Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-324-383-2014

Teisėjas Arturas Rauktys Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00063-2012-8

2014 m. lapkričio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, nuteistiesiems V. M., J. P., E. J., G. D. nuteistųjų gynėjams advokatams Rasai Malinauskienei, Aušrai Ručienei, Rimantui Bučmai, Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J., G. D. bei nuteistųjų V. M. ir J. P. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 str. 1 d., 182 str. 2 d. (10 epizodų-tęstinė veika) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. – 2 m. laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. – 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 2 m. 6 mėn. (dveji metai šeši mėnesiai) laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. (2 epizodai-tęstinė veika) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. 1 m. laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 m. 6 mėn. (vieneri metai šeši mėnesiai) laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. (1 epizodas) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. 1 m. laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. 1 m. 3 mėn. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 m. 3 mėn. (vieneri metai trys mėnesiai) laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. (5 epizodai-tęstinė veika) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. 2 m. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 2 m. (dveji metai) laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. (4 epizodai) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. 2 m. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 2 m. (dveji metai) laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) banko ieškinys tenkintas visiškai.

Civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) bankui priteista 19011,60 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo solidariai iš E. J., V. M., J. P., V. J. ir G. D..

Priteista į valstybės pajamas (VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas) 8528,06 Lt proceso išlaidų solidariai iš E. J., V. M., J. P., V. J. ir G. D..

Nuteistojo V. J. atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d. už tai, kad panaudodamas stacionarųjį kompiuterį ir jame įdiegtą programinę įrangą, per gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini) rajone, suteiktą interneto prieigą, 2010 metų kove – balandžio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) esančiame forume kreipėsi į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, 2010 metų birželio 30 d. 18 val. 24 min. tokiu pačiu būdu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, išreikšdamas ketinimą prisijungti prie šių asmenų viešai publikuotų pasiūlymų užsiimti nuskalstama veika – apgaule įgyti neapibrėžtos vertės svetimą turtą. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, E. J., panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, susisiekė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, ir susitarė su jais daryti nusikalstamas veikas – apgaule įgyti svetimą turtą neteisėtai pervedant pinigines lėšas iš užsienio bei Lietuvos bankų klientų sąskaitų į bendrininkų sąskaitas Lietuvos bankuose bei apsiėmė įgyvendinti jam priskirtą vaidmenį – surasti Lietuvoje gyvenančius asmenis, kurie sutiktų savo vardu atsidaryti sąskaitas bankuose, nurodyti jiems nuimti neteisėtai į jų sąskaitas pervestas pinigines lėšas bei šias pinigines lėšas iš jų paimti.

