Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.2.1.; 2.1.4.11.2.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.2.2.2.2.; 2.3.6.3.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. vasario 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. K. G. civilinis ieškinys 1 000 Lt paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, nuspręsta nepriteisti A. K. G. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. T. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama pagal BK 155 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2014-06-25 apie 16 val. A. K. G. būnant savo kieme, (duomenys neskelbtini), viešai, matant ir girdint kitiems žmonėms, jį įžeidė, išvadindama įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais – „valkata“, „psichu“.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. K. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – K. T. nuteisti pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už įžeidimą, priteisti jo naudai iš K. T. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, kad teisme K. T. nurodė, kad jos sūnus Ž. T. buvo nuėjęs pas nukentėjusįjį A. K. G., bei nurodė, kad jos sūnus Ž. T. yra neįgalus (turi psichinę negalią). Dėl to apeliantas mano, kad teismas negalėjo liudytoju apklausti Ž. T. ir vadovautis jo duotais parodymais. Teigia, kad Ž. T. parodymai prieštarauja liudytojų V. G., I. T. bei jo paties (apelianto) duotiems parodymams. Dėl to mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik K. T. ir jos sūnaus parodymais, o kitus įrodymus vertino kritiškai kaip nenuoseklius. Teigia, kad byloje liudytojai atsakinėjo į teismo užduotus klausimus taip, kaip jie suprato tuos klausimus. Pastebi, kad liudytojai, duodami parodymus teisme, prisiekė ir sakė tiesą. Nesutinka su teismo teiginiu, kad „šioje situacijoje pats neutraliausias liudyto­jas V. K. nepatvirtino, kad K. T. tikrai išsakė kaltinime nurodytus žodžius A. K. G. atžvilgiu, aiškiai nurodė, kad nebuvo jokios konfliktinės situacijos“, nes mano, kad teismas prieštarauja pats sau, kadangi liudytojas nurodė negalįs pasakyti, ką tiks­liai moteris sakė, kad nepamena, todėl apeliantas nesupranta, kaip teismas gali vadovautis parodymais, kurių žmogus nepamena. Be to mano, kad teismas K. T. atžvilgiu buvo šališkas, teigdama, kad jis (apeliantas), I. T. ir V. G. gali apkalbėti K. T. vien dėl to, kad tarp jų ir K. T. yra priešiški santykiai dėl pastarosios laikomų vištų, kad jis ir V. G. yra sugyventiniai.

Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad 2014-06-05 K. T. viešai, girdint kitiems asmenims išvadino jį „psichu“, „valkata“. Mano, kad jei jis ir būtų ligonis, vis viena jis negali būti taip vadinamas, nes šiuos žodžius jis suprato kaip kėsinimąsi į jo orumą ir garbę, jis buvo įžeistas, tokie K. T. išsakyti žodžiai užgauliai paveikė jį, o tokie K. T. veiksmai ir vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Atsikirtimu į A. K. G. apeliacinį skundą išteisintoji K. T. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad jos sūnaus veiksnumas dėl jo psichinės negalios neapribotas. Pažymi, kad pats apeliantas turi psichinę negalią ir tai patvirtina 2014-09-16 Šiaulių teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktas, pateiktas Šiaulių apylinkės teismui privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-140-899/2014, ir šiame ekspertizės akte nurodyta, kad A. K. G. serga psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu (F22.0). Taip pat nurodo, kad A. K. G. yra nusiteikęs prieš ją, kaltiną ją nebūtais dalykais, įžeidinėja, tačiau bet kokie jo parodymai yra veikiami jam diagnozuoto susirgimo. Teigia, kad nė vienas iš liudytojų – nei I. T., nei V. K., nei Ž. T. teisme neparodė matę kieme liudytoją V. G., kuri teigė mačiusi ir girdėjusi konfliktą, kurio metu A. K. G., neva, buvo įžeistas, liudytojų V. G. ir I. T. parodymai yra šališki, neobjektyvūs, nesutampantys dėl esminių aplinkybių bei nenuoseklūs. Teigia, kad, jei A. K. G. iš tiesų būtų buvęs įžeistas, liudytojas V. K. būtų girdėjęs ir prisiminęs, bet jis parodė, kad jokių blogų žodžių negirdėjo, jokios konfliktinės situacijos nebuvo, jis jokio konflikto, dėl kurio A. K. G. teismui pateikė privataus kaltinimo skundą, nepamena. Teigia, kad teismas nesivadovavo vien tik jos ir Ž. T. parodymais, jų parodymais rėmėsi tiek, kiek tai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. A. K. G. apeliacinio skundo teiginys, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra pagrįstas jo paties hipotetinio pobūdžio interpretacija.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. K. G. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimus, nes nuosprendyje išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl K. T. išteisinimo. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas apeliaciniu skundu, nesutikdamas su K. T. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl K. T. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ne tik K. T. ar liudytojo Ž. T. parodymus, bet ir nukentėjusiojo, liudytojų V. G., I. T. bei V. K. parodymus ir kt. bylos medžiagą. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. K. G. skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintoji K. T. nepadarė veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už įžeidimą, t. y. viešą užgaulų kito žmogaus pažeminimą, padarytą veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, A. K. G. įvardinti jį įžeidę žodžiai duotoje (nagrinėjamoje) situacijoje negali būti laikomi įžeidžiančiais BK 155 straipsnio prasme, nes tarp kaltintojo ir išteisintosios jau ilgus metus vyksta konfliktai (kviečiama policija, rašomi skundai įvairioms institucijoms dėl išteisintosios laikomų paukščių ir kt.) bei sprendžiami įvairūs teisiniai ginčai, o tarpusavio konfliktų metu jų išsakomi neigiami atsiliepimai vienas apie kitą vertintini kaip neigiamos nuomonės išsakymas.

