Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00454-2010-2

2012 m. spalio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), pagal BK 220 str. 2 d., 222 str. 1 d. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal LR 2011 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – LR BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už įmonės finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas LR BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios numato, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios numato, kad „ Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2010-12-31 Klaipėdoje, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusios individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją A. M., nesuvokusį jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikdamas jam duomenų bei dokumentų apie faktiškai įvykusią ūkinę operaciją, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

2010-08-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje vienu atveju nepagrindė apskaitos dokumentu (kasos pajamų orderiu) iš A. N. gautų už parduotas durpes 70 Lt;

2010-08-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje vienu atveju apskaitos registruose neužregistravo už parduotas durpes gautų iš A. N. 70 Lt.

Dėl to laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2010-12-31 negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal LR BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už įmonės finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas LR 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – LR MAĮ) 40 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, kurios numato, kad mokesčių mokėtojas privalo „laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, pažeisdamas LR MAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, LR 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – LR PVMĮ) 14 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta „Šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą“, siekdamas išvengti 12 Lt pridėtinės vertės mokesčio, laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2010-12-31 Klaipėdoje, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusios individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją A. M., nesuvokusį jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jam duomenų bei dokumentų apie faktiškai įvykusią ūkinę operaciją, nuo buhalterinėje apskaitoje neužregistruotų 70 Lt (230-160) pardavimo įplaukų, nepriskaičiavo ir sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 12 Lt (70x21 proc.:121 proc.), t. y. į 2010 metų rugpjūčio mėnesio PVM deklaraciją įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie PVM apmokestinamąją vertę – 58 Lt (11 eilutė) (įrašyta 37916 Lt, turi būti 37974 Lt) ir pardavimo PVM (29 eilutė) – 12 Lt (įrašyta 7962 Lt, turi būti 7974 Lt), tokiu būdu į PVM deklaraciją, užpildytą ir pateiktą elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Iš bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos apskrities VMI, atlikusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą, nustatė, kad bendrovė buhalterinėje apskaitoje neapskaitė visų gautų pajamų, pinigų priėmimo kvituose nenurodydavo parduodamų prekių kiekių, matavimo vienetų, vieneto kainos, nurodydami tik gautą sumą, dokumentuose yra ne pirkėjų parašai. Taip pat šio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinklalapyje www.(duomenys neskelbtini).lt minimu telefonu nurodė, kad gabalinės durpės parduodamos ir pristatomos po 240 Lt už maišą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų priėmimo kvituose nurodoma, kad gyventojai liepos, rugpjūčio mėnesiais už gabalines durpes sumokėjo 145,20 Lt, 160 Lt už maišą. Įmonėms išrašomose PVM sąskaitose faktūrose gabalinių durpių kaina nurodyta 222 Lt už maišą. Nors šie bylos duomenys rodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo neįtraukta į apskaitą dalis pajamų, gautų už durpių pardavimą, tačiau teismas jų visiškai nevertino ir nesiejo jų su kitais bylos duomenimis.

Išteisintasis J. G. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo palikti nuosprendį galioti. Nurodo, kad teismas išanalizavo bylos aplinkybes, nors ir yra netikslumų. Be to, byla dėl 100 ar 12 Lt valstybei kainavo daug, pats prokuroras pakeitė kaltinimą. R. V. parodymai aiškūs, ko nepasakysi apie A. N. liudijimą, todėl sutinkama su teismo išvada, jog pastarosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu vertinami kritiškai. Neadekvatus apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nevertino ikiteisminio tyrimo duomenų, kadangi teismas vadovavosi tuo, kuo pats buvo įsitikinęs. R. V. apklausa tyrime verčia abejoti FNTT sąžiningumu, kadangi liudytojas buvo apklausiamas apie pirkimų detales, tačiau nerodomi pirkimo dokumentai, dėl to R. V. nesuvokė, apie kurį pirkimą prašoma informacijos. Tyrime ir teisme jis galėjo kalbėti apie skirtingos produkcijos kainas, todėl šio liudytojo pozicija logiška ir pagrįsta ir ja tikslinga remtis vertinant A. N. parodymus. A. N. pripažino savo parodymus, duotus FNTT, dėl prokuroro psichologinio spaudimo, o duodama parodymus FNTT buvo išsigandusi, todėl galėjo nesuprasti, apie ką kalba. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat klaidina teismą dėl A. N. parodymų apie durpių pirkimo laiką, Ž. S. parodymų apie neva tuščius kvitus.