Realizuodamas nusikalstamą sumanymą, E. J. 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje Šakių rajone, Liepalotų kaime susitarė su V. V., kad šis leistų pasinaudoti jo turima sąskaita AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jam banko mokėjimo korteles bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. V. V., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti jam pervestas pinigines lėšas, E. J. 2010 m. balandžio mėn. pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ V. V. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Vokietijos pilietės K. I. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. balandžio 7 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios Vokietijos pilietės K. I. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimą pervesti 3190 Eur (kas atitinka 11005,5 Lt sumą) iš Vokietijos pilietės K. I. sąskaitos į V. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“ informavo jį – E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, nurodė V. V. vykti į bankomatą Šakių mieste bei išgryninti jam pervestus pinigus. V. V., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. balandžio 8 d. nuvyko prie V. K. g. (duomenys neskelbtini)esančio bankomato Nr. H382HB, kur nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 3000 Lt, AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinyje V. K. g. (duomenys neskelbtini) nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 1500 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko klientų aptarnavimo padalinyje nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 2565,5 Lt, kuriuos perdavė E. J.. E. J. 2010 m. balandžio 8 d., pasinaudodamas V. V. elektroninės bankininkystės paskyra, esančia AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, pervedė 2402,22 Lt į antstolio A. B. sąskaitą AB „(duomenys neskelbtini)“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) bei pervedė 4000 Lt į R. Š. sąskaitą AB „(duomenys neskelbtini)“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimus – Vokietijos pilietės K. I. priklausančius 3190 Eur (kas atitinka 11005,5 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d. už tai, kad realizuodamas savo sumanymą, 2010 m. liepos mėnesio pradžioje (duomenys neskelbtini)miestelyje, tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, susitarė su J. V., kad ši leistų pasinaudoti jos turima sąskaita AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jam banko mokėjimo korteles bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. J. V., nesuvokusiai savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jai nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti jai pervestas pinigines lėšas, E. J., 2010 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ J. V. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Prancūzijos piliečio M. B. H. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. liepos 13 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios Prancūzijos piliečio M. B. H. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo du mokėjimo pavedimus pervesti 2000 Eur (kas atitinka 6900 Lt sumą) iš Prancūzijos piliečio M. B. H. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į J. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtus mokėjimo pavedimus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“ informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, nurodė J. V. vykti į bankomatą Šakių mieste bei išgryninti jai pervestus pinigus. J. V., nesuvokdama savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. liepos 16 d. nuvyko prie V. K. (duomenys neskelbtini)esančio bankomato Nr. H302/HB, kur 11.06 val. nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 3000 Lt, AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinyje V. K. g(duomenys neskelbtini) nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 3800 Lt ir toje pat vietoje perdavė juos E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimus – Prancūzijos piliečiui M. B. H. priklausančius 2000 Eur (kas atitinka 6900 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad E. J. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. liepos mėnesio pradžioje (duomenys neskelbtini) kaime susitarė su V. M., kad šis surastų Šakių rajone gyvenančius asmenis, kurie savo vardu atsidarytų sąskaitas bankuose, nurodytų jiems nuimti neteisėtai į jų sąskaitas pervestas pinigines lėšas bei šias pinigines lėšas iš jų paimti. Vykdydamas nusikalstamą susitarimą su E. J., V. M. 2010 m. liepos mėnesį susitarė su A. S., kad šis leistų pasinaudoti jo turima sąskaita AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jam banko mokėjimo korteles bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. A. S., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti neteisėtai pervestas pinigines lėšas, V. M. perdavė E. J. jam nurodytus A. S. vardą, pavardę bei sąskaitos AB „(duomenys neskelbtini)“ numerį Nr. (duomenys neskelbtini). E. J. 2010 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ A. S. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Prancūzijos piliečio M. M. D. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. liepos 22 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „S. F.“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios Prancūzijos piliečio M. M. D. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimą pervesti 3500 Eur (kas atitinka 12075 Lt sumą) iš Prancūzijos piliečio M. M. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „S. F.“ interneto sistemai automatiniu būdu 2010 m. liepos 26 d. atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, nurodė V. M., o šis A. S. vykti į bankomatą Šakių mieste bei išgryninti jam pervestus pinigus. A. S., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. liepos 26 d. AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinyje V. K. g. (duomenys neskelbtini) nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 11900 Lt ir perdavė juos V. M., o šis – E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimus – Prancūzijos piliečiui M. M. D. priklausančius 3500 Eur (kas atitinka 12075 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad tęsdami nusikalstamą sumanymą bei įgyvendindami 2010 m. liepos mėnesio pradžioje sudarytą susitarimą, V. M. 2010 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) kaime susitarė su A. B., kad šis leistų pasinaudoti jo turima sąskaita AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų E. J. banko mokėjimo kortelės bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. A. B., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti neteisėtai pervestas pinigines lėšas, V. M. perdavė E. J. jam nurodytus A. B. vardą, pavardę bei sąskaitos AB „(duomenys neskelbtini)“ numerį Nr. (duomenys neskelbtini). E. J. 2010 m. liepos mėnesį tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ A. B. asmens ir banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Prancūzijos piliečio Mr. J. P. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. liepos 28 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios Prancūzijos piliečio Mr. J. P. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimą pervesti 7000 Eur (kas atitinka 24150 Lt sumą) iš Prancūzijos piliečio Mr. J. P. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“ informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, nurodė A. B. vykti į bankomatą Šakių mieste bei išgryninti jam pervestus pinigus. A. B., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. liepos 28 d. nuvyko į AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinį V. K. g. (duomenys neskelbtini)1, Šakiuose, kur nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 23942 Lt ir perdavė juos E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimus – Prancūzijos piliečiui Mr. J. P. priklausančius 7000 Eur (kas atitinka 24150 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad E. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. liepos mėnesio pradžioje (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje susitarė su J. P., kad šis surastų Šakių rajone gyvenančius asmenis, kurie savo vardu atsidarytų sąskaitas bankuose, nurodytų jiems nuimti neteisėtai į jų sąskaitas pervestas pinigines lėšas bei šias pinigines lėšas iš jų paimti. Vykdydamas nusikalstamą susitarimą su E. J., J. P. 2010 m. liepos mėnesį susitarė su A. P., kad šis leistų pasinaudoti jo turima sąskaita AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jam banko mokėjimo korteles bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. A. P., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti neteisėtai pervestas pinigines lėšas, J. P. perdavė E. J. jam nurodytus A. P. vardą, pavardę bei sąskaitos AB „(duomenys neskelbtini)“ numerį Nr. (duomenys neskelbtini). E. J. 2010 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ A. P. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Prancūzijos piliečių A. S. D. ir C. D. elektroninės bankininkystės paskyrų vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. rugpjūčio 8 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančių Prancūzijos piliečių A. S. D. ir C. D. elektroninės bankininkystės paskyrų, suformavo mokėjimo pavedimus pervesti: 3000 Eur (kas atitinka 10350 Lt sumą) iš Prancūzijos pilietės C. D. sąskaitos (duomenys neskelbtini) bei 10000 (kas atitinka 34500 Lt sumą) eurų iš Prancūzijos pilietės A. S. D. sąskaitos Nr (duomenys neskelbtini) į A. P. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtus mokėjimo pavedimus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, nurodė J. P., o šis A. P. vykti į bankomatą Šakių mieste bei išgryninti jam pervestus pinigus. A. P., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. rugpjūčio 8 d. nuvyko į AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinį, kur nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 44400 Lt ir perdavė juos J. P., o šis E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Prancūzijos pilietėms C. D. ir A. S. D. priklausančius 13000 Eur (kas atitinka 44850 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o G. D. ir V. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad E. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) kaime susitarė su G. D., kad šis surastų Lietuvoje gyvenančius asmenis, kurie savo vardu atsidarytų sąskaitas bankuose, nurodytų jiems nuimti neteisėtai į jų sąskaitas pervestas pinigines lėšas bei šias pinigines lėšas iš jų paimti. Vykdydamas nusikalstamą susitarimą su E. J., G. D. 2010 m. liepos mėnesį paskambinęs šiam mobilaus ryšio telefonu, susitarė su V. J., o šis Kaišiadorių mieste (duomenys neskelbtini) gatvėje betarpiško susitikimo metu susitarė su V. A., kad šis leistų pasinaudoti jo turimomis sąskaitomis AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jam banko mokėjimo korteles bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. V. A., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti neteisėtai pervestas pinigines lėšas, V. J. perdavė G. D., o šis perdavė E. J. jam nurodytus V. A. vardą, pavardę bei sąskaitos AB „(duomenys neskelbtini)“numerius. E. J. 2010 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ V. A. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Prancūzijos piliečio J. P. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. liepos 29 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios Prancūzijos piliečio J. P. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimą pervesti 5000 Eur (kas atitinka 17222,50 Lt sumą) iš Prancūzijos piliečio J. P. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į V. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“ informavo jį – E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J. 2010 m. liepos 29 d. 14.14 val. nuvyko prie AB banko „(duomenys neskelbtini) bankomato Nr. H382 (duomenys neskelbtini), kur nuo V. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė pervestus 3000 Lt bei nurodė G. D., o G. D. ir V. J. – V. A. vykti į banko padalinį Kauno mieste bei išgryninti visus šiam pervestus pinigus. V. A., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. liepos 29 d. nuvyko į AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinį Kauno mieste, kur nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė jam pervestus 14103,76 Lt ir perdavė juos V. J., šis – G. D., o šis – E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimą turtą – Prancūzijos piliečiui J. P. priklausančius 5000 Eur (kas atitinka 17222,50 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o G. D. ir V. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad E. J., tęsdamas nusikalstamą veiką bei vykdydamas išankstinį susitarimą su – G. D., 2010 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ V. A. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – Vokietijos pilietės C. N. M. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. rugpjūčio 10 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko „L. B.-W.” interneto banko tarnybinėje stotyje esančios Vokietijos pilietės C. N. M. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimus pervesti 1150 Eur (kas atitinka 3967,5 Lt sumą) iš Vokietijos pilietės C. N. M. sąskaitos į V. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko „(duomenys neskelbtini)” interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją, šis nurodė G. D., o G. D. ir V. J. – V. A. vykti į banko padalinį Kauno mieste bei išgryninti visus šiam pervestus pinigus, tačiau G. D. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. A. banko sąskaitą administruojantis AB bankas „(duomenys neskelbtini)“ užblokavo neteisėtai pervestus 1150 Eur (kas atitinka 3967,5 Lt sumą). Tokiu būdu E. J. pasikėsino apgaule savo ir bendrininko naudai įgyti svetimus – Vokietijos pilietei C. N. M. priklausančius 1150 Eur (kas atitinka 3967,5 Lt sumą).