Be to, nepagrįstas A. K. G. teiginys, kad jo nurodytus jį įžeidžiančius žodžius K. T. išsakė būtent jam. Nukentėjusysis A. K. G. parodė, kad K. T. šaukdama pasakė „Ž., eik namo, kiek kartų sakiau, kad nebūk pas tą valkatą, psichą“. A. K. G. teigia, kad tie žodžiai buvo adresuoti jam, ir K. T. jį taip vadina jau 20 metų, ypač prie svetimų žmonių. Teisme kaip liudytojos apklaustos V. G. ir I. T. patvirtino girdėjusios K. T. pasakytus žodžius savo sūnui Ž. T. neiti pas A. K. G.. Liudytojas Ž. T. patvirtino, kad jo motina liepė jam pareiti namo. Liudytojas V. K. taip pat patvirtino, kad moteriai pakvietus, pas A. K. G. atėjęs vyras išėjo namo. Taigi, akivaizdu, kad apelianto skunde nurodyti K. T. pasakyti žodžiai buvo adresuoti kreipiantis į Ž. T., o ne į A. K. G., t. y. nebuvo adresuoti nukentėjusiajam.

Nors nukentėjusiojo parodymus, jog K. T. jį pavadino „psichu“ ir „valkata“, teisme patvirtino liudytojos V. G. ir I. T., tačiau, kaip pats apeliantas ir liudytoja V. G. pripažino, jie yra sugyventiniai, o liudytoja I. T. yra nukentėjusiojo kaimynė, su kuria apeliantas gerai sutaria. Be to, liudytoja I. T. teisme nurodė, kad ji taip pat nesutaria su K. T., bei pripažino, jog tos pačios dienos vakare ji buvo susitikusi su A. K. G. ir V. G., kalbėjosi su jais apie minėtą įvykį. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, t. y. tai, kad nukentėjusysis A. K. G. ir V. G. yra sugyventiniai, o I. T. yra A. K. G. kaimynė, su kuria buvo aptariamas įvykis, kad tarp išteisintosios ir nukentėjusiojo bei liudytojų yra priešiški santykiai, yra pagrindas manyti, kad V. G. ir I. T. yra suinteresuotos bylos baigtimi, jos gali siekti apkalbėti K. T. ir tokiu būdu padėti A. K. G.. Be to, liudytojos I. T. parodymų patikimumu verčia abejoti ir tai, kad kaltintojas skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nenurodė, jog I. T. buvo šio įvykio liudytoja. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas pagrįstai liudytojų V. G. ir I. T. parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Tai, kad liudytojos teisme parodymus davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei būdamos prisiekusios, o į joms užduotus klausimus atsakė taip, kaip jos suprato joms užduotus klausimus, nepaneigia šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi ir siekio padėti A. K. G. apkaltinti K. T..

