Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 187 str. 3 d. ir nubaustas trisdešimties parų arešto bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nubaustas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. ir nubaustas trisdešimties parų arešto bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nubaustas keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nubaustas dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir nubaustas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. (dėl veikos (duomenys neskelbtini)) ir nubaustas penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. (dėl veikos policijos komisariato patalpose) ir nubaustas keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu A. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (2013 m. rugsėjo 23 d., 00.00 val., epizodas), jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendžiu iš A. R. J. V. priteista 300,00 Lt (trys šimtai litų) turtinės žalos atlyginimo.

K. K. civilinis ieškinys dėl 2000,00 Lt (dviejų tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. P. bei A. B., tačiau jų apeliaciniai skundai negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 00.00 val., kieme, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, metė į automobilį „Mazda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį S. Č., stiklinį alaus butelį, taip sugadindamas automobilį ir padarydamas 200,00 Lt turtinę žalą.

Taip pat, kad grasino nužudyti žmogų, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 00.32 val. ir 00.38 val., iš savo mobiliojo ryšio telefono, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino S. Š. į šio mobiliojo ryšio telefoną, abonentą Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagrasino susidorojimu L. L., M. D. ir S. Š., sakydamas, kad juos užmuš (papjaus), tokiais veiksmais sudarydamas L. L., M. D. ir S. Š. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Taip pat, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 23 d., laikotarpiu nuo 00.30 val. iki 07.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pradūrė keturias S. Š. priklausančio automobilio „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) padangas, taip jas sugadindamas ir padarydamas 300,00 Lt turtinę žalą.

Taip pat, kad sukėlė žmogui fizinį skausmą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 24 d., apie 17.40 val., kieme, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vieną kartą kumščiu ir vieną kartą delnu trenkė S. Č. į veido sritį, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą.

Taip pat, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 25 d., apie 19.00 val., prie parduotuvės „M.“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be jokios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų vieną kartą spyrė D. M. į dešinės kojos apatinę dalį, nuo ko D. M. nukrito, o pastarajam nukritus ant grindinio, vieną kartą spyrė jam į kairės pusės veido žandikaulį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio lūžiu kairėje pusėje, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam D. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Taip pat, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. jis 2013 m. lapkričio 6 d., apie 04.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1.52 % promilių), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste ir – VPK) Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau tekste ir – PK) pareigūnams V. B., J. V. ir K. K. prisistačius policijos pareigūnais, bandė pasišalinti bėgdamas, pareigūnams J. V. ir K. K. jį prisivijus ir bandant sulaikyti, nepaisant pareigūnų reikalavimų nutraukti savo neteisėtus veiksmus, bandė rankomis ir kojomis suduoti smūgius J. V. ir K. K., ranka tyčia pastūmė J. V., dėl ko pastaroji nugriuvo ant žemės ir susitrenkė dešinę ranką ir kojų kelius, taip patirdama fizinį skausmą, bei suplėšė savo striukę, o pareigūnams panaudojus ašarines dujas ir uždėjus antrankius, vedamas J. V. ir V. B. tarnybinio automobilio „WV Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) link, ir toliau priešinosi muistydamasis, specialiai griuvinėdamas. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. lapkričio 6 d., apie 04.20 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas sulaikytas ir sėdėdamas tarnybiniame automobilyje „WV Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keikdamas necenzūriniais žodžiais, spjaudydamasis bei grasindamas susidoroti (suspardyti) su automobilyje sėdėjusiais Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK pareigūnais V. B., J. V. ir K. K., bandė kojomis įspirti J. V. ir V. B., galva trenkti į J. V. galvą, vieną kartą dešine koja įspyrė vairuotojo sėdynėje sėdėjusiam V. B. į dešinį petį, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, taip panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams.

Taip pat, kad įžeidė valstybės tarnautoją, t. y. jis 2013 m. lapkričio 6 d., apie 04.20 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas sulaikytas ir sėdėdamas tarnybiniame automobilyje „WV Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1.52 % promilių), išvadino Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK pareigūnus V. B., J. V. ir K. K. įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, juos apspjaudė. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2013 m. lapkričio 6 d., apie 04.30 val., Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, spjovė V. B. į veidą ir išvadino jį necenzūriniais žodžiais, ir tuo įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.

Taip pat, kad įžeidė valstybės tarnautoją, t. y. jis 2013 m. lapkričio 6 d., laikotarpiu nuo 04.30 val. iki 06.30 val., būdamas sulaikytas, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1.52 % promilių), išvadino Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK pareigūną M. D. įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais ir tuo įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją.

