Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovėms Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kalėjimų tarnyba informuoja, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 6 būrio nuteistiesiems pasivaikščioti įrengta 10 kiemelių, kurių plotai po 16 m² ir vienas kiemelis, kurio plotas - 12 m². Atkreipiamas dėmesys, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas teisės aktais nereglamentuojamas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Pravieniškių 1-ąjame kalėjime pareiškėjui yra sudaromos sąlygos sportuoti ir vaikščioti gryname ore, bei fizinius pratimus gali atlikti ir gyvenamojoje patalpoje, todėl Kalėjimų tarnyba vertina, kad pareiškėjui suteikiamos visos galimybės, kiek jam leidžia bausmės atlikimo sąlygos, įvykdyti nurodytas LSMUL gydytojo psichiatro rekomendacijas dėl fizinio aktyvumo palaikymo. O pareiškėjo vertinimas, kad pakankamą fizinį aktyvumą gali pasiekti tik besinaudojant aikštynais yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, siekiant išsireikalaut sau išskirtines kalinimo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2024-08-12 sprendimo Nr. SN-22-2082 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024-09-13 sprendimo Nr. 2S-5026, kuriais netenkinti pareiškėjo prašymai leisti kasdien naudotis sporto aikštynais, siekiant užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo sudaryti pareiškėjui sąlygas kasdien lankytis kalėjime įrengtuose sporto aikštynuose ir dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė atsiliepime nurodo, jog Regionų administraciniame teisme nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI1-15649-780/2024 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01801-2024-2), kurioje pareiškėjas remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, susijusiomis su LSMUL Kauno klinikų gydytojo psichiatro rekomendacijomis, tačiau šios bylos nėra tapačios, nes skiriasi tiek jų teisinis pagrindas, tiek reikalavimų dalykas. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad pareiškėjas dėl analogiškų reikalavimų kelia dvi atskiras bylas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas E. S., atliekantis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime, 2024-07-02 buvo konvojuotas į LSMUL Kauno klinikas psichiatro konsultacijai. Ambulatorinio apsilankymo aprašymo 3.8 punkte pateiktose gydymo rekomendacijose nurodyta, kad pareiškėjui, be kita ko, rekomenduojama užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą (pasivaikščiojimai lauke, fiziniai pratimai, sportas).

Lietuvos kalėjimų tarnybos gydytoja, atsižvelgusi į LSMUL Kauno klinikų psichiatro rekomendacijas, 2024-07-15 pareiškėjui išdavė medicininį pažymėjimą Nr. 51661, kuriuo buvo rekomenduota, be kita ko, užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą (pasivaikščiojimai lauke, fiziniai pratimai, sportas tam pritaikytose vietose, aikštynuose).

Remdamasis medicininiu pažymėjimu Nr. 51661 pareiškėjas 2024-07-16 pateikė Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijai prašymą leisti kasdien naudotis sporto aikštynais, siekiant užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą.

Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2024-08-12 sprendimu Nr. SN-22-2082 atmetė pareiškėjo prašymą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui suteikta teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti treniruokliai, kuriais, naudodamas savo svorį pareiškėjas gali sportuoti ir taip didinti savo fizinį aktyvumą. Taip pat, visada gali paprašyti pareigūnų, kad einant į pasivaikščiojimo kiemelius būtų išduoti multifunkciniai treniruočių diržai, taip pareiškėjas galės atlikti papildomus pratimus ir įgyvendinti gydytojų paskirtas rekomendacijas. Leisti naudotis Kalėjime įrengtu sporto aikštynu kiekvieną dieną nėra galimybių, kadangi visi nuteistieji yra lygūs ir jiems turi būti sudarytos vienodos sąlygos, todėl Kalėjimo administracija su gera intencija, tikintis nuteistųjų supratimo ir gero elgesio bei administracijos humaniško požiūrio įvertinimo iš nuteistųjų pusės yra suteikusi kiekvieno būrio nuteistiesiems galimybę du kartus per savaitę naudotis sporto aikštynu.