Išteisintasis J. G. atsikirtime kritikuoja apeliacinio skundo argumentus apie VMI tyrimą, atkreipia dėmesį, kad VMI nuslėpė dalį dokumentų, tarp jų 2010-12-06 operatyvaus patikrinimo pažymą, todėl tokiu tyrimu, kaip ir atliktu FNTT, negalima visiškai pasitikėti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

J. G. buvo kaltinamas BK 222 str. 1 d. bei BK 220 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Pagal BK 222 str. 1 d. atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal BK 220 str. atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą aiškiai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Sisteminis, gramatinis, loginis BK 222 straipsnio nuostatų (nusikaltimo sudėties požymių) aiškinimas suponuoja išvadą, kad BK 222 straipsnyje numatyti nusikaltimai padaromi tik tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-305/2009). BK 222 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55; kasacinė nutartis 2K-16/2012).

Apylinkės teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad nenustatyta tyčios J. G. veiksmuose, t. y. neįrodyta, jog kaltinamasis sąmoningai neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą 70 Lt ir dėl to piktybiškai nepriskaičiavo nurodytos sumos ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 12 Lt PVM laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2010-12-31, taigi kaltinamojo J. G. veiksmuose nėra subjektyviojo nusikalstamų veikų požymio, todėl J. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo sudėtį.

Prokuroras apeliaciniame skunde kritikuoja liudytojų A. N., R. V., Ž. S. parodymų vertinimą, teigia, jog A. N. parodymai nesieti su kita bylos medžiaga, todėl teismas padarė išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nesutinka su prokuratūros argumentais dėl to, kad išteisindamas J. G. pagal BK 220 str. 2 d., 222 str. 1 d., apylinkės teismas padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuratūros apeliaciniame skunde didžiausias dėmesys skiriamas liudytojų ir faktiškai liudytojos A. N. parodymams bei jų vertinimui. Iš dalies galima sutikti su prokuratūros apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad nuosprendyje A. N. parodymai nepagrįstai pripažinti kaip prieštaringi, todėl jais remtis negalima. Nuosprendyje kaip liudytojos A. N. parodymų nenuoseklumas nurodoma, jog ji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad už durpes mokėjo 230 Lt, tačiau suma ant kvito nurodyta nebuvo, o teisme liudytoja jau teigė, jog už durpes mokėjo apie 160 Lt. Tačiau, kaip matyti iš 2012-05-25 nutarties, kuria iš dalies buvo patvirtintos prokuroro pastabos dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, buvo pripažinta, jog paskelbus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja A. N. vis dėlto juos patvirtino, tačiau kategoriška vis dėlto nebuvo, neprisiminė, kiek tiksliai už durpes mokėjo 2010 m. rugpjūtį, dar kartą jos paklausus apie durpių kainą, kalbėdama apie durpių pirkimą rudenį paminėjo 150 Lt sumą. Taigi šios liudytojos parodymai nėra tokie nuoseklūs, jog jais būtų galima besąlygiškai tikėti. Kita vertus, net ir tikint liudytojos A. N. parodymais apie už durpes mokėtą kainą ir neužpildytą kvitą, ant kurio ji pasirašė, negalima būtų pagrįstai spręsti, jog J. G. tikrai turėjo tyčią padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Durpių pardavimas A. N. kaip ūkinė operacija buhalteriniuose dokumentuose yra parodyta, surašytas pinigų priėmimo kvitas, serija KLF/D Nr. 672 (b. l. 143, t. 1) 160 Lt, yra surašytas ir kasos pajamų orderis, serija KL Nr. 134, kuriame užfiksuotas 320 Lt priėmimas iš vairuotojo Ž. S. už prekes pagal pinigų priėmimo kvitus 672-673 (b. l. 144, t. 1). Tiesa, ši ūkinė operacija nebuvo įtraukta į apskaitos registrą, kaip buvo nustatyta specialisto išvadoje, tačiau tiek specialisto išvada, tiek specialistės parodymai pirmosios instancijos teisme turi būti vertinami su kitais įrodymais. Šiuo atveju specialistė paminėjo objektyvius buhalterinės apskaitos trūkumus, tačiau vien to nepakanka, jog įmonės vadovą būtų galima besąlygiškai apkaltinti tyčinių nusikalstamų veikų padarymu, būtina įrodyti ir kitus inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymius.

