Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, neteista, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 155 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. T. buvo kaltinama tuo, jog 2014-06-25 apie 16 val. A. K. G. būnant savo kieme (duomenys neskelbtini), Šiauliai, viešai, matant ir girdint kitiems žmonėms, jį įžeidė, išvadindama įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais - „valkata“, „psichu“.

Kaltinamoji K. T. pagal jai inkriminuojamą kaltinimą teisme kalta neprisipažino ir parodė, kad su A. K. G. yra kaimynai. A. K. G. kviečia policiją, nes ji (G. T.) laiko paukščius, bet viskas tvarkinga. Tą dieną A. K. G. pakvietė jos sūnų į palapinę, kuri buvo uždara, bet durys plačios, sūnus užėjo. Pati pasižiūrėjo, kad sėdi vyras, nebuvo nei V. G., nei I. T.. Pasakė „Ž., eik namo“. Jis sėdėjo pas A. K. K. G.. A. K. G. sako „neklausyk mamos“. Ž. T. parėjo namo, pasakė „mamos reikia klausyti“. Daugiau nieko nesakė. A. K. G. buvo sūnui įpylęs degtinės. Nuo jų buvo 10 m atstumu, yra metalinė tvora. Buvo A. K. G., Ž. T. ir tikriausiai V. K.. V. K. pati nepažįsta, nes jis kitur gyvena. Su V. G. nebendrauja, konfliktų nėra. V. G. pas A. K. G. yra mačiusi. I. T., kuri yra kaimynė iš kitos pusės, nebuvo, bet ji dėl vištų taip pat pyksta ant jos. Pokalbį galėjo girdėti tik V. K. ir jos sūnus. Sūnus kaltina A. K. G., kad viskas dėl tokių niekų. Pati tokių žodžių nesakė nei A. K. G., nei K.. Kvietė tik sūnų. Dėl vištų buvo gal birželio mėnesį atvykusi komisija, tiksliai nepamena. Sūnus su A. K. G. nesipyksta, bet dabar nebendrauja. Pati su A. K. G. bijo kalbėti, nes jis rašo į visas institucijas. Nebuvo taip kaip nurodyta skunde. Po to su A. K. G. nekalbėjo, apie bylą sužinojo gavusi teismo šaukimą. Ž. T. turi neįgalumo grupę, nes turi psichinę negalią. Pati nerimavo, nes A. K. G. sūnų girdo alkoholiu, o sūnus negali alkoholio vartoti. Sūnui 46 metai. A. K. G. nuplėšo medelius, obelis. Ž. T. parėjo jai pakvietus jį iš karto. A. K. G. jam sakė „neik, neklausyk“, bet Ž. T. sako „reikia mamos klausyti“. Kol jis grįžo, nepraėjo nei 10 minučių. A. K. G. padarė daug moralinės žalos, nes jos tikrinti atvyksta po tris komisijas. Kiti kaimynai taip pat konfliktuoja su A. K. G.. Jis norėjo nušalinti seniūną, bet nesurinko reikiamų parašų. Jos sūnui yra depresija, nes jis išsiskyrė su žmona. A. K. G. skunde nurodytų žodžių neišsakė, nes keiksmažodžių iš viso nenaudoja. Tuo metu kuomet kvietė Ž., A. K. G. sėdėjo. Pamatė, kad sūnus pareina ir pati pasitraukė.