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o G. D. ir V. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad tęsdami nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – V. M. elektroninės bankininkystės paskyros AB (duomenys neskelbtini) banke vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. rugpjūčio 9 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios V. M. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimus pervesti 7000 Lt iš V. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į V. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją, šis nurodė G. D., o G. D. ir V. J. – V. A. vykti į banko padalinį Kauno mieste bei išgryninti visus šiam pervestus pinigus, tačiau G. D. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. A. banko sąskaitą administruojantis AB bankas „(duomenys neskelbtini)“ užblokavo neteisėtai pervestus 7000 Lt. Tokiu būdu E. J. pasikėsino apgaule savo ir bendrininko naudai įgyti svetimus V. M. priklausančius 7000 Lt.

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o G. D. ir V. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami nusikalstamą susitarimą su E. J., G. D. ir V. J. 2010 m. liepos mėnesio pabaigoje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaišiadorių mieste Gedimino gatvėje betarpiško susitikimo metu susitarė su R. Š., kad šis leistų pasinaudoti jo turima sąskaita AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jiems banko mokėjimo kortelę bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. R. Š., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti neteisėtai pervestas pinigines lėšas, V. J. perdavė G. D., o šis perdavė E. J. jam nurodytus R. Š. vardą, pavardę bei sąskaitos AB „(duomenys neskelbtini)“ numerius. E. J. 2010 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ R. Š. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Tęsdami nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – A. G. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. rugpjūčio 11 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios A. G. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimus pervesti 8000 Lt iš A. G. sąskaitos į R. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J. nurodė G. D., o G. D. ir V. J. – R. Š. vykti į banko padalinį bei išgryninti jam pervestus pinigus. R. Š., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. rugpjūčio 11 d. nuvyko į AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinį, kur nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė jam pervestus 4000 Lt ir perdavė juos V. J., šis – G. D., o šis – E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimą turtą – A. G. priklausančius 8000 Lt.

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., o G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. už tai, kad tęsdami nusikalstamą veiką, t.y. vykdydamas nusikalstamą susitarimą su E. J., G. D. 2010 m. liepos mėnesio pabaigoje paskambinęs šiam mobilaus ryšio telefonu susitarė su R. M., o šis paskambinęs mobilaus ryšio telefonu susitarė su A. K., kad A. K. leistų pasinaudoti jo turimomis sąskaitomis AB „(duomenys neskelbtini)“ banke ir perduotų jam banko mokėjimo korteles bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. A. K., nesuvokusiam savo veiksmų nusikalstamumo, atlikus jam nurodytus veiksmus ir pažadėjus iš savo sąskaitos paimti neteisėtai pervestas pinigines lėšas, R. M., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, perdavė G. D., o šis – E. J. jam nurodytus A. K. vardą, pavardę bei sąskaitos AB „(duomenys neskelbtini)“ numerį. E. J. 2010 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“ A. K. asmens, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenis. Tęsdami nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas nenustatytą kompiuterinę techniką, per nenustatytą interneto prieigą, neteisėtai panaudodamas jo paties įgytus svetimo – E. J. elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo nuolatinį slaptažodį ir naudotojo ID bei sesijos identifikavimo kodus, 2010 m. rugpjūčio 17 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie banko AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto banko tarnybinėje stotyje esančios E. J. elektroninės bankininkystės paskyros, suformavo mokėjimo pavedimus pervesti 4000 Lt iš E. J. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Banko AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto sistemai automatiniu būdu atlikus minėtą mokėjimo pavedimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pseudonimu „(duomenys neskelbtini)“, panaudodamas kompiuterinę greitųjų elektroninių žinučių programą „ICQ“, informavo E. J. apie atliktą neteisėtą finansinę operaciją. E. J. nurodė G. D., o G. D. ir R. M. – A. K. vykti į banko padalinį bei išgryninti jam pervestus pinigus. A. K., nesuvokdamas savo veiksmų nusikalstamumo, 2010 m. rugpjūčio 17 d. nuvyko į AB banko „(duomenys neskelbtini)“ padalinį, kur nuo savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė jam pervestus 4000 Lt ir perdavė juos R. M., šis – G. D., o šis – E. J.. Tokiu būdu E. J. apgaule savo ir bendrininko naudai įgijo svetimą turtą – E. J. priklausančius 4000 Lt.

