- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-06
- Bylos Nr.
- eI2-17178-743/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04511-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Natalja Zelionkienė, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- M. E. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas M. E. M. skundu prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 25S176947 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) išnagrinėti pareiškėjo M. E. M. prašymą iš naujo.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 12 punktus. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 12 punktus atsakovas taikė formaliai, nepateikdamas tinkamų motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų.
Nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas apklausos metu pateikė neaiškią ar abstrakčią informaciją. Vien tai, kad atsakovui nepatiko pareiškėjo apklausos metu pateikti paaiškinimai atsakovui nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, ar, kad kyla jo nelegalios migracijos rizika. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnyje individualiam administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, nes yra nemotyvuotas. Pareiškėjas negali tinkamai apsiginti nesuvokdamas kokią Migracijos departamentui pateikė neaiškią ar abstrakčią informaciją ir kaip tai susiję su tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu.
Pažymi, kad dėl ginčijamo sprendimo pareiškėjui vėliau gali kilti neigiamos pasekmės, tokios kaip draudimas atvykti.
Atsižvelgęs į tai, prašo jo skundą patenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad apklausos metu pareiškėjas nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, dėl ko nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytos aplinkybės. Migracijos departamentas neturi kitų priemonių išsiaiškinti pareiškėjo tikruosius vykimo į Lietuvą tikslus kitaip nei vykdant apklausą.
Pažymi, kad apklausoje nustatinėjo ar pareiškėjo dokumentuose deklaruojami vykimo į Lietuvą tikslai yra tikrieji jo tikslai gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tai yra nustatoma apklausiant asmenį. Migracijos departamentui su pareiškimu buvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Vis tik, pareiškėjas negalėjo aiškiai pagrįsti atvykimo studijuoti į Lietuvos Respubliką priežasčių. Pareiškėjas šiuo metu savo šalyje 3-iajame kurse studijuoją teisę, tačiau pradėjus studijas Kaune, šios būtų sustabdytos. Pareiškėjas negalėjo motyvuotai paaiškinti dėl kokių priežasčių ketina nutraukti studijas gimtajame krašte, kardinaliai pakeisti studijų kryptį ir pradėti studijuoti Verslo administravimo programą Europoje. Migracijos departamentui kilo pagrįstų abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio mokytis studijų institucijoje, t. y. su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateikti duomenys neatitinkantys tikrovės.
Pažymi, kad vertinant užsieniečio atvykimo bei buvimo Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei studijuoti Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apklausos metu nepateikė paaiškinimų apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, kai prašyme suformuluotas tikslas yra studijos, kyla pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo, kyla klausimas, ar pareiškėjas tikrai dalyvaus tarpininkavimo rašte nurodytoje studijų programoje.
Teigia, kad nustačius, jog pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis, tokiu būdu atsiradus rimtam pagrindui manyti kilsiant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmei, Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjas skunde apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, kad jis atitinka Įstatymo nuostatas, tačiau nepateikia jokių išsamių ir įtikinamų paaiškinimų dėl apklausos metu duotų paaiškinimų, kurie iš esmės nepagrindžia dokumentuose nurodyto tikslo vykti į Lietuvos Respubliką ir dokumentams pateiktiems su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 25S176947, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų tikslu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Maroko pilietis, gim. duomenys neskelbtini.
Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2025 m. balandžio 18 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina studijuoti pagal verslo administravimo programą Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.
2025 m. vasario 14 d. pareiškėjas su Vytauto Didžiojo universitetu pasirašė studijų sutartį.
2025 m. vasario 20 d. pagal išankstinę sąskaitą pareiškėjas sumokėjo 3 300 Eur už du studijų semestrus.
Tarpininkavimo rašte Nr. 20250401-051758 nurodyta, kad užsienietis (pareiškėjas) yra priimtas studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Pažymėta, kad pareiškėjui nebus skiriama stipendija.
Migracijos departamente 2025 m. balandžio 29 d. įvyko nuotolinė pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė, kad šiuo metu gyvena Maroke, studijuoja teisę Abdelmalek universitete (trečias kursas). Teigė, kad norėtų studijuoti Vytauto Didžiojo universitete verslo administravimo programoje. Paklaustas ką darys su dabartinėmis studijomis atsakė, kad stabdys jas. Į klausimą kodėl studijoms pasirinko Lietuvą atsakė, kad matė daugelį vaizdo įrašų „Youtube“, pagalvojo apie Lietuvą ir priėmė sprendimą pateikti paraišką į vieną iš Lietuvos universitetų. Paklaustas kur gyvens Lietuvoje atsakė, kad dar nespėjo išsinuomoti gyvenamosios vietos, tačiau atliko rezervaciją. Universitetas jį informavo, kad reikia turėti leidimą laikinai gyventi, kad galėtų išsinuomoti gyvenamąją vietą. Pažymėjo, kad jo gyvenimo Lietuvoje išlaidas padengs tėvai. Teigė, kad jo tėvas yra verslininkas, o mama gydytoja. Dėl ateities planų nurodė, kad kai įgijęs bakalauro laipsnį, sugrįš atgal į savo gimtąją šalį, padės tėvui jo versle. Būdamas vaiku turėjo svajonę sukurti savo nuosavą įmonę, taigi jo tėvas jam padės.
Vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, informacijos apie asmens darbą Lietuvoje nėra.
Lietuvos migracijos informacinė sistema (toliau – ir MIGRIS) sistemos duomenimis, pareiškėjas neturi ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 25S176947, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindais, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Sprendime nurodyta, kad asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Prašomos informacijos nepateikimas bei nenuoseklios informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
II. Dėl ginčijamo sprendimo (ne)teisėtumo
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (tekste – ir Įstatymas), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 16 d.; toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų aprašas).
Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas); 3) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu studijuoja užsienio valstybėje ir po jo studijų suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir yra sudaręs su priimančiuoju subjektu stažuotės atlikimo sutartį. Leidimas laikinai gyventi taip pat gali būti išduodamas užsieniečiui, atitinkančiam šiame punkte išvardytas sąlygas, jeigu jis yra užbaigęs studijas ne vėliau kaip prieš 2 metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo datos; 4) pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
Kaip minėta, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad asmuo teikė neaiškią ar abstrakčią informaciją, laikė, kad jis sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo būvimą Šengeno erdvėje, toks asmens elgesys, Migracijos departamento pareigūnų įvertintas, kaip asmens keliama nelegali migracijos grėsmė.
Pagal Kriterijų aprašo 6.10 papunktį nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į tai ar užsienietis atsisako būti apklaustas asmeniškai arba apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus.
Šiame kontekste, teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą aiškino Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nustatančias turinio reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Šioje jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023).
Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo pagrįstumą, sprendžia, kad iš jo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokios konkrečios faktinės aplinkybės atsakovui leido spręsti apie nelegalios migracijos grėsmę, nes šios aplinkybės nekonkretizuotos, pateikta tik deklaratyvi išvada.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, atsakovas išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra nelegalios migracijos grėsmė, padarė remdamasis 2025 m. balandžio 29 d. įvykusia nuotoline pareiškėjo apklausa. Remdamasis ja, atsakovas pripažino, kad pareiškėjas teikė neaiškią ir abstrakčią informaciją, kas, pasak Migracijos departamento, sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Toks asmens elgesys, atsakovo vertinimu, suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę.
Iš minimos pareiškėjo apklausos matyti, kad jis 2025 m. balandžio 29 d. apklausoje nurodė, kad nors savo šalyje studijuoja teisę, tačiau nori sustabdyti šias studijas ir keisti jų kryptį į verslo administravimą, nes jo tėvas yra verslininkas, jis po studijų Lietuvoje ketina grįžti į kilmės valstybę, padėti tėvui, o ateityje turi ambicijų sukurti savo verslą. Apklausoje nurodė ir tai, kad išlaikymu Lietuvoje pasirūpins tėvai, o bendrabutis bus suteiktas po leidimo gyventi Lietuvoje gavimo.
Aptartame kontekste iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kuri konkrečiai teikta informacija buvo neaiški ir abstrakti bei kodėl ją tokia atsakovas laikė, nes ginčijamame sprendime jokio pagrindimo ir motyvacijos šiuo klausimu nėra, pateikta tik deklaratyvi išvada. Esant šioms aplinkybėms teismas negali pripažinti, kad ginčijamame sprendime motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Priešingai, ginčijamame sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o teisinis pagrindas nurodytas deklaratyviai. Taigi, teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų. Vadovaujantis gero administravimo principu negalima situacija, kai neigiamas ginčijamas sprendimas priimtas iš esmės remiantis pareiškėjo apklausa, tačiau sugretinus apklausos ir ginčijamo sprendimo turinį lieką neaišku, dėl kokių konkrečių apklausoje nurodytų aplinkybių priimtos atitinkamos ginčijamo sprendimo išvados.
Atsiliepime atsakovas detalizuoja, kad pareiškėjas negalėjo motyvuotai paaiškinti, dėl kokių priežasčių ketina nutraukti studijas gimtajame krašte, kardinaliai pakeisti studijų kryptį ir pradėti studijuoti Verslo administravimo programą Europoje.
Viena vertus, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015); kad individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023).
Kita vertus, pasisakydamas dėl šių atsiliepime atsakovo išsakytų argumentų, kad pareiškėjas negalėjo motyvuotai paaiškinti, dėl kokių priežasčių ketina nutraukti studijas gimtajame krašte, kardinaliai pakeisti studijų kryptį ir pradėti studijuoti Verslo administravimo programą Europoje, teismas pažymi, kad, kaip matyti iš minimos apklausos, tokia atsakovo išvada nepagrįsta, nes pareiškėjas tokius motyvus pateikė (siekis padėti tėvui verslininkui ir ambicijos kurti savo verslą ateityje). Jeigu atsakovas turi duomenų apie tai, kad šis jo paaiškinimas neatitinka realių faktinių aplinkybių, ginčijamame sprendime tai privalėjo aiškiai nurodyti, jei atsakovui trūko kokių nors įrodymų dėl pareiškėjo pateikto paaiškinimo, privalėjo jų pareikalauti, tačiau netoleruotina, kai viešojo administravimo subjektas dėl pareiškėjui (o ir teismui) nesuprantamų priežasčių deklaratyviai sprendžia, kad pateikta informacija neaiški ir abstrakti, o tuo remdamasis pripažįsta, kad pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir konstatuoja nelegalios migracijos grėsmę.
Apibendrindamas teismas pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės nepakankamos pripažinti, kad motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad skundžiamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.
Įvertinus tai spręstina, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą išsamumo principą.
Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).
Aptartame kontekste yra pagrindas spręsti, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jis naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Konstatavus aptartą ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindą, atskirai nepasisakytina dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų (aplinkybių), nes jų vertinimas teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui nebeturi reikšmės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
III. Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 22,50 Eur žyminio mokesčio ir 350 Eur atstovavimo išlaidų, kurias patvirtina 2025 rugpjūčio 12 d. sąskaita faktūra Nr. 527 (už skundo parengimą).
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo skundas parengtas 2025 m. rugpjūčio 12 d. (2025 m. III ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2025 m. I ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis atitinkamai siekė – 2 337,70 Eur.
Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 papunktis).
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 844,25 Eur (2 337,70 Eur x 2,5) (pareiškėjo prašoma suma – 350 Eur). Atsižvelgiant į Rekomendacijų nuostatas, pareiškėjo prašomos priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidos, susidariusios surašant skundą, neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, yra žymiai mažesnės, todėl teismas neturi pagrindo jų nepriteisti ar mažinti. Patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, realiai patirtos, todėl turi būti priteistos iš atsakovės.
Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl taip pat priteistinos iš atsakovės (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgus į tai, pareiškėjas turi teisę į 372,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (350 Eur + 22,50 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. E. M. skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 25S176947, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi M. E. M.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo M. E. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo iš naujo.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.