Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl 2014 m. gegužės 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu bei per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Iš M. K. UAB „duomenys neskelbtini“ priteista 2992 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 24 d., 23.48 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lošimo automatų salone „duomenys neskelbtini“ Panevėžyje, duomenys neskelbtini g. duomenys neskelbtini, tyčia trenkdamas alkūne sudaužė lošimo aparato liečiamo ekrano „A. N. sala“ stiklą, taip sugadino svetimą turtą ir padarė UAB „duomenys neskelbtini“ 2992 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis tvirtina, jog proceso metu buvo pažeistos jo procesinės teisės, jis buvo klaidinamas, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam paskirta per griežta bausmė, o be to, baudžiamojoje byloje buvo pagrindas ją nutraukti BK 38 ar 40 str. pagrindais. Paties įvykio aplinkybių ir savo atliktų nusikalstamų veiksmų apeliantas neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d., baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą apeliacinį skundą, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą, pripažįsta, kad tiriant bei nagrinėjant šią bylą bei priimant skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, apelianto procesinės teisės nebuvo esmingai pažeistos, priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Bylos įrodymai rodo, jog apeliantui tiek 2013-11-25, tiek 2014-02-19 policijos pareigūnė išaiškino teisė turėti gynėją ir jis pats teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole pasirašė, jog ši jo teisė jam išaiškinta ir kad apklausų metu gynėjas jam nereikalingas (27, 30 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apeliantas taip pat nepasikvietė gynėjo, nepareiškė jokio poreikio jį turėti. Kaltinamąjį aktą jis gavo laiku, taip pat nepareiškė, kad jis jam nėra suprantamas (56, 76 b.l.). Šie duomenys rodo, jog apeliantui buvo daugiau nei pakankamai aiškiai išaiškintos jo teisės, laiku ir tinkamai įteiktas kaltinamasis aktas, taip suteikiant jam pakankamai laiko tinkamai pasiruošti gynybai pačiam arba pačiam pasirūpinti kvalifikuota teisine pagalba, nes pagal BPK 51 str. 1 d. šiame procese gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas, t.y. nebuvo pagrindų pirmos instancijos teismui užtikrinti nuteistajam gynėjo dalyvavimą. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu ir dėl to, kad pirmos instancijos teismas, jam inkriminuotą veiką perkvalifikavęs pagal kitą baudžiamojo kodekso straipsnį, esmingai pažeidė jo teises. Iš tiesų, pagal BPK 255 str. 2 d. kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo konkrečiu atveju tiek apeliantui pateiktame kaltinime, tiek skundžiamo nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodytos faktinės aplinkybės yra tapačios, t.y. jis nuteistas už tyčinį svetimo turto sugadinimą. Tiesa, kaltinime jis buvo kaltinamas įvykio metu žalą padaręs ne tik svetimam turtui, tačiau tais pačiais veiksmais pažeidęs ir kitą įstatymo saugomą gėrį – visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau pirmos instancijos teismas, ištyręs teisiamajame posėdyje byloje surinktus įrodymus, nerado faktinių duomenų, kad apelianto veiksmais realiai viešoji tvarka buvo sutrikdyta, todėl jo veiksmus kvalifikavo pagal pasekmes tik kaip svetimo turto sugadinimą. Tokia veika uždrausta BK 187 str. 1 d. Be to, kad šių veikų faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria, teismas apie apelianto veikos perkvalifikavimo galimybę jį teisiamajame posėdyje įspėjo (77 b.l.). Taigi, šiuo atveju teismas viską atliko teisingai, BPK reikalavimų, o kartu ir apelianto teisių, tikrai nepažeidė. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti ir šią baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų ar ją nagrinėjusio teismo nešališkumu bei objektyvumu, todėl teigti, kad apeliantas tiek tyrimo metu, tiek teisme buvo klaidinamas šiuo atveju nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliantas tyrimo metu buvo laisvas, todėl bet kuriuo momentu jis galėjo kreiptis kvalifikuotos teisinės pagalbos, ir jeigu jis tuo nesirūpino pats, kaltinti ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, prokurorą ar teismą šiuo atveju nėra pagrįsta.

