Panevėžio apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad teismas galėtų įsitikinti, ar R. K. yra adekvatus.

2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog R. K. ir D. K. įrodymai esmingai skiriasi, bet R. K. įrodymus nepagrįstai atmetė kaip neteisingus ir vertino kaip jo gynybinę versiją, tarsi kaltinamojo gynyba nuo nepagrįsto kaltinimo būtų kažkas neetiško ar amoralaus, nors tokią teisę garantuoja Konstitucija. Teismas užsiminė, jog R. K. parodymams galėjo turėti reikšmės jo sirgimas lėtiniu psichikos sutrikimu. Nukentėjusiosios D. K. parodymus teismas įvertino kaip nuoseklius ir patikimus, pažymėdamas, kad D. K. davė priesaiką, nepagrįstai nenustatęs aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų apkalbėti teisiamąjį, juos parėmė med. eksperto išvada, I. K. parodymais, ekspertizės aktu ir ekspertų J. D. ir G. S. paaiškinimais. Teismas pažymėjo, jog sutuoktiniai teisme nutraukė santuoką tik 2024 m. kovo 27 d., t. y. incidento dieną vis dar buvo formaliai laikomi šeima, o nukentėjusioji, neva, neturėjo jokių intencijų apkalbėti savo sutuoktinį.

2.2. Vertinant R. K. ir D. K. įrodymų patikimumą, teismas neišsiaiškino nukentėjusios riešo patempimo aplinkybių, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp D. K. ir R. K. parodymų pašalinti, taip pat neatkreipė dėmesio į med. ekspertės J. D. išvadų nepagrįstumą ir visą eilę kitų bylai reikšmingų aplinkybių, kurioms visiškai neteikė jokios reikšmės, taip pat neieškojo galimybių taikyti R. K. ambulatorinį stebėjimą.

2.3. Nurodoma, kad R. K. parodymai dėl kaltės neigimo, sužalojus D. K., visą laiką buvo nuoseklūs ir vienodi. Teismas be pagrindo perkėlė įrodinėjimų naštą teisiamajam, teigdamas (nutarties 8-as lapas), jog nepaisant 2023 m. rugpjūčio 31 d. patirtos sunkios raktikaulio traumos, kurią R. K. gydėsi ilgą laiką ir buvo nedarbingas, byloje nėra įrodymų, jog jo rankos funkcija būtų tiek sutrikusi, jog jis nebūtų galėjęs abiem rankomis labai stipriai pastumti nukentėjusiosios. Tokią išvadą būtų galima padaryti, tik med. ekspertui įvertinus R. K. sveikatos būklę incidento metu dėl patirtos traumos. Teismas vertindamas, kad R. K. rankose laikyta užrakinimo spyna (metalinių vartų užrakinimo grandinė raktas), nebūtų sutrukdę atlikti nukentėjusiosios pastūmimo veiksmą, neatsižvelgė, kad minėto metalinio rakto dydis yra apie 0,4 m. Atkreipiamas dėmesys, kad nei D. K., nei jos duktė savo parodymuose neužsimena, kad pastūmimo metu R. K. dešinė ranka buvo užimta, nes joje laikė vartų užrakinimo spyną. Minėtos aplinkybės, kurių teismas netyrė arba tinkamai neįvertino, tik patvirtina, jog teismo išvados, kad R. K. abiem rankom stipriai pastūmė savo sutuoktinę, dėl ko ši susižalojo, prieštarauja logikai.

2.4. Teigiama, kad D. K. paaiškinimai proceso eigoje nebuvo nuoseklūs, nei išsamūs, o atsižvelgiant į kitus įrodymus apie galimo jos sužalojimo aplinkybes, apskritai keliantys pagrįstų abejonių 2023 m. lapkričio 19 d. D. K. paaiškino, kad rėmėsi kairiąja ranka ir susižalojo riešą; teismas nutartyje (3-as lapas) nurodė, kad ji nugriuvo ir trenkėsi galva į žemę; protokole-pareiškime policijai nukentėjusioji nurodė, nuo pastūmimo nukrito ir susižalojo kairės rankos riešą (apie galvos sumušimą nepaminėjo!); med. eksperto išvadoje taip pat nieko neminima apie D. K. galvos sumušimą; sutuoktinių nepilnametė duktė I. K. apklausta liudytoja 2023 m. lapkričio 30 d. paaiškino, kad tėvas išstūmė motiną už vartų, ji krito ant nugaros, motina jai sakė, jog skauda ranką. Mano, kad teismas visiškai be pagrindo patikėjo būtent nukentėjusios nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, pabrėždamas, kad ji neturi jokio priešiškumo R. K., ignoruodamas aplinkybę, jog pati nukentėjusioji neslėpė, kad jos santykiai su sutuoktiniu yra įtempti ir priešiški.