Nukentėjusysis A. K. G. teisme parodė, kad su K. T. nesutaria apie 20 metų. Jos vyras skendo upelyje, o pats jį išgelbėjo. Jos vyrui užeina „daugiadienės“, ji tuomet neįsileido jo į namus. K. T. vyrą tada parsivedė pas save, jai grįžus pasakė, kad jį išgelbėjo, o ji jam pasakė „ko kišiesi, būčiau palaidojusi“. K. T. laiko vištas, žąsis, nuo kurių didelė smarvė, kieme negalima būti. Jos dukra dirba Vilniuje ir prieš komisijas ją perspėja, todėl K. T. susitvarko. Pas jį atėjo V. K., nes reikėjo sumūryti kaminą. Su juo sėdėjo ir kalbėjo. Tada atėjo Ž. T., paklausė „ar galiu užeiti“, sako „ar per tvorą lipti“. Ž. T. sakė, kad gali per vartelius. Jis turėjo butelį alaus. Jam užėjus, K. T. pasakė „Ž., eik namo, kiek kartų sakiau, kad nebūk pas tą valkatą, psichą“. K. T. dar jį ir vakare užpuolė. Tuos žodžius K. T. šaukė balsu, tai galėjo girdėti V. K., nes nuo jos pats buvo apie 12 m atstumu. V. G., kuri yra jo gyvenimo draugė, matė, kaip atėjo Ž. T., ji buvo virtuvėje ir kažką ruošė, durys buvo atidarytos. Ji ėjo į daržą, ruošė pietus. K. T. šių žodžių V. K. nesakė, nes jo nepažįsta. Žodžiai buvo adresuoti jam (A. K. G.). K. T. jam tai sako pastovai. Ji - baisus žmogus, visiems aiškina „su juo nekalbėkit“. Su jos sūnumi sveikinasi. Jis sugalvoja ir ateina. Tuos žodžius daug kas galėjo girdėti, bet bijo liudyti, nes ji yra kerštinga. Pačiam yra iškelta byla, kad jis K. T. iškoliojo. Dabar yra paskirta psichiatrinė ekspertizė, ji jau atlikta, rezultatai normalūs. Pačiam buvo nepatogu prieš kaimyną, jis sako „nežinau, ką aš daryčiau su tokiais kaimynais“. Pats po šių žodžių susinervino, susinervino ir jo draugė. Dėl šio įvykio sveikata nepablogėjo. Civilinį ieškinį palaiko. Dėl tokio K. T. elgesio į teismą kreipėsi pirmą kartą, nors jį taip vadina jau 20 metų, ypač prie svetimų žmonių. Kai pamato K. T., negali į ją žiūrėti, ima paralyžius. Nežino, ar jaunas žmogus galėjo žodžių negirdėti. V. K. matė kaip Ž. T. atėjo per tvorą, matė kaip atsinešė butelį, po išsakytų žodžių pasibaisėjo. Ž. T. išėjus, V. K. išėjo po 15 minučių. Apie bylas su V. K. nekalbėjo, kalbėjo apie kaimynus. Kitą dieną jį sutikęs paklausė ar paliudys, jis sakė „būtinai, mielu noru“. Ką konkrečiai liudys, jis nesakė. K. T. kviečia policiją. Žmonės susitaria ir rašo skundus. Akumuliatoriaus vagystė - tai netiesa, nusišnekėjimas. Dėl alkoholio vartojimo baustas yra, kuomet jam buvo iškviesta policija.

