Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas M. Misiūnas Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00180-2006-0

2011 m. gegužės 4d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., V. V. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. V. priteista 3416,00 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad jis, 2006 m. birželio 22 d., apie 16 val. iš miško sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) Molėtų rajone, pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausančius 23.2m³ juodalksnio rąstų, 3016 litų vertės, ir 5m³ lapuočių tarinės medienos, 400 litų vertės, tuo UAB „(duomenys neskelbtini)" padarė 3416 litų turtinę žalą, šiais veiksmais V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo V. V. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kolegijos manymu, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, teismo sprendime nurodyti, o bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nors V. V. tvirtina, jog neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d., tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetui.

Visų pirma, liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, nuosekliai tvirtino, jog jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, įmonė verčiasi medienos pardavimu. 2006 m. (duomenys neskelbtini)buvo paruošta mediena pardavimui, tačiau dalis šios medienos buvo pavogta. Sužinojęs, kad medieną pavogė V. V., su juo telefonu tarėsi, kad jei už medieną atsiskaitys, į teisėsaugos institucijas dėl vagystės nesikreips, tačiau nuteistasis už medieną neatsiskaitė. Liudytojas Z. U. parodė, kad taip pat dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2006 m. įmonė turėjo medienos (duomenys neskelbtini) bei buvo paskelbusi laikraščio reklamoje, kad parduoda įvairią medieną rąstais. 2006-06-15 į jo mobilųjį telefoną paskambino vyriškis, tai buvo V. V.. Jis domėjosi parduodama mediena, prieš porą metų buvo iš įmonės jau pirkęs medienos. Nors V. V. domėjo medienos pirkimu į skolą, jam buvo atsakyta neigiamai. Kitą dieną V. V. paskambino ir nurodė, kad surado pirkėją, kuris norėtų apžiūrėti parduodamą medieną, todėl jis papasakojo, kaip surasti parduodamą medieną, taip pat davė įmonės direktoriaus A. G. telefono numerį. Tačiau daugiau nuteistasis jam neskambino, o 2006-06-28 nuvykęs apžiūrėti aukščiau minėtos medienos, pastebėjo, kad dalis medienos pavogta. Jokios skolos nuteistajam jis neturėjo ir neturi.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie tvirtintų, jog Z. U. ar A. G. būtų turėję kokią nors priežastį nepagrįstai apkaltinti V. V. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Taigi apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo jo parodymais, kuriuos patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys, netikėti, pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines įvykio aplinkybes ir grįsdamas A. S. kaltę.

Nors apeliantas teigia, kad Z. U. jam buvo skolingas ir jis už skolą pasiėmę medieną, tai paneigtina ir kitais byloje surinktais įrodymais. 2006-08-22 nuoširdžiu prisipažinimu V. V. nurodė, kad savo miškovežiu nuvyko į (duomenys neskelbtini)kur buvo sandėliuojama paruošta ir rąstai supjauta mediena. Prikrovęs pilną miškovežį išsivežė ją į Panevėžio miestą. Taip pat pažymėjo, kad už minėtą medieną ruošėsi sumokėti, tačiau įmonės įgaliotas asmuo Z. U. neišrašė jam sąskaitos. Gailisi dėl padarytos žalos ir įvykusio nesusipratimo. Vėliau nuteistasis pakeitė savo poziciją dėl pavogtos medienos ir nurodė, kad tai, jog Z. U. jam buvo skolingas, matyti iš A. G. parodymų.

Kolegija pažymi, kad A. G. parodė, jog V. V. kartais paprašydavo jo padirbėti miške, tai iškirsti medžius, tai šiaip ką patvarkyti. Taip pat parodė, kad V. V. kažkokia firma yra skolinga, tačiau kuri pasakyti negalintis.

Akivaizdu, kad apelianto parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, vertinti kritiškai, kaip siekis išvengti ar sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Nors apeliantas nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio negali priimti remiantis tik vieno liudytojo, šiuo atveju Z. U. parodymais, kolegija pažymi, kad minėto liudytojo parodymus patvirtina ir papildo aukščiau paminėti įrodymai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o ne vien minėto liudytojo parodymais.

Taigi, tiek teismo nuosprendyje, tiek kolegijos nutartyje aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog V. V., 2006 m. birželio 22 d., apie 16 val. iš miško sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) Molėtų rajone, pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 23.2m³ juodalksnio rąstų, 3016 litų vertės, ir 5m³ lapuočių tarinės medienos, 400 litų vertės, tuo UAB „(duomenys neskelbtini)" padarė 3416 litų turtinę žalą, šiais veiksmais V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl V. V. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.