Nuteistojo V. M. gynėjos įsitikinimu byloje neįrodyta jos ginamojo tiesioginė tyčia padėti apgaulės būdu padaryt sukčiavimą. Nė vienas iš jo veiksmų savo pobūdžiu nebuvo tyčiniai. Byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad V. M. psichinis santykis su E. J. padarytomis nusikalstamomis veikomis buvo tiesioginės tyčios kaltės formos. Nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti kategorišką išvadą, kad V. M. galėjo žinoti bei suprasti E. J. daromų veiksmų pavojingumą ir nusikalstamumą.

Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad J. P. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui. Pagal BK 54 str. 3 d., jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį. J. P. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, dirba epizodiškai sezoninius darbus, turi sugyventinę, su kuria gyvena kartu su savo tėvais, todėl jo atskyrimas nuo darbo bei šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės, o BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. J., G. D., V. M., J. P. bei jų gynėjai advokatai R. Malinauskienė, A. Ručienė, V. K., prašė savo ginamųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistųjų J. P., V. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuteistųjų E. J. ir G. D. apeliaciniai skundai netenkinami.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. J. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir G. D., V. M. bei J. P. kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d yra įrodyta. Pripažindamas E. J., G. D., J. P., V. M. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat pažymėtina, jog nors apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistųjų kaltės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems V. M. ir J. P. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, neatitinka nuteistųjų asmenybes bei jų padarytos veikos pavojingumo. Apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, tik formaliai nurodė, jog atsižvelgia į veikos padarymo aplinkybes, netinkamai įvertino veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, neindividualizavo kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veiksmų, todėl skyrė aiškiai per griežtą bausmę, kuri yra neadekvati nuteistųjų J. P. ir V. M. padarytai nusikalstamai veikai, ir tuo pačiu yra neteisinga bausmė.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Dėl nuteistojo E. J. apeliacinio skundo.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo E. J. nusikalstamas veikas, tinkamai nustatė atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę nuteistajam E. J. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 str.) ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnes bausmes (BK 54 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurių viena (BK 215 str. 1 d.) priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, kita (BK 182 str. 2 d.) – prie sunkių nusikaltimų. Nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis ne tik prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, tačiau duodamas išsamius parodymus apie padarytų nusikaltimų aplinkybes, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti bei nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, bei kitos jį kaip asmenybę charakterizuojančios aplinkybės (neteistas, turi legalų pragyvenimo šaltinį ir kt.), buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant jam bausmę. Todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir tuo vadovaujantis švelninti nuteistajam E. J. bausmę, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad E. J. buvo jam inkriminuotų veikų iniciatoriumi ir organizatoriumi, jo vaidmuo buvo pagrindinis, be to, į nusikalstamų veikų padarymą įtraukė ir kitus nuteistuosius G. D., V. J., V. M. ir J. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, individualizuodamas E. J. bausmes, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų, asmenybės pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir pagrįstai už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė jam ženkliai mažesnę bausmę, nei baudžiamajame įstatyme numatytas sankcijos vidurkis. Apylinkės teismas tinkamai individualizavo jo nusikalstamus veiksmus ir jo vaidmenį nusikaltimų padaryme.Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra teisinga bei proporcinga ( adekvati) E. J. padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nėra aiškiai per griežta. Tenkinti nuteistojo E. J. prašymą taikyti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 str. 3 d. 3 p.) arba paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3 d.) nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo G. D. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. D. neigia padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir teigia, jog jis nesuvokė, kad atlieka nusikalstamą veiką ir iki tol kol nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nežinojo, kad pinigai, kurie bus pervedami iš E. J. yra gauti neteisėtai.

Teisėjų kolegija tokius G. D. skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog nors G. D. ir neigia savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, tačiau jo kaltė įrodyta teisiamojo posėdžio metu duotais E. J. parodymais, kurie yra visiškai sutampantys su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei bylos įrodymų visetu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu E. J. duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški, jokių prieštaravimų tarp jų nenustatyta, be to, E. J. jį apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kategoriškai patvirtino tas aplinkybes, jog apie savo sukčiavimo planą aiškino visiems nuteistiesiems atskirai ir visi kurie dalyvavo nusikalstamų veikų daryme, apie tai, kad pinigai ateina nusikalstamu būdu žinojo. Taip pat E. J. nurodė, jog E. D. žinojo, kad pinigai nešvarūs už pinigų pervedimą G. D. sumokėdavo, taip pat pažymėjo, jog G. D. jį patį apgaudinėjo pranešdamas, kad nuo sąskaitos pinigus neva tai nuima policija, tačiau pinigus pasisavindavo pats (t. 12 b. l. 86).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pats nuteistasis G. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ne kartą yra pripažinęs kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bei nurodęs, jog supranta ir prisipažįsta, kad tarpininkaudamas ir surasdamas asmenis, kurių banko sąskaitomis pasinaudojus buvo išgryninami pinigais, darė nusikalstamas veikas (t. 7 b. l. 46 - 47; 58–59). Tačiau vėliau nuteistasis savo poziciją pakeitė iš dalies pripažindamas savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų, po to visiškai neigdamas žinojęs, kad daroma nusikalstama veika. Tai, kad G. D. akivaizdžiai žinojo apie E. J. nusikalstamą veiką, nurodė ir nuteistasis V. J. pripažindamas savo kaltę pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės jam skyrimo (t. 10 b. l. 3-4). Vėliau V. J. taip pat keisdamas poziciją neigė savo kaltę apie tai, jog žinojo, kad daroma nusikalstama veika. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog G. D. ir kitų nuteistųjų pateikiama gynybinė versija, apie jų tik nesavanaudišką pagalbą E. J. ir nežinojimą apie daromas nusikalstamas veikas, yra niekuo nepagrįsta, neįtikinama, neatitinkanti kitų bylos įrodymų visetu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, G. D. pasirinkta taktika teigti, jog jam nebuvo žinoma ir net nesuprantama, kad daromi nusikaltimai, vertintina, kaip gynybos pozicija, kuria pastarasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo G. D. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas E. J. parodymus turėjo vertinti itin kritiškai, nes tik jo parodymais grindžiami G. D. kaltės įrodymai, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, jog abejoti nuosekliais, išsamiais, kitų bylos duomenų patvirtintais bei atitinkančiais faktines bylos aplinkybes E. J. parodymais teismas neturi pagrindo. Tokio pagrindo nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių dėl kurių E. J. siektų melagingai apklabėti G. D. ir kitus nuteistuosius. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu E. J. patvirtino, jog jokių konfliktų su G. D. nebuvo. Jam be jokios priežasties apkaltinti G. D. tariamai nesamų nusikalstamų veikų padarymu nebūtų jokio pagrindo. Tokių aplinkybių G. D. nenurodė ir savo apeliaciniame skunde, todėl netikėti E. J. parodymais teismui, nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo V. M. gynėjos Rasos Malinauskienės apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Be to, įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – teisėjo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pripažino V. M. kaltu, padarius BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. numatytus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo V. M. kaltę. Nors kaltinamasis V. M. dėl pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodyta nuteistojo E. J. ir liudytojų parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas V. M. kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumas, tačiau nenurodyta, kokių būtent jo kaltę paneigiančių duomenų apylinkės teismas nevertino. Todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, jog teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį V. M. atžvilgiu grindė išimtinai vienintelio kaltinamojo E. J. parodymais ir vertino juos kaip išsamius ir teisingus.

LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų esmės pagrindu įtariamojo, kaltinamojo parodymai dėl bylos aplinkybių yra įrodymai. Kaltinamojo E. J. parodymai yra įtvirtinti apklausos protokoluose. Apylinkės teismas E. J. parodymus vertino visų įrodymų viseto pagrindu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo E. J. parodymai atitinka esmines faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir pagrįstai jais vadovavosi.