Byloje nebuvo neabejotinai nustatyta, kad būtent J. G., o ne kitas asmuo išrašė apskaitos dokumentą (pinigų priėmimo kvitą), kuriame nurodyta 160 Lt suma. Liudytojas Ž. S. teisme konkrečių aplinkybių būtent apie byloje aktualų durpių pardavimą A. N. nenurodė, paaiškino, kad iš vakaro J. G. ar jo žmona paskambindavo ir pasakydavo, kiek maišų ir kur vežti, iš direktoriaus gaudavo užpildytus dokumentus, kur, be kitų duomenų, būdavo nurodyta ir kaina, žmonės mokėdavo tiek, kiek nurodyta popieriuje, pinigus parvežęs atiduodavo viršininkui, bet yra buvę, jog atiduodavo ir M. G., vadybininkui M. Tačiau žiūrint į pinigų priėmimo kvitų kopijas (pvz. b. l. 16, 17, t.1), esančias byloje, akivaizdžiai matyti, kad ne visi jie yra užpildyti vienoda rašysena, tai leidžia spręsti, jog dokumentus pildydavo ne vienas ir tas pats asmuo, taigi neatmestina, jog pinigų priėmimo kvitas dėl A. N. buvo užpildytas ne paties J. G.. Be kita ko, pirmosios instancijos teisme J. G. kėlė versiją, jog ir patys vairuotojai galėjo sukčiauti, įmonėje dirbdavo jų vežėjai, bet buvo samdomi ir svetimi vairuotojai (b. l. 44, t. 4). Tokia J. G. versija nėra visiškai neįtikėtina, kadangi vis dėlto ne jis pats tiesiogiai paimdavo pinigus iš pirkėjų, pastarieji bendraudavo su durpes atvežusiais vairuotojais, kurie galėjo nurodyti ir didesnę prekės kainą, o tokiu atveju galėjo būti ir taip, jog A. N. mokėjo daugiau nei nurodyta pinigų priėmimo kvite, tačiau tada pinigai kasos pajamų orderiu nebepagrindžiami be vadovo J. G. žinios, todėl negalima kalbėti apie J. G. tyčia apgaulingai tvarkomą buhalterinę apskaitą.

Po UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos patikrinimo, nagrinėjant bylą teisme, galiausiai liko tik vienas, su A. N. susijęs atvejis, sukėlęs įtarimų, kad buhalterinė apskaita galėjo būti tvarkoma apgaulingai, o tai leidžia šį atvejį vertinti kaip atsitiktinį, juolab, jog ir apskaitos dokumentais nepagrįsta 70 Lt suma yra nežymi. Matyti, jog iš pradžių buvo nustatyti 3 atvejai, kai kasos pajamų orderiais nebuvo pagrįsti pinigų gavimai iš klientų bei šios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitos registrą. Keletas buhalterinės apskaitos taisyklių nesilaikymo atvejų, kai neįtraukiamos į apskaitą kad ir nedidelės sumos, tačiau tai būtų daroma nuolat, dar galbūt leistų vertinti atsakingo asmens veiksmus kaip tyčinį apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be kita ko, nors apeliaciniame skunde minimi Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimai, kurių metu buvo nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neįtraukė dalies pajamų, tačiau teisminio nagrinėjimo metu du inkriminuoti tokie atvejai nepasitvirtino ir prokuratūra netgi keitė kaltinimą, sumažindama jo apimtį.

Aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas vis dėlto pagrįstai konstatavo, jog neįrodyta J. G. tyčia sąmoningai neįtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą 70 Lt, gautų iš A. N..

Nenustačius J. G. tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, nėra pagrindo pripažinti, jog jis tyčia įrašė ir tikrovės neatitinkančius duomenis į PVM deklaraciją, siekdamas išvengti 12 Lt PVM mokesčio. Jau pats inkriminuotas siekto išvengti PVM mokesčio dydis verčia abejoti apkaltinto asmens tikslu vengti mokesčio, o nesant asmens veikoje tokio tikslo, galima būtų kalbėti tik apie administracinę atsakomybę (ATPK 172¹ str.), tačiau ne apie baudžiamąją.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.