2.5. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. pareiškimų pagrindu prieš minimą incidentą R. K. atžvilgiu 2 kartus 2019 m. ir 2023 m. dėl tariamo smurto prieš sutuoktinę buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo nutraukti reabilituojančiais pagrindais. Pats R. K. patvirtino, jog visą laiką, taip pat ir incidento dieną, bijojo, kad jo sutuoktinė be pagrindo kvies jam policiją, o jo santykiai su dukra taip pat yra blogi, analogiškai teigė ir pati nepilnametė duktė. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas turėjo pastebėti, jog tarp šalių vyrauja ne idiliški santykiai, o tiesiog atvirai priešiški, dėl ko D. K. turėjo pagrindo apkalbėti ir visaip kenkti R. K.. Dėl minėtų priežasčių tiek pačios nukentėjusiosios, tiek nepilnametės liudytojos I. K. paaiškinimai apie D. K. sužalojimo aplinkybes turėtų būti vertinami kritiškai ir atmestini.

2.6. Teismas neišsiaiškino, kurioje vietoje incidento metu buvo liudytoja L. K. ir ar ji iš tikrųjų galėjo matyti incidento aplinkybes, ar jas nupasakojo teismui tik pagal savo motinos, su kuria kartu gyvena ir kuri neabejotinai nuteikia ją prieš tėvą, paaiškinimą. Teismas, konstatavęs, kad R. K. visa jėga abiem rankom stūmė D. K., neišsiaiškino, ar galimai toks veiksmas įvyko kiemo teritorijoje, ar jau už kiemo vartų, ar pati D. K. kažkokiu būdu susižalojo ranką į metalinių vartų konstrukciją, bandydama sukliudyti juos uždaryti.

2.7. Teismas taip pat nepasisakė dėl aplinkybės, jog šalys santuokoje gyveno R. K. motinai priklausančiame name, iš kurio nukentėjusioji pati išėjo gyventi kitur 2023 m. birželio 29 d. Dėl to visiškai logiškas atrodo R. K. paaiškinimas, jog incidento dieną jis, bijodamas naujų konfliktų su žmona ir jos nuolatinių policijos kvietimų, į kiemą įleido ją ir dukrą, o į motinos namus – tik dukrą. Teismas nevertino, kad incidento dieną D. K. jau keletą mėnesių negyveno kartu su D. K. jo motinos namuose, o nesant sutuoktinių susitarimo dėl turto pasidalijimo ir R. K. sutikimo ji neturėjo jokio teisinio pagrindo jėga ir prievarta brautis į svetimą teritoriją ir R. K. motinos namus, tuo labiau kviesti policiją, kad priverstų atiduoti sutuoktinį galimai jai priklausančius kažkokius daiktus, nes policija tokio pobūdžio ginčų nesprendžia. Konfliktas su sutuoktine įvyko dėl to, kad su ja atvyko ne sūnus (su kuriuo R. K. santykiai yra geri, nepaisant žmonos trukdžių bendrauti), kaip buvo žadėjusi D. K., o duktė. Įvykus žodiniam konfliktui, R. K. iš namų išbėgo į kiemą ir rankiniu būdu metaliniu raktu uždarė kiemo vartus, bet paaiškino, jog sutuoktinės net nepalietė. Po minėto konflikto D. K. eilinį kartą iškvietė R. K. policiją, kuri atvykusi per kiemo tvorą pasikalbėjo su R. K., bet į kiemą ir namus nesilaužė. Teigiama, kad iš pateikto, galima daryti išvadą, kad konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji savo neteisėtais veiksmais.

2.8. Teismas posėdžio metu apklausė teismo med. ekspertą G. S. apie nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes, tačiau neatkreipė dėmesio į jo išsakytus žodžius: „Jeigu griūna ant nugaros irgi gali remtis ranka. O jeigu trenkiasi galva į žemę, tai rėmimasis ranka ne smūgio pasekmė“ (nutarties 5-as lapas). Taigi, teismas neišsiaiškino, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji galimą sutuoktinio smurtą įvairiose institucijose aiškino skirtingai: vienu atveju – trenkėsi galva į betonines grindis, kitu atveju – atsirėmė ranka. Logiškai aiškinant minėtą eksperto pasakymą, jei nukentėjusioji, kaip ji pati teigia, dėl galimo jos pastūmimo atsitrenkė galva į betonines grindis, o ranka tik mėgino sušvelninti griuvimo pasekmes, tai R. K. veiksmuose nebuvo jokios tyčios sužaloti D. K. riešą.

2.9. Teismas kritiškai nevertino ekspertizės išvados bei teismo med. Ekspertės J. D. paaiškinimų, taip pat netinkamai įvertino R. K. ligos pobūdį, padarytos veikos pavojingumą, teisiamojo asmenybę ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje yra specialisto Nr. (duomenys neskelbtini), kurią teismas ignoravo, kad netikslinga R. K. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę.