A. R. byloje buvo kaltinamas ir tuo, kad grasino nužudyti žmogų, t. y. kad jis, 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 00.00 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdamas kartu su D. P., vartodamas necenzūrinius žodžius, grasino nužudyti L. L. ir M. D., sakydamas, kad jie negyvens, pastariesiems su draugais S. Š., S. Č. ir M. L. įsėdus į S. Č. priklausantį automobilį Mazda, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir jiems nuvažiuojant, metė į automobilį stiklinį alaus butelį, tokiais veiksmais sudarydamas L. L. ir M. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijamas šiais aspektais: 1) nesutinkama, kad Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą veiką apeliantas padarė iš chuliganiškų paskatų, dėl to jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.; 2) apeliantas nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.; 3) jis nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. (automobilio padangų supjaustymas); 4) nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.; 5) nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.; 6) nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str.; 7) nesutinkama su priteistu civilinio ieškinio dydžiu dalyje dėl pareigūnės striukės sugadinimo; 8) keliamas nuteistajam paskirtos bausmės dydžio klausimas.

Vertinant apeliacinį skundą pirmuoju aspektu pažymėtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytas kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – reiškia, kad veiką kaltininkas padarė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. vasario 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2014). Nuteistasis, neginčydamas D. M. sumušimo fakto, teigia jį sumušęs ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl kilusio žodinio konflikto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. 2013 m. rugsėjo 25 d., apie 19.00 val., prie parduotuvės „M.“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be jokios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų vieną kartą spyrė D. M. į dešinės kojos apatinę dalį, nuo ko D. M. nukrito, o pastarajam nukritus ant grindinio, vieną kartą spyrė jam į kairės pusės veido žandikaulį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio lūžiu kairėje pusėje. Kolegijos vertinimu, teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad A. R. fizinį smurtą prieš D. M. panaudojo ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl chuliganiškų paskatų. Jokio konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nebuvo, nukentėjusysis nuteistojo neprovokavo. Akcentuotina, jog versiją apie neva buvusį žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju, kurio metu D. M. neva netgi dūrė nuteistajam peiliu, tačiau pastarasis spėjo pasitraukti, nuteistasis iškėlė tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę dėl padarytos veikos iš viso neigė. Tiek nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, tiek asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (t. 1, b. l. 11-12), tiek specialisto išvada (t. 1, b. l. 18) visiškai paneigia minėtą nuteistojo gynybinę versiją ir leidžia pagrįstai spręsti, kad nuteistasis D. M. be jokios dingsties užpuolė viešoje vietoje, spyrė koja, šiam parkritus ant žemės, jam jau gulinčiam spyrė į veido sritį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog A. R. nesunkiai sutrikdė D. M. sveikatą be jokios priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir tokie jo elgesio motyvai atitinka chuliganiškų paskatų turinį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. R. veikai baudžiamasis įstatymas – Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – taikytas tinkamai, nustačius visus būtinus šio nusikaltimo sudėties požymius, veikos perkvalifikavimui į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo bei skundžiamo nuosprendžio turinio, A. R. prisipažįsta metęs butelį į S. Č. automobilį, tačiau neigia grasinęs nukentėjusiesiems M. D., L. L. ir S. Š.. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje esančius rašytinius įrodymus bei nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas A. R. parodymus dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., pagrįstai vertino kaip jo gynybos versiją ir ją atmetė, nes ją paneigia bylos medžiagoje surinktų duomenų visuma. Nukentėjusysis M. D. teisme parodė, kad A. R., išvažiuojant iš aikštelės, metė ir pataikė į mašiną alaus butelį, vėliau namuose kalbant su A. R. mobiliuoju telefonu, šis grasino ateiti, juos nužudyti, papjauti, susidoroti. Nukentėjusioji L. L., duodama parodymus teisme, taip pat tvirtino, kad D. ir A. grasino susidoroti, nužudyti. Liudytoja D. L., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio vakarą A. skambino S. ir sakė, kad geruoju nesibaigs, grasino pripjauti. Liudytojas M. L. teisme parodė, kad vakare po krepšinio išvažiuojant iš aikštelės, į mašiną buvo mestas butelis, aikštelėje rėkavo ateiti, išsiaiškinti. Vėliau skambinta telefonu, iš kalbos jis suprato, kad skambina A., kuris M. grasino. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai apie išsakytus grasinimus buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, netikėti jais nėra jokio pagrindo, be to, juos patvirtina rašytinė bylos medžiaga, t. y. asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukų protokolai (t. 1, b. l. 67-68, 69-70, 71-72, 73-74), daiktų apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 82-86, 89-92,96-99), 2014 m. sausio 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, jog 2013 m. rugsėjo 23 d., 00:32:39 (pokalbio trukmė 76 s) ir 00:32:39 (pokalbio trukmė 388 s ) iš A. R. telefono numerio buvo skambinta į S. Š. telefono numerį (t. 1, b. l. 109).