Teisėjų kolegija V. M. gynėjos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad kaip jau ir buvo aptarta atsakant į nuteistojo G. D. skundo argumentą dėl E. J. parodymų vertinimo, jog nors V. M. ir neigia savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, tačiau jo kaltė įrodyta teisiamojo posėdžio metu duotais E. J. parodymais, kurie yra visiškai sutampantys su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei bylos įrodymų visetu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu E. J. duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški, jokių prieštaravimų tarp jų nenustatyta, be to, E. J., jį apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kategoriškai patvirtino tas aplinkybes, jog apie savo sukčiavimo planą aiškino visiems nuteistiesiems atskirai ir visi kurie dalyvavo nusikalstamų veikų daryme, apie tai, kad pinigai ateina nusikalstamu būdu žinojo. E. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje kategoriškai nurodė, jog V. M. jam padėjo daryti nusikalstamas veikas ir jam buvo paaiškinta, kad per tam tikras sistemas galima atsisiųsti pinigų iš užsienio. Būtent V. M. surasdavo asmenis ir prašydavo jų sąskaitų dėl pinigų pervedimo, o vėliau su jais supažindindavo E. J.. V. M. E. J. sumokėjo 5000 – 6000 Lt. (t. 12 b. l. 85 -86). Abejoti nuosekliais, išsamiais, kitų bylos duomenų patvirtintais bei atitinkančiais faktines bylos aplinkybes E. J. parodymais teismas neturi pagrindo. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių dėl kurių E. J. siektų melagingai apkalbėti V. M. ir kitus nuteistuosius. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. M. patvirtino, jog su E. J. nėra susipykęs, santykiai tarp jų geri (t. 11 b. l. 56). E. J. be jokios priežasties apkaltinti V. M. tariamai nesamų nusikalstamų veikų padarymu nebūtų jokio pagrindo. Tokių aplinkybių V. M. gynėja nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl netikėti E. J. parodymais teismui nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo V. M. gynėjos apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos ginamojo atžvilgiu, nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. S. pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus vertino kaip galimai norėjimą padėti V. M.. Gynėjos teigimu byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu teismas galėjo daryti prielaidą, kad teismo posėdžio metu liudytojo A. S. parodymai yra iškreipti dėl galimojo įtakojimo, kadangi niekas minėto liudytojo neįtakojo, su juo V. M. nebendravo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo nepažinojo ir pirmą kartą jį pamatė teismo posėdžio salėje. Nuteistojo gynėjos teigimu nei liudytojo A. S., nei A. B. parodymai V. M. dalyvavimo nusikaltimų padaryme nepatvirtina.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos nuteistojo V. M. gynėjos skundo argumentus ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojo A. S. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, o parodymus duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu vertino kaip liudytojo siekį padėti V. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistojo V. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtino tiek liudytojo A. S., tiek liudytojo A. B. parodymai.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas (t. 5 b. l. 101) nurodė, jog su V. M. yra pažįstamas daug metų, su juo palaiko draugiškus santykius. Kai buvo susitikęs su nuteistuoju 2010 vasarą, V. M. jo paprašė savo vardu atsidaryti sąskaitą ir pasirašyti elektroninės bankininkystės paslaugų sutartį bei leisti jam pasinaudoti jo sąskaita pinigų pervedimui. V. M. A. S. paaiškino, kad į sąskaitą jo draugas iš užsienio perves tam tikrą pinigų sumą, kurią reikės išgryninti. V. M. pažadėjo liudytojui A. S. už paslaugą atsilyginti pinigais. Kadangi A. S. tuo metu niekur nedirbo, sutiko su pasiūlymu, atsidarė savo vardu sąskaitą ir susitikęs su V. M. jam perdavė savo asmeninius duomenis bei sąskaitos numerį. Liudytojas A. S. apklaustas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, nemotyvuotai pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog pas V. M. užėjęs nusipirkti cigarečių susitiko E. J. ir būtent E. J. paprašė jo banko kortelės bei paklausė ar jis turi savo vardu atsidaręs banko sąskaitą. Į teisėjo klausimą kodėl keičia parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, A. S. nurodė, jog neva tai buvo pasimetęs ir išsigandęs, todėl sumaišęs vardus vietoj E. vardo nurodęs V. vardą (t. 10 b. l. 24). A. S. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu konkrečiai nurodyti kodėl pakeitė parodymus negalėjo, teigė, jog pradžioje visas aplinkybes geriau prisiminė, tačiau paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasimetęs, todėl davė netikslius parodymus. Tvirtino, kad sąskaitą atidaryti prašė ne V. M., bet E. J. (t. 12 b. l. 82). Apylinkės teismas pagrįstai LR BPK 276 str. 4 d. pagrindu ištyrė liudytojo A. S. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pagrįstai jais vadovavosi bei padarė pagrįstas išvadas juos vertindamas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo liudytojo A. S. parodymų vertinimui ir padarytai išvadai, kad liudytojas A. S. bandydamas aiškintis susimaišymu varduose “V.” ir “E.” ir kažkokiu neaiškiu pasimetimu 2011 m. duodant parodymus, taip galimai norėjo padėti kaltinamajam V. M.. Pažymėtina, jog nuo A. S. apklausos įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu iki jo kaip liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, buvo praėję aštuoni mėnesiai, tačiau jis patvirtino tas pačias aplinkybes, jog būtent V. M. jo prašė atsidaryti banko sąskaitą savo vardu ir leisti jam pasinaudoti sąskaita pinigų pervedimui ir išgryninimui, pažadėdamas už tai piniginį atlygį. Todėl A. S. tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodomas neva tai kažkoks pasimetimas apklausiant jį po aštuonių mėnesių nuo duotų pirminių parodymų, apeliacinės instancijos teismo neįtikina. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog liudytojo A. S. parodymai duoti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu kelią pagrįstų abejonių jų teisingumu ir patikimumu, kadangi A. S. teismo posėdžio metu duodamas parodymus akivaizdžiai sakė netiesą, nurodydamas, jog į teismo posėdį atvyko vienas autobusu, tačiau iš karto po jo apklaustas liudytojas A. B. priešingai nei teigė A. S. nurodė, jog į teismo posėdį jį ir liudytoją A. S. atvežė būtent nuteistasis V. M.. Kodėl teisėjų kolegijai sakė netiesą, A. S. paaiškinti negalėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi A. S. pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus vertino kaip liudytojo siekį padėti V. M..

Visiškai nepagrįstas V. M. gynėjos skunde nurodytas argumentas, jog niekas liudytojo A. S. neįtakojo, kadangi su juo V. M. nebendravo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo nepažinojo ir pirmą kartą jį pamatė teismo posėdžio salėje. Pažymėtina, jog nei liudytojas A. S., nei pat nuteistasis V. M. tiek apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose neneigė, jog pažįsta vienas kitą ir palaiko draugiškus santykius. A. S. ne kartą duodamas parodymus pažymėjo, kad su V. M. pažįstamas daug metų, be to ir pats nuteistasis pasakodamas apie bylos aplinkybes pripažino ir nurodė, kad E. J. jis supažindino su A. S. ir A. B., todėl skundo argumentas, jog nuteistasis V. M. minėto liudytojo nepažinojo ir pirmą kartą jį pamatė teismo posėdžio salėje, visiškai nepagrįstas ir neįtikinantis. Be to, akivaizdus faktas, kad liudytojus į apeliacinės instancijos teismą atvežė pats nuteistasis V. M.. Apeliacinės instancijos teismui liudytojas A. S. parodė, kad jis atvažiavo autobusu, tačiau kitas liudytojas patvirtino, kad juos atvežė V. M.

Tai, kad V. M. surasdavo asmenis ir prašydavo jų sąskaitų dėl pinigų pervedimo, o vėliau su jais supažindindavo E. J. bei žinojo ir tikrai suprato, kad finansinės operacijos su svetimais pinigais ir tų pinigų išgryninimas vykdomas neteisėtai, taip pat patvirtina ir liudytojo A. B. parodymai. A. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino tas aplinkybes, jog būtent V. M. jo klausė, ar jis turi sąskaitą banke ir prašė leisti ja pasinaudoti kažkokiam pažįstamam dėl pinigų pervedimo iš užsienio. Vėliau V. M. jį supažindino su E. J. (t. 5 b. l. 120). Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. B. bandė neigti tą aplinkybę, jog dėl sąskaitos banke jo klausinėjo V. M., tačiau vėliau patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistojo V. M. kaltės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, V. M. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, neatitinka nuteistojo asmenybės bei jo atliktų nusikalstamų veiksmų pavojingumo, ir paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. M. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., tai yra: į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, bendrininkavimą ir stadiją, – BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. (padėjimas padaryti atitinkamai apysunkį ir sunkų nusikaltimus), į tai, jog nusikaltimai baigti, į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstamos veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromų veikų pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų BK numatyti pavojingi padariniai, į nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, – nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškumo, į V. M. asmenybę, amžių, socialinę brandą, – neteistas (teistumas išnykęs), vedęs, turi nuolatinį pragyvenimo šaltinį (ūkininkauja), į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir skyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę nuteistajam, pakankamai neįvertino tų aplinkybių, jog V. M. į nusikalstamų veikų padarymą buvo įtrauktas (bendrininkų), jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis bei nereikšmingas, nusikalstamų veikų neorganizavo, nebuvo iniciatorius, tik kelis kartus padėjo surasti asmenį, kuris leistų pasinaudoti savo sąskaita pinigų pervedimui. Įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo parodymus ir kitus byloje esančius duomenis, matyti, jog V. M. įvykdė nusikalstamą veiką tik keliuose tęstinės nusikalstamos veikos epizoduose ir visa tai rodo mažesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei. Apylinkės teismas visiškai neindividualizavo V. M. atliktų nusikalstamų veiksmų. Kolegija daro išvadą, kad V. M. vaidmuo buvo antraeilis. Taip pat atsižvelgiama į jo asmenybę, charakterizuojamas teigiamai, ūkininkauja, turi didelį ūkį. Darytina išvada, kad paskirtoji laisvės atėmimo bausmė neadekvati padarytai nusikalstamai veikai ir yra neteisinga.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 str. 3 d., vadovaujantis teismine praktika, galima tik esant tokioms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t.y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje, aiškinant teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 str. 3 d. svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų neteisingas. Įvertinus V. M. asmenybę ir atliktus veiksmus bei jo nereikšmingą ir antraeilį vaidmenį keliuose tęstinės nusikalstamos veikos epizoduose, taip pat kitas aptartas aplinkybes, pripažintina, kad šioje byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas V. M. už nusikaltimo numatyto BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai nebus pasiekti apeliantą izoliavus nuo visuomenės. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, V. M. už BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą skirtina švelnesnė, negu įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje numatyta bausmė – bauda. Taip pat atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes V. M. už BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skirtina švelnesnė bausmės rūšis iš numatytų bausmės rūšių sankcijos ribose. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir V. M. paskyrė per griežtą bausmę, todėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis atitinkamai keičiamas.

Dėl nuteistojo J. P. gynėjos Rasos Malinauskienės apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog apylinkės teismas priimdamas sprendimą byloje nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl J. P. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Nei ikiteisiminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pripažino J. P. kaltu, padarius BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. numatytus nusikaltimus. Apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo J. P. kaltę. Nors kaltinamasis J. P. dėl pareikštų kaltinimų kaltu prisipažino iš dalies, tačiau jo kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodyta nuteistojo E. J. ir liudytojo A. P. parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas J. P. kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumas, tačiau nenurodyta, kokių būtent jo kaltę paneigiančių duomenų apylinkės teismas nevertino. Todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį J. P. atžvilgiu grindė ir kaltinamojo E. J. parodymais, vertino juos kaip išsamius ir teisingus. Kadangi iš bylos duomenų žinoma, kad E. J. sutiko bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, pažymima, kad tokio asmens parodymai bet kuriuo atveju vertinami ypač įdėmiai ir jais paprastai remiamasi tik tada, kai tuos parodymus patvirtina kiti abejonių nekeliantys įrodymai.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos nuteistojo J. P. gynėjos skundo argumentus ir pažymi, jog dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų - dėl nuteistojo E. J. parodymų vertinimo jų patikimumo ir išvadų, teisėjų kolegija yra pasisakiusi atsakant į nuteistųjų V. M. ir G. D. skundo argumentus ir jų dėl tokio pačio argumento šiame skunde neatkartoja.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog baudžiamojoje byloje be J. P. paties dalinio prisipažinimo, nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę.

