Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Danutė Gasiūnienė, Alvydas Poškus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Dalia Višinskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. Č. (dabartinė pavardė – S.) prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Suinteresuotas asmuo – A. Z..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo, kuriuo nustatyta tėvystė bei priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

II. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose

III. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

Motyvuojamoji dalis

nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas įsiteisėjusio užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimas.

Teisėjų kolegija dėl CPK 810 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nepripažinimo pagrindų pasisako atskirai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos bei vienos iš jos narių Vokietijos Federacinės Respublikos ryšiai ginčo teisinių santykių metu buvo itin glaudūs bei faktą, kad tarptautinės privatinės teisės progresyvėjimo tendencijos bei objektyvūs valstybių interesai (pvz., investicinis patrauklumas) verčia atsisakyti besaikės tik vienos iš šalių pilietybės pagrindu nustatomos jurisdikcijos, konstatuoja, kad šis kriterijus nagrinėjamoje byloje negali būti lemiamas.

Konvencijos I skyriaus 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Nagrinėjamai bylai aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste – EŽTT) jurisprudencija, kurioje suformuluota minėto tarptautinės teisės akto aiškinimo ir taikymo praktika (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių ribojimai galimi, jeigu jie atitinka to paties straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pavyzdžiui, Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojama apsauga gali būti ribojama, pavyzdžiui, kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Bylų dėl tėvystės nustatymo kontekste tai reiškia, kad tam tikrais atvejais gali kilti asmens, siekiančio tam tikro teisinio santykio nustatymo, bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų kolizija. Būtent tokio pobūdžio situacija susiklostė byloje Jäggi prieš Šveicariją, kurioje EŽTT teko vertinti situaciją, kai susidūrė pareiškėjo, siekiančio tėvystės iš mirusio asmens nustatymo, bei trečiųjų asmenų, besiremiančių mirusiojo kūno neliečiamybės principu, pagarbos mirusiajam principu bei viešuoju interesu, reikalaujančiu teisinio tikrumo apsaugos, teisės ir teisėti interesai. Šioje byloje EŽTT pripažino, kad teisinio tikrumo principo apsauga savaime negali pateisinti teisės nustatyti tėvystę atėmimo iš asmens. EŽTT, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir esminį pareiškėjo interesą, konstatavo, kad Šveicarijos valdžios institucijos, nesudarydamos tėvystės nustatymo galimybės, neužtikrino Konvencijoje įtvirtintos pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo gerbimą.

Esminės reikšmės nagrinėjamai bylai turi ir EŽTT 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendime byloje Mennesson prieš Prancūziją suformuluoti teisės išaiškinimai. Ginčas aptariamoje byloje kilo po to, kai du Prancūzijos Respublikos piliečiai, negalėdami susilaukti vaikų, išvyko į Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos valstiją, kurioje ketino pradėti vaiką minėtoje valstijoje įteisintu surogatinės motinystės būdu. Paaiškėjus, jog procedūra įvykdyta sėkmingai bei nustačius, jog surogatinė motina laukiasi dvynių, Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos valstijos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. liepos 14 d. sprendimu nusprendė, kad pareiškėjas Dominique Mennesson būsiąs vaikų, kuriuos per artimiausius mėnesius pagimdysianti surogatinė motina, biologinis tėvas, o antroji pareiškėja (pareiškėjo sutuoktinė) Sylvia Mennesson – vaikų motina teisine prasme. Minėtame sprendime Kalifornijos valstijos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vaikų gimimo liudijimuose Dominique Mennesson bei Sylvia Mennesson turi būti nurodyti kaip vaikų tėvai. 2000 m. spalio 25 d. gimus vaikams, jiems buvo išduoti Jungtinių Amerikos Valstijų pasai, o 2002 m. lapkričio 25 d. Prancūzijos konsulatas Los Andžele įtraukė vaikų gimimo liudijimų duomenis į Prancūzijos Nanto miesto gimimų, santuokų ir mirčių registrą. Prancūzijos prokuroras 2003 m. gegužės 16 d. inicijavo teismo procesą prieš Dominique Mennesson bei Sylvia Mennesson, reikalaudamas anuliuoti vaikų civilinės būklės aktų įrašus, o teismo sprendimą, kurio pagrindu buvo atlikti minėti įrašai, panaikinti. Prokuroras įrodinėjo, jog susitarimas, pagal kurį surogatinė motina įsipareigojo pagimdyti ir perduoti kitiems asmenims vaikus, prieštarauja Prancūzijos Respublikos viešajai tvarkai. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti prokuroro ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas minėtą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą paliko nepakeistą, tačiau Prancūzijos Respublikos Kasacinis Teismas 2008 m. gruodžio 17 d. procesiniu sprendimu panaikino Paryžiaus apeliacinio teismo sprendimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Paryžiaus apeliacinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2010 m. kovo 18 d. sprendimu panaikino vaikų civilinės būklės aktų įrašus, o Kasacinis Teismas 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu minėtą procesinį sprendimą paliko nepakeistą.

