryti šį nusikaltimą, nes būtent jis pardavė jam telefoną. Jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nes bijojo G. S. ir jo draugų keršto, kadangi buvo girdėjęs, kad G. S. yra karšto būdo ir galintis keršyti, tuo ir pats įsitikino akistatos metu, kai G. S. pradėjo ant jo šaukti kriminalistų kabinete. Būdamas suimtas jis viską gerai apmąstė ir nusprendė pakeisti parodymus, pasakydamas tiesą apie 2012 m. liepos 2 d. vakarą. Savo pirminį prisipažinimą išgalvojo pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytus faktus apie sumuštą žmogų ir iš jo pagrobtą turtą. Jo išgalvotoje įvykio vietoje jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų tyrėjai nerado. Jo parodymai apie nukentėjusiojo apsirengimą įvykio metu neatitinka tikrovės, tačiau ši aplinkybė liko neįvertinta. Teismas neįvertino ir kitų byloje esančių įrodymų: prekybos centro (duomenys neskelbtini) 2012-07-02 vaizdo kamerų įrašo, kuriame jo prie prekybos centro nėra, bei įrašų iš jo mobilaus ryšio telefono. Jokių kitų jo kaltumą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Liudytojo M. Z. parodymai apie G. S. pažinojimo aplinkybę yra prieštaringi. Jis apklausų ir akistatos su juo (apeliantu) metu teigė, kad G. S. nepažinojo, o teisme parodė, jog pastarąjį pažįsta. Nukentėjusiojo A. V. parodymai apie 2010 m. liepos 2 d. įvykius taip pat nevienodi. Teisme nukentėjusysis tvirtino, kad nuo 15 - 16 val. jis nieko neprisimena, tačiau ankstesnėse apklausose parodė, jog prie jo maždaug tokiu laiku buvo priėję keli 16-18 metų jaunuoliai ir tokiu laiku jis buvo sutikęs pažįstamą, pravarde T. Be to, apelianto nuomone, žmogus, pavartojęs alkoholio ir būdamas sužalotas, negalėjo nueiti atstumo nuo jo išgalvotos ir nurodytos įvykio vietos - namų (duomenys neskelbtini) gatvėje, iki prekybos centro (duomenys neskelbtini), kadangi šiuos objektus skiria beveik 2 kilometrų atstumas. Nukentėjusiojo sugyventinė S. V. parodė, jog įvykio dieną A. V. buvo prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančios veterinarijos vaistinės ir ji kelis kartus jį matė toje pačioje vietoje. Apeliantas pastebi, kad jo nurodyta įvykio vieta ir prekybos centras (duomenys neskelbtini) kertasi su nukentėjusiojo gyvenamąja vieta, todėl, apelianto manymu, nukentėjusysis, būdamas sužalotas, negalėjo praeiti pro savo namus į juos neužeidamas ir nepaprašydamas pagalbos. Tuo metu, kai buvo gautas telefoninis pranešimas apie sužalotą nukentėjusįjį ir kai šis buvo pristatytas į ligoninę, jis buvo namuose ir tai gali patvirtinti jo šeimos nariai: motina G. V., brolis A. V., močiutė O. S. ir dėdė P. S. Be to, tuo metu jam buvo paskirtas namų areštas ir iki jo pabaigos buvo likę 5 dienos, todėl jis neturėjo minčių nusižengti ar padaryti naują nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. V. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis prašo nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti, tačiau toks jo prašymas suprantamas kaip prašymas nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismas, pripažindamas E. V. kaltu įvykdžius plėšimą ir padarius sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Apeliantas nuteistasis E. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl jo kaltės ir pateikia savo įvykių versiją. Jis teigia, kad nukentėjusiojo A. V. nemušė ir iš jo telefono negrobė, o nukentėjusiajam priklausantį telefoną už 50 Lt įsigijo iš G. S. Ši apelianto versija nėra nauja. Analogišką versiją nuteistasis pateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją išsamiai patikrino ir atmetė kaip nepasitvirtinusią. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