2.10. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, tiek ekspertės J. D. paaiškinimai teisme, kad R. K. yra socialiai pavojingas, jo elgesys neprognozuojamas, kelia pagrįstų abejonių. Nesant pakartotinės ekspertizės išvadų, butų sudėtinga ginčyti nustatytą ligos diagnozę, tačiau atkreipiamas dėmesys, jog specialistas savo išvadoje apskritai nematė pagrindo skirti R. K. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. R. K. serga ne ūmia, bet lėtine ligos forma; R. K. anksčiau niekada nebuvo įrašytas į tokiomis ligomis sergančių asmenų įskaitą, o 2 kartus po 10 dienų gydėsi dienos stacionare būtent savo sutikimu dėl jaučiamo nerimo ir įtampos; labiausiai kelia abejonių ekspertės išvados pagrįstumas dėl R. K. socialinio pavojingumo ir nenuspėjamo elgesio; išskyrus sutuoktinės inspiruotus ir inicijuotus konfliktus ir jos iniciatyva pradėtus tyrimus, byloje nėra jokių įrodymų apie socialiai pavojingą ar nenuspėjamą R. K. elgesį visuomenėje arba konfliktus su kitais asmenimis iki minėto incidento. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad minėtos ekspertės pokalbis su R. K. ambulatorinės ekspertizės metu truko tik apie 40 min.; ekspertės J. D. paaiškinimai teisme, jog R. K. pokalbio su ja metu nepripažino veikos, kuria jis buvo kaltinamas, aplinkybių ir savo kaltės; buvo priešiškai nusiteikęs žmonos, kuri jam nuolat be pagrindo kviesdavo policiją, ir visų moterų atžvilgiu; teigė, kad jį persekioja policija; o taip pat ir ekspertės išreikštos abejonės dėl vaistų nevartojimo bei neįvardinto konflikto su kitu psichiatru ir kažkokiu giminaičiu nėra pagrįstos objektyviais pirminiais duomenimis ir neduoda jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo ekspertei siūlyti taikyti R. K. priverstinį gydymą.

2.11. Nagrinėjamoje byloje R. K. iš tikrųjų buvo būtina teisinė pagalba, nes jis visiškai nėra išprusęs teisiniu aspektu, dėl savo lėtinės ligos teisme jaučiasi bauginančioje aplinkoje ir apsunkintai suvokia įvairias bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje jį gynusi advokatė teisiamojo posėdžio metu, nederinusi su juo pozicijos, iš karto sutiko su prokurorės siūlymu skirti R. K. priverstinį gydymą, nors jis pats buvo išreiškęs sutikimą gydytis ambulatoriškai, neprieštaravo ekspertizės skyrimui, proceso metu iš esmės neuždavė jokių teisiamojo gynybai reikšmingų klausimų, nerinko jo atsakomybę lengvinančių įrodymų, po teismo sprendimo paskelbimo pasiūlė R. K. nerašyti apeliacinio skundo ir pan.

2.12. Cituojant teismų praktiką nurodoma, kad byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių R. K. elgesio neadekvatumą, taip pat ankstesnių priverstinio jo gydymo faktų, todėl paskirtas priverstinis stebėjimas stacionare liudija, jog nebuvo laikytasi žmogaus teisių apsaugos standartų. R. K. veika, kurios padarymu jis kaltinamas, nepriskiriama prie sunkių nusikalstamų veikų, byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, liudijančių jo pavojingumą visuomenei, byloje konstatuota, kad R. K. serga lėtiniu, bet ne progresuojančiu susirgimu, jis niekada nebuvo įrašytas į psichikos ligomis sergančių asmenų įskaitą ir priverstinai gydytas. Nėra duomenų, kad R. K. susirgimas butų laikomas sunkiu ar progresuojančiu. Nagrinėjamoje byloje eksperto išvada kertasi su specialisto išvada dėl ekspertizės būtinumo ir su kitais bylos įrodymais, šie prieštaravimai nepašalinti, teismas, iš esmės remdamasis vien abejotina eksperto išvada, atmetė R. K. paaiškinimus, dėl ko neišsamiai išsiaiškino įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Taip mano, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir iš esmės pažeidė visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021 nutarties išaiškinimus, kadangi šis turi ieškoti galimybių taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau to nepadarė (9-as ir 12-as lapai).

2.13. Taip pat nurodoma, kad priverstinis stacionarinis stebėjimas R. K. paskirtas nepagrįstai ir dėl to, kad jo motina I. K., kuriai šiemet sukaks 75-eri metai ir su kuria jis kartu gyvena bei ją prižiūri bei slaugo, diagnozuota didelės rizikos II-o laipsnio arterinė hipertenzija. Be to, pats R. K. 2023 m. rugsėjo 1 d. buvo priskirtas labai didelei širdies ir kraujagyslių rizikos grupei (dokumentai pateikiami).

3. Teismo posėdyje asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė atmesti.