EŽTT, išnagrinėjęs Dominique Mennesson, Sylvia Mennesson bei jų vaikų skundą, konstatavo, kad Prancūzijos Respublikos veiksmai, kuriais atsisakyta pripažinti kitoje valstybėje teisėtai priimtu teismo sprendimu vaikams suteiktą teisinį statusą, sudaro rimtą Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą (§ 96, 100, 101). EŽTT pažymėjo, kad minėtas valstybės institucijų atsisakymas pripažinti vaikų teisinį statusą pažeidė ne tik jų tėvų teises ir teisėtus interesus, bet ir vaikų, kurie tokioje situacijoje atsidūrė apskritai nesant jų valios, teises (§ 99). Šis teismas pripažino, kad vaikų teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimanti tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę nustatyti savo identitetą, įskaitant tėvų ir vaikų teisinius santykius, buvo esmingai paveikta. Atsižvelgęs į biologinės tėvystės, kaip asmens tapatybės sudedamosios dalies, svarbą, konstatavo, kad tokio pobūdžio ryšio atėmimas iš vaiko, kai jis jau buvo nustatytas pagal kilmės valstybės teisės aktus teisėtai priimtu užsienio valstybės teismo sprendimu, neatitinka geriausių vaiko interesų apsaugos principo (§ 100).

Taigi asmens teisė į kitoje valstybėje teisėtai nustatyto teisinio statuso pripažinimą kitoje valstybėje yra garantuojama ir EŽTT jurisprudencijoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis įtvirtina, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucija nustato, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau tekste – Vaiko teisių konvencija), ratifikuotos 1995 m. liepos 3 d., 27 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Pagal Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 3 dalį valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. Jei finansiškai už vaiką atsakantis asmuo ir vaikas gyvena skirtingose valstybėse, valstybės dalyvės ragina pripažinti tarptautinius susitarimus arba sudaryti kitus atitinkamus susitarimus.

1975 m. spalio 15 d. Europos konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“, ratifikuotos 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. I-1519 ir įsigaliojusios 1996 m. spalio 2 d., 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje.

Lietuvos teisinėje sistemoje taikomas monistinis tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės normų tarpusavio santykio modelis: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis inkorporuoja į Lietuvos teisinę sistemą, todėl jos veikia tiesiogiai nacionalinėje teisės sistemoje. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, manydamas, jog jo teisės ir teisėti interesai, saugomi vieno ar kito tarptautinio dokumento, yra pažeidžiami, turi nevaržomą teisę reikalauti šių teisių ir teisėtų interesų veiksmingos teisinės gynybos. Kaip minėta, tiek Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ 6 straipsnio 1 dalis kartu su CPK 785 straipsniu kartu veikia Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Dėl šių priežasčių šioje byloje susiklosčiusi teisinė ir faktinė situacija turi būti nagrinėjama atsižvelgiant ne vien tik į CPK 785 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias nacionalinio teismingumo taisykles, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos, prisijungiant prie minėtų tarptautinių sutarčių, prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja aiškus tarptautinis elementas. Taip pat egzistuoja ir itin glaudžios užsienio valstybės bei dviejų iš trijų ginčo teisinio santykio subjektų sąsajos – L. M. L. yra gimusi Vokietijoje, visą gyvenimą iki ginčo teismo proceso praleidusi Vokietijoje bei turėjusi šioje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismas, rengdamasis šios civilinės bylos nagrinėjimui, išanalizavo inter alia Lietuvos Respublikos registrų duomenis apie dalyvaujančius byloje asmenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre apskritai nėra užfiksuota faktų, kad L. M. L. kada nors būtų turėjusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (b. l. 172). Pažymėtina, kad vaiko motina I. Č. užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu taip pat neturėjo jokio realaus ir apčiuopiamo teisinio ryšio su Lietuvos Respublika – iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos apie asmens įdarbinimus matyti, kad vaiko motina I. Č. nuo 2000 sausio 1 d. nėra turėjusi ir iki šiol Lietuvos Respublikoje neturi darbovietės (b. l. 167). Tai leidžia daryti pagrįsta išvadą, kad I. Č. šioje šalyje neturi ir jokio pragyvenimo šaltinio. Pareiškėja užsienyje vykusio teismo proceso metu Lietuvos Respublikoje neturėjo ir nekilnojamojo turto – šiuo metu jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (pastatas ir žemės sklypas, esantys adresu (duomenys neskelbtini)) įgytas tik (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Ši aplinkybė matoma iš nekilnojamojo turto registro išrašo, taip pat esančio byloje. Akivaizdu, kad asmens, ginčo teisinių santykių metu neturėjusio jokių išgyvenimui būtinų aktyvų Lietuvos Respublikoje, nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti Lietuvos Respublikoje. Tai yra objektyvūs kriterijai. Šie kriterijai yra svaresni, nei vaiko ar jo motinos turima Lietuvos Respublikos pilietybė. Nominalus teisinis ryšys, kad ir koks jis būtų reikšmingas, negali paneigti objektyvios realybės pagrindu susiformavusio realaus teisinio ryšio, ypač, kai klausimas susijęs su vaiko, nagrinėjamoje situacijoje atsidūrusio apskritai nesant jokios jo valios, gyvybiškai svarbiais interesais – teise į privataus gyvenimo gerbimą bei Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje bei konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis. Nors iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro išrašo, esančio byloje, matyti, kad I. Č. užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu gyvenamąją vietą buvo deklaravusi Z. B. priklausančiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 176), teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nebūtinai reiškia, kad jis ten ir gyvena, nes, sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą, svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Šias išvadas patvirtina kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktus, jog ginčo teisinių santykių metu I. Č. Lietuvos Respublikoje neturėjo nei nekilnojamojo turto, nei pragyvenimo šaltinio, taip pat, atsižvelgdama į faktą, kad L. M. L. yra gimusi Vokietijoje, nenustatė, kad I. Č., Vokietijos Federacinėje Respublikoje inicijavusi teismo procesą, būtų sąmoningai ieškojusi palankesnio teisinio režimo teisiniam ginčui su suinteresuotu asmeniu, todėl atitinkamas pastarojo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas atmeta suinteresuoto asmens teisinius argumentus, kuriais įrodinėjama, jog dauguma įrodymų, susijusių su byla, buvo Lietuvoje, todėl būtų buvę operatyviau ir ekonomiškiau bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme, nes Vokietijos Federacinės Respublikos teisinėje sistemoje forum non conveniens principas nenumatytas (žr. Von Mehren, A. T. Adjudicatory Authority in Private International Law. A Comparative Study. Completed with the assistance of Dr. Eckart Gottschalk. Martinus Nijhoff Publishers, 2007. P. 269).

Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad vienos iš ginčo šalių pilietybe paremta jurisdikcijos taisyklė nelaikytina lemiama, taip pat konstatavus faktą, jog mergaitės teises ir teisėtus interesus saugo Konvencija, Vaiko teisių konvencija ir kiti tarptautiniai dokumentai žmogaus teisių apsaugos srityje, teisėjų kolegija toliau vertina kitas aplinkybes, reikšmingas šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui, įskaitant proporcingumo ryšį tarp ieškovės ir atsakovo teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo būdų.

Teismas pažymi, kad tiek L. M. L., tiek A. Z. teisės ir teisėti interesai yra svarbūs. Mergaitė turi gyvybiškai svarbų interesą į privataus gyvenimo apsaugą, pasireiškiančia galimybe nustatyti savo teisinį statusą - kilmę iš tėvo, taip pat, akivaizdu, vaikas turi ne mažiau svarbų interesą į tinkamas gyvenimo sąlygas, kurias jai privalo užtikrinti abu tėvai. A. Z., savo ruožtu, turi CPK 785 straipsnio saugomą teisę dėl teisinių santykių su savo vaikais bylinėtis Lietuvos Respublikos teismuose. Taigi teismui reikalinga įvertinti kiekvieno iš šių teisinių interesų svarbą nagrinėjamo ginčo fone. L. M. L., ieškinio padavimo metu buvusios penkerių metų amžiaus, teises ir teisėtus interesus užtikrino motina, kreipdamasi į teismą pagal vaiko ir savo nuolatinę gyvenamąją vietą ginčo teisinių santykių metu, kas visiškai atitinka tiek Lietuvos Respublikos CPK, tiek ginčo metu galiojusią Vokietijos Federacinės Respublikos proceso įstatymo nuostatą. Formalioji CPK 785 straipsnio taikymo logika reikalautų, kad, užuot kreipdamasi į Vokietijos Federacinės Respublikos teismą, I. Č. tai atliktų Lietuvos Respublikos teisme, nustatytiname pagal atsakovo (numanomo vaiko tėvo ir išlaikymo skolininko) gyvenamąją vietą. Tačiau akivaizdu, kad asmens, vieno auginančio mažametį vaiką, Lietuvos Respublikoje neturinčio nei būsto, nei pajamų šaltinio, nei kitų turtinių resursų, galimybės tai padaryti, yra menkesnės, kai tuo tarpu pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą aiškinimo taisykles, suformuluotas EŽTT praktikoje, valstybinis teisės kreiptis į teismą reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Konvencijos teisėms (Golder v. United Kingdom, no. 4451/70, 21 February 1975, § 38). EŽTT jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad Konvencija garantuoja praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą (Lawyer Partners, AS. v. Slovakia, no. 54252/07,16 June 2009, § 51). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, yra labai svarbios, ypač atsižvelgiant į faktą, kad ginčo šalių praktinės galimybės ginti savo teises akivaizdžiai skiriasi. Ekonomiškai, socialiai labiau pažeidžiamam ieškovui gali būti sunku bylinėtis atsakovo teisme, juo labiau, kad tokio pobūdžio teismo procesai gali būti ilgai trunkantys bei priklausantys ir nuo su ieškovo valia nesusijusių aplinkybių, pavyzdžiui, atsakovo pozicijos dėl medicininio tėvystės nustatymo tyrimo atlikimo ir procesinio elgesio. Esant tokioms aplinkybėms, vaiko motinos I. Č. veiksmai susiklosčiusioje situacijoje vertintini kaip sąžiningi ir racionalūs, be to, nukreipti į Konvencijos, Vaiko teisių konvencijos ir kitų nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų saugomų dukros teisių apsaugą bei vaiko geriausių interesų apsaugos principo įgyvendinimą. Šie veiksmai savo esme atitiko Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų reikalavimus bylose dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Suinteresuoto asmens A. Z. procesinis elgesys analogiškų išvadų daryti neleidžia. Tik kasaciniame skunde dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-48/2013 argumentą dėl Lietuvos Respublikos teismų išimtinės kompetencijos pirmą kartą iškėlęs suinteresuotas asmuo, be Vokietijos Federacinės Respublikos teismui pareikšto jurisdikcinio prieštaravimo ir šiame teismo procese Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų, jokių kitų realių veiksmų dėl savo, kaip įrodinėja suinteresuotas asmuo, pažeistos CPK 785 straipsnyje įtvirtintos teisės gynybos Lietuvos Respublikos teismuose nesiėmė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbų momentą. Iš užsienio valstybės teismo atsakymo į teisinės pagalbos prašymą matyti, kad suinteresuotas asmuo kooperuotis su šiuo teismu atsisakė ir nesutiko atlikti medicininių tyrimų tėvystei nustatyti. Ši aplinkybė yra reikšminga, nes kiekvienam protingam ir apdairiam asmeniui, koks neabejotinai yra ir suinteresuotas asmuo, pagrįsta manyti, žinomos tėvystės nustatymo teisinės pasekmės. Taigi tokiam asmeniui, net ir reiškiančiam jurisdikcinį prieštaravimą, jei jis yra visiškai įsitikinęs, kad nėra konkretaus vaiko biologinis tėvas, nėra jokio pagrįsto ir racionalaus intereso, atsisakant atlikti tyrimus, rizikuoti tokio teismo proceso galimu rezultatu bei išlaidomis, galbūt patirsimomis, siekiant jo teisinio rezultato nuginčijimo. Teismui nekelia jokių abejonių faktas, kad A. Z. yra L. M. L. biologinis tėvas - jo tėvystė nustatyta DNR tyrimo būdu, 99, 5 proc. tikslumu (b. l. 100), be to, jau minėtas atsisakymas atlikti tyrimus, kai to prašė užsienio valstybės teismas, taip pat faktas, jog suinteresuotas asmuo iki šiol nėra inicijavęs jokių teismo procesų Lietuvos Respublikoje dėl nagrinėjamo teisinio santykio, šią išvadą tik sustiprina. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nėra neigęs tėvystę. Taigi suinteresuotas asmuo siekia teisės bylinėtis Lietuvos Respublikoje apsaugos, pats neįdėjęs beveik jokių pastangų į jos realizavimą. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo deklaratyvaus pobūdžio intereso bylinėtis Lietuvos Respublikos teismuose, kurie, pagrįsta manyti, tėvystės nustatymo klausimu priimtų analogišką sprendimą, kas, savo ruožtu paaiškina, kodėl suinteresuotas asmuo šią teisę realizuoti vengia, bei Konstitucijos ir kelių tarptautinių dokumentų saugomų vaiko interesų kolizija, teismo manymu, spręstina ne formaliais pagrindais, o atsižvelgiant į geriausių vaiko interesų apsaugos principą.

Konstitucijos 38 straipsnyje pabrėžiama šeimos esmė ir paskirtis, nustatant, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje G. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-838/2002). Visų pirma tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei jų plėtrai ir užkirsti kelią vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Teismas, nagrinėjantis tokio pobūdžio bylas turi pareigą užtikrinti, kad bylos, susijusios su vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, nebūtų nagrinėjamos formaliai, o būtų nagrinėjamos atsižvelgiant į geriausių vaiko interesų apsaugos principą, įskaitant tokio pobūdžio bylose kylančių procesinių teisinių klausimų išnagrinėjimą. Taigi visi tokio pobūdžio bylose kompetentingų institucijų priimami sprendimai turi būti suderinti su geriausiais vaiko interesais, kurie nustatomi atsižvelgiant į vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo, kad šeima yra ypač netinkama), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų. Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų teisingos pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti gilų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, No. 4547/10, 13 March 2012,§ 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), No. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.). Tokio pobūdžio bylose svarbu pasiekti teisingą vaiko ir jo tėvų interesų balansą (žr. pvz., Olsson v. Sweden (no. 2), Judgment of 27 November 1992, Series A No. 250, pp. 35-36, § 90, E.P. v. Italy, No. 31127/96, 16 November 1999, § 62), tačiau ypatinga svarba turi būti teikiama vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali būti viršesni už tėvų interesus. Svarbiausia, kad nebūtų taikomos priemonės, žalojančios vaiko sveikatą ir raidą (žr. Johansen v. Norway p. 1008, § 78; Ignaccolo-Zenide v. Romania, No. 31679/96, § 95, ECHR § 94, 2000-I; Nuutinen v. Finland, No. 32842/96, § 128, ECHR 2000-II).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas fundamentalių tarptautinių dokumentų, skirtų apsaugoti tiek žmogaus bendrąja prasme, tiek vaiko teises ir teisėtus interesus, konstatuoja, kad asmens teisėtas ir sąžiningas naudojimasis tarptautinėje sutartyje nustatytomis teisėmis valstybėje, kuri yra šios tarptautinės sutarties dalyvė, negali prieštarauti kitos valstybės, taip pat prisijungusios prie šios tarptautinės sutarties, nacionaliniams teisės aktams. Ypač kai šias abi valstybes sieja itin glaudūs teisiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, istoriniai ir kt. ryšiai, o aptariama teise naudojasi silpnesnioji teisinio santykio šalis – vaiko interesais veikiantis asmuo, ypač kai šiuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatytos taisyklės taikytinos vienos iš šalių pilietybės pagrindu. Teisingumo esmė reikalauja, kad tarp abiems teisinių santykių šalims prieinamų kiekvienos iš jų teisių ir teisėtų gynybos priemonių egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys, be kita ko, priklausantis ir nuo teisinio santykio pobūdžio, galimo pažeidimo esmės, individualių šalių savybių, pasirinkto teisių gynybos būdo esmės, proporcingumo ir kt. Todėl L. M. L. motinos, veikusios vaiko interesais, naudojimasis Konvencijos, Vaiko teisių konvencijos bei konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ jai garantuojamomis teisėmis Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat pripažintomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose, negali prieštarauti ir neprieštarauja CPK 785 straipsnyje įtvirtintoms išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir privatinės teisės esmei. Su žmogaus teisėmis ir jų apsauga susijusios teisės normos saugo ne valstybės individualius interesus, o žmonijos interesus per se, o jų saugomi interesai nėra valstybių dispozicijos objektas, nes žmogaus teisės saugo asmenį, neatsižvelgiant į jokias jo sąsajas su valstybe. Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad žmogaus teises saugančios normos, atsižvelgiant į jų svarbą, įtaką bei faktą, jog jos yra įtvirtintos itin reikšminguose tarptautinės teisės aktuose žmogaus teisių apsaugos srityje, yra tapusios tarptautinės teisės paprotinėmis normomis. Esama autorių, kurie teigia, kad visos be išimties žmogaus teises saugančios teisės normos yra jus cogens normos (žr. Zemanek, K. The Unilateral Enforcement of International Obligations. 47 ZaoRV (1987), 32. P. 39-40). Kiti autoriai teigia, jog ne visos žmogaus teises apsaugančios normos yra jus cogens normos, o tik tos, kurios saugo žmogaus gyvybę, orumą, asmeninę ir dvasinę laisvę, lygybę, šeimos teises ir kt. (žr. Scheuner, U. Conflict of Treaty Provisions with a Peremptory Norm of General International Law. Zeitschrift fur auslandiches offentliches Recht aun Volkerrecht (1969). P. 33-34). Tėvystė yra tiek teisinė, tiek biologinė kategorija. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepripažinus užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo būtų sukurta nepateisinama vaiko teisinio statuso dichotomija: Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitose valstybėse, kuriose Vokietijos teismo sprendimas galėtų būti pripažintas, A. Z. būtų vaiko tėvas, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisinės sistemos akyse vaikas tėvo neturėtų ir ieškovė turėtų bylinėtis dėl to paties Lietuvos Respublikos teismuose, kaip minėta, esant itin didelei tokio paties teisinio rezultato tikimybei. Faktas, kad tokia situacija, kai inter alia esama neginčijamų tėvystės įrodymų, būtų absoliučiai priešinga vaiko interesams, Žmogaus teisių konvencijai, Vaiko teisių konvencijai, Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotiems standartams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei pačiai teisingumo esmei yra daugiau nei akivaizdus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nei pats bylos dėl L. M. L. tėvystės nustatymo nagrinėjimo faktas Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, nei šiame teismo procese priimtas procesinis sprendimas, neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos privatinės teisės esmei (CPK 810 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nei viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nei, kaip jau minėta, CPK 785 straipsnyje nustatytoms jurisdikcijos taisyklėms (CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje atitinkamos Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesinio sprendimo dalies.

Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtų procesinių sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras kitose Europos Sąjungos valstybėse reglamentuoja Reglamentas Nr. 4/2009.

Reglamento Nr. 4/2009 44 antraštinėje dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms. Atsižvelgdamos į Reglamento Nr. 4/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatas, valstybės narės nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos išlaikymo prievolių srityje turėtų taikyti ne Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, o Reglamento Nr. 4/2009 nuostatas dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo bei teisinės pagalbos. Vadovaujantis Reglamento Nr. 4/2009 76 straipsnio 1 pastraipa šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos (Reglamentas Nr. 4/2009 minėtame leidinyje buvo paskelbtas 2009 m. sausio 10 d).

Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriuje įtvirtintas teismo sprendimų išlaikymo prievolių srityje pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo reglamentavimas skiriasi priklausomai nuo to, ar teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje, kurioje privalomas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 2007 m. lapkričio 23 d. priimtas Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau tekste – 2007 m. Hagos protokolas), ar ne. Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas privalomas, kai tuo tarpu aptariamo reglamento IV skyriaus 2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas. Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnis, savo ruožtu, taikomas visiems teismo sprendimams (Reglamento Nr. 4/2009 16 straipsnis). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio, kaip minėta, reglamentuojančio teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas yra privalomas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą, esmė – egzekvatūros procedūros (pranc. exequatur) panaikinimas: teismo sprendimo pripažinimas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio nuostatas vyksta be jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą, o jo vykdymas kitoje valstybėje narėje vyksta, nereikalaujant šio procesinio sprendimo paskelbimo vykdytinu. Tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnį, reglamentuojantį teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas neprivalomas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą, išlieka teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu poreikis bei galimybė suinteresuotam asmeniui kreiptis į kompetentingą atitinkamos valstybės narės teismą dėl jo pripažinimo ar nepripažinimo.

Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas šiam teisės aktui, 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią šis reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiškiems dokumentams, laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių. Šio reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB) 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m. Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant šio sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m. birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m. Hagos protokolas neįsigalios iki to laiko. Taigi, darytina išvada, jog Reglamentas Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolas yra glaudžiai susiję, kadangi minėto reglamento taikymo pradžia, pagal jo 76 straipsnį, yra susieta su 2007 m. Hagos protokolo taikymo Europos Bendrijoje pradžia. Tai reiškia, jog be exequatur procedūros pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnį vykdomi tik ES valstybių narių teismų sprendimai, priimti bylose, iškeltose po Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios dienos, kai jose nagrinėtam ginčui spręsti buvo taikoma 2007 m. Hagos protokole nustatyta taikytina teisė.

Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos minėtos bendros taisyklės lex retro non agit išimtys. Pagal 75 straipsnio 2 dalies a) punktą Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taikomi anksčiau, nei šio reglamento taikymo pradžios diena, valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams, dėl kurių prašymas pripažinti ir paskelbti juos vykdytinais buvo pateiktas po tos dienos. Pagal 75 straipsnio 2 dalies b) punktą Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taip pat taikomi teismo sprendimams, priimtiems po šio reglamento taikymo pradžios dienos, procesuose, pradėtuose iki tos dienos, tiek, kiek tokie teismo sprendimai patenka į Reglamento (EB) Nr. 44/2001 taikymo sritį pripažinimo ir vykdymo tikslais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismo procesas pagal ieškovės I. Č. ieškinį buvo Vokietijos Federacinės Respublikos teismui paduotas 2002 m. spalio 29 d., t.y., ne tik iki Reglamento Nr. 4/2009 taikymo pradžios dienos, bet ir iki Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Europos Sąjungos dienos.

Reglamentas Nr. 4/2009 apskritai nenustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų jurisdikcijos taisyklių civilinėse bylose dėl fizinių asmenų teisinio statuso, tačiau numato vieną reikšmingą išimtį - pripažįsta Europos Sąjungos valstybės narės teismo, kuris pagal lex fori turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe (Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c) punktas). Atsižvelgiant į faktą, kad Europos Sąjungos reglamentais valstybių narių teismų jurisdikcijos ir teismo procesinių sprendimų dėl asmenų teisinio statuso pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrų reglamentuoti nesiekiama, konstatuotina, kad Reglamentas Nr. 4/2009 neįtakoja kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės teisės jurisdikcijos aptariamo pobūdžio bylose klausimus sureguliuoti nacionalinės proceso teisės normomis (Reglamento Nr. 4/2009 21 antraštinė dalis). Reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo bylose, susijusiose su asmens teisinio statuso klausimais, yra išvestinis reikalavimas, o bylos teismingumas nustatomas pagal pagrindinį joje keliamą reikalavimą. Kadangi, kaip minėta, Reglamentas Nr. 4/2009 bet kuriuo atveju nereglamentuoja teismų jurisdikcijos spręsti fizinių asmenų teisinio statuso klausimus, tačiau pripažįsta valstybių narių teismų teisę pagal savo nacionaliniuose proceso teisės aktuose nustatytas jurisdikcijos taisykles spręsti dėl išlaikymo prievolių, jei šis klausimas yra išvestinis asmens teisinio statuso atžvilgiu, o reglamento 75 straipsnyje nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos nediferencijuoja Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose numatytų procedūrų taikymo galimybės priklausomai nuo teismo taikyto jurisdikcijos pagrindo ar teismo procesą inicijuojančio dokumento padavimo momento, nustatydamas vienintelį reikalavimą – reikalavimą, kad teismo procesinis sprendimas būtų priimtas Europos Sąjungos valstybėje narėje, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nustatyta exequatur procedūra taikytina ir šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ES valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo, kai prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo kilmės valstybė yra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, tačiau sprendimas priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios, šio teismo sprendimo pripažinimui turi būti taikomas toks pat teisinis režimas, koks yra taikomas ES valstybių narių, kurioms 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas, teismų sprendimų dėl išlaikymo pripažinimui ir vykdytinumui – tokie teismų sprendimai pripažįstami pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnyje nustatytas exequatur taisykles. Remdamasi šia išvada, teisėjų kolegija sprendžia, jog VFR teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje turi būti taikomos Reglamento 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos.

Reglamento Nr. 4/2009 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimą, priimtą ES valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, kitos valstybės narės pripažįsta nereikalaudamos taikyti jokios specialios procedūros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bet kuri suinteresuota šalis, kuri iškelia teismo pripažinimo klausimą kaip pagrindinį ginčo klausimą, gali šiame skirsnyje numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo.

Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nustatyta, kad ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas nepripažįstamas: a) jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Atitikimo viešajai tvarkai tikrinimas, negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos; b) kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti; c) jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu dėl tų pačių šalių ginčo; d) jei jis yra nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, dėl tuo pačiu ieškinio pagrindu tų pačių šalių iškeltos bylos, jeigu ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

Suinteresuotas asmuo, įrodinėja, kad byla dalyje dėl tėvystės nustatymo priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, todėl vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti atsisakoma pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą. Suinteresuotas asmuo teigia, kad, nepripažinus teismo sprendimo dalyje dėl tėvystės nustatymo, nepripažintina ir teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo, kadangi priešingu atveju būtų sukuriama teisinei logikai prieštaraujanti situacija, kai išlaikymas priteisiamas iš asmens, kurio tėvystė nėra nustatyta.

Reglamento Nr. 4/2009 22 straipsnis reglamentuoja, jog teismo sprendimo dėl išlaikymo pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentą jokiu būdu nereiškia šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kuriais grindžiama išlaikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, pripažinimo. Analogiška nuostata įtvirtinta Reglamento Nr. 4/2009 25 antraštinėje dalyje, kurioje pažymima, jog priimto teismo sprendimo dėl išlaikymo prievolių pripažinimu valstybėje narėje siekiama tik užtikrinti, kad tame teismo sprendime nustatytos išlaikymo išmokos būtų išieškotos. Tai nereiškia, kad ta valstybė narė pripažįsta šeimos santykius, tėvystę ar motinystę, santuoką ar giminystę, kuriais grindžiama išlaikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas. Taigi Reglamento Nr. 4/2009 vienas iš esminių tikslų – sukurti sparčias ir ekonomiškas procedūras, skirtas suteikti kreditoriams efektyvias galimybes gauti išlaikymą. Reglamente Nr. 4/2009, kaip jau minėta, asmens teisinio statuso klausimai ir išlaikymo priteisimo klausimai laikomi sąlyginai savarankiškais. Reglamentas Nr. 4/2009 nenumato galimybės nepripažinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimto teismo procesinio sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, dėl jurisdikcijos taisyklių pažeidimo. Be to, jurisdikcijos taisyklių pažeidimo, jei jis ir būtų nustatytas, atžvilgiu pagal Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio a) punktą negali būti taikomas viešosios tvarkos testas. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jeigu egzistuotų pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo dalį, kuria išspręstas asmens teisinio statuso klausimas CPK 785 straipsnio bei CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, šio procesinio sprendimo dalis dėl išlaikymo gali būti paskelbiama vykdytina Lietuvos Respublikoje, nes, kaip jau minėta, odre public testas pagal aptariamą reglamentą neapima užsienio valstybės teismo jurisdikcijos patikrinimo. Nagrinėjamu atveju teismas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo dalies dėl asmens teisinio statuso nepripažinimo pagrindų nenustatė.

Dėl šių priežasčių suinteresuoto asmens argumentai, nesusiję su Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nustatytais nepripažinimo pagrindais, atmetami ir neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nėra ir kitų Reglamente Nr. 4/2009 nustatytų aptariamos užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Užsienio valstybės teismo sprendimas, kaip minėta, neprieštarauja viešajai tvarkai (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio a punktas) ar kitam teismo sprendimui (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio c) ir d) punktai). Aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimu priteistas išlaikymas už ilgesnį laikotarpį, nei numato Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nesudaro pagrindo netenkinti pareiškėjos prašymo, nes valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą (ESTT 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas C-420/07 Meletis Apostolides v David Charles Orams and Linda Elizabeth Orams). Todėl pareiškėjos prašymas tenkinamas.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38, 135 bei 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 809 straipsniu, 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi, 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi ir 27 straipsniu, Europos Sąjungos 2008 m. gruodžio 18 d. Reglamento Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 22, 23 ir 25 straipsniais,

nutaria:

Pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02, kuriuo nustatyta, kad A. Z. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublika) yra vaiko L. M. L. (dabartinė pavardė – Č.) (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) tėvas.

Paskelbti vykdytina Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dalį, kuria iš A. Z. vaiką atstovaujančiam teisėtam atstovui priteisti alimentai, mokėtini kiekvieno mėnesio pirmą dieną, pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo:

nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 euro (349,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 euro;nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 euro ( 355,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 euro;nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 euro ( 366,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 euro;nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188 eurus, atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 188 eurus;nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228 eurus, atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 228 eurus;nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytą antros amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui;nuo 2009 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytą trečios amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 euro pašalpą vaikui.

Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismas sprendimu taip pat įpareigojo atsakovą padengti teisminio ginčo išlaidas.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.