Nors nukentėjusysis tvirtina, kad K. T. jam adresuotus įžeidžiančius žodžius girdėjo pas jį tuo metu buvęs V. K., kuris po K. T. išsakytų žodžių pasibaisėjo, tačiau teisme liudytojas V. K. nurodė, kad pas A. K. G. atėjus Ž. T., jis nesuprato, kokie žodžiai buvo pasakyti, kad blogų žodžių, tarp jų ir žodžių „valkata“ ar „psichas“, negirdėjo. Taip pat liudytojas nurodė, kad įvykio metu konfliktinės situacijos nebuvo. Nors iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas nurodė neprisimenąs, ką tiksliai moteris sakė, tačiau tai tėra tik viena frazė iš liudytojo parodymų, nes tikslindamas įvykio aplinkybes, liudytojas konkrečiai nurodė negirdėjęs A. K. G. įžeidžiančių žodžių. Taigi, akivaizdu, kad liudytojo V. K. parodymai ne tik, kad nepatvirtina nukentėjusiojo A. K. G. parodymų, jog jis girdėjo apeliantui adresuotus įžeidžiančius žodžius ir po to buvo pasibaisėjęs, bet juos paneigia. Be to, V. K. nurodė, kad K. T. nepažįsta, tik žino, kad ji gyvena netoliese, neturi jokių santykių su ja, kad su A. K. G. yra pažįstamas, bendrauja apie porą mėnesių, todėl šios aplinkybės patvirtina liudytojo V. K. nesuinteresuotumą bylos baigtimi. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių priešingai, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai skundžiamą nuosprendį grindė šio bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo parodymais. Taigi, bylos baigtimi nesuinteresuotam liudytojui V. K. paneigus nukentėjusiojo parodymus, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiojo parodymais.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad teismas negalėjo remtis išteisintosios sūnaus Ž. T. parodymais vien dėl to, kad jis turi psichikos negalią. BPK 78 straipsnyje nurodyta, kad liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. BPK 79 straipsnis numato, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Nors teisme K. T. patvirtinto, kad Ž. T. yra neįgalus, turi psichinę negalią, jam diagnozuota depresija, tačiau byloje nėra sveikatos priežiūros įstaigos pažymos arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvados, jog dėl to Ž. T. negali būti apklausiamas liudytoju. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai Ž. T. apklausė kaip liudytoją ir jo duotais parodymais, jog jo motina K. T. A. K. G. nepasakė jokių įžeidžiančių žodžių, vertino kartu su kitais byloje surinktais duomenimis tiek, kiek liudytojo Ž. T. parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad K. T. 2014-06-25 apie 16 val. išsakė A. K. G. kaltinime nurodytus žodžius „valkata“, „psichas“.

Nesant byloje pakankamai K. T. kaltę patvirtinančių įrodymų bei nesant pagrindo kaltinime nurodytus žodžius laikyti įžeidžiančiais BK 155 straipsnio prasme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. T. pagrįstai išteisinta pagal BK 155 straipsnio 1 dalį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Nukentėjusysis A. K. G. byloje pareiškė civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau K. T. išteisinus, nes nepadaryta nusikalstama veika, civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas) bei nepriteistos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Išteisintosios gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog K. T. už jos gynybą adv. J. Bieliauskienei sumokėjo 200 eurų (109 b. l.), šias ginamosios turėtas išlaidas gynėja prašė priteisti iš nukentėjusiojo A. K. G.. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas K. T. atžvilgiu paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį ir kad pirmosios instancijos teisme nebuvo priteistos išteisintosios turėtos išlaidos gynėjui, o dabar prašoma priteisti tik 200 eurų, daroma išvada, kad ir įvertinus nukentėjusiojo amžių bei sveikatą, iš privataus kaltintojo prašoma priteisti gynybos išlaidų suma nėra per didelė, todėl šios K. T. išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo A. K. G. (BPK 103 straipsnio 1 punktas, 105 straipsnio 6 dalis).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo A. K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.

Iš A. K. G. priteisti K. T. 200 eurų proceso išlaidų apmokant advokato paslaugas apeliacinėje instancijoje.