Išnagrinėjusi pareiškėjo 2024-08-16 d skundą dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2024-08-12 sprendimo Nr. SN-22-2082, Lietuvos kalėjimų tarnyba 2024-09-13 sprendimu Nr. 2S-5026 paliko galioti minėtą sprendimą, nurodžiusi, kad Medicininėje pažymoje yra pateikta tik abstrakti rekomendacija užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą, nėra nustatyta kiek kartų per savaitę reiktų sportuoti, be to, rekomendacijoje nėra nurodyta, kad sportuoti rekomenduojama tik tam pritaikytose vietose, aikštynuose. Atkreiptas dėmesys, kad pažymoje yra minimas ir pasivaikščiojimas lauke. Priminta, kad BVK yra numatyta nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Taip pat priminta, kad pareiškėjui nėra draudžiama sportuoti sporto aikštyne, jam, kaip ir kitiems būrio nuteistiesiems, sudaryta galimybė į jį eiti du kartus per savaitę. Nurodyta, kad Atsakyme pareiškėjui buvo paaiškinta, kodėl kalėjimo administracija negali tenkinti jo prašymo, taip pat paaiškino, kad sportuoti gali ir pasiaikčiojimų kiemelyje bei eidamas į pasivaikščiojimo kiemelį gali paprašyti, kad būtų išduoti multifunkciniai treniruočių diržai. Nurodyta, jog tai, kad pareiškėjo netenkina Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko Atsakymas, nėra pagrindas jį pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

Bausmes atliekantys nuteistieji, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių nustatytas teises, laisves ir pareigas su Lietuvos Respublikos įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse, teismo nuosprendžiuose ar nutartyse nustatytais apribojimais (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, ir BVK) 5 straipsnio 1 dalis).

Bausmių vykdymas grindžiamas, be kita ko, humanizmo principu, kurio esmė – kad vykdant bausmes taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina; be to, bausmės vykdymu nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumo, o medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai su nuteistaisiais draudžiami, net jei patys nuteistieji sutiktų, kad jie būtų atliekami (BVK 4 straipsnio 5 punktas).

Vertindamas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų statusą bei teises ir pareigas, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17599/05).

EŽTT yra nurodęs, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“ ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Nustatant šiuos ribojimus valstybėms narėms suteikta vertinimo laisvė, tačiau jos apimtis priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį ir apribojimais siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, valstybei tenka pareiga įrodyti, kad būtinybė nustatyti apribojimą atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio (2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Kazlauskas ir Nanartonis prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 234/15 ir 22357/15). EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog aptariamos valstybės laisvės apimtis, ypač kalbant apie teisės aktuose įtvirtintus visiškus draudimus, priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį, apribojimais siekiamų tikslų ir to, ar apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Aptarto teisinio reguliavimo ir formuojamos teisminės praktikos kontekste, atsakovė, gavusi pareiškėjo prašymą dėl leidimo kasdien naudotis sporto aikštynais, siekiant užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą, kurį rekomendavo gydytojai, privalėjo vertinti, kaip ši gydytojų rekomendacija galėtų būti įgyvendinama ir kokių sąlygų suteikimas pareiškėjui būtų pakankamas šiai rekomendacijai įgyvendinti, todėl esant būtinybei turėjo gauti ir papildomą gydytojo vertinimą (paaiškinimą) dėl šios rekomendacijos įgyvendinimo būdo, jeigu nesutinka su pareiškėjo prašomu taikyti būdu (kasdien sportuoti sporto aikštynuose), o administraciniame sprendime nurodyti argumentus bei įrodymus, reikšmingus nagrinėjamu klausimu, pateikti teisinį sprendimo priėmimo pagrindą, o jeigu administracinis sprendimas susijęs su tam tikrais ribojimais – įvertinti, ar šis apribojimas yra teisėtas ir proporcingas, nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pareiškėjo teisių, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina pareiškėjui taikomą draudimą jo norimu būdu ir intensyvumu įgyvendinti gydytojų rekomendaciją.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui gydytojas iš tiesų pateikė medicininę rekomendaciją užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą. Kaip buvo minėta, 2024-07-02 pareiškėjas buvo konvojuotas į LSMUL Kauno klinikas, kur konsultuotas gydytojo psichiatro, o šis pateikė rekomendacijas, viena iš jų – užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą (pasivaikščiojimai lauke, fiziniai pratimai, sportas). Atitinkamai 2024-07-15 pareiškėjui Lietuvos kalėjimų tarnybos gydytos buvo išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 51661, kuriame, be kita ko, buvo rekomenduota užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą (pasivaikščiojimai lauke, fiziniai pratimai, sportas tam pritaikytose vietose, aikštynuose).

Nors iš pažymėjimo Nr. 51661 nėra aišku, kokiomis tiksliai sąlygomis ši rekomendacija turi būti įgyvendinama – nėra nustatyta, kiek kartų per savaitę reiktų sportuoti būtent sporto aikštynuose, kaip pageidauja pareiškėjas, neaišku kiek pasivaikščiojimai lauke ir sportavimas kitose vietose, kurias pasiūlė atsakovė (pasivaikščiojimo kiemeliuose), gali kompensuoti sportavimo daugiau nei dvi dienas per savaitę trūkumą – tačiau tai savaime nereiškia, kad tokia gydytojų rekomendacija yra teisiškai nereikšminga ir neturėtų būti įgyvendinta pareiškėjo norimu būdu ar kad dėl nevisiško rekomendacijos aiškumo pareiškėjo prašymas turėjo būti automatiškai atmestas.

