- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-166-440/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Neo Finance“
- Atsakovas
- A. U.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Neo Finance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5697-344/2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Neo Finance“ ieškinį atsakovui A. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Neo Finance“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo A. U. 4 495,64 Eur negrąžintą kredito dalį; 477,67 Eur mokėjimo palūkanas, apskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos – 2019 m. rugsėjo 26 d.; 25 procentų dydžio negrąžintos vartojimo kredito sumos (4 495,64 Eur) mokėjimo palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos; 1724,11 Eur tarpininkavimo mokestį; 16,18 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. gegužės 15 d., iki kreipimosi į teismą dienos; 5 procentų dydžio priteistos sumos metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovui A. U. procesiniai dokumentai įteikti jo darbovietės administracijai, per teismo nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo A. U. ieškovei AB „Neo Finance“: 4 495,64 Eur negrąžintą kredito dalį; 477,67 Eur mokėjimo palūkanas; 25 procentų dydžio negrąžintos 4 495,64 Eur kredito sumos sutartines (mokėjimo) palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2019 m. rugsėjo 27 d., iki visiško kredito grąžinimo dienos; 736,58 Eur tarpininkavimo mokestį; 16,18 Eur kompensavimo palūkanas; 5 procentų dydžio priteistos sumos (5 726,07 Eur) metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme – 2019 m. rugsėjo 30 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 338,61 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį atmetė.
4. Atsakovas savo prievolės grąžinti gautą kreditą ir sumokėti kitus su tuo susijusius mokėjimus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neįvykdė, todėl, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 4 495,64 Eur negrąžinto kredito dalį, 477,67 Eur mokėjimo palūkanas, apskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos – 2019 m. rugsėjo 26 d., 25 procentų dydžio negrąžintos 4 495,64 Eur kredito sumos sutartines (mokėjimo) palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2019 m. rugsėjo 27 d., iki visiško kredito grąžinimo ieškovui, 16,18 Eur kompensavimo palūkanas, apskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. gegužės 15 d.) iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2019 m. rugsėjo 27 d.
5. Teismas, įvertinęs sutarties sąlygas, kuriose aptartas tarpininkavimo mokestis, padarė išvadą, kad sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas 736,58 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida, jo apskaičiavimo tvarka sutarties sudarymo metu buvo pakankamai aiški, šis mokestis yra įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito sumą, ir ją atsakovas turi sumokėti. Be to, iš sutarties specialiųjų ir bendrųjų sąlygų 1.4 punkto teismas pripažino, kad ieškovė, sudarydama sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y. asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 2 straipsnio 14 dalis), todėl turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Teismas pažymėjo, kad pagal sutartį bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius 736,58 Eur tarpininkavimo mokestį, yra 9 012,74 Eur (5 200,00 Eur kreditas + 3 076,16 Eur palūkanos + 736,58 Eur tarpininkavimo mokestis) (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis). Taigi, bendra vartojimo kredito kaina, o kartu ir tarpininkavimo mokesčio dydis su nuolaida atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, taip pat sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (VKĮ 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 736,58 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio dalį.
6. Teismas akcentavo, kad, pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 ir 5.14 punktus, sutartyje nustatyta nuolaida kitai tarpininkavimo mokesčio daliai, apskaičiuotai pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą, yra sąlyginė – taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia), ir tik pažeidus vartojimo kredito sutartį, t. y. daugiau kaip 30 dienų praleidus bent vienos įmokos mokėjimo terminą, minėta nuolaida nėra taikoma. Taigi, šią tarpininkavimo mokesčio dalį (mokama tik esant sutarties pažeidimui) teismas vertino kaip netesybų formą, nes prievolė mokėti šį mokestį atsiranda tik kaip pažeidimo pasekmė. Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Vartojimo kredito įstatyme, pagal šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, todėl ieškovės reikalavimą dėl likusios 987,53 Eur dalies tarpininkavimo mokesčio priteisimo teismas atmetė.
