- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-08
- Bylos Nr.
- AS-321-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00211-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. A.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Z. A. su 2017 m. vasario 3 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 14VĮ-1289-(14.14.2.), kuriuo buvo nutraukta teisė naudotis asmeninio ūkio žeme, ir įpareigoti atsakovą su pareiškėja sudaryti valstybinės asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartį.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi Z. A. skundą atsisakė priimti.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo, panaudos ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas.
Teismas pažymėjo, kad Z. A. prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą, kuriuo buvo nutraukta naudojimosi žemės sklypu teisė, ir įpareigoti atsakovą su pareiškėja sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nes už žemę jau apmokėta. Ginčydama šį įsakymą, Z. A. iš esmės nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtu administraciniu aktu, kuriuo buvo nutraukta valstybinės žemės naudojimosi teisė, bei su tuo, kad su ja nesudaroma valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Padaręs išvadą, kad pareiškėjos keliamas ginčas yra susijęs su valstybinės žemės nuomos (panaudos) ir pirkimo pardavimo teisiniais santykiais ir yra civilinio teisinio pobūdžio, teismas konstatavo, kad jis turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad valstybė ir jos institucijos vykdo ne tik valdžios funkcijas, bet gali užsiimti ir ūkine–komercine veikla. Tokiu atveju valstybė ir jos institucijos dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, kuriems nėra būdingas pavaldumo elementas ir kuriuos reguliuoja privatinės teisės normos. Kadangi valstybės ir jos institucijų dalyvavimas civiliniuose teisiniuose santykiuose negali būti laikomas viešuoju administravimu, bylos dėl ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė ar jos institucijos, priskirtinos nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir pasiūlė Z. A. su ieškiniu kreiptis į Kretingos rajono apylinkės teismą.
III.
Pareiškėja Z. A. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo pananikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. (nurodyta teismo nutarties data 2017 m. vasario 27 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutartį ir jos skundą priimti.
Pareiškėja paaiškina, kad viešojo administravimo subjektas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius – 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. Nr.14VĮ-1289-(14.14.2) nutraukė jos vyrui K. A. naudojimosi teisę į asmeninio ūkio žemės sklypą ir tai Z. A. sukėlė tiesiogines pasekmes, kadangi asmeninis ūkis buvo skirtas šeimai, o nutraukus teisę į asmeninio ūkio žemę, už kurią pareiškėja su vyru 1994 m. sumokėjo 10 395 rublių, kiekvienais metais mokėjo ir moka žemės mokesčius, Z. A. nuo administracinio akto priėmimo nebeturi teisės sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, užskaitant sumokėtas įmokas. Pažymi, kad ginčijamame akte yra aiškiai nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Teigia, kad nepanaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. Nr.14VĮ-1289-(14.14.2), teisėtai pareiškėjos naudota ir naudojama asmeninio ūkio žemė jai negali būti parduota. Z. A. nesuprantama, kaip teisingumą vykdantis teismas gali nurodyti, kad skundžiamas aktas ar veiksmas nesukelia jokių teisinių pasekmių ir todėl negali būti ginčo objektu administraciniame teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos Z. A. skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.
Nustatyta, kad prašomu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 14VĮ-1289-(14.14.2.) buvo nutraukta K. A. naudojimosi teisė į 1,8000 ha (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), suteikta Kretingos rajono Kartenos apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 35.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).
Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.
Kaip jau minėta, prašomu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 14VĮ-1289-(14.14.2.) buvo nutraukta K. A. naudojimosi teisė į 1,8000 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Įvertinusi šio administracinio akto turinį, teisėjų sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šioje byloje kilęs ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. Pažymėtina, kad ginčo teisiniuose santykiuose atsakovas veikia kaip viešojo administravimo subjektas, o pareiškėjos skundas yra susijęs su viešojo administravimo procedūrų vykdymu, todėl reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 14VĮ-1289-(14.14.2.) panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio. Šio reikalavimo esmė ta, ar viešojo administravimo procedūros metu buvo ir ar turėjo būti įvykdyti tam tikri procedūriniai reikalavimai bei priimti tam tikri administraciniai aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje byloje Nr. T-75/2015 pažymėjo, jog reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį yra susijęs su viešojo administravimo subjekto veiksmų vertinimu, o remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus sprendžia administraciniai teismai. Atsižvelgdama į tai, Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad aptariamas reikalavimas, nors ir yra iš dalies susijęs su civilinio teisinio pobūdžio valstybinės žemės pirkimo–pardavimo klausimu, tačiau iš esmės siejamas su viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumu, todėl yra administracinio teisinio pobūdžio.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra keliama tokio pobūdžio reikalavimų, kurie lemtų būtinybę šį ginčą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, todėl byla pagal Z. A. skundą turi būti nagrinėjama administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nurodytomis Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi Nr. T-51, 2015 m. liepos 27 d. nutartimi Nr. T-83/2015, 2016 m. sausio 15 d. nutartimi Nr. T-3/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartimi Nr. T-4/2017 ir 2017 m. sausio 18 d. nutartimi Nr. T-8/2017 nagrinėjamu atveju neturi būti remiamasis, kadangi nė vienoje iš jų nebuvo sprendžiamas ginčo dėl įsakymo, kuriuo buvo nutraukta asmenų naudojimosi teisė į asmeninio ūkio žemės sklypus, ir išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti valstybinės asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartį, teismingumo klausimas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Z. A. keliamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl nepagrįstai atsisakė priimti jos skundą. Įvertinusi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėjų kolegija skundžiamą nutartį panaikina ir Z. A. skundo priėmimo klausimą grąžina pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti iki 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Z. A. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos Z. A. skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.