Šiuo atveju, vertinant aplinkybes, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai nukentėjusiesiems L. L., M. D. ir S. Š., darytina išvada, kad jie nuteistojo žodžius suprato kaip realų grasinimą, nes žinojo apie jo praeitį (keletą kartų teistas, linkęs elgtis agresyviai) ir jo būdą, anksčiau jo draugų D. P. ir A. B. naudotą prieš M. D. ir L. L. tėvą fizinį smurtą, jų pačių atžvilgiu šių asmenų naudotą psichologinį smurtą, taip pat, kad nuteistasis žino, kur jie gyvena. Be to, grasinimai buvo išsakyti nakties metu, iš karto po to, kai apgadintas S. Č. automobilis, kuriame važiavo ir M. D.. Kad grasinimus nužudyti nukentėjusieji suvokė kaip realius, rodo ir jų elgesys, t. y. nukentėjusieji užsidarė namuose, buvo iškviesta policija, nukentėjusysis S. Š. liko nakvoti pas nukentėjusiuosius M. D. ir L. L.. Akivaizdu, jog A. R. 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 00.32 val. ir 00.38 val., iš savo mobiliojo ryšio telefono, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), paskambindamas S. Š. į šio mobiliojo ryšio telefoną, abonentą Nr. (duomenys neskelbtini), ir grasindamas susidorojimu L. L., M. D. ir S. Š. sakydamas, kad juos užmuš (papjaus), siekė, kad jie jaustų baimę, ir suprato, kad nukentėjusieji turėjo pagrindą galvoti, jog minėti grasinimai bus įvykdyti. Motyvų, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiesiems, gali būti įvairių (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Taigi, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. – A. R. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tinkamai aprašytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išdėstyti jas pagrindžiantys įrodymai ir įrodymų vertinimo motyvai, t. y. argumentai, dėl kurių teismas pripažįsta patikimais bei remiasi tam tikrais duomenimis, o kitus atmeta (Lietuvos Respublikos BPK 305 str.1 d. 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje apkaltinamasis nuosprendis dėl A. R. padarytų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. (automobilio padangų sugadinimas) numatytų veikų grįstas ne prielaidomis, o tarpusavyje susijusių netiesioginių įrodymų visuma, teismo išvados pagrįstos byloje esančių duomenų analize, logiškais ir pakankamai įtikinamais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad konfrontacija tarp A. R., D. P. ir L. L., M. D., S. Š., S. Č. prasidėjo 2013 m. rugsėjo 23 d. naktį, kai nuteistasis metė butelį į S. Č. priklausantį automobilį ir jį apgadino. Toliau sekė kiti nusikalstami A. R. veiksmai, t. y. tą pačią naktį skambinta S. Š. į jo mobiliojo ryšio telefoną, grasinta susidorojimu, tame tarpe, ir minėtam nukentėjusiajam priklausančio turto, t. y. automobilio, sugadinimu. Akcentuotina, jog S. Š. automobilio padangų sugadinimas pastebėtas 2013 m. rugsėjo 24 d. ryte, t. y. netrukus po išsakytų grasinimų, taigi konstatuotina, jog vienintelis asmuo, turėjęs motyvą sugadinti nukentėjusiajam priklausantį turtą, buvo būtent nuteistasis. Be to, nukentėjusysis parodė, jog automobilį paliko stovėti prie savo buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iš jau minėto 2014 m. sausio 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į bokšto Nr. (duomenys neskelbtini) veikimo teritoriją, prie kurio jungėsi nuteistojo telefonas, kai buvo skambinta į S. Š. telefoną, o tai leidžia daryti išvadą, kad A. R. buvo nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiajam S. Š. priklausančio automobilio padangų sugadinimo faktą patvirtina tiek paties nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis nurodė ir tai, kad po kelių dienų dar kartą paskambinęs A. R. siūlė dėl sužaloto automobilio nesikreipti į policiją ir nedaryti nesąmonių, tiek 2013 m. lapkričio 14 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog buvo apžiūrėtas USB diskas, jame įrašytos keturios nuotraukos. Nuotraukose užfiksuotas juodos spalvos automobilis „Renault“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Iš nuotraukų matyti, kad automobilio padangos yra nuleistos (t. 1, 82-86)Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų M. D., L. L., S. Č., L. L. parodymai. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl nuteistojo A. R. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą, pagrįstos byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma. Nors tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų nėra, tačiau, nepaisant to, jo kaltė įrodyta netiesioginiais įrodymais. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais, o jų nesant, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Apeliantas nepateikė argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo nuosprendį, prieštarauja šioms Lietuvos Respublikos BPK nuostatoms.