7. Teismas taip pat ieškovei priteisė 5 procentų dydžio priteistos sumos metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Neo Finance“ prašo pakeisi Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo už akių dalį dėl tarpininkavimo mokesčio priteisiant ieškovei iš atsakovo visą 1 724,11 Eur dydžio tarpininkavimo mokestį bei perskirstyti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai ieškovės prašomą priteisti 987,53 Eur tarpininkavimo mokestį laikė netesybomis. Specialiosiose sąlygose aiškiai nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis yra 8.90 procentų nuo kiekvienos grąžintos įmokos (vartojimo kredito sutarties 5.3.1.p.) ir apskaičiuojamas 5.3.2. p. nustatyta tvarka. Tarpininkavimo mokestis su nuolaida tvirta suma yra 736,58 Eur. Visa tai buvo aptarta individualiai, neklaidinant vartotojo, kadangi vartotojui buvo pažymėta, kad tai mokestis su nuolaida. Apeliantė nurodo, kad padidintas tarpininkavimo mokestis atitinka specialiosios dalies sąlygas ir toks skaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms. Taigi, teismas netinkamai aiškino sutarties nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog mokestis, atsižvelgiant į jo esmę, turėtų būti kvalifikuojamas kaip netesybos ir todėl turi būti mažinimas, remiantis VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi.
8.2.Apeliantė įsitikinusi, kad teismas ieškovei turėjo nurodyti ieškinio trūkumus bei nustatyti terminą jiems pašalinti, jei iš pateikto ieškinio bei ieškinio priedų nebuvo aišku, kaip buvo apskaičiuotas ieškovės prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis. Taigi, teismas neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių nepagrįstai nepriteisė šalių numatyto tarpininkavimo mokesčio.
8.3.Apeliantė nurodo, kad civilinėje byloje dėl to paties dalyko apeliacinis teismas pasisakė, jog vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose (5.3 punktas) yra aiškiai nurodyta, iš ko susideda ir kaip yra apskaičiuojamas tarpininkavimo mokestis. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas šalių sulygtas vartojimo kredito sutarties sąlygas, spręsti, kad ieškovė gali reikalauti tik preliminariai apskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio, kurio dydis sietinas su tinkamai vykdomais sutarties įsipareigojimais, negalima (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-370-252/2019). Apeliantė remiasi Kauno apygardos teismo praktika tokio pobūdžio bylose nurodydama, kad prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis atitinka Vartojimo kredito įstatymo 253 straipsnio ( taip nurodyta apeliantės) 6 dalyje numatytą atlyginimo skaičiavimo būdą (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2A-144-259/2019, Nr. e2A-119-254/2019, Nr. e2A-1112-259/2019). Apeliantės įsitikinimu, teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, priteisiant apeliantei sutarties tarpininkavimo mokestį visa apimtimi.
8.4.Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
9. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei žodinio teismo posėdžio bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
12. Byloje nustatyta, kad jog ieškovė AB „Neo Finance“, būdama tarpusavio skolinimo platformos operatore, ir atsakovas A. U. 2018 m. birželio 14 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K414799814 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 5 200,00 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo sumokėti 3 076,16 Eur palūkanas, 736,58 Eur tarpininkavimo mokestį, apskaičiuotą su nuolaida, 25 proc. dydžio suteikto kredito metines palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2018 m. rugpjūčio 20 d. raginimu įspėjo atsakovą, kad, nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, sutartis bus nutraukta. Ieškovė 2019 m. rugsėjo 18 d. pranešimu dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo pranešė atsakovui, jog nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. vienašališkai sutartį nutraukia, ir pareikalavo nedelsiant grąžinti susidariusią skolą.
13. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį iš dalies, nesutiko tik su apeliantės prašomu priteisti 1 724,11 Eur tarpininkavimo mokesčio dydžiu ir priteisė tik 736,58 Eur. Būtent dėl nepriteistos 987,53 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies apeliantė teikia apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl 987,53 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies nepriteisimo.
14. Teismas pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) atliko šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygų, nustatančių atsakovės pareigą mokėti tarpininkavimo mokestį, sąžiningumo kontrolę. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje aiškinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, vartojimo kredito sutarties sąlygos, susijusios su atlyginimu už vartojimo kredito davėjo teikiamas paslaugas, savaime nėra laikomos nesąžiningomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Gyula Kiss C-621/17). Kadangi nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovė apskritai neturi teisės reikalauti iš atsakovo tarpininkavimo mokesčio, byloje nesant ginčo dėl teismo priteistos tarpininkavimo mokesčio dalies, apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako dėl teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 736,58 Eur tarpininkavimo mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Atsižvelgiant į paminėtus apeliacinio skundo argumentus, daroma išvada, kad pirmiausia byloje yra keliamas šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies teisinio kvalifikavimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas minėtą mokestį kvalifikavo kaip netesybas, apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad ieškovės prašoma priteisti 987,53 Eur tarpininkavimo mokesčio dalis nelaikytina netesybomis ir sudaro pagal sutartį mokėtino tarpininkavimo mokesčio dalį, kuriam buvo panaikinta sutarties sudarymo metu pritaikyta nuolaida.
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK ) 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
17. Pagal sutarties nuostatas ieškovės prašomas priteisti 1 724,11 Eur tarpininkavimo mokestis susideda iš dviejų dalių: pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1. punktą apskaičiuota dalis (736,58 Eur), kuri yra individualiai su atsakovu aptarta, nurodyta sutarties specialiosiose sąlygose, jos apskaičiavimo tvarka pakankamai aiški (ieškinyje nurodyta, jog apskaičiuota preziumuojant, kad atsakovas įsipareigojimus pagal sutartį vykdys tinkamai), ir pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą – 987,53 Eur (1 724,11 Eur prašoma priteisti tarpininkavimo mokesčio dalis – 736,58 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida dalis, nurodyta sutarties specialiojoje dalyje = 987,53 Eur), tai tarpininkavimo mokesčio dalis, kuriai pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. punktą sutarties sudarymo metu nustatyta 100 procentų nuolaida.
18. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punkte yra apibrėžta tarpininkavimo mokesčio sąvoka, kur nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Taip pat yra nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu; tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių skaičių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra; tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3. punkte nustatyta tvarka. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3. punkte nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1. punktas); 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktas). Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.12 punktą mėnesinė įmoka yra konkreti pinigų suma, susidedanti iš grąžinamos vartojimo kredito dalies ir apmokamos vartojimo kredito mokesčio dalies, kurią kas mėnesį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei; ši suma yra apskaičiuojama grąžintiną sumą paskirstant lygiomis dalimis, šios dalys bendrovei grąžinamos kas mėnesį per visą vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį. Mėnesinės įmokos sumos ir mokėjimo terminai nustatyti vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose; į mėnesinę įmoką nėra įskaičiuotas tarpininkavimo mokestis.
19. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. punkte nurodyta, jog vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2. punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusioms su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, visu tolesniu vartojimo kredito sutarties laikotarpiu, sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir, vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 5.14 punktu, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visu tolesniu vartojimo kredito sutarties laikotarpiu.
20. Anksčiau aptartos šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos patvirtina, kad sutarties sudarymo metu 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu atsakovė netinkamai vykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sisteminė šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovė tinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išlieka visą sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį atsakovei neatsiranda. Akivaizdu, jog sutartyje numatyta kreditorės teisė panaikinti sutarties sudarymo metu pritaikytą nuolaidą netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju turėtų skatinti skolininką tinkamai ir laiku vykdyti iš kredito sutarties kylančias prievoles ir taip išvengti neigiamų finansinio pobūdžio pasekmių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Taigi 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio dalis užtikrina kredito gavėjo pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, minėtame punkte numatytos mokesčio dalies mokėjimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pažeidimu, todėl nuolaidos panaikinimas reiškia baudinio pobūdžio sankcijų taikymą atsakovui, o tai iš esmės atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas. Įvertinus aptartas aplinkybes, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.
21. Taigi, tarpininkavimo mokestis buvo nurodytas vartojimo kredito sutartyje, jis aprašytas, detalizuotas, nurodyta jo skaičiavimo tvarka. Bylą nagrinėjęs teismas itin išsamiai ir detaliai išanalizavo aptariamas nuostatas dėl tarpininkavimo mokesčio mokėjimo pažeidus sutartį. Kitas aspektas tas, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tiktas sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisė normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).
22. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
23. Anksčiau nurodytas reglamentavimas vienareikšmiškai reiškia, jog, kai sutarties šalis (vartotojas) netinkamai vykdo savo įsipareigojimus ar jų nevykdo, vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos ir jų dydis imperatyviai nustatytas Vartojimo kredito įstatyme, be to, akcentuotina, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
24. Nagrinėjam atveju aiškinant sutarties sąlygas, šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnyje), galima spręsti, kad faktiškai tarpininkavimo mokestis (tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis) yra skirtas kreditoriaus interesų apsaugai, minėto mokesčio įtraukimas lemia tai, kad kreditorius iš esmės suinteresuotas būti tikras, kad prievolė bus įvykdyta bei kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių. Kaip minėta, tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka leidžia daryti išvadą, kad tarpininkavimo mokestis siejamas su sutarties įsipareigojimų tinkamu vykdymu, t. y. nuolaida taikoma tik tada, jei kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį – vėluoja mokėti bent vieną mėnesio įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų) nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos, nuolaidos netaikomos visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.