Nuteistojo E. V. parodymai apie nukentėjusiajam A. V. priklausančio telefono atsiradimo pas jį aplinkybes viso proceso metu nebuvo vienodi ir nekintantys. Ikiteisminio tyrimo metu, pareiškus E. V. įtarimą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, jis savo kaltę visiškai pripažino ir išsamiai nurodė telefono pagrobimo iš nukentėjusiojo aplinkybes (1 t. 147-148 b. l.). Šiuos parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, nurodė įvykio vietą ir nukentėjusiojo užpuolimo bei sužalojimo aplinkybes (1 t. 151-163 b. l.). Kaltę pripažino ir anksčiau duotus parodymus apie nukentėjusiojo sumušimo ir telefono iš jo pagrobimo aplinkybes nuteistasis patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t. 167-168 b. l.). Įteikus nuteistajam pranešimą apie įtarimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, jis nurodė tvirtinantis savo parodymus, duotus tyrėjui, teisėjui ir parodymų patikrinimo vietoje, papildomai nurodė tik tai, kad sunkiai sužaloti nukentėjusiojo nenorėjo ir to nesiekė (1 t., 171-172 b. l.). Nuteistasis E. V. savo kaltę pradėjo neigti praėjus beveik dviem mėnesiams po paskutinės jo apklausos (2012-10-26). 2012-12-19, apklaustas papildomai kaip įtariamasis, E. V. pareiškė, kad jis nukentėjusiojo nemušė ir jo telefono nepagrobė, nukentėjusiajam priklausantį telefoną įsigijo iš G. S. (1 t. 175- 177 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir teigė, jog tyrimo metu save apkalbėjo, bijodamas duoti parodymus prieš G. S., nes yra girdėjęs, kad šis yra žiaurus, gali sumušti, todėl tyrėjui, ikiteisminio tyrimo teisėjai ir parodymų patikrinimo vietoje davė išgalvotus parodymus (2 t. 77-78 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus nuteistojo E. V. parodymus, vadovavosi ne nuteistojo parodymais duotais pirmosios instancijos teisme, o jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis E. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo priverstas prisipažinti padaręs nusikaltimus. Ikiteisminio tyrimo metu jis ne kartą prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir davė iš esmės vienodus ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Šiuos parodymus jis davė dalyvaujant gynėjui. Pats nuteistasis nurodė, jog prisipažinti padarius nusikaltimą niekas neprašė, negrasino ir nevertė, jis pats išgalvojo aplinkybes apie nusikaltimą ir apie tai davė parodymus (1 t., 175-177 b. l.; 2 t. 77-78 b. l.). Nors nuteistasis teigia save apkalbėjęs, bijodamas G. S., tačiau jis nenurodė jokio realaus pagrindo pastarojo bijoti. Priešingai, nuteistasis ne kartą teigė, jog G. S. pažįsta iš matymo, su juo jokių santykių nepalaiko, jis jam negrasino ir realiai grėsmės nekėlė (1 t., 128-129, 175-177 b. l.). Apelianto bendro pobūdžio teiginiai apie bauginančią G. S. išvaizdą ir agresyvų būdą nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistasis turėjo realų pagrindą bijoti G. S. ir dėl to buvo priverstas prisipažinti padaręs nusikalstamas veikas, kurių realiai nepadarė. Be to, nuteistojo E. V. pateiktos versijos apie telefono įsigijimą iš G. S. nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytojas G. S. parodė, kad jokio telefono jis E. V. nesiūlė pirkti ir nežino, kodėl pastarasis jį apkalba. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, jog G. S. siūlė įsigyti telefoną ne tik jam, bet ir kitiems krepšinio aikštelėje buvusiems asmenims (M. Z., D. K., J. D.) (2 t. 77-78 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. Z. parodė, jog jis G. S. žino iš matymo, jokių ryšių su juo neturi, G. S. telefono jam nesiūlė (2 t., 79 b. l.). Liudytoja D. K. parodė, jog G. S. nepažįsta, jokių faktų, kad kažkas būtų pasikvietęs E. V. ir jam siūlęs telefoną, nežino (2 t., 101 b. l.). Taigi liudytojai M. Z. ir D. K. nepatvirtino nuteistojo E. V. nurodyto fakto apie telefono įsigijimą iš G. S. Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojo M. Z. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėl esminių aplinkybių sutapo. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. Z. nurodė nepažįstantis G. S., o teisme teigė žinantis jį iš matymo, nėra esminė ir neduoda pagrindo abejoti liudytojo parodymų patikimumu. Byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą abejoti liudytojų M. Z. ir D. K. parodymų objektyvumu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad liudytojai M. Z. ir D. K. nematė telefono įsigijimo fakto, nes telefoną jis įsigijo atokiau nuo krepšinio aikštelės, tačiau tai neva matė netoliese buvęs R. S. Šį asmenį jis nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Apeliantas mano, kad jo nekaltumą galintis patvirtinti liudytojas R. S. buvo sąmoningai eliminuotas. Tokį teiginį apeliantas grindžia aplinkybe, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad laiškais bendravo su motina ir draugu G. M., o kaltinamajame akte yra nurodyta, jog jis laiškais bendravo su G. S. Šią kaltinamajame akte padarytą klaidą apeliantas vertina kaip sąmoningą jo nekaltumą galinčio patvirtinti liudytojo eliminavimą. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka. Iš tiesų kaltinamajame akte yra padaryta apelianto nurodyta klaida, tačiau ją teisėjų kolegija vertina kaip techninę klaidą, padarytą dėl prokurorės neatidumo. Ši techninė klaida jokios įtakos teismui, sprendžiant nuteistojo kaltumo klausimą, neturėjo. Kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas ir kuriame išdėstoma prokuroro kaip vienos iš šalių procese užimama pozicija. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, pats betarpiškai ištiria visus byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir kiekvienu atveju teismas sprendžia, ar ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys laikytini įrodymais. Įtariamojo E. V. papildomos apklausos protokole yra užfiksuota, kad jis bendravo laiškais su motina G. V. ir draugu G. M.. <...> Dar gavo 1 laišką iš R. S., šis protokolas patvirtintas, kaip teisingai surašytas, įtariamojo ir jo gynėjo parašais (1 t., 175-177 b. l.). Būtent šiuos įtariamojo parodymus, o ne kaltinamajame akte nurodytus duomenis, teismas tyrė ir vertino. Nuteistasis E. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neminėjo R. S. kaip asmens, galinčio patvirtinti jo pateiktą telefono įsigijimo versiją, ir neprašė jį apklausti kaip liudytoją. Apeliacinės instancijos teisme tik teisėjų kolegijos iniciatyva atnaujinus bylos nagrinėjimą ir nutarus atlikti dalinį įrodymų tyrimą, išvardinti ir perskaityti bylos dokumentus bei E. V. apklausto kaip įtariamojo protokolus bei E. V. akistatos su liudytoju M. Z. protokolą, apeliantas pateikė prašymą iškviesti ir apklausti R. S. neva galintį paliudyti telefono įsigijimo aplinkybes. Šis prašymas buvo atmestas įvertinus tai, kad nuteistasis šio liudytojo neprašė kviesti pirmos instancijos teisme, jis ikiteisminio tyrimo metu su juo bendravo laiškais, abu yra draugai, todėl tikėtina, kad šis liudytojas duos subjektyvius parodymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat ne iškart nuteistasis pateikė prašymą kviesti šį liudytoją, ir tai paaiškino, jog pamiršo. Toks nuteistojo aiškinimas, atsižvelgiant į tai, kad, nuteistojo parodymu, šis liudytojas gali pateikti svarbius jo kaltę paneigiančius parodymus, yra nelogiškas ir neįtikinantis.

Nuteistojo E. V. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo ne tik paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės. Iš nukentėjusiojo A. V. pagrobtas telefonas buvo pas nuteistąjį, jis pats telefoną atidavė teisėsaugos pareigūnams. Nuteistojo šeimos nariai – motina G.V. ir brolis A. V. parodė, kad telefoną Nokia į namus atnešė E. V. Šiuo telefonu naudojosi nuteistasis ir jo šeimos nariai. E. V. nurodytos nukentėjusiojo A. V. sužalojimo aplinkybės iš esmės atitiko specialisto išvadose nurodytiems objektyviems duomenims. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kumščiu sudavė nukentėjusiajam į pilvą, šiam sukniubus, sudavė smūgį į galvą (pakaušį). Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad ligoninėje jis skundėsi skausmu pilve ir galvoje. Iš Specialisto išvadų matyti, jog nukentėjusiajam A. V. buvo nustatyti sužalojimai pilvo srityje, jie įvertinti sunkiu kūno sužalojimu (b.l.82-84, t.1). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo parodymai apie nukentėjusiojo vilkėtus drabužius įvykio metu iš esmės nesiskiria nuo nukentėjusiojo parodymų. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis parodė, jog nukentėjusysis vilkėjo vasarine maikute – marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiomis kelnėmis. Nukentėjusysis A.V. parodė, jog jis įvykio metu buvo apsirengęs šviesiai mėlyna maikute – marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiai mėlynomis sportinėmis kelnėmis (1 t. 103-104 b. l.). Nuteistasis parodė, jog vyras, kurį apiplėšė, dėvėjo tamsią maikutę – marškinėlius trumpomis rankovėmis ir džinsines tamsias kelnes (1 t., 147-148 b. l.). Iš paminėtų parodymų matyti, kad neatitikimai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų apie nukentėjusiojo įvykio metu vilkėtų