- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-21
- Bylos Nr.
- A-444-159-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei J. G. -F.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. K. skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 170 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad 2007 m. gegužės 17 d. Basanavičiaus g., Vilniuje, įvyko eismo įvykis, buvo apgadinti du automobiliai, vieną jų vairavo pareiškėjas. Pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Dar iki bylos nagrinėjimo Eismo priežiūros tarnyboje pareiškėjas kreipėsi į dr. V. M. įmonę „Impulsana“ dėl pareiškėjo apgadinto automobilio tyrimo. Specialisto išvadą MV-2007-15 gavo 2007 m. gegužės 28 d., joje nurodyta, kad ne pareiškėjas įvažiavo į kitą automobilį, o kito automobilio vairuotojas kliudė pareiškėjo vairuojamą automobilį. Eismo priežiūros tarnybos pareigūnas, 2007 m. birželio 1 d. nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, ignoravo šią specialisto išvadą ir priėmė nutarimą Nr. E 6605333-12888 „Dėl administracinio teisės pažeidimo“, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu dėl eismo įvykio. Pareiškėjas kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 31 d. nutartimi grąžino administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Vilniaus m. VPK). Vilniaus m. VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba 2008 m. gruodžio 19 d. įvykio aplinkybėms išaiškinti skyrė autotechninę ekspertizę. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2009 m. liepos 20 d. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Kadangi sprendimas priimtas vadovaujantis tais pačiais įrodymais, kurie buvo byloje ir priimant apkaltinamąjį nutarimą, pareiškėjas aiškino, kad pareigūnų veiksmai 2007 m. birželio 1 d. buvo neteisėti. Pareigūnų veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 257 straipsnio reikalavimų. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 ir 6.271 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu. Materialinę žalą sudaro pareiškėjo išlaidos, mokant specialistui už ekspertizės išvadas, už skelbimą laikraštyje, ieškant įvykio liudytojų. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. jautė didelį stresą, visais atvejais, bendraudamas su Eismo priežiūros tarnybos pareigūnais, turėjo nurodyti, kad yra baustas administracine tvarka, nors žinojo, kad pažeidimo nėra padaręs, vairuodamas transporto priemonę nuolat būdavo įsitempęs dėl jam neteisingai išaiškintų Kelių eismo taisyklių nuostatų taikymo praktikoje, dėl to greitai pavargdavo psichologiškai.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38-40) nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo aplinkybes. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities VPK 2009 m. liepos 20 d. priėmė nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 1 dalimi, t. y. nesant asmens veikoje pažeidimo sudėties požymių. Dėl žalos atlyginimo rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246-6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis. Teigė, kad valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra svarbu nustatyti, kad valdžios institucija ar jos tarnautojas nesilaikė įstatymų, t. y., neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios tos institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, taip pat nustatyti, kad būtent dėl šio pažeidimo atsirado neigiamos pasekmės. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-944/2007. Teigė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Rėmėsi ATPK 257 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, kad įrodymų nepakankamumas negali būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689/2003.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 7) paaiškino, kad ATPK 279 straipsnis numato, kad turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens proceso metu patirtų bylinėjimosi ar kitų išlaidų kompensavimas nenumatytas. Paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo bylos proceso metu teisingumą vykdančios institucijos nekonstatavo, kad pareigūnai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, veikė neteisėtai, pažeidė įstatymų reikalavimus ar veikė ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Todėl pareiškėjo argumentai turėtų būti atmesti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ATPK 279 straipsnio taikymo srityje, nurodė bylas A4-689-03, N5-1426/2007, N9-1042/2007, N575-325/2009.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 100-105) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 170 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus m. VPK pareigūno 2007 m. birželio 1 d. nutarimas nebuvo objektyvus, nes pažeidimo medžiagoje surinkti įrodymai buvo prieštaringi ir nevienareikšmiški. Nutarime nėra jokių motyvų dėl to, kokius įrodymus pareigūnas laiko objektyviais ir patikimais, patvirtinančiais, kad tai R. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Nors pareigūnui buvo pateikta specialisto 2007 m. gegužės 28 d. išvada MV 2007-15, tačiau nutarime nemotyvuota, kodėl pareigūnas tą išvadą laiko neteisinga ir ja nesiremia. Tuo tarpu ATPK 280 straipsnis įpareigoja pareigūną, besiruošiantį nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, išsiaiškinti ir išspręsti tokius klausimus, kaip, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, ar išreikalauti reikalingą papildomą medžiagą, ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo prašymai ir kt., o pagal ATPK 284 straipsnį administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis pareigūnas privalo išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kt. Nagrinėjamu atveju Vilniaus m. VPK pareigūnas to nepadarė (turėdamas specialisto 2007-05-28 išvadą MN 2007-15, pats neturėdamas specialių žinių, neskyrė autotechninės ekspertizės pateiktai specialisto išvadai paneigti ar patvirtinti, kaip jau minėta, nutarime apskritai nepasisakė dėl minėtos specialisto išvados įrodomosios reikšmės, dėl ko visapusiškai nebuvo išsiaiškintos visos bylos aplinkybės), dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Dėl šių priežasčių valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus teismas pripažino nustatytais. Išvadas, kad Vilniaus m. VPK specialistas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą 2007 m. birželio 1 d., nesivadovavo ATPK 280 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, t. y. neįvertino, ar tinkamai surinkta administracinio teisės pažeidimo byloje esanti medžiaga, nesiėmė priemonių byloje esančių įrodymų prieštaravimų ir trūkumų pašalinimui, visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių išaiškinimui, buvo padaręs ir R. K. prašymą įpareigotas tirti Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos vyr. specialistas, savo išvadas pateikęs 2007 m. birželio 15 d. teikime Nr. 39-IL-495. Pareigūno 2007 m. birželio 1 d. priimtas sprendimas už sukeltą eismo įvykį administracinėn atsakomybėn patraukti R. K. tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams.
Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ne tik įrodymų vertinimo klausimas, bet ir pareigos byloje visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai surinkti įrodymus, motyvuotai įvertinti įrodymų prieštaravimus ir pagrįsti priimamą sprendimą, klausimas. Teismas pažymėjo, kad darydamas išvadas, kad pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-155/2010).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neteisėtai ir nepagrįstai patraukus pareiškėją administracinėn atsakomybėn už pažeidimą, kurio nepadarė, jis patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus, emocinę įtampą. Tai tęsėsi gana ilgą laiko tarpą nuo 2007 m. gegužės 17 d., kai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, iki 2009 m. liepos 20 d., kai byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta.
Teismas taip pat nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjas turėjo išlaidų – siekdamas įrodyti, kad eismo įvykis kilo ne dėl jo kaltės, kreipėsi dėl tyrimo atlikimo, už kurį specialistui sumokėjo 177 Lt, už skelbimus laikraštyje mokėjo 27 Lt.
Teismas padarė išvadą, kad tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos (turtinės ir neturtinės) yra priežastinis ryšys, taigi, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pagrindas priteisti prašomą 170 Lt turtinę žalą ir neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės. Tačiau, atsižvelgęs į teisių pažeidimo laiką, į padarytos turtinės žalos dydį, į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog dėl patirtų išgyvenimų turėjęs kokių nors sveikatos sutrikimų, pareiškėjo teisių pažeidimas neturėjo negrįžtamų pasekmių jo teisėms, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais prašomą priteisti neturtinės žalos dydį teismas sumažino ir priteisė pareiškėjui 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 110-113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Apeliaciniame skunde pateikia argumentus nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, iš pareiškimo neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 1000 Lt. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie galimai patirtą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas CK 6.245-6.255 bei 6.271 straipsnių prasme. Taip pat toks prašymas prieštarauja teismų praktikai (2003-12-15 nutartis adm. byloje Nr. A4-689/2003). Teigia, kad nei CK, nei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl asmens nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn (2003-12-15 nutartis adm. byloje Nr. A4-689/2003, 2006-07-27 nutartis adm. byloje Nr. AS6-382/2006, 2006-02-20 nutartis adm. byloje Nr. A14-814/2006, 2006-02-28 nutartis adm. byloje Nr. A14-848/2006, 2007-09-17 nutartis adm. byloje Nr. A14-751/2007, 2007-12-28 nutartis adm. byloje Nr. A17-1197/2007). Pažymi, kad civilinė atsakomybė taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas, turi būti įrodyti ne tik neteisėti veiksmai, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašomos neturtinės žalos dydžio nepagrindė.
Pareiškėjas R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-119) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teisės aktų reikalavimų neatitinkantys, t. y. neteisėti pareigūnų veiksmai yra įrodyti, iš jų kildinama jam padaryta neturinė žala. Teigia, jog po neteisingai jam taikytos administracinės atsakomybės pasijuto pažemintas ir įžeistas, pareigūnų sprendimas sukėlė jam stresą, nuolat jautė nerimą, įtampą. Patirdamas stresą, jis pradėjo jausti nuovargį, nervinį išsekimą, galvos skausmus, atsirado bendras silpnumas.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120-121) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad nebuvo nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai, galimų įrodinėjimo priemonių neišnaudojimas nesudaro pagrindo vertinti nutarimą kaip neobjektyvų ar neteisingą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n statuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 1 d. nutarimu R. K. už pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, paskirta 150 Lt bauda. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 20 d. nutartimi Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 1 d. nutarimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 31 d. nutartimi grąžino administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. liepos 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, konstatavus, kad R. K. pažeidimo nepadarė.
Pirmosios instancijos teismas pripažino nustatytais valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus teismas ir priteisė R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 170 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas ginčija šį sprendimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6. 249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Panašios praktikos, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir tiesiogiai taikydami Konstituciją, laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai (žr. pvz. Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Taigi neturtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad policijos pareigūnas nesivadovavo ATPK 280, 284 straipsnių nuostatomis, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Dėl šių priežasčių valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus teismas pripažino nustatytais. Teismas taip pat pažymėjo, kad pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą. Su šiomis teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka, ji atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz. 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-491/2010).
Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą pagrindžia tuo, kad dėl neteisėto nutarimo skirti administracinę nuobaudą jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, stresą.
Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui administracinė nuobauda buvo paskirta už nusižengimą, kurio jis nepadarė, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, o tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys, taigi, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Lt. Todėl panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kad nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjas įrodė padarytą turtinę žalą, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl turtinės žalos priteisimo taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.