Pažymėtina, kad gydytojo psichiatro pateikta rekomendacija yra rašytinė, išdėstyta oficialiame medicininiame pažymėjime. Todėl viešojo administravimo subjektas, gavęs pareiškėjo prašymą, kuris grindžiamas medicinine išvada, privalo ne tik remtis dokumente pateikta rekomendacija, bet ir imtis veiksmų kilusiems neaiškumams pašalinti, ypač kai sprendžiamas su sveikatos apsauga susijęs klausimas. Tiek kalėjimo administracija, tiek Lietuvos kalėjimų tarnyba, kilus pagrįstoms abejonėms dėl gydytojo paskyrimo įgyvendinimo aiškumo, privalėjo kreiptis į gydymo įstaigą ar konkretų gydytoją ir išsiaiškinti: ar Medicininiame pažymėjime Nr. 51661 rekomenduotas sportas aikštynuose iš tiesų būtinas kiekvieną dieną, kaip to pašo pareiškėjas; ar toks sportas dvi dienas per savaitę, kartu su kasdieniais pasivaikščiojimais lauke ir galimybe pasivaikščiojimų metu mankštintis sudarytų pakankamą fizinio aktyvumo visumą, kaip siūlo kalėjimo administracija. Tačiau nei kalėjimo administracija, nei Lietuvos kalėjimų tarnyba neturi nei teisės, nei kompetencijos vertinti gydytojų rekomendacijų tikslingumo, ir juo labiau neturi teisės kvestionuoti paskirto gydymo efektyvumo, nežinodami, kaip tiksliai turi būti įgyvendinama gydytojų rekomendacija dėl pakankamo fizinio aktyvumo, nes tai yra specialiomis medicinos mokslo ir praktikos žiniomis grindžiamos išvados ir sprendimai, o tokių žinių Kalėjimų tarnyba, kaip viešojo administravimo, bet ne medicinos srities, subjektas, neturi.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo motyvuotai ir medicininių žinių pagrindu įvertinta, ar konkreti gydytojų rekomendacija dėl pakankamo fizinio aktyvumo reiškia būtinybę pareiškėjui kasdien sportuoti būtent sporto aikštynuose. Atsakovė skundžiamuose sprendimuose nenurodė, kodėl ši gydytojo rekomendacija nėra laikoma reikšminga ir negalėtų būti įgyvendinama pareiškėjo prašomu būdu, nepatikslino, ar buvo kreiptasi į medicinos personalą dėl paaiškinimų ar papildomų duomenų apie šios rekomendacijos įgyvendinimo būdą, taip pat nebuvo pateikta aiškių ir pakankamų argumentų, kodėl pareiškėjui sudarius palankesnes sąlygas gydymo tikslais dažniau naudotis sporto aikštynais būtų pažeistos kitų nuteistųjų, kurie neturi tokio specialaus poreikio, teisės.

Teismas pažymi, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija turi teisę pagal savo kompetenciją spręsti, ar įmanoma įgyvendinti gydytojų rekomendacijas konkrečioje įstaigoje, atsižvelgiant į saugumo, resursų ir taisyklių reikalavimus, tačiau neturi medicininės kompetencijos vertinti gydytojų rekomendacijų ir paskyrimų turinio ar jų reikalingumo, nes toks vertinimas priskirtinas išimtinai medicinos specialistams. Kitaip tariant, kalėjimo administracija gali spręsti, ar turi sąlygas užtikrinti paskirtą pareiškėjui gydymą su visomis rekomendacijomis, tačiau negali savo nuožiūra vertinti, ar atitinkamos rekomendacijos yra reikalingas ir kiek jos veiksmingos, nes tai medicininiai klausimai, į kuriuos gali atsakyti tik gydytojai.