Akcentuotina, jog nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už fizinio skausmo sukėlimą S. Č.. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog S. Č. buvo fiziškai sužalotas, tačiau kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už fizinio skausmo kitam asmeniui sukėlimą. Kolegijos vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis S. Č. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad su nuteistuoju jam teko po paros (po 2013 m. rugsėjo 23 d.) bendrauti. Šis klausė, kodėl jis nesustojo iš karto. Jam buvo suduota, nestipriai delnu trenkta į žandą. Fizinį skausmą pajuto, kai jam buvo suduota. S. Č. tyrimo metu parodė, kad atidarius automobilio langą, A. jam trenkė vieną kartą kumščiu, antrą kartą delnu į veido sritį (t. 1, b. l. 49-51). Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina netiesioginiai įrodymai, t. y. liudytojų D. L., M. L. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis jiems pasakojo apie jo atžvilgiu A. R. panaudotą smurtą. S. Č. protokole-pareiškime policijos įstaigai nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d., apie 17.40 val., A., pravarde „d.“, sudavė jam du smūgius į galvos sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą (t. 1, b. l. 33). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tyrimo metu ir teisme gautus duomenis, jų visumą, pripažino, kad S. Č. buvo suduoti du smūgiai, o ne vienas, ką praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, nukentėjusysis galėjo netiksliai nurodyti teisme. Kolegijos vertinimu, surinktų įrodymų visuma, o taip pat aplinkybė, jog nuteistasis turėjo motyvą nukentėjusiojo atžvilgiu naudoti smurtą, smurtauta sekančią dieną po 2013 m. rugsėjo 23 d. įvykių, yra pakankama A. R. kaltei pagrįsti. Dėl to nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiųjų ar liudytojų, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d. numatytą išimtį, parodymais.

Apeliantas savo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 286 ir 290 str. numatytų veikų ginčija teigdamas, kad pareigūnai jį apkalba, nes siekia išvengti atsakomybės dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo. Kolegija nepritaria šiam apeliacinio skundo argumentui ir konstatuoja, jog nukentėjusiųjų J. V., A. N., K. K., V. B., E. S., M. D., liudytojų A. S., A. B., S. S. parodymai esminėmis aplinkybėmis atitinka tarpusavyje, todėl jais netikėti teismas neturi pagrindo. Be to, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga: tarnybinio automobilio apžiūros protokolas (t. 1, b. l 121-126), Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato laikino sulaikymo kameros apžiūros protokolas (t. 1, b. l 127-130), nukentėjusiosios J. V. pateiktos striukės ir USB laikmenos su striukės nuotraukomis apžiūros protokolas (t. 1, b. l 161-163), vaizdo įrašų apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuotas nuteistojo elgesys Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpose (t. 1, b. l. 165-166), Greitosios pagalbos stoties kvietimo kortelės kopija, kad 2013 m. lapkričio 6 d., 5.03 val., K. K. nustatytas galvos ir veido sumušimas (t. 1, b. l 169).

Apeliaciniame skunde ginčijamas ir civilinio ieškinio dėl suplėšytos pareigūnės striukės dydis. Lietuvos Respublikos BPK 109 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. J. V. pareiškė 300,00 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 137). Apklausiama pirmosios instancijos teisme, ieškovė nurodė, kad šią sumą sudaro striukės kaina, striukė buvo sugadinta įvykio metu, nukentėjusiajai nukritus ant žemės dėl A. R. tyčinių veiksmų. Ieškovės nurodytas aplinkybes ir žalą dėl sugadinto drabužio patvirtina daikto apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 161-163), K. K. parodymai. Surinktų įrodymų visuma yra pakankama išvadai, kad pareigūnės striukė buvo sugadinta, t. y. ji patyrė turtinę žalą, minėta žala atsirado dėl nuteistojo A. R. kaltų veiksmų, todėl žalos atlyginimas pagrįstai priteistas iš jo. Akcentuotina, jog nurodyta striukės vertė nelaikytina neprotinga ar akivaizdžiai per didele, todėl kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog J. V. pateikė nepagrįstą ieškinį ir jo netenkinti.

Nors pirmosios instancijos teismas už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė nuteistajam griežtesnę galutinę subendrintą bausmę nei prašė prokuroras, tačiau paskirta bausmė nelaikytina per griežta. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismai nėra saistomi kitų proceso dalyvių, tarp jų ir prokuroro, pozicijos dėl nusikalstamas veikas padariusiems asmenims skiriamų bausmių dydžio. Tai seka iš Lietuvos Respublikos BPK 6 str. įtvirtintos nuostatos, kad teisingumą vykdo tik teismas. Kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai taip pat nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina ir tai, kad bausmės švelninimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-189/2008, 2K-152/2009, 2K-105/2009 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, byloje nenustatyta, o nuteistojo asmenybė, parenkant jam skirtinos bausmės dydį, įvertinta tinkamai, bausmė paskirta atsižvelgiant ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.