25. Iš byloje nustatytų aplinkybių ir vartojimo kredito sutarties, sudarytos tarp šalių, sąlygų spręstina, kad tarpininkavimo mokesčio dalis, kuriai pritaikyta nuolaida, iš esmės reiškė ne ką kitą, o netesybas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo mokesčio paskirtį, sprendžia, kad ginčo mokestis vertintinas kaip civilinės atsakomybės forma, kurios tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Tai ne kas kita, kaip prievolės užtikrinimo funkcija, kuri pasireiškia netesybų forma. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog tarpininkavimo mokesčio paskirtis ir tikslas nėra sutartinės atsakomybės už įsipareigojimų vykdymo taikymas.
26. Apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esmė dėl to, kad netesybos, sutartyje pavadintos kitaip, nesikeičia. Savo esme tarpininkavimo mokestis, apskaičiuotas pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą, laikytinas netesybomis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-852/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1697-258/2019).
27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartyje buvo įtvirtintas netesybų dydis ir tiesiogiai, ir netiesiogiai (kitu pavadinimu), tai klaidina vartotoją, užtikrina neproporcingai didesnę kreditoriaus interesų apsaugą ir prieštarauja gerai verslo praktikai.
Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos
28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nukrypo nuo šiuo klausimu teismų formuojamos praktikos, nes analogiškose bylose vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio buvo vertinamos kaip aiškios ir atitinkančios imperatyvias Vartojimo kredito įstatymo nuostatas. Apeliantė šiuos savo argumentus grindžia Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-370-252/2019, taip pat Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1112-259/2019, kuriose buvo pripažinta ieškovės teisė į tarpininkavimo mokesčio dalį, kuri apskaičiuojama kredito gavėjui netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus.
29. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad taikydami ir aiškindami įstatymus teismai privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas).
30. Pažymėtina, kad teismų praktikoje galimi teismų sukurtų precedentų konkurencijos atvejai, kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškinta, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.
31. Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad jos nurodytose Panevėžio apygardos teismo ir Kauno apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose buvo kitaip sprendžiamas klausimas dėl tarpininkavimo mokestį nustatančių vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo, tačiau pažymėtina, kad kitose šio pobūdžio bylose kredito sutarties šalių individualiai neaptartos sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, kuri mokama tik netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, yra kvalifikuojamos kaip netesybos, kurios sutarties sudarymo metu nėra pakankamai aiškios vartotojui, todėl kredito davėjui nepriteisiamos (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1238-730/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019).
32. Apeliantė nurodo, kad padidintas tarpininkavimo mokestis atitinka specialiosios dalies sąlygas ir toks skaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms VKĮ nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalėjo imtis priemonių, kad ieškinyje būtų nurodyti ir pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovės išdėstytas aplinkybes, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas faktinis ieškinio pagrindas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovei turėjo nurodyti ieškinio trūkumus bei nustatyti terminą nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti, jei pirmosios instancijos teismui iš pateikto ieškinio bei ieškinio priedų nebuvo aišku, kaip buvo apskaičiuotas ieškovės prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis. Pažymi, kad teismas neįpareigojo ieškovės pateikti ir papildomus paaiškinimus dėl tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai nepriteisė šalių numatyto tarpininkavimo mokesčio. Be to, apeliantės vertinimu pateikta informacija vartotojui buvo aiški, suprantama ir išsami. Apeliantės vertinimu visa mokesčių paskaičiavimo tvarka yra nurodyta šalių pasirašytose sutartyse. Informacija apie visus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius nebuvo nutylima. Taip pat apeliantės vertinimu atsakovas nesuteikė pagrindo (nepateikė klausimų, teiginių), kad nesupranta pateiktos informacijos arba ją supranta klaidingai. Iš to apeliantė padarė išvadą, kad vartotojui sąlygos yra aiškios ir su jomis jis sutinka. Apelianto vertinimu teismas turėjo teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos dėl kintamosios tarpininkavimo mokesčio dalies teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs minėtą tiek apelianto nurodytą, tiek apeliacinio teismo nurodytą apeliacinių teismų praktiką, sprendžia, kad vartotojui suteikiama papildoma apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Nors ši papildoma apsauga nepaneigia sutarčių lygybės principo, bei nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38 straipsnis), ir nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo, tačiau įvertinus tai, kas išdėstyta, teikiant prioritetą vartotojo teisėms, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
34. Apeliaciniu skundu taip pat yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantės teigimu, šioje byloje ieškovės ieškinys turėjo būti tenkinamas visiškai, todėl atitinkamai ieškovei turėjo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos taikant CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės priteistos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dalies dėl 987,53 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo, atitinkamai nėra pagrindo keisti teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
35. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
36. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei įvertino šalių sudarytos kredito sutarties sąlygas dėl netesybų (tarpininkavimo mokesčio sudedamosios dalies), nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl to priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Taigi ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.