Teismų praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešojo administravimo institucijos, spręsdamos dėl gydymo priemonių, turi remtis medicininėmis išvadomis ir, esant neaiškumams, kreiptis į specialistus, o ne interpretuoti rekomendacijas ir jų įgyvendinimą (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2312-968/2021). Tai reiškia, kad Kalėjimų tarnyba savo abejones dėl to, kaip gydytojų rekomendacija turi būti įgyvendinama turi išsklaidyti atlikusi išsamų pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir surinkusi papildomus duomenis dėl rekomendacijos įgyvendinimo būdo iš gydytojų, bet negali vien tik savo abejonėmis dėl rekomendacijos įgyvendinimo būdo, o juo labiau dėl jos tikslingumo, grįsti atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Vertindamas atsakovės pateiktas alternatyvas gydytojų rekomenduotam fiziniam aktyvumui teismas pažymi, kad sprendžiant dėl galimybės įgyvendinti konkrečią gydytojų rekomendaciją, turi būti vertinama, ar alternatyvos yra lygiavertės. Šiuo atveju byloje nėra medicinos žiniomis pagrįstų duomenų, kad pareiškėjo siekimas sportuoti sporto aikštynuose kasdien yra perteklinis, siekiant jo gydymo tikslų, o kalėjimo administracijos siūlomas fizinio aktyvumo intensyvumas ir siūlomi būdai būtų pakankami. Todėl sprendimas atmesti prašymą remiantis vien tuo, kad gydytojų rekomendacija nėra tiksli ir yra kitų priemonių, kurios, administracijos nuomone, galėtų padėti pareiškėjui, neatitinka išsamumo, proporcingumo, individualaus vertinimo principų bei yra nemotyvuotas.

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad atsakovė iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl jo teisės gydytojų rekomendaciją dėl fizinio aktyvumo įgyvendinti kasdien sportuojant sporto aikštynuose, nes nenurodė aiškaus ir objektyviais duomenimis pagrįsto ginčijamų sprendimų faktinio ir teisinio pagrindo, neįvertino visų su šia gydytojų rekomendacija susijusių aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos sprendžiant kilusį ginčą, nepateikė aiškių argumentų dėl gydytojo rekomendacijos vertinimo, nepatikslino gydytojo rekomendacijos esmės ir įgyvendinimo būdo, nenurodė aiškių, išsamių ir pakankamų motyvų, kurie turėjo įtakos priimant ginčijamus sprendimus, pareiškėjo teisių suvaržymo nevertino teisėtumo ir proporcingumo principų kontekste, nepagrindė, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina taikomą draudimą pareiškėjui sportuoti jo norimu intensyvumu, atsižvelgiant į gydytojų rekomendaciją.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendžia, kad atsakovė, priimdama ginčijamus sprendimus, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl tinkamo motyvavimo, todėl naikintini kaip neteisėti bei nepagrįsti, o Lietuvos kalėjimų tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. S. prašymą leisti kasdien naudotis sporto aikštynais, siekiant užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą, ir priimti įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Tačiau teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiškėjas pabrėžia, kad atsisakymas tenkinti jo prašymą leisti kasdien naudotis sporto aikštynais stipriai trikdo sveikatos būklę, jis patiria didelių nepatogumų, negali (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skunde tik deklaratyviai įvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti neturtinė žala, tačiau savo teiginių dėl realios žalos nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Tačiau atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nei į įstaigos psichologus, nei į gydytojus nesikreipė dėl pasekmių negavus teisės sporto aikštynais naudotis kasdien.

Atsakovės pateikta 2024-10-09 Resocializacijos skyriaus pažyma, Nr. RV-22-9314, patvirtina, kad pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių kančių ir dvasinių išgyvenimų, diskomforto, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos neva galėjo sukelti tai, kad įstaigoje nebuvo sudarytos sąlygos kasdien naudotis sporto aikštynu, siekiant užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą, nesikreipė.

Iš 2024 m. rugsėjo 10 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymų matyti, kad po skundžiamų sprendimų priėmimo pareiškėjas skundėsi kitais sveikatos sutrikimais, bet ne fizinio aktyvumo stoka negalint kasdien naudotis sporto aikštynu.

Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad dėl skundžiamų sprendimų jis patyrė realias ir esmines pasekmes sveikatai, kurios pagal išgyvenimų mąstą ir intensyvumą laikytinos neturine žala. Priešingai, jo apsilankymų pas gydytojus po skundžiamų sprendimų priėmimo rezultatai patvirtina, kad gydymas jam koreguotas vaistais, bet nebuvo pakartotinai spręstas fizinio aktyvumo klausimas, jis nesiskundė šios rekomendacijos netaikymo taip kaip jis nori pasekmėmis.

Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, nėra pagrindo atsirasti (kilti) valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Todėl atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta ir nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo reikalavimas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat atmetamas reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2024-08-12 sprendimą Nr. SN-22-2082.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024-09-13 sprendimą Nr. 2S-5026.

Įpareigoti atsakovę Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. S. 2024-07-16 prašymą leisti kasdien naudotis sporto aikštynais, siekiant užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą.

Likusią dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.