Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-04-11 · Civilinė byla Nr. e2-466-823/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-11
Bylos Nr.
e2-466-823/2019
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-01267-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Suinteresuotas asmuo
D. Š., R. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-466-823/2019 (S) Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01267-2016-1 Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARTEKSA“ bankroto administratoriaus S. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARTEKSA“ bankroto administratoriaus S. S. prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARTEKSA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys D. Š., R. Š.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. BUAB „ARTEKSA“ bankroto administratorius S. S. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „ARTEKSA“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose numatytais pagrindais, pripažinti R. Š. buvusia bendrovės faktine vadove ir jai bei buvusiam bendrovės vadovui D. Š. taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytas sankcijas, apribojant jiems teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

2. Pareiškime nurodyta, kad UAB „ARTEKSA“ (toliau – ir bendrovė) Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2012 m. rugsėjo 3 d., tačiau metinės finansinės atskaitomybės dokumentus VĮ Registrų centrui pateikė tik už 2012 ir 2015 metus. Buvęs bendrovės vadovas jokio nekilnojamojo ar registruoto turto, bendrovės veiklos dokumentų, bankroto administratoriui neperdavė, taip pat nesudarė balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai. Bankroto bylos bendrovei kėlimo stadijoje bendrovės valdymo organai, o konkrečiai bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas D. Š., visiškai nebendravo su bankroto administratoriumi ir teismu, t. y. nepateikė jokių dokumentų ar paaiškinimų dėl bendrovės nemokumo priežasčių, o bankroto administratoriui nuvykus į D. Š. namus ir pranešus jam apie bendrovei iškeltą bankroto bylą bei dėl to atsiradusią pareigą perduoti administratoriui išlikusį bendrovės turtą, visus dokumentus ir sudaryti bendrovės balansą, patikino bankroto administratorių, kad minėtas pareigas įvykdys, pateikė savo kontaktinius duomenis, tačiau jokių veiksmų neatliko, o pateiktais kontaktiniais duomenimis su D. Š. bankroto administratoriui susisiekti nepavyksta. Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų dalį buvęs bendrovės vadovas D. Š. perdavė bankroto administratoriui pagal 2018 m. gruodžio 4 d. aktą, tačiau jie neperduoti visa apimtimi, dėl ko negalima nustatyti bendrovės nemokumo momento. Bankroto administratoriui neperduota didžioji knyga, direktoriaus bei vienintelio akcininko sprendimai, skolų suderinimo aktai, sąskaitų planas, buhalterinė programa, sąskaitų registras ir kt.

3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyrius) raštu bankroto administratorius buvo informuotas apie tai, jog VSDFV Kauno skyrius 2015 m. liepos 9 d. ir 2017 m. lapkričio 17 d. atliko BUAB „ARTEKSA“ patikrinimus, susijusius su įmokų VSDFV biudžetui nemokėjimu. Vykdant minėtus patikrinimus buvo gautas bendrovės 2014 m. balansas, kuris nebuvo pateiktas VĮ Registrų centrui. Iš šio balanso duomenų matyti, kad jau 2014 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki ir bendrovės valdymo organai privalėjo spręsti klausimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Bankroto administratorius, išanalizavęs minėtą balansą, nustatė, kad 2014 m. pabaigoje bendrovės įsiskolinimas siekė 24 122 Lt, t. y. beveik 2 kartus viršijo viso tuo metu įmonėje apskaityto turto vertę.

Šalies argumentai

4. Pareiškėjo teigimu, bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai: paslėpti, sunaikinti, sugadinti bendrovės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl ko negalima visiškai arba iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Aplinkybę dėl vengimo mokėti PVM patvirtina į bylą pateiktas Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas bei antstolių pateikti dokumentai apie priverstinį mokestinių prievolių (įskaitant ir PVM) išieškojimą. Bankroto administratoriaus nuomone, vengimas perduoti bankroto administratoriui bankrutuojančios bendrovės dokumentus vertintinas kaip siekis tokiu būdu išvengti atsakomybės už galimai nesąžiningus bendrovės ir kreditorių atžvilgiu anksčiau sudarytus sandorius.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Šį teiginį bankroto administratorius grindė tuo, kad bendrovės valdymo organai neišsaugojo turto, apskaityto pagal 2014 metų balansą, kuris galėjo būti panaudotas atsiskaitymui su kreditoriais. Pareiškime nurodoma, jog šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos trečios eilės kreditorių reikalavimams tenkinti (VSDFV Kauno skyriaus atlikto patikrinimo metu sudaryto bendrovės apyvartos žiniaraščio (suvestinės) duomenys).

Atsiliepimas

6. Suinteresuoti asmenys D. Š. ir R. Š. su pareiškimo argumentais nesutiko, prašė jo netenkinti. Paaiškino, kad D. Š., kaip bendrovės vadovas, veikė protingai ir pagal sugebėjimus, dokumentų bankroto administratoriui neteikė suabejojęs jo sąžiningumu. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama tvarkingai, ją tvarkė itin atsakinga ir kruopšti buhalterė, o bendrovės nemokumą lėmė patirties versle stoka ir tai, kad nuolat trūko apyvartinių lėšų ir buvo per brangios Mogo lizingo paslaugos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą pripažinti BUAB „ARTEKSA“ bankrotą tyčiniu.

8. Teismas pažymėjo, kad UAB „ARTEKSA“ bankroto byla iškelta 2016 m. gruodžio 12 d. VSDFV Kauno skyriaus iniciatyva. Nors minėtoje nutartyje teismas apie bendrovės mokumą sprendė pagal VSDFV Kauno skyriaus pateiktus ir teismo surinktus duomenis, nes atsakovė nepateikė teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, tačiau 2019 m. sausio 7 d. posėdyje bankroto administratorius pateikė 2018 m. gruodžio 4 d. dokumentų perdavimo aktą, iš kurio matyti, kad atsakovės vadovas D. Š. perdavė bankroto administratoriui bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2013–2015 metus.

9. Spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento teismas nustatė, kad bendrovė po paskutinės įmokos 2015 m. balandžio 24 d. vėliau jokių lėšų į VSDFV biudžetą nemokėjo, bendrovės turtas 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 8 512, 51 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas – 161 Eur, trumpalaikis – 8 351,48 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 15 498,73 Eur, bendrovės grynieji nuostoliai – 10 236,04 Eur. Iš 2015 metų balanso duomenų matyti, kad bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-21 316 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai išaugo iki 21 517 Eur (2014 m. – 15 498 Eur) skola VSDFV padidėjo iki 5 288,57 Eur, skola VMI sumažėjo iki 2 893, 68 Eur. Bendrovė 2015 m. patyrė 14 330 Eur nuostolių. Bendrovė lėšų 2015–2016 m. bankų sąskaitose faktiškai neturėjo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad bendrovė 2014 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki. Teismas nurodė, kad bendrovės vadovas, 2014 m. bendrovės kapitalui esant neigiamam, privalėjo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turėjo svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje, tačiau duomenų apie šios bendrovės vadovo pareigos įvykdymą teismui nepateikta.

10. Pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio teismas pažymėjo, kad nors 2014 m. pabaigoje bendrovė jau buvo nemoki, tačiau nenustatyta, jog 2015–2016 m. laikotarpiu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams būtų žymiai padidėję. Iš AB „Debt Capital Management“ 2018 m. vasario 9 d. finansinio reikalavimo turinio bei prie jo pridėtų dokumentų (atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. FLG25062014/0026, pranešimo apie sutarties nutraukimą, ir kt.) matyti, jog pagal atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) 2014 m. birželio 25 d. sutartį UAB „Mogo LT“ 5 metų terminui išperkamosios nuomos pagrindu perdavė UAB „ARTEKSA“ 2009 m. gamybos automobilį CITROEN JUMPER, laiduotojas D. Š.. Sutartis su UAB „Mogo LT“ buvo nutraukta, nes UAB „ARTEKSA“ nevykdė sutarties, nesumokėtos palūkanos tą dieną sudarė 853,90 Eur, o apskaičiuota bendra mokėtina suma – 9 565,55 Eur. UAB „Mogo LT“ reikalavimas perleistas AB „Debt Capital Management“. Įvertinęs suinteresuotų asmenų R. Š., D. Š. bei liudytojos J. M. paaiškinimus teismas sprendė, kad grąžinus transporto priemonę lizingo bendrovei buvo nebeįmanoma toliau vykdyti veiklos, o 2014 m. birželio 25 d. atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties sudarymas buvo per didelė finansinė našta bendrovei, kuri ir lėmė verslo nesėkmę. Nustatęs, kad bendrovė veiklos nebevykdė nuo 2015 m. liepos mėnesio, kad iki bankroto bylos iškėlimo naujų kreditorių neatsirado, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog esant bendrovės vadovo delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės pablogino bendrovės finansinę padėtį.

11. Pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos teismas pažymėjo, kad nors bendrovės valdymo organai 2014 m. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą mokėjimo eiliškumą, atsiskaitydami su trečios eilės, o ne antros eilės kreditoriais (VSDFV, VMI), su kuriais atsiskaitymo terminai jau buvo suėję, tačiau, teismo vertinimu, tai galėtų būti teisinis pagrindas bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti, o ne pagrindas konstatuoti tyčinį bendrovės bankrotą. Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą teismas nenustatė, kad UAB „ARTEKSA“ vadovas D. Š. atliko veiksmus, kuriais siekė bloginti bendrovės finansinę padėtį, sumažinti kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą.

12. Pasisakydamas dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo ir (arba) netinkamo tvarkymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas) teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys pagrindžia vengimą vykdyti mokestines prievoles valstybės biudžetui nuo 2014 metų. Be to, buvęs bendrovės vadovas D. Š. ilgą laiką vengė perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus bankroto administratoriui, tačiau šią pareigą visgi įvykdė 2018 m. gruodžio 4 d. Nors bankroto administratorius teigia, kad iš jam perduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti bendrovės nemokumo momento, tačiau, teismo vertinimu, šie argumentai nepakankami buvusio bendrovės vadovo D. Š. veiksmus (neveikimą) vertinti kaip siekimą tokiu būdu išvengti atsakomybės už galimai nesąžiningų bendrovės ir kreditorių atžvilgiu anksčiau sudarytų sandorių pripažinimą negaliojančiais ir kaip netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą. Bankroto administratoriaus argumentus, kad jam buvo pateikti ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai, teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

13. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir bylos duomenų teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-7992-454/2018 tenkino ieškovės BUAB „ARTEKSA“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos atlyginimo, kurį bankroto administratorius grindė atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu bei dokumentų neperdavimu. Minėtu sprendimu teismas iš atsakovo D. Š. priteisė 3 564,68 Eur žalos atlyginimo ieškovei. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad bendrovės ir jos kreditorių interesai yra iš dalies apginti ir gali būti ginami kitais įstatyme nustatytais būdais, o ne pripažįstant bendrovės bankrotą tyčiniu.

14. Nepripažinęs BUAB „ARTEKSA“ bankroto tyčiniu, teismas netenkino ir prašymo dėl apribojimo D. Š. bei R. Š. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nenustatė pagrindo konstatuoti, jog bendrovės faktine vadove buvo ir R. Š..

III. Atskirojo skundo argumentai

15. Atskiruoju skundu BUAB „ARTEKSA“ bankroto administratorius S. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „ARTEKSA“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismo bankroto byloje priimtų procesinių sprendimų ir bankroto administratoriaus siunčiamų dokumentų įteikimas suinteresuotiems asmenimis buvo komplikuotas. Tik administratoriaus iniciatyva ir tik per trečiuosius asmenis suinteresuotiems asmenims buvo įteikti teismo šaukimai. Ši aplinkybė svarbi dėl to, kad iš jos matyti suinteresuotų asmenų požiūris ir reakcija į UAB „ARTEKSA“ veiklą ir jos veiklos rezultatus.

15.2. Iš 2014 m. balanso matyti, kad UAB „ARTEKSA“ per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo ne pusę, kaip nepagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, o viso turto, įskaitant ir įstatinį kapitalą, vertę. Be to, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės skolos padidėjo ir klausimo dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo nustatymo metu siekė 14 704,30 Eur. Ši skola susidarė dėl darbuotojams priskaičiuotų GPM, PSD mokesčių bei įsipareigojimų pagal transporto priemonės lizingo (atgalinės išperkamosios nuomos) sutarties sąlygas nevykdymo.

15.3. Administratorius teismui nurodė, kad BUAB „ARTEKSA“ valdymo organai neperdavė visų bankrutuojančios bendrovės dokumentų, todėl neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad administratoriui buvo perduoti 2013–2015 m. buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau teismas nieko nepasisakė dėl 2016 m. buhalterinės apskaitos dokumentų. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad administratoriaus teiginiai apie ne visus perduotus dokumentus yra deklaratyvus teiginys, nepagrįstas įrodymais, tačiau administratorius negali pateikti įrodymų dėl to, kas jam nebuvo perduota. Tai, kad administratoriui nebuvo perduota didžioji knyga, direktoriaus įsakymai, akcininkų sprendimai (įskaitant tuos, kurie yra svarbūs vedant buhalterinę apskaitą), inventorizacijos aktai, debitorių ir skolininkų sąrašai, ilgalaikio turto kartoteka, buhalterinės apskaitos vedimo programa, matyti iš dokumentų perdavimo akto. Skundžiamos nutarties argumentas, kad administratorius nepateikė įrodymų apie bendrovės veiklos dokumentų neperdavimą, nepagrįstas.

15.4. ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtinta bendrovės, kuri yra nemoki, vadovo pareiga teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Suinteresuotiems asmenims buvo žinoma, kad bent jau 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis bendrovė yra nemoki, tačiau jie nevykdė įstatyme nustatytos pareigos. Valdymo organai buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir netinkamai, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BUAB „ARTEKSA“ valdymo organai įstatymo nustatyta tvarka nepateikė VĮ Registrų centrui 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Tokie D. Š. neteisėti veiksmai sudarė galimybę suinteresuotiems asmenims išvengti atsakomybės dėl žalos bendrovei ir kreditoriams atlyginimo iš jo turto ir pajamų, jei būtų paaiškėję, kad ir pagal 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentus UAB „ARTEKSA“ buvo nemoki. BUAB „ARTEKSA“ valdymo organai pažeidė Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartyje jiems nustatytus įpareigojimus, nesudarė BUAB „ARTEKSA“ balanso ir teismo nustatytais terminais neperdavė bankroto administratoriui nei bendrovės turto, nei veiklos ir kitų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pateisino BUAB „ARTEKSA“ valdymo organų neteisėtus veiksmus (neveikimą).

15.5. Parengiamojo teismo posėdžio, vykusio 2018 m. lapkričio 15 d., metu tariamas bendrovės vadovas D. Š. nesiorientavo dėl savo, kaip bendrovės vadovo, padėties, nei administratoriui, nei teismui nesugebėjo atsakyti į jokį klausimą, susijusį su bendrovės valdymu, negalėjo paaiškinti apie vykdytą verslą, jo tikslus, buhalterinės apskaitos principus bei naudojamus dokumentus. Iš šių aplinkybių matyti, kad suinteresuotas asmuo D. Š. nebuvo UAB „ARTEKSA“ vadovas ir kad šiai bendrovei vadovavo jo motina R. Š., kuri pripažino, kad ji buvo UAB „ARTEKSA“ verslo projekto idėjos ir įgyvendinimo iniciatorė, žino buhalterinės apskaitos ir verslo pagrindinius principus, be to, ji teismui ir administratoriui šiais klausimais pateikė išsamius atsakymus. Aplinkybė, kad D. Š. savo parašu tvirtino ūkines ir finansines operacijas, nereiškia, kad jis suvokė šių operacijų prasmę ir jų pasekmes.

15.6. Administratorius pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė esminius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties aspektus, susijusius su bankrutuojančios įmonės valdymo organų veiksmais, neperduodant visų ar dalies bankrutuojančios įmonės dokumentų bankroto administratoriui, tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šio teismo išvadomis. Administratorius, teikdamas atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo, siekia įrodyti, jog BUAB ,,ARTEKSA“ valdymo organų veiksmai po to, kai įmonė tapo nemoki, dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį.

16. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas tikrina laikydamasis atskirojo skundo ribų. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

18. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (pirmiau nurodytos nutarties 31 punktas).

20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 37 punktas).

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė pareiškimą dėl BUAB „ARTEKSA“ bankroto pripažinimo tyčiniu sprendęs, kad nors ne visi buvusio bendrovės vadovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo ar nemokios bendrovės finansinės padėties esminio pabloginimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, o faktiškai nemokios bendrovės padėtis iki bankroto bylos iškėlimo iš esmės nepablogėjo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

17. Iš byloje pateiktų įrodymų (finansinių ataskaitų rinkinių, sutarčių, suinteresuotų asmenų paaiškinimų, liudytojo parodymų, VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“, VSDFV Kauno skyriaus, VMI pateiktų dokumentų) matyti, kad UAB „ARTEKSA“ įregistruota 2012 m. rugsėjo 3 d., užsiėmė nespecializuota didmenine prekyba, užsakomuoju pardavimu paštu arba internetu (t. 1, b. l. 6). 2013 m. bendrovė turėjo 6 490,09 Eur vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 240,27 Eur (t. 1, b. l. 147), bendrovė gavo 1 219,88 Eur pelno (t. 1, b. l. 148). 2014 m. bendrovė turėjo 8 512,51 Eur vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 15 498,73 Eur, bendrovės grynieji nuostoliai – 10 236,04 Eur, bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas. 2015 m. bendrovės turtas sumažėjo iki 201 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo iki 21 517 Eur, bendrovė patyrė 14 330 Eur nuostolių. Taigi, iš finansinių ataskaitų rinkinių matyti, kokį turtą įmonė turėjo (ilgalaikį ar trumpalaikį), kokia nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūra, kokias pajamas gavo, pelną ar nuostolius patyrė. Kiti byloje esantys duomenys (sutartys, suinteresuotų asmenų paaiškinimai, liudytojo parodymai, VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“, VSDFV Kauno skyriaus, VMI pateiktų dokumentai) nepaneigia šių finansinių ataskaitų rinkinių duomenų. Be to, 2012 m. ir 2015 m. laikotarpių finansinių ataskaitų rinkiniai pateikti Juridinių asmenų registrui, jų duomenys neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais bankroto administratoriaus argumentai, kad nagrinėjamu atveju nėra įmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

18. Nors apeliantas akcentuoja, kad bendrovės vadovas Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinių ataskaitų rinkinių už 2013 m., tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apie bendrovės turtinę padėtį 2013 m., galima spręsti iš į bylą pateikto 2014 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkinio (t. 1, b. l. 147-148). Nors jis taip pat nėra pateiktas Juridinių asmenų registrui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkinio duomenys neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, taip pat ir Juridinių asmenų registrui pateiktiems finansinių ataskaitų rinkiniams už 2012 m. ir 2015 m., nėra pagrindo abejoti šio rinkinio duomenų patikimumu.

19. Byloje esant įrodymams apie bendrovės turtinę padėtį 2013 m., iš kurių matyti, kad tuomet bendrovė dar buvo moki, bei įrodymams, kad 2014 m. pabaigoje bendrovė tapo faktiškai nemokia, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl faktinio bendrovės nemokumo momento. Atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, kad 2014 m. pabaigoje bendrovės skolos viršijo visą bendrovės turto vertę, o ne jo pusę, sprendžiant dėl faktinio bendrovės nemokumo momento nėra teisiškai reikšminga.

20. Kaip jau minėta, tais atvejais, kai iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Nors bankroto administratorius akcentuoja, jog jam nebuvo perduota didelė dalis buhalterinės apskaitos dokumentų (neperduota didžioji knyga, direktoriaus įsakymai, akcininkų sprendimai, inventorizacijos aktai, debitorių ir skolininkų sąrašai, ilgalaikio turto kartoteka, buhalterinės apskaitos vedimo programa), byloje surinktų įrodymų visetas buvo pakankamas pirmosios instancijos teismui spręsti dėl tikrųjų bendrovės bankroto priežasčių. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančius finansinių ataskaitų rinkinius, sutartis, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, liudytojo parodymus, VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“, VSDFV Kauno skyriaus, VMI pateiktus dokumentus, t. y. byloje surinktų įrodymų pakanka šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pagrįsti (CPK 185 straipsnis).

21. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirajame skunde nepateikiama iš esmės jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog bendrovės bankrotą iš esmės lėmė 2014 m. birželio 25 d. atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties, kuri buvo per didelė finansinė našta bendrovei, sudarymas, t. y. nepasiteisinusi verslo rizika, o ne neteisėti bendrovės valdymo organų veiksmai. Bankroto administratorius atskirajame skunde šiuo klausimu tik nurodo, jog jam nebuvo pateikti visi buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau į bylą pateiktų įrodymų visetas, kaip jau minėta, leidžia šiuos apelianto teiginius pripažinti nepagrįstais.

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Minėtoje kasacinėje byloje dėl neperduotų dokumentų nebuvo įmanoma nustatyti tam tikros informacijos apie įmonės turtą, įsipareigojimus arba jos patikrinti. Šioje civilinėje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.). Taigi atskirojo skundo argumentai, kuriais teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 pateiktų išaiškinimų, laikytini nepagrįstais.

23. Siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu dėl nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimo turi būti nustatyta, kad toks pablogėjimas yra esminis, be to, jis turi būti nulemtas sąmoningai blogo bendrovės valdymo, o ne kitų priežasčių. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės skolos padidėjo ir klausimo dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo nustatymo metu siekė 14 704,30 Eur, kartu apeliantas pripažįsta, jog dalis nurodytos skolos susidarė dėl įsipareigojimų pagal dar 2014 m. birželio 25 d. sudarytą transporto priemonės lizingo (atgalinės išperkamosios nuomos) sutarties sąlygas nevykdymo. Byloje nenustatyta, kad po 2014 m. gruodžio 31 d. (bendrovės nemokumo atsiradimo momento) būtų buvę sudaromi nauji sandoriai, dėl kurių būtų iš esmės pablogėjusi bendrovės turtinė padėtis, taip pat nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu išaugusios bendrovės mokestinės prievolės galėtų būti vertinamos kaip esminis nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimas.

24. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog bendrovė faktiškai nemokia tapo 2014 m. pabaigoje. 2016 m. pabaigoje dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi antros eilės kreditorė. Nors iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad bendrovės turtas per šį laikotarpį sumažėjo, tačiau bendrovės turtą jau 2014 m. pabaigoje sudarė tik menkavertis ilgalaikis turtas (161 Eur), per vienerius metus gautinos sumos (3 161 Eur) ir pinigai bei jų ekvivalentai (5 190 Eur) (t. 1, b. l. 138, 147). Taigi bendrovė 2014 m. pabaigoje valdė nedidelės vertės turtą. Iš finansinių ataskaitų rinkinių matyti, kad 2014 m. pabaigoje bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (visi jų per vienerius metus) sudarė 15 498 Eur. Iš bankroto byloje priimtų nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, matyti, kad patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 16 474,11 Eur (Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d., 2018 m. liepos 19 d. nutartys). Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės turto sumažėjo nežymiai, bendrovės skolos nuo 2014 m. pabaigos iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo taip pat nežymiai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad buvusio bendrovės vadovo nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės nepablogino faktiškai nemokios bendrovės turtinės padėties, todėl nėra pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu šiuo pagrindu.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi duomenys apie bendrovės skolos kitimą nuo bankroto bylos iškėlimo iki klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo. Bendrovės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą esant įmonei faktiškai nemokiai, taip apsaugant kreditorių interesus, negali būti siejama su prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimu, jo nagrinėjimu. Taip pat bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi atskirojo skundo argumentai apie suinteresuotų asmenų procesinį elgesį bankroto procedūrų atlikimo metu, teismo įpareigojimų netinkamą vykdymą, nes šie veiksmai (ne)atlikti po bankroto bylos iškėlimo ir gali būti įvertinti taikant kitas įstatyme numatytas priemones.

26. Atmetus prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, pagrįstai buvo atmestas ir apelianto prašymas taikyti buvusiems(-iam) vadovams(-ui) ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytas sankcijas dėl bendrovės privedimo prie bankroto tyčia. Nenustačius tyčinio bankroto fakto, faktinio bendrovės vadovo klausimas nagrinėjamai bylai nebėra aktualus, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl su tuo susijusių apelianto argumentų nepasisako.

27. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, panaikinti ar pakeisti kurios nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė