Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-736-436/2009, kuria nutarta atmesti atsakovo G. S. prašymą dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, ieškovas – bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas „Snoras“, trečiasis asmuo – likviduota uždaroji akcinė bendrovė „Žaliašilio miškai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

2009 m. gegužės 12 d. nutartimi Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl 2009 m. kovo 23 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, atsakovo G. S. prašymo netenkino. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad šalių santykiai grindžiami 2007 m. kovo mėn. 16 d. kredito sutartimi Nr.031-97118, kurią sudarė AB bankas ,,Snoras” ir UAB ,,Žaliašilio miškai” ir 2007 m. kovo 19 d. laidavimo sutartimi, pagal kurią atsakovas G. S. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo asmeniniu turtu už skolininko UAB ,,Žaliašilio miškai” įsipareigojimą pagal minėtą kredito sutartį. Atsakovo ir skolininko UAB ,,Žaliašilio miškai” atsakomybė ieškovui yra solidari.

Įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimui už akių, 2010 m. vasario 9 d. ieškovo AB bankas ,,Snoras” prašymu išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje dėl skolos išieškojimo iš atsakovo G. S..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis- patikrinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą faktiniu ir teisniu aspektais, taip pat įvertinti, ar nėra absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja neperžengdama atskirojo skundo ribų. Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti pasibaigusia prievolę pagal laidavimo sutartį, kai yra priimtas teismo sprendimas priteisti skolą iš laiduotojo (atsakovo), o pagrindinis skolininkas (įmonė už kurią buvo laiduota) yra likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro.

Byloje nustatyta, jog Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimu už akių buvo patenkintas AB banko ,,Snoras“ ieškinys ir iš atsakovo G. S., kaip uždarosios akcinės bendrovės „Žaliašilio miškai“ laiduotojo pagal 2007 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį, priteista 132 455,87 Lt skolos, 8 (aštuonių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 3649 Lt žyminio mokesčio ieškovui akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (1 t. b.l. 105-107). Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jo pagrindu yra išduotas vykdomasis raštas. Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu pagrindinį skolininką UAB ,,Žaliašilio miškai“ nuspręsta likviduoti (2 t., 74 b.l.); remiantis juridinių asmenų registro duomenimis, UAB ,,Žaliašilio miškai“ yra išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Apeliantas, remdamasis pagrindinio skolininko likvidavimo bei išregistravimo faktu, siekia, jog jo, kaip laiduotojo prievolė būtų pripažinta pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. pasibaigus laidavimu užtikrintai pagrindinei prievolei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal CK6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigusiais (ĮBĮ 16 str.), todėl atsiranda kreditoriaus teisė reikšti reikalavimą skolininko bankroto byloje ir/arba laiduotojui, o laiduotojui atsiranda pareiga įvykdyti savo šalutinę prievolę (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pagrindiniam skolininkui UAB „Žaliašilio miškai“ teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą, kreditorius AB bankas „Snoras“, siekdamas išsiieškoti skolą, pareiškė reikalavimus tiek UAB „Žaliašilio miškai“ bankroto byloje (kreditorinis reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi), tiek laiduotojui G. S. atskiroje byloje. Remiantis bylos medžiaga, AB banko „Snoras“ ieškinys Kauno apygardos teisme gautas 2008-12-10 (1 t., 3 b.l.). Taigi, kreditorius savo pažeistas teises šiuo atveju gynė tinkamai, t.y. pareiškė reikalavimą laiduotojui kaip solidariajam bendraskoliui dar iki pagrindinio skolininko pabaigos, t.y. kol pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui dar nebuvo pasibaigusi, todėl vėlesnis pagrindinio skolininko likvidavimas, išregistruojant jį iš Juridinių asmenų registro ir atitinkamai pagrindinio skolininko prievolės pabaiga (CK 6.128 str. 3 d.) šiuo atveju neturėtų daryti įtakos laiduotojų prievolių galiojimui. Priešingu atveju būtų paneigta laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo paskirtis ir tikslas, būtų nepagrįstai pažeidžiami teisėti kreditoriaus interesai. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012 konstatavęs, jog tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013), kurioje konstatuotas prievolės pasibaigimas likvidavus pagrindinį skolininką, kai kreditorius pareiškė reikalavimą jau po teismo sprendimo likviduoti įmonę priėmimo.

Nagrinėjamu atveju, minėta, kreditorius tinkamai įgyvendino savo teises, pareikšdamas reikalavimą laiduotojui kaip solidariajam skolininkui iki pagrindinio skolininko likvidavimo, iki pagrindinio skolininko likvidavimo buvo priimtas ir teismo sprendimas, kuriuo iš laiduotojo priteista skola, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo priimant skundžiamą nutartį. Apeliantas neprašė prievolę pripažinti pasibaigusia dėl to, kad ji yra įvykdyta, AB banko ,,Snoras“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog skola nėra išieškota, taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti prievolę pasibaigusia ir pripažinti negaliojančiu teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atmetė atsakovo prašymą pripažinti laidavimo prievolę pasibaigusia (tai nurodydamas nutarties rezoliucinėje dalyje, nors motyvuojamojoje nutarties dalyje ir klaidingai nurodė, esą yra pagrindas tokį prašymą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo G. S. atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.