Su šiais skundo argumentais sutikti negalima, kadangi kaip jau ir minėta nuteistojo J. P. kaltę patvirtina byloje ištirtų įrodymų visetas. Pažymėtina, jog apklausiant nuteistąjį J. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 7 b. l. 14) jis pilnai prisipažino atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus, tai patvirtino savo parašu. Vėliau apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teisme, J. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies nurodydamas, jog padėdamas E. J. surasti asmenį į kurio sąskaitą buvo pervesti ir išgryninti pinigai, jis nesuprato, kad dalyvauja darant nusikaltimą ir apie tai net neįtarė. Nors J. P. ir neigė supratęs apie daromus nusikaltimus, tačiau tai, jog jis akivaizdžiai žinojo apie E. J. vykdomą nusikalstamą veiką patvirtina ir pačio E. J. duoti parodymai bei liudytojo A. P. parodymai. Liudytojas A. P. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 5 b. l. 141) nurodė, jog būtent nuteistasis J. P. jam pasiūlė užsidirbti 1000 Lt už tai, kad jis leis pasinaudoti jo banko sąskaita dėl pinigų pervedimo iš užsienio ir jų išgryninimo ir būtent jam A. P. perdavė savo sąskaitos numerį, banko kodų kortelę bei kitus prisijungimo kodus. Į banką jį lydėjo J. P. ir nuimtus pinigus liudytojas atidavė jam už tai gaudamas 1000 Lt atlygį. Banko kodų kortelės dar iki dabar nėra atsiėmęs iš J. P.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme (t. 10 b. l. 157) liudytojas parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino. Tai, kad E. J. apie savo sukčiavimo planą aiškino visiems nuteistiesiems atskirai ir visi kurie dalyvavo nusikalstamų veikų daryme, apie tai, kad pinigai ateina nusikalstamu būdu žinojo, E. J. kategoriškai patvirtino ir jį apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, J. P. pasirinkta taktika teigti, jog jam nebuvo žinoma ir net nesuprantama, kad daromi nusikaltimai, vertintina, kaip gynybos pozicija, kuria pastarasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. P. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais nuteistojo gynėjos skundo argumentais ir pažymi, jog nors ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistojo J. P. kaltės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, J. P. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, neatitinka nuteistojo asmenybės bei veikos pavojingumo, ir jam yra paskirta neteisinga bausmė.

Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-7-259/2011).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu yra teisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą bausmę ir skirti mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnė bausmė nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. P. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., tai yra: į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, bendrininkavimą ir stadiją, – BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. ir BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. (padėjimas padaryti atitinkamai apysunkį ir sunkų nusikaltimus), į tai, jog nusikaltimai baigti; į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstamos veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromų veikų pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų BK numatyti pavojingi padariniai; į nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, – nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškumo; į J. P. asmenybę, amžių, socialinę brandą, – J. P. neteistas, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir skyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę nuteistajam, pakankamai neįvertino tų aplinkybių, jog J. P. nusikalto būdamas jauno amžiaus, į nusikalstamos veikos padarymą buvo įtrauktas vyresnių asmenų (bendrininkų), jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis, nusikalstamų veikų neorganizavo, nebuvo iniciatorius, tik vieną kartą padėjo surasti asmenį, kuris leistų pasinaudoti savo sąskaita pinigų pervedimui. Įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo parodymus ir kitus byloje esančius duomenis matyti, jog J. P. įvykdė atsitiktinio pobūdžio nusikalstamą veiką tik viename tęstinės nusikalstamos veikos epizode, ir visa tai rodo mažesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, jog skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 str. 3 d., vadovaujantis teismine praktika, galima tik esant tokioms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t.y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje, aiškinant teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 str. 3 d. svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Įvertinus J. P. asmenybę ir atliktus veiksmus bei jo atsitiktinį ir antraeilį vaidmenį viename tęstinės nusikalstamos veikos epizode, taip pat kitas aptartas aplinkybes, pripažintina, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas J. P. už nusikaltimo numatyto BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai nebus pasiekti apeliantą izoliavus nuo visuomenės. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, J. P. už BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą skirtina švelnesnė, negu įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje numatyta bausmė – bauda. Taip pat atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes J. P. už BK 24 str. 6 d. 215 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skirtina švelnesnė bausmės rūšis iš numatytų bausmės rūšių sankcijos ribose. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir J. P. paskyrė per griežtą bausmę, todėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis atitinkamai keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendė:

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendį dalyje dėl V. M. ir J. P. paskirtų bausmių pakeisti:

V. M. pagal BK 24 str. 6 d./215 str. 1 d. paskirtą bausmę – vienerių metų laisvės atėmimą – pakeisti į 50 MGL (6500 Lt/ 1882 Eurai) dydžio baudą.

V. M. pagal BK 24 str. 6 d./182 str. 2 d. paskirtą bausmę – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą – taikant LR BK 54 str. 3 d. pakeisti į 100 MGL ( 13 000Lt/ 3765 Eurai) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., pakeistas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir V. M. galutinę subendrintą bausmę paskirti 100 MGL ( 13 000Lt/ 3765 Eurai) dydžio baudą.

J. P. pagal BK 24 str. 6 d./215 str. 1 d. paskirtą bausmę – vienerių metų laisvės atėmimą – pakeisti į 50 MGL (6500 Lt/ 1882 Eurai) dydžio baudą.

J. P. pagal BK 24 str. 6 d./182 str. 2 d. paskirtą bausmę – vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimą – taikant LR BK 54 str. 3 d. pakeisti į 70 MGL ( 9 100Lt/ 2635 Eurai) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., pakeistas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir J. P. galutinę subendrintą bausmę paskirti 70 MGL ( 9 100Lt/ 2635 Eurai) dydžio baudą.

Išaiškinti nuteistiesiems V. M. ir J. P., kad jie teismo paskirtą baudą į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą savanoriškai privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir kvitą pristatyti teismo raštinei. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus baudos į Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, ji bus išieškota priverstinai.

Nuteistųjų E. J. ir G. D. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.