Liudytoja V. G. teisme parodė, kad A. K. G. yra draugas, sutaria su juo gerai. K. T. yra kaimynė, pažįstama apie 11 metų. Konfliktų nėra, tik kartą ją yra išvadinusi „sterva”. Birželio 25 dieną pas A. K. G. buvo atėjęs kaimynas V. K.. Jie kalbėjosi apie kaminą, sėdėjo namelyje. Pati buvo nuėjusi į daržą, po to buvo virtuvėje, durys buvo atidarytos. Girdi „Laba diena” ir žiūri Ž. T. sako „ar galiu ateiti”. Perlipo per tvorą ir nuėjo į pavėsinę. Paėjus 5 minutėms pasigirdo K. T. balsas „Ž., sakiau pas tą psichą, valkatą nevaikščioti”. Ji šaukė garsiai. Pasirodo ir I. T. girdėjo. Tą patį vakarą A. K. G. ėjo iš pašto dėžutės pasiimti laikraščių ir I. T. sakė, kad girdėjo, nes buvo kieme. Pati tuo metu buvo patalpoje, pirmame aukšte, prie durų yra stalas, matosi pavėsinė iki jos 5 m, iki vartelių 3 metrai, iki K. T. 5 metrai. V. K. išsigando, sako „kaip čia elgiasi su kaimynais, ar taip už nieką gali iškolioti”. Su V. K. pati yra pažįstama, nes jis yra Medelyno rajono gyventojas. Ž. T. šiuos žodžius girdėjo, nes pati matė kaip jis nuėjo. Visi kartu sėdėjo 5 minutes. Alkoholinių gėrimų tuo metu nematė, nes arti jų nebuvo priėjusi. Ryte sakė Ž. T. „buvau atėjęs, atsinešęs alaus”. K. T. pastoviai A. K. G. vadina „brudas, parazitas, kuprius, garbatyj”. Ji laiko daug paukščių, o medžių šakos eina į A. K. G. teritoriją. K. T. išsakyti žodžiai buvo adresuoti A. K. G.. Įvykio metu pavalgę nebuvo ir valgio neruošė, tvarkėsi laiškus.

Liudytoja I. T. teisme parodė, kad A. K. G. ir K. T. pažįstami. K. T. gyvena (duomenys neskelbtini). K. G. – (duomenys neskelbtini). Su A. K. G. sutaria gerai, jis yra draugiškas, konfliktų nėra. K. T. kitokia, su ja sunku sutarti. Ji laiko vištas, nuo kurių didžiulė smarvė. Kreipėsi į ją, tačiau asmuo atsisako spręsti problemas, sako „turgaus boba”. Sūnui neleidžia kalbėtis su ja. Pati pastoviai būna kieme, kuomet pas A. K. G. kieme yra žmonių ir garsiai kalba, tai pati viską girdi. Girdėjo, kad Ž. T. klausė „ar galiu ateiti”. Po to išgirdo žodžius „neik pas tą valkatą, psichą ar durnių”. Balsas buvo stiprus. Motina sakė sūnui, kad neitų pas A. K. G.. Pas A. K. G. tuo metu buvo kaimynas, jo vardo, pavardės nežino. Ten yra apžėlę medžiais, kas A. K. G. kieme yra, nesimato. Tuos žodžius išsakytus žino, nes K. T. ne kartą juos išsakė. Ką sūnus motinai atsakė, nežino. Sūnus nešaukė. V. G. yra pažįstama, ji pas A. K. G. dažnai lankosi. Ji tą dieną tikriausiai buvo pas A. K. G.. Atrodo, kad tą patį vakarą buvo susitikusi su jais abiems, klausė „kokius juokus krečiant”. Sakė „užteks kolioti”. Ž. T. bijo savo motinos. Kiek Ž. T. buvo pas A. K. G., nežino.

Liudytojas Ž. T. teisme parodė, kad yra K. T. sūnus. Su kaimynu A. K. G. sutaria blogai, jis visus skundžia, jis yra blogas žmogus. Jis nėra jo (Ž. T.) draugas. Su motina K. T. santykiai geri. Pats grįžo ir jį pakvietė A. K. G. išgerti degtinės, bet pats atsisakė. Išgirdo motina ir išėjusi jį parsivedė. Jį A. K. G. pakvietė iš mandagumo. Pas A. G. pabuvo gal 10, gal 5 minutes. Tuo metu pats turėjo su savimi alaus butelį ir jį nešėsi namo. A. K. G. buvo su draugu, kurio nepažįsta. Moters pas A. K. G. nebuvo. Išėjo, nes jį pakvietė motina, sakė „pareik į namus”. A. K. G. motiną šmeižia, A. K. G. motina nekeikė. Tuo metu V. G. kieme nebuvo. Nežino, ar motina supyksta ant A. K. G.. Pas A. K. G. pats atėjo per tvorą, o išėjo per vartelius. Motina A. K. G. neapšaukė, ji buvo supykusi ant jo paties, kam jis ėjo pas kaimyną A. K. G.. Patį užeiti K., jo paklausė „ar per tvorą”. Žino, kad obelų šakos įsikiša į A. G. kiemą, prikrenta į jo kiemą lapų, ne pats su motina pjovė tas šakas. I. sako, kad eina smarvė nuo jų vištų. Motina A. K. G. nekeikė, psichu nevadino. Motina nesako, kad A. K. G. yra valkata.

