Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarimo, kuriuo R. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 3 dalį nubaustas vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 23 d., apie 20.00 val., Šilutės r., Ž. Naumiesčio gyvenvietėje, Laisvės ir Piliakalnio gatvių sankryžoje, būdamas neblaivus (nustatytas 2,43 prom. neblaivumo laipsnis), vairuodamas automobilį „Jeep Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiuodamas į nelygiareikšmių kelių sankryžą šalutiniu keliu nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir su ja susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Tokiu būdu R. V., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 14, 154 punktų reikalavimus, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 15 d. nutarimu R. V. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų baudą ir atėmė vairuoti transporto priemones trejiems metams.

R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – pripažinti jį kaltu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su padariniais – eismo įvykio kilimu. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teigimu, bylą nagrinėjant apylinkės teisme buvo sprendžiamas šio eismo įvykio priežastinio ryšio klausimas. Teismo posėdyje buvo apklausiamas specialistas, jam dėl šio eismo įvykio buvo pateikti septyni klausimai: koks buvo automobilio „Jeep Cherokee“, vairuojamo R. V., ir automobilio „Renault Laguna“, vairuojamo M. B., susidūrimo mechanizmas atsižvelgiant į automobilių padėtį nelygiareikšmių kelių sankryžoje, kelio dangą, hidrometeorologines sąlygas bei situacinį matomumą; kaip automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas M. B. turėjo elgtis saugaus eismo reikalavimų požiūriu konkrečioje situacijoje – stabdyti transporto priemonę, aplenkti automobilį „Jeep Cherokee“ iš kairės ir t. t.; kokius Kelių eismo taisyklių reikalavimus privalėjo vykdyti automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas M. B. tuo momentu, kai R. V. vairuojamas automobilis iš Piliakalnio gatvės išvažiavo į pagrindinį kelią, kad išvengtų eismo įvykio, ir ar turėjo techninę galimybę išvengti atsitrenkimo automobilio priekine dalimi į „Jeep Cherokee“ galą; ar nustatytomis aplinkybėmis automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas M. B. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio; kokia pagrindinė sąlyga lėmė šio eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu; ar automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo veiksmai Kelių eismo taisyklių reikalavimų nevykdymo (jei nevykdė) požiūriu yra susiję priežastiniu ryšiu su padariniais – eismo įvykio kilimu; ar automobilio „Jeep Cherokee“ vairuotojo R. V. veiksmai Kelių eismo taisyklių reikalavimų nevykdymo (jei nevykdė) požiūriu yra susiję priežastiniu ryšiu su padariniais – eismo įvykio kilimu. Anot administracinėn atsakomybėn patraukto R. V., į pirmą klausimą specialistas atsakyti negalėjo, nes tam nepakanka byloje surinktų duomenų, – nėra automobilio „Renault Laguna“ stabdymo žymių, nėra automobilių duženų. Nors specialistas pažymėjo, kad automobilis „Renault Laguna“ priekine dalimi atsitrenkė į „Jeep Cherokee“ galinę dešinės pusės dalį, tačiau kokioje kelio dalyje tai įvyko ir kaip automobiliai buvo išsidėstę, atsakyti negalėjo. Specialistas taip pat negalėjo nurodyti, ar automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas prieš įvykį stabdė. Nurodė, jog automobiliuose esant stabdžių antiblokavimo (ABS) sistemai, stabdant ratai neužsiblokuoja, todėl ant kelio dangos stabdymo žymių galėjo nelikti. Tačiau automobilio „Renault Laguna“ transporto apžiūros protokole apie stabdžių sistemą duomenų nėra. Specialisto nuomone, byloje trūksta objektyvių duomenų, kuriuos turėjo užfiksuoti policijos pareigūnai apžiūrėdami įvykio vietą, todėl išsamiai atsakyti į klausimą neturi galimybės. Specialistas pripažino, jog techniniu ir teisės požiūriu pagrindinė sąlyga, kuri sąlygojo šį įvykį, yra automobilio „Jeep Cherokee“ vairuotojo R. V. veiksmai. Į antrą, trečią, ketvirtą, šeštą ir septintą klausimą specialistas atsakė abstrakčiai, nurodydamas, kad byloje trūksta duomenų apie įvykį. Atsakydamas į penktą klausimą specialistas nurodė, jog techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga, kuri lėmė šį įvykį, buvo vairuotojo R. V. veiksmai, nes jis nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio „Renault Laguna“, vairuojamo M. B. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens manymu, neturėdamas išsamių duomenų apie automobilio „Renault Laguna“ važiavimo greitį, stabdymo kelią, stabdymo intensyvumą, kliūties pastebėjimo rodiklius (kada pastebėjo kliūtį, kaip vairuotojas reagavo), techninius automobilio „Renault Laguna“ duomenis ir t. t., specialistas byloje padarė jokiais faktais nepagrįstą išvadą. Be to, specialistas nepasisakė apie tai, kokiu būdu automobilis „Renault Laguna“, vairuojamas M. B., priekine dalimi atsitrenkė į „Jeep Cherokee“ galą, tokiu būdu galbūt pats pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Specialisto nuomonė kategoriška – eismo įvykis įvyko kelių sankirtoje, todėl kaltas yra „Jeep Cherokee“ vairuotojas – R. V. Tačiau, apelianto teigimu, neaišku, ar įvykis įvyko kelių sankirtoje. Piliakalnio gatvės (šalutinio kelio) plotis ties susikirtimu su Laisvės gatve (pagrindiniu keliu) yra apie 25 m (gatvės galas platėjantis), Laisvės gatvės plotis – 6 m. Jo vairuojamas automobilis „Jeep Cherokee“ iš Piliakalnio gatvės visiškai įvažiavo į pagrindinę Laisvės gatvę ir judėjo ta pačia kryptimi, ta pačia eismo juosta kaip ir automobilis „Renault Laguna“. Apie penki metrai nuo Piliakalnio gatvės kairės kraštinės ir įvyko automobilių susidūrimas. Mano, jog specialisto teiginiai apie tai, kad automobiliai susidūrė kelių sankirtoje, yra neobjektyvūs. Įvykus eismo įvykiui kelių sankirtoje automobilis „Renault Laguna“ neabejotinai priekine dalimi būtų atsitrenkęs į automobilio „Jeep Cherokee“ dešinį šoną (galbūt į priekinę, vidurinę ar galinę dalį), todėl, apelianto nuomone, automobiliai nesusidūrė, o automobilis „Renault Laguna“, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų (viršytas leistinas greitis, neefektyvus stabdymas pamačius kliūtį), priekine dalimi atsitrenkė į automobilio „Jeep Cherokee“ galinę dalį. Nors pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas į teismo posėdį iškviesti ir apklausti „Renault Laguna“ vairuotoją – M. B. bei paskirti eismo įvykio ekspertizę, tačiau šių prašymų apylinkės teismas netenkino. Teismas įvertindamas specialisto atsakymus padarė išvadą, kad dėl eismo įvykio yra kaltas iš šalutinio kelio išvažiuojantis vairuotojas. Tačiau, apelianto įsitikinimu, tokia atsakomybė negali atsirasti, jei transporto priemonė išvažiuodama iš šalutinio kelio jau visa automobilio ašimi yra pagrindiniame kelyje. Nustatyta, kad automobilis „Renault Laguna“, vairuojamas M. B., judėjo įkalne. Įkalnės pabaigoje yra šalutinio kelio ir pagrindinio kelio gatvių sankirta. Taigi matomumas ribotas abiem vairuotojams. Jis automobiliu „Jeep Cherokee“, atvažiavęs iki sankryžos, sustojo ir įsitikinęs, kad nėra atvažiuojančių transporto priemonių, įvažiavo į pagrindinį kelią bei pradėjo judėti ta pačia eismo juosta, kuria važiavo automobilis „Renault Laguna“. Pasak apelianto, veidrodėlyje jis pamatė jam iš galo artėjantį automobilį, todėl bandė didinti greitį, tačiau iš galo važiuojantis automobilis „Renault Laguna“ nestabdęs (ar neefektyviai stabdęs) priekine automobilio dalimi trenkėsi į jo vairuojamo automobilio galinę dalį, o jis nuo smūgio užvažiavo ant šaligatvio. Toks yra šio eismo įvykio mechanizmas, todėl pripažinti jį kaltu vien už tai, kad jis išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, nėra jokio pagrindo. Pažymi, kad šioje situacijoje abiem vairuotojams jau galiojo vienodos Kelių eismo taisyklės, t. y. kaip eismo dalyviams, kurie abu transporto priemones vairuoja pagrindiniu keliu, nes automobilis „Jeep Cherokee“ iš šalutinio kelio jau visiškai buvo įvažiavęs į pagrindinį kelią. Apelianto manymu, jei M. B. būtų laikęsis KET 28 p., 133 p. ir 134 p. reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Be to, nagrinėjant bylą apylinkės teisme visiškai nebuvo aiškinamasi, kokius veiksmus atliko vairuotojas M. B., kad išvengtų susidūrimo su kitu automobiliu. Jo paaiškinime nurodyta, jog jis stabdė, tačiau objektyvių stabdymo žymių ant kelio nėra užfiksuota. Todėl mano, kad pagrindinė sąlyga, kuri lėmė šį eismo įvykį, yra automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo veiksmai. Duomenų, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 p., byloje nėra. Jis administracinio teisės pažeidimo protokole pagal minėtą Kelių eismo taisyklių punktą nėra kaltinamas. Anot administracinėn atsakomybėn patraukto R. V., pirmosios instancijos teismas privalėjo apklausti automobilio „Renault Laguna“ vairuotoją M. B., pateikti jam konkrečius klausimus apie šio įvykio mechanizmą, taip pat išsiaiškinti, ar automobilyje „Renault Laguna“ buvo ABS stabdžių sistema ir ar ji veikė, nustatyti tikslią automobilių buvimo vietą ant kelio jų kontakto metu ir t. t. Mano, kad eismo įvykio aplinkybėms nustatyti šioje byloje yra būtina atlikti papildomą tyrimą su išsamiais apskaičiavimais, kuriam reikalingos specialios žinios, t. y. būtina paskirti eismo įvykio ekspertizę.

Be to, administracinio teisės pažeidimo protokole yra nurodyta, jog jis pažeidė KET 9, 14, 154 p. reikalavimus. KET 9, 14 p. apibrėžtos bendros eismo dalyvių pareigos. KET 154 p. numato atsakomybę už sustojimą ir stovėjimą, kas neturi nieko bendra su jam inkriminuotu administracinės teisės pažeidimu, numatytu ATPK 127 straipsnio 3 dalyje. Taigi, apelianto manymu, šiuo atveju jis pažeisdamas KET 9, 14, 154 p. reikalavimus techniniu ir teisės požiūriu negalėjo padaryti teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje. Pagal kaltinimo esmę, įvažiuodamas į nelygiareikšmių kelių sankryžą, nedavęs kelio pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei, jis pažeidė KET 158 p. reikalavimus. Todėl administracinio teisės pažeidimo protokole netinkamai suformuluotas kaltinimas, jis tinkamai negalėjo gintis, nes nesuprato, kuo yra kaltinamas. Nagrinėjant bylą teisme jis nesuprasto, kokių KET punktų reikalavimų nevykdė. Todėl mano, kad neįvertinus šių aplinkybių teismo nutarimas pripažinus jį kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Apeliantas skundu taip pat nesutinka su jam paskirta nuobauda. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo jam taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų. Jis prižiūri savo neįgalų brolį, kuris turi protinę negalią, yra ūmaus būdo ir neprognozuojamas. Teigia, kad transporto priemonę vairavo neblaivus, esant būtinam reikalingumui. Nurodo, jog įvykio dieną jis atvažiavo pas savo neįgalų brolį. Brolis buvo agresyvus. Dėl netvarkos namuose tarp jų kilo ginčas, todėl jis išėjo iš brolio namų prie upelio. Ten sutiko žvejojantį pažįstamą su kuriuo vartojo alkoholį. Po kiek laiko vėl grįžo į namus kur bandė nuraminti brolį. Tuo metu jam paskambino sutuoktinė ir pasakė, kad blogai jaučiasi, praranda sąmonę. Pasak apelianto, jis įvertinęs situaciją bandė skambinti dukrai, tačiau ji neatsiliepė. Neradęs kaip grįžti iki namų, kadangi ieškojo dviračio ar motorolerio, brolio namuose neberado mobiliojo ryšio telefono, suprato, kad jį paslėpė brolis, nes jis dėl ligos turi savybę pasisavinti ir slėpti įvairius daiktus. Kilus ginčui dėl telefono ir supratęs, jog žmoną gali ištikti insultas, nesijausdamas neblaivus sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo. Mano, kad ši susiklosčiusi situacija teismo galėjo būti pripažinta ypatinga aplinkybe, nulemiančia bent švelnesnės nei minimumas bausmės skyrimą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

R. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, šis straipsnis numato administracinę atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), kai tokie veiksmai padaryti neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens.

Pirmosios instancijos teismo nutarimu pripažinta, kad R. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,43 prom. neblaivumo laipsnis), vairuodamas automobilį ir įvažiuodamas į nelygiareikšmių kelių sankryžą šalutiniu keliu nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei ir su ja susidūrė.

Dėl R. V. neblaivumo fakto įvykio metu ginčo nėra, tačiau apeliantas nesutinka, kad jo veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su padariniais – eismo įvykio kilimu, nes jis iš šalutinio į pagrindinį kelią įvažiavo tik įsitikinęs, kad neartėja transporto priemonės, o susidūrimas įvyko jau abiem transporto priemonėms esant pagrindiniame kelyje. Pasak administracinėn atsakomybėn patraukto R. V., dėl įvykusio eismo įvykio kaltas yra kitas automobilio vairuotojas – M. B., kuris galbūt viršijo leistiną greitį ir nestabdė (ar netinkamai stabdė) transporto priemonę, t. y. nesistengė išvengti eismo įvykio, nors galbūt tokią galimybę turėjo, dėl to ir įvyko susidūrimas.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas R. V., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl R. V. kaltės pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nutarimą grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog R. V. padarė ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, o apelianto keliama versija, kad dėl eismo įvykio yra kaltas kitas automobilio vairuotojas – M. B., yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. V. ir M. B. vairuojamų automobilių susidūrimas įvyko nelygiareikšmių kelių sankryžoje. Kelių eismo taisyklių 154 p. numatyta, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Šis Kelių eismo taisyklių punktas imperatyviai nurodo eismo dalyviui praleisti transporto priemones, važiuojančias pagrindiniu keliu. Paties fakto, kad R. V. vairuojama transporto priemonė į pagrindinį kelią įvažiavo iš šalutinio, neneigia ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, taigi akivaizdu, jog šiuos eismo saugumo taisyklių reikalavimus R. V. pažeidė, nes susidariusioje eismo situacijoje, kai pagrindiniu keliu važiavusi M. B. transporto priemonė turėjo pirmenybę, to R. V. neįvertino, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių ir nepaisė šio jį įpareigojančio reikalavimo duoti kelią artėjančiai transporto priemonei, įvažiavo į pagrindinį kelią, kuriame ir įvyko abiejų automobilių susidūrimas. R. V., būdamas transporto priemonės vairuotojas, privalėjo iš šalutinio kelio pradėti judėti tik įsitikinęs, kad neatvažiuoja kitos transporto priemonės, tačiau turėdamas tokią galimybę, ja nepasinaudojo, todėl kilę padariniai, t. y. kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimas, buvo dėsningas jo padarytų KET pažeidimų rezultatas, o pažeidimai priežastiniu ryšiu buvo susiję su kilusiais padariniais. Apelianto tik pirmosios instancijos teisme iškelta versija, kad automobilių susidūrimas įvyko jau jo transporto priemonei visiškai esant pagrindiniame kelyje ir abiem vairuotojams galiojant toms pačioms Kelių eismo taisyklėms, prieštarauja byloje esantiems apylinkės teismo posėdyje ištirtiems įrodymams.

Tam, kad patvirtintų ar paneigtų R. V. keliamą versiją, jog dėl įvykusio eismo įvykio galbūt yra kaltas kitas automobilio vairuotojas – M. B., pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje apklausė ekspertą autotechniką. Ekspertas susipažinęs su bylos medžiaga pirmosios instancijos teismui pateikė išvadą, kad techniniu požiūriu pagrindiniai veiksmai, kurie sąlygojo eismo įvykį, buvo automobilio „Jeep Cherokee“ vairuotojo R. V. veiksmai, nes jis išvažiuodamas iš šalutinio į pagrindinį kelią sudarė kliūtį pagrindiniu keliu atvažiuojančiam automobiliui „Renault Laguna“. Ekspertas nurodė, jog vertinant automobilių išsidėstymą po eismo įvykio, susidūrimas įvyko kelių sankirtoje, taigi atsakomybė už šį eismo įvykį kyla iš šalutinio kelio išvažiavusios transporto priemonės vairuotojui (b. l. 43–45). Nesiremti šia eksperto išvada pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, juo labiau kad ją patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V. kvestionuodamas savo kaltę dėl šio eismo įvykio apeliaciniame skunde kritikuoja Instituciją, surašiusią administracinio teisės pažeidimo protokolą, teigdamas, kad policijos pareigūnai tinkamai neužfiksavo įvykio vietos, nesurinko tyrimui reikšmingų įrodymų, nepaskyrė eismo įvykio ekspertizės ir pan., todėl objektyviai negalima nustatyti eismo įvykio kaltininko, tačiau šiuo aspektu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad tik įvykus eismo įvykiui administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V. savo kaltės apskritai neneigė, faktinių eismo įvykio aplinkybių neginčijo, dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nuoširdžiai gailėjosi. 2015 m. gegužės 23 d. R. V. duodamas paaiškinimą policijos pareigūnams nurodė, jog važiavo Piliakalnio gatve, privažiavęs sankryžą nepastebėjo jam iš dešinės pusės pagrindiniu keliu atvažiuojančios transporto priemonės, todėl jos nepraleido ir su ja susidūrė. Prieš vairavimą vartojo alkoholį. Dėl eismo įvykio labai gailisi (b. l. 7). Akivaizdu, kad R. V. teisme keliama versija atsirado vėliau, jau siekiant išvengti itin griežtos administracinės atsakomybės. Taigi esant aiškioms eismo įvykio aplinkybėms, Institucija apsiribojo eismo įvykio schemos, transporto priemonių apgadinimo lokalizacijos ir jos masto užfiksavimu bei paties vairuotojo paaiškinimais, kurių, apeliacinės instancijos teismo manymu, šiuo atveju visiškai pakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog būtent R. V. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje. Dėl išvardytų priežasčių (esant aiškioms eismo įvykio aplinkybėms) pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo apklaustas ir kitą automobilį vairavęs M. B. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai teismo posėdyje ir neapklausė M. B., tačiau spręsdamas dėl R. V. kaltės dėl administracinio teisės pažeidimo, vadovavosi byloje esančiu nukentėjusiojo pirminiu rašytiniu paaiškinimu. M. B. rašytinis paaiškinimas nėra prieštaringas, todėl apylinkės teismas galėjo juo remtis, jame eismo įvykio aplinkybės dėstomos nuosekliai ir neprieštaringai, pateikiama pakankamai detalių, kuriomis remiantis galima konstatuoti, jog M. B. aiškina būtent šiai bylai aktualaus eismo įvykio aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nukentėjusysis paaiškinime nurodė, kad jam važiuojant pagrindiniu keliu, šalutiniu keliu važiavęs vairuotojas jo nepraleido. Jis bandė stabdyti automobilį tam, kad galėtų išvengti susidūrimo, tačiau to padaryti nepavyko (b. l. 8). Taigi jo parodymai teismo posėdžio metu neturėtų lemiamos reikšmės kaltininko veiksmų vertinimui. Juo labiau kad ekspertas neabejotinai patvirtino, jog dėl eismo įvykio kaltas yra R. V..

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai, jog dėl eismo įvykio kaltas kito automobilio vairuotojas – M. B., nes galbūt viršijo leistiną greitį ar nestabdė transporto priemonės, apeliacinės instancijos teismo vertinami kaip paneigti byloje esančiais duomenimis.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad teismas esant prieštaravimams turėjo skirti ekspertizę, pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad R. V. veikoje yra pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, sudėtis. Papildomų duomenų rinkimas būtų perteklinis, neturintis teisinės prasmės. Be to, kiekvienu atveju, prieš priimdamas sprendimą skirti ekspertizę, teismas turi įvertinti visas byloje esančias aplinkybes, būtina įvertinti, ar ekspertizės atlikimas turės kokios nors įtakos bylos baigčiai ar ne, nes priešingu atveju yra švaistomas ne tik proceso dalyvių, valstybės institucijų laikas, tačiau ir valstybės lėšos. Tai, kad nėra tikslinga skirti ekspertizę, teismo posėdžio metu patvirtino ir apklaustas ekspertas (b. l. 45).

Apeliantas savo iniciatyva Klaipėdos apygardos teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvadą. Šioje išvadoje ekspertas konstatavo, jog kategoriškai nustatyti, ar nagrinėjamoje kelio eismo situacijoje automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas M. B. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Jeep Cherokee“, negalima. Specialistas nurodė, jog jeigu automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas M. B. prieš eismo įvykį važiavo 50 km/h greičiu ir galėjo objektyviai pastebėti į pagrindinį kelią įvažiuojantį automobilį „Jeep Cherokee“, būdamas neprivažiavęs susidūrimo su juo vietos didesniu nei 30,8–40,1 m atstumu, reikalingu visiškai sustabdyti eismo įvykio vietoje didžiausiu leistinu 50 km/h greičiu judantį automobilio „Renault Laguna“, tokiu atveju jis (M. B.) turėjo techninę galimybę išvengti buvusio pobūdžio eismo įvykio kilimo, o jo veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu. Kaip matyti, ši specialisto išvada nėra kategoriška, labiau tikėtina, kad ekspertizės paskyrimas jokių naujų rezultatų neduos, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. B. būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Apeliacinio skundo argumentas, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V. negalėjo tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo, nes nesuprato, kuo yra kaltinamas, kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole jam inkriminuotas KET 154 p. yra ne tik nelogiškas, bet ir visiškai nepagrįstas. Apeliantui inkriminuotas KET 154 p., nes šis punktas numato pareigą nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojančiam vairuotojui duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, kas nagrinėjamoje byloje ir yra nustatyta (akto redakcija, galiojanti nuo 2014-10-11). Tuo tarpu KET 158 p. numato, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostą. Apeliantas cituodamas KET 158 p. remiasi sena akto redakcija, galiojusia nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daryti išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnio reikalavimų ar pažeidimo esmė yra nesuprantama, nėra jokio pagrindo.

Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, mažinti apeliantui paskirtą nuobaudą, byloje nėra. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad R. V. šiuo atveju veikė esant būtinajam reikalingumui, pažymėtina, kad vadovaujantis ATPK 17 straipsnio nuostatomis tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Išnagrinėjus bei įvertinus byloje esančius duomenis, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. V. nebuvo kilęs realus pavojus, dėl kurio jis būtų veikęs būtinojo reikalingumo sąlygomis. Manydamas, kad sutuoktinės sveikatai gresia pavojus, R. V. galėjo pasinaudoti taksi paslaugomis ar iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o ne pats vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus. Be to, R. V. versija (dėl sutuoktinės sveikatos ir įvykio aplinkybių) nebuvo nuosekli. Teisiamojo posėdžio metu R. V. paaiškino, kad įvykio dieną buvo pas brolį, dirbo, atėjo draugas, vartojo alkoholį. Jam paskambino sutuoktinė ir pranešė, kad turi sveikatos problemų. Jis liepė jai kviesti medikus. Vėliau pats skambino sutuoktinei, tačiau jam išsikrovė telefonas. Pagalvojęs, kad netoli važiuoti sėdo už vairo būdamas neblaivus (b. l. 34). Apeliaciniame skunde R. V. jau pateikė kitą įvykio versiją ir nurodė, kad įvykio dieną jis atvažiavo pas savo neįgalų brolį. Brolis buvo agresyvus. Dėl netvarkos namuose tarp jų kilo ginčas, todėl jis išėjo iš brolio namų prie upelio. Ten sutiko žvejojantį pažįstamą su kuriuo vartojo alkoholį. Po kiek laiko vėl grįžo į namus kur bandė nuraminti brolį. Tuo metu jam paskambino sutuoktinė ir pasakė, kad blogai jaučiasi, praranda sąmonę. Pasak apelianto, jis įvertinęs situaciją bandė skambinti dukrai, tačiau ji neatsiliepė. Neradęs kaip grįžti iki namų (ieškojo dviračio, motorolerio) ant stalo neberado mobiliojo ryšio telefono, suprato, kad jį paslėpė brolis, nes jis dėl ligos turi tokią savybę. Kilus ginčui dėl telefono ir supratęs, jog žmonai gali būti insultas, nesijausdamas neblaivus sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo. Tikėti šiais R. V. vienas kitam prieštaraujančiais paaiškinimais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, todėl juos vertina kaip siekimą sušvelninti savo teisinę padėtį ir konstatuoja, jog jis neveikė esant būtinajam reikalingumui.

R. V. padarė vieną iš sunkiausių bei šiurkščiausių administracinių teisės pažeidimų transporto srityje, t. y. būdamas neblaivus vairavo automobilį, sukėlė eismo įvykį, tuo neabejotinai sukėlė pavojų aplinkai ir kitiems eismo dalyviams, jų gyvybei, sveikatai. Pažeidėjas privalėjo suprasti, kad toks jos elgesys kelia grėsmę visuomenei ir kitiems eismo dalyviams, tačiau šios aplinkybės nesulaikė jo nuo šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas neprieštarauja bendriems teisingumo ir protingumo kriterijams. Patenkinus apeliacinį skundą ir sušvelninus nuobaudą, nebūtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad R. V. pažeidimas, numatytas ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. V. skundą atmesti ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.