Kolegija nesutinka su nuteistojo argumentais, jog jis atlygino dalį padarytos žalos ir tai kartu su aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, duoda pagrindą taikyti jam BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmiausia pažymėtina, jog nuteistasis atlygino tik nežymią dalį, t.y. 150 Lt, iš padarytos beveik 3000 litų dydžio turtinės žalos, o be to tai jis padarė tik paduodamas apeliacinį skundą. Toks neesminis žalos atlyginimas teismų praktikoje dažniausiai nėra pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. O šiuo atveju, tam tikrai pagrindo nėra, nes apeliantas yra dirbantis, be to, leidžia sau užsiimti azartiniais žaidimais, kas rodo, jog jis yra pajėgus ir realiai galėjo atlyginti gerokai didesnę dalį žalos ir tada tikėtis galimybės susitaikyti su žalą patyrusios bendrovės atstovais. Bylos duomenys rodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas nebuvo atlyginęs nė dalies padarytos žalos, teismui jis nepateikė prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepateikė jokių galimą laiduotoją charakterizuojančių duomenų, pagal kuriuos teismas galėtų spręsti, ar laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo (BK 40 str. 1 d.), todėl apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo net svarstyti šios galimybės, kaip ir galimybės taikyti BK 38 str. Tokie duomenys su skundu nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Negana to, pats nuteistasis net neatvyko į apeliacinės instancijos teismo posėdį.

Apeliantui jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra nustatyta pagrįstai, o jam paskirta bausmė nėra neteisinga, t.y. aiškiai per griežta. Jis pats ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog įvykio vakarą kavinėje šventė draugo vaiko gimtadienį. Būdamas girtas išėjo vienas iš šios kavinės, ėjo namo, užėjo į lošimų automatų saloną. Po įvykio jam nustatytas net 2,06 promilių girtumas, leidžia pagrįstai spręsti, jog nuteistasis būtent dėl apsvaigimo nuo alkoholio taip perdėtai ir neadekvačiai sureagavo į pralaimėjimą bei sudaužė lošimo automato stiklą. Taigi, nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu yra nustatyta visiškai teisėtai. Skirdamas jam bausmę, pirmos instancijos teismas atsižvelgė bei įvertino tai, jog jis padarė vieną nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, kad yra jo atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, kad jis anksčiau neteistas, buvo baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, kad psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įstaigose neregistruotas, iš darbovietės charakterizuojamas teigiamai, yra jauno amžiaus, turi šeimą, vieną mažametį vaiką ir žmona laukiasi antrojo vaiko. Taigi, apylinkės teismas atsižvelgė bei įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes ir pagrįstai M. K. skyrė laisvės apribojimą 6 mėnesiams, t. y. vieną švelnesnių bausmės rūšių, kurios dydį nustatė artimą šios bausmės rūšies minimumui. Tokia bausmė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka bausmės tikslus, yra teisinga, proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei. Apeliaciniame skunde nėra nurodytų jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos bei įvertintos apylinkės teismo parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Čia kolegija pažymi, kad apeliantui dėl paskirtos bausmės galimai kilsiantys nepatogumai nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę ar tvirtinti, jog paskirta bausmė yra per griežta. Kartu pabrėžtina, jog vien nuteistojo norus atitinkančios bausmės skyrimas neatitiktų bausmės tikslų, numatytų baudžiamajame įstatyme, kadangi asmuo, pažeidęs įstatymo normas, turi sulaukti socialinio atsako į pažeidimą, dėl ko natūralu, jog, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, skirta bausmė, kaip valstybės prievartos priemonė, asmeniui sukelia (ir privalo sukelti) tam tikrų nepatogumų, kurie jį turėtų paveikti ateityje laikytis įstatymų ir nenusikalsti.

Atsižvelgdama į visus pirmiau išdėstytus duomenis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus bei įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų, su kuriomis sutinka į apeliacinės instancijos teismas. Taigi keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.