drabužių spalvą nėra esminiai, o įvertinus, tai, kad nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, apiplėšimas įvyko greitai ir prietemoje (pats nuteistasis parodė, kad matomumas buvo nelabai geras), jie vertinami kaip nežymūs ir nepaneigiantys teismo išvadų dėl E. V. kaltės įvykdžius jam inkriminuotus nusikaltimus. Apelianto teiginiai, kad jo nurodytoje įvykio vietoje jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų tyrėjai nerado, nesukuria jam alibi, paneigiančio jo kaltę. Šiame kontekste pažymėtina, kad įvykio vieta buvo nustatyta pagal nuteistojo parodymus ir ji buvo apžiūrėta ne iš karto po įvykio (2012-07-02), o praėjus trims mėnesiams (2012-10-11), todėl praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas yra kliūtis įvykio vietoje rasti bylai reikšmingus duomenis. Nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes nėra informatyvūs, nes kaip matyti iš jo parodymų turinio, nukentėjusysis prisimena tik įvykio dienos rytą, o nuo 16 – 17 val. nieko neatsimena (2 t. 78 b. l.), todėl nuteistojo kaltė nukentėjusiojo parodymais tiesiogiai negrindžiama. Teismas vadovavosi tik tais nukentėjusiojo parodymais (apie telefono turėjimą ir praradimą, gydymą ligoninėje), kuriuos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neįvertino prekybos centro (duomenys neskelbtini) 2012-07-02 vaizdo kamerų įrašų. Apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė peržiūrėti minėtą įrašą. Teisėjų kolegija tokį apelianto prašymą atmetė, nes iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad peržiūrėjus 2012-07-05 iš UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės (duomenys neskelbtini), išimtą apsaugos kamerų 2012-07-02 nuo 17 val. iki 18.30 val. filmuotą medžiagą, joje bylai reikšmingų faktų nenustatyta (1 t., 31 b. l.) ir šiuo įrašu nuteistojo kaltė negrindžiama.

Apelianto skundo teiginiai, kad jis tuo metu, kai buvo gautas telefoninis pranešimas apie sužalotą nukentėjusįjį ir šis buvo pristatytas į ligoninę, buvo namuose ir tai gali patvirtinti jo šeimos nariai, nepaneigia nuteistojo kaltės. Byloje nustatyta, kad sužalotas nukentėjusysis buvo rastas apie 22.20 val., (duomenys neskelbtini) esančios veterinarijos vaistinės, o sužalotas jis buvo laikotarpyje tarp 17 val. ir 21.30 val. (duomenys neskelbtini), t. y. nukentėjusiojo sužalojimo laikas ir vieta nesutapo su jo radimo laiku ir vieta, todėl nuteistojo buvimo vieta tuo metu, kai buvo gautas telefoninis pranešimas apie sužalotą nukentėjusįjį, jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

Apelianto teiginiai, kad žmogus, pavartojęs alkoholio ir būdamas sužalotas, negalėjo nueiti atstumo nuo jo nurodytos įvykio vietos iki prekybos centro (duomenys neskelbtini), kad nukentėjusysis, būdamas sužalotas, negalėjo praeiti pro savo namus į juos neužeidamas ir nepaprašydamas pagalbos, yra prielaidų pobūdžio ir nepaneigia teismo išvadų dėl apelianto kaltės. Apeliantas abejoja, ar nukentėjusysis galėjo sužalotas nueiti tam tikrą atstumą nuo jo sužalojimo vietos iki vietos, kur buvo surastas, tačiau ši abejonė, teisėjų kolegijos nuomone, išsklaidyta paminėta specialisto išvada, joje nurodyta, kad po padarytų sužalojimų nukentėjusysis, iki įvyko nukraujavimas į pilvo ertmę, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų iš skirtingų šaltinių nuosekliai atitinkančių kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes ir atskleidžiančių nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo paskatas ir nuteistojo kaltės turinį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes bei įrodymus, procesinių pažeidimų nepadarė, nuosprendžio priėmimo metu padarytus BPK 301 straipsnio pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas ištaisė. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo E. V. kaltės įvykdžius plėšimą ir padarius nukentėjusiajam A. V. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų. Teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal 180 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir už šių nusikaltimų padarymą paskyrė tinkamas, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančias bausmes. Paskirtas bausmes tinkamai subendrino ir paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.