Liudytojas V. K. teisme parodė, kad A. K. G. yra kaimynas 400-500 m atstumu, pažįstamas su juo, bendrauja apie porą mėnesių. K. T. nepažįsta, žino, kad ji gyvena netoliese, santykių su ja jokių. Pats gyvena adresu (duomenys neskelbtini), tačiau gyvena toli nuo K. T., kadangi skiria upelis. Įvykio birželio 25 dieną nepamena. Pas A. K. G. yra buvęs. Gal birželio 25 dieną buvo pas A. K. G. atėjęs jam padėti sutvarkyti malkinę, bet baigus tvarkyti išėjo namo. Jei kaimynai pykstasi, tai tegul liudyti kviečia kaimynus, kurie gyvena šalia. Pats pas A. K. G. kieme K. T. nematė. Atėjo gal 9.00 val. ir buvo iki 12.00 ar 13.00 val. Nepamena, ar tą dieną pas A. K. G. buvo pirmą kartą. Po darbų dviese sėdėjo palapinėje, kuri yra viduryje daržo. Atėjo dar vienas žmogus, kurio nepamena. Nežino, ar tai yra Ž. T., dabar visi vienodi. Jį pažinojo šeimininkas. Su juo kalbėjo šeimininkas. Visi trys sėdėjo prie stalo. Jis pabuvo apie 10 minučių, nes jį pašaukė moteris. Ką tiksliai moteris sakė, negali pasakyti, neprisimena. Moteris pašaukė, vyras atsikėlė ir nuėjo. Mano, kad jis buvo šaukiančiojo giminaitis. Žodžių nepamena, jų negirdėjo. Daugiau pas A. K. G. nieko nebuvo. V. G. iš pavardės nepažįsta, moters nematė. Patys palapinėje buvo apie 30 minučių. Dirbo namo teritorijoje. Kieme nematė, gal virtuvėje ir buvo moteris, nepamena. Su moterimi, su kuria gyvena A. K. G., pats pakalba. Moteris buvo rūsyje, bet ne lauke, kuomet jis ėjo į tualetą. Asmuo buvo atėjęs prieš jam pačiam einant į tualetą prieš 5-10 minučių. Apie kaimynų konfliktą nieko nežino. Vyrą pakvietė į namus ir jis nuėjo, pats nesuprato, kokie žodžiai buvo pasakyti. Girdėjo gerus žodžius, blogų žodžių negirdėjo. Žodžių „valkata, psichas“ pats negirdėjo, bet jei buvo išsakyti, tai gal kam nors iš trijų jie ir buvo išsakyti. Išėjus tam vyrui, pats dar pabuvo 15-20 minučių, ką su A. K. G. kalbėjo, nepamena. Mano, kad apie darbus. Jei A. K. G. skundžiasi teismui, tai gal ką ir kalbėjo, bet pats nieko negirdėjo. Jei garsiai šaukė, galėjo kviesti policiją. Konfliktinės situacijos nebuvo.

Įžeidimas, numatytas LR BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kilti baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti, jog atitinkami įžeidžiantys žodžiai buvo išsakyti kitų asmenų akivaizdoje. Nagrinėjamu atveju pati kaltinamoji K. T. kategoriškai teigė, jog A. K. G. privataus kaltinimo skunde nurodytų žodžių neišsakė, nes keiksmažodžių iš viso nenaudoja. Kad skunde nurodytų žodžių K. T. neišsakė, patvirtino ir kaltinamosios sūnus Ž. T.. Teismas atkreipia dėmesį, kad tiek K. T., tiek jos sūnus Ž. T. byloje gali siekti kaltinamosios atžvilgiu palankaus teismo sprendimo, todėl jų parodymais remiasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Kiti byloje apklausti asmenys, t. y. A. K. G., V. G. bei I. T. yra priešiškuose santykiuose su kaltinamąja K. T. (pasak minėtų asmenų, konfliktuoja dėl K. T. laikomų vištų ir t. t.). A. K. G. ir V. G. yra sugyventiniai, o I. T. su A. K. G. sutaria gerai, draugiškai. Esant šioms aplinkybėms, manytina, kad minėti asmenys gali siekti apkalbėti K. T. ir tokiu būdų padėti A. G., todėl teismas minėtų asmenų duotais parodymais taip pat remiasi tik ta apimtimi, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Liudytoja V. G. teisme parodė, kad Ž. T. perlipus per tvorą ir nuėjus į pavėsinę bei praėjus 5 minutėms pasigirdo K. T. balsas „Ž., sakiau pas tą psichą, valkatą nevaikščioti”. Kad A. K. G. skunde nurodytus žodžius išsakė K. T., patvirtino ir savo kieme, o ne pas A. K. G. buvusi nukentėjusiojo kaimynė I. T., kuri teisme parodė, kad išgirdo žodžius „neik pas tą valkatą, psichą ar durnių”; motina sakė sūnui, kad neitų pas A. K. G.. Nors šie minėti asmenys parodė, kad K. T. išsakė kaltinime nurodytus žodžius, tačiau teismas šių asmenų duotus parodymus vertina kritiškai, nes parodymai yra nenuoseklūs. Nukentėjusysis A. K. G. parodė, kad V. G. buvo virtuvėje ir kažką ruošė, durys buvo atidarytos; ji ėjo į daržą, ruošė pietus, kuomet girdėjo K. T. išsakytus žodžius. Pati V. G. teisme parodė, kad įvykio metu pavalgę nebuvo ir valgio neruošė, nes tvarkėsi laiškus. I. T. nurodė, kad įvykio metu girdėjo ką sakė K. T., tačiau ką sūnus motinai atsakė, nežino. Pats nukentėjusysis A. K. G. teisme parodė, kad Ž. T. užėjus, K. T. pasakė „Ž., eik namo, kiek kartų sakiau, kad nebūk pas tą valkatą, psichą“; tuos žodžius K. T. šaukė balsu, tai galėjo girdėti V. K., nuo jos pats buvo apie 12 m atstumu. Pas A. K. G. buvęs V. K. teismo posėdžio metu parodė, kad vyrą (Ž. T.) pakvietė į namus ir jis nuėjo, pats nesuprato, kokie žodžiai buvo pasakyti; girdėjo gerus žodžius, blogų žodžių negirdėjo; žodžių „valkata“, „psichas“ pats negirdėjo, bet jei buvo išsakyti, tai gal kam nors iš trijų jie ir buvo išsakyti; konfliktinės situacijos nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas V. K. K. T. nepažįsta, tik žino, kad ji gyvena netoliese, santykių su ja jokių, su A. K. G. yra pažįstamas, bendrauja apie porą mėnesių, esant šioms aplinkybės, t. y. nenustačius aplinkybių, dėl kurių minėtas liudytojas galėtų siekti palankaus sprendimo tiek kaltinamosios, tiek nukentėjusiojo atžvilgiu, jo parodymais teismas remiasi visa jų apimtimi. Šioje situacijoje pats neutraliausias liudytojas V. K. nepatvirtino, kad K. T. tikrai išsakė kaltinime nurodytus žodžius A. K. G. atžvilgiu, aiškiai nurodė, kad nebuvo jokios konfliktinės situacijos. Be to, atsižvelgtina į A. K. G. ir liudytojų V. G. ir I. T. parodymų skirtingumą ir kitu aspektu. Nukentėjusysis A. K. G. teisme parodė, kad K. T. pasakė „Žydrūnai, eik namo, kiek kartų sakiau, kad nebūk pas tą valkatą, psichą“. Liudytoja V. G. teisme parodė, kad pasigirdo K. T. balsas „Ž., sakiau pas tą psichą, valkatą nevaikščioti”. Liudytoja I. T. teisme parodė, kad išgirdo žodžius „neik pas tą valkatą, psichą ar durnių”. Tai yra, šie asmenys visiškai skirtingai nurodo paliepimą, kurį Ž. T. išsakė savo sūnui. Be to, I. T. dar ir suabejojo, kokie tiksliai žodžiai galėjo būti išsakyti – „psichą“ ar „durnių“. Esant tokiai prieštaringai situacijai, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, įrodančių, kad K. T. 2014-06-25 apie 16 val. tikrai išsakė A. K. G. kaltinime nurodytus žodžius „valkata“, „psichas“.

Teismas pažymi, kad kaltinamoji savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamosios naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Be to, norint asmenį pripažinti kaltu pagal jam inkriminuotą kaltinimą, būtina nustatyti LR BK straipsnyje numatytus ne tik objektyviosios, bet ir subjektyviosios pusės požymius. Šiuo atveju kaltinamoji K. T. kaltinama tuo, kad ji viešai, matant ir girdint kitiems žmonėms, A K. G. įžeidė, išvadindama įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais - „valkata“, „psichu“.

Remiantis http://zodynai.igloro.info/z/psichas/ duomenimis, žodžio „psichas“ reikšmė yra: „susijusių su protu; konkrečiau, ar į bendrą individo emocinio ir intelektualaus reagavimo išorine tikrove“. Teisme nukentėjusysis A. K. G. parodė, kad pačiam yra iškelta byla, kad jis K. T. iškoliojo; dabar yra paskirta psichiatrinė ekspertizė, ji jau atlikta, rezultatai normalūs. Iš šių aplinkybių matyti, kad A. K. G. galimai turėjo/turi psichinių sutrikimų, todėl kitoje byloje ir buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, todėl galimai pavartotas žodis „psichas“, darant teorinę prielaidą, kad toks žodis iš tikrųjų ir buvo išsakytas A. K. G. atžvilgiu, nagrinėtinoje situacijoje negalėtų būti laikomas įžeidžiančiu, nes K. T., dalyvaudama kitoje privataus kaltinimo byla kaip nukentėjusioji, turėjo duomenų apie A. K. G. galimai esamus psichikos sutrikimus. Tad šios bylos kontekste negalima teigti, kad galimai išsakytas žodis „psichas“ galėtų įžeisti A. K. G. LR BK 155 str. 1 d. prasme.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną žodis „valkata“ reiškia benamį, bastūną, perėjūną, tinginį, plevėsą, palaidūną, nerimtą žmogų. Nors byloje nėra duomenų, kad A. K. G. neturėtų gyvenamojo ploto ar bastytųsi be darbo, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste galimai išsakytas žodis „valkata“, darant teorinę prielaidą, kad toks žodis iš tikrųjų ir buvo išsakytas, negalėtų būti laikomas kaip žodis, įžeidžiantis nukentėjusįjį LR BK 155 str. 1 d. prasme dėl šių motyvų. K. T. sūnų kvietėsi namo, nes sūnus buvo nuėjęs pas A. K. G. išgerti, nešinas buteliu alaus. Pasak kaltinamosios K. T., A. K. G. sūnui buvo įpylęs degtinės. Šios aplinkybės iš dalies patvirtina, kad K. T. šioje situacijoje būdama susirūpinusi sūnaus sveikata, t. y. žinodama, kad sūnus negali vartoti alkoholio, turi psichikos sutrikimų, kviesdama sūnų namo ir būