- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-21
- Bylos Nr.
- 2A-630-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-19046-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- N. G., N. Č., R. M.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys byloje – N. G., N. Č. ir R. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1063,22 Lt skolos už sunaudotą elektros energiją, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tiekė elektros energiją keturiems atsakovui nuosavybės teise priklausantiems butams, tačiau už sunaudotą elektros energija ieškovui nebuvo visiškai sumokėta. Sunaudotos elektros energijos kiekiai buvo apskaičiuojami pagal bendrabučio tipo gyvenamojo namo bendrą apskaitą. Skolos susidarymo laikotarpiu jokia buto nuomos arba kitokia teisių perleidimo sutartis nebuvo registruota, todėl už susidariusį įsiskolinimą atsakingas atsakovas. Atsakovas nuosavybės teise valdydamas ir (arba) nuomodamas socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis, galimai sudaręs nuomos sutartis, jas registravo įstatymų nustatyta tvarka viešajame registre. Ieškovas įsipareigojimą tiekti elektros energiją vykdė tinkamai, o atsakovas už jo nuosavybės teise valdomiems butams patiektą elektros energiją neatsikaitė. Ieškovas neturi galimybės nustatyti butų naudotojus, kadangi jie nuolat keičiasi.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas N. G.. Nuomos sutartimi nuomininkė įsipareigojo mokėti nuomos ir kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Nuomininkui kyla pareiga mokėti užmokestį už suteiktas paslaugas. 2011-06-15 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu nuomos sutartis tarp ieškovo ir N. G. buvo nutraukta. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė A. B. išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), minėtame bute pasiliko gyventi jos dukra N. Č., kuri privalėjo sumokėti 320,07 Lt skolą už tiektą elektros energiją nuo 2003-06-01 iki 2004-05-01. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), savavališkai buvo užėmusi R. M. su savo sūnumi. Nors R. M. nebuvo buto nuomininkė, tačiau tai neatleidžia jos nuo pareigos mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, kadangi ji faktiškai šiomis paslaugomis naudojosi. Bute adresu (duomenys neskelbtini), gyveno nuomininkas V. O., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Už mirusiojo skolas atsako jo teisių perėmėjai. Atsakovui nėra žinoma, kas po V. O. mirties kreipėsi dėl palikimo priėmimo ir ar yra užvesta paveldėjimo byla. Nesant teisių perėmėjams, ieškovas gali nurašyti skolą arba pripažinti ją beviltiška teisė aktų nustatyta tvarka. Teisės norma dėl sutarties registracijos yra bendro pobūdžio įstatyminė norma. Ieškovo veiklą ir santykius su vartotojais reglamentuojančios Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės patvirtintos Energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38, yra speciali norma. Minėtos Taisyklės nesieja nuomos sutarties registracijos fakto su patalpų savininko atsakomybe. Kasacinio teims praktika patvirtina, jog galutinis energijos vartotojas yra nuomininkas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad iki ieškinio padavimo dienos ieškovas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas atsakovui. Atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad už gyvenamųjų patalpų ir namo bendroms reikmėms vartojamą elektros energiją yra atsiskaitoma. Ieškovas pats sąlygojo nuostolių atsiradimą, kadangi nereiškė pretenzijų per protingą laiką, todėl skolininkas turi būti atleistas nuo atsakomybės arba priteistinos skolos dydis sumažintinas. Atsakovas administruoja virš 5000 butų, dirba 27 darbuotojai, todėl fiziškai neįmanoma visko suadministruoti, tačiau kiek įmanoma kontroliuojama.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nepateikė atsiliepimų į ieškinį, teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo ieškovui 1063,22 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-12-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 82,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse. Ši Taisyklių redakcija galiojo bylai aktualiu laikotarpiu, per kurį susidarė skola už suvartotą elektros energiją, todėl taikytinos būtent jos normos, o ne šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės.
Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 29 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Pagal Taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Todėl savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančių butų nuomininkai N. G., N. Č., V. O. bei savavališkai užėmusi atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą R. M., nebuvo sudarę sutarties su ieškovu. Ši aplinkybė pagal Taisyklių 83 punktą yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas, kad aiškinant Taisyklių 83 punktą kartu su 29 punktu, darytina išvada, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Tai nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau nagrinėjamoje byloje analizuojami ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei vartotojo, santykiai. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-163/2013).
Teismas padarė išvadą, kad atsakovui priklausančių butų nuomininkams, nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovui) skolą už suvartotą elektros energiją tenka butų savininkui – Vilniaus miesto savivaldybei (atsakovui), todėl ieškinys tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą ir ieškinį atmesti.
1) CK 6.384 straipsnio 1 dalis reglamentuoja sutarties sudarymą konkliudentiniais veiksmais, kai vartotojas yra fizinis asmuo – buitinis vartotojas. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis tiksliai nustato, kad buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 6 punktą buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Nurodytose normose nėra numatyta, kad sutartį sudaryti konkliudentiniais veiksmai galėtų juridinis asmuo. Atsakovas ir jo atstovas neatitinka įstatymų buitiniam vartotojui keliamų kriterijų, todėl ir teismo išvados dėl buitiniams vartotojams taikomų Taisyklių privalomumo atsakovui yra nepagrįstos.
2) Ieškovui ir teismui buvo žinoma, kas buvo tiesioginiai ieškovo teikiamų paslaugų vartotojai. Teismas vadovavosi Taisyklių 83 punktu, tačiau sprendimo priėmimo metu paslaugų vartotojai buvo žinomi. Tretieji asmenys byloje yra buitiniai vartotojai pagal Elektros energetikos įstatymą ir Taisykles. Teismas nepagrįstai atsakovo atsakomybę susiejo su nuomos sutarties neįregistravimu pagal CK 6.579 straipsnio bendrąsias nuostatas, taikydamas specialiąsias normas – Taisykles, kurias atsakomybės nesieja su nuomos sutarties registracija viešajame registre.
3) Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti CK 6.259 straipsnio 3 dalį ir mažinti atsakovo atsakomybę arba atleisti nuo jos, nes kreditorius pats tyčia arba dėl neatsargumo prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. Ieškovui, kaip pelno siekiančiam juridiniam asmeniui, įstatymai kelia didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad iki ieškinio padavimo dienos būtų reiškęs pretenzijas atsakovui ar gyvenamųjų patalpų gyventojams. Pagal CK 6.583-6.584 straipsnius ieškovas tokias pretenzijas turėjo reikšti kiekvieną mėnesį. Atsakovas pagrįstai tikėjo, kad už elektros tiekimą yra atsiskaitoma. Ieškovas nežinodamas, kas yra tikrasis vartotojas, bet vis tiek tiekdamas elektros energiją, negali būti laikomas rūpestingu ir atidžiu šeimininku, nes skatino savo veiksmais nuostolių didėjimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas kaip patalpų savininkas turi atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. Priešingai nei nurodo atsakovas, teismų praktikoje pažymima, kad savininkas yra atsakingas už tai, kad būtų tinkamai atsiskaitoma už elektros energiją, sunaudotą jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrą taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui atveju elektros-energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už elektros energiją prievolė. Atsakovas neįrodė, kad rūpinosi savo turtu, tikrino, ar nuomininkai naudoja turtą pagal paskirtį, ar tinkamai atsiskaito su trečiaisiais asmenimis. Ieškovas reiškė pretenzijas, tačiau atsakovas kategoriškai atsisakė mokėti skolą už faktiškai sunaudotą elektros energiją. Be to, argumentas dėl pretenzijos pareiškimo, neturi jokios teisinės reikšmės skolos priteisimo klausimui. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų teisės aktams taip pat teisingumo, protingumo kriterijams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės kaip gyvenamosios patalpos savininkės pareigos mokėti ieškovui už gyvenamajai patalpai tiektą elektros energiją.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas nuo 2007-07-01 iki 2009-08-01 tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Už sunaudotą elektros energiją nesumokėta 71,42 Lt (t. I, b.l. 9). Nuo 2003-06-01 iki 2004-05-01 ieškovas tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Už sunaudotą elektros energiją nesumokėta 356,43 Lt (t. I, b.l. 11). Nuo 2003-08-01 iki 2004-03-01 ieškovas tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Už sunaudotą elektros energiją nesumokėta 315,30 Lt (t. I, b.l. 13). Nuo 2003-06-01 iki 2007-04-01 ieškovas tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), už sunaudotą elektros energiją nesumokėta 320,07 Lt (t. I, b.l. 15). Minėti butai nuosavybės teise priklauso atsakovui (t. I, b.l. 8; 10; 12; 14).
Lietuvos Respublikos CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų į įrenginių tvarkingumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo teiginiu, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalis reglamentuoja energijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ypatumus tarp energijos tiekėjo ir vartotojo – fizinio asmens. Tačiau Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės reglamentuoja visų elektros energijos vartotojų (tarp jų ir laisvųjų vartotojų) santykius su visuomeniniais tiekėjais, skirstomųjų tinklų operatoriais ir perdavimo sistemos operatoriumi. Šios taisyklės yra skirtos visiems vartotojams – tiek juridiniams asmenims, tiek fiziniams asmenims, tiek versle, gamyboje ir pelno siekimui naudojantiems elektros energiją, tiek savo asmeniniams buitiniams poreikiams patenkinti. Todėl šių Taisyklių 6 punkte yra išskiriamos dvi vartotojų sąvokos: vartotojas (abonentas) – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams, ir buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (individualiam gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, daugiabučio gyvenamojo namo arba bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo butui, vasarnamiui, sodo sklypui, garažui ar pan.). Taigi Taisyklių nuostatos yra taikytinos ir atsakovui. Taisyklių 83 punktas skolos už suvartotą elektros energiją susidarymo metu numatė, kad tuo atveju, jei su tiekėju ar operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ar elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Šiame punkte nėra minimas buitinis vartotojas, Taisyklių X dalis reglamentuoja visų rūšių vartotojų atsikaitymą už elektros energiją, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendime vadovavosi Taisyklių 83 punktu.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors CK 6.383-6.391 straipsniai, reglamentuojantys energijos pirkimo-pardavimo sutartis, neapibrėžia atsiskaitymo už faktiškai suvartotą elektros energiją, kai vartotojas – juridinis asmuo – nėra sudaręs rašytinės sutarties su tiekėju, situacijos, tačiau pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Taigi, atsakovas, būdamas buto, kuriam tiekiama elektros energija, savininkas, privalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas, turėdamas Nekilnojamame registre nurodytus duomenis, jog butai nuosavybės teise elektros naudojimo laikotarpiu priklausė atsakovui, teisėtai pateikė ieškinį būtent atsakovui, kaip butų savininkui.
Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovas būtų sudaręs elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su kitais, atsakovui priklausančiuose butuose galimai gyvenusiais asmenimis. Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad skolos už suvartotą elektros energiją susidarymo metu atsakovui priklausančiuose butuose galimai pagal nuomos sutartis ar savavališkai gyveno N. G., N. Č., R. M. ir V. O. (t. I, b.l. 110-114; 118-120; 144-146; 176; t. II, b.l. 8-15; 19-22; 43). Tačiau butų nuomos sutartys, nuomos juridinis faktas nebuvo registruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nepateikė jokių dokumentų, galinčių patvirtinti, kad iki ieškinio padavimo ieškovas butų informuotas apie faktinius elektros energijos naudotojus. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad elektros energijos vartotojai ieškovui buvo žinomi, yra nepagrįstas. CK 6.579 straipsnio 4 dalis, nustatanti nuomos sutarties šalių pareigą įregistruoti nuomos sutartį viešajame registre, nėra bendroji teisės norma. Ji apibrėžia nuomos sutarties šalių santykius su trečiaisiais asmenimis, tarp kurių nagrinėjamos bylos atveju yra ir elektros energijos tiekėjas, tai yra ieškovas. Aukščiau minėtas Taisyklių 83 punktas, nebūtų taikomas, jeigu atsakovas pagal CK 6.579 straipsnio 4 dalies nuostatas būtų įregistravęs VĮ „Registrų centras“ nuomos sutartis su faktiniais jam priklausančių butų gyventojais. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovui už susidariusią dėl elektros energijos suvartojimo skolą turi atsakyti atsakovas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose jau ne kartą yra nagrinėti analogiški ginčai tarp ieškovo ir atsakovo. Nagrinėdamas vieną iš tapačių ginčų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas, kad aiškinant Taisyklių 83 punktą kartu su 29 punktu, darytina išvada, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Tai nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau nagrinėjamoje byloje analizuojami ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei vartotojo, santykiai. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-163/2013).
Pagal CK 6.259 straipsnio nuostatas skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės ar kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo arba padarytų nuostolių padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas konkrečiai nevertino galimybės atsakovo atleisti nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti pagal minėtą straipsnį. Tačiau skundžiamame sprendime buvo pažymėta, kad elektros energijos tiekimo vartotojams sutartis yra viešoji sutartis, todėl elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, tai yra asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina atsakovui, kad pagal nurodytą reglamentavimą ieškovas privalėjo tiekti elektros energiją patalpoms, kurios VĮ „Registrų centras“ yra įregistruotos kaip gyvenamosios paskirties butai, nes tai leidžia preziumuoti, kad jais faktiškai naudojasi vartotojai – fiziniai asmenys. Todėl ieškovas savo prievolę vykdė tinkamai. Ieškovas elektros energiją tiekė atskiriems butams vienerius-dvejus metus, tik butui, esančiam (duomenys neskelbtini), – apie ketverius metus, tai yra palyginti trumpą laikotarpį. Atskiros skolų sumos yra taip pat nedidelės – nuo 71,42 Lt iki 356,43 Lt. Todėl negalima pripažinti, kad ieškovas būtų prisidėjęs prie prievolės neįvykdymo arba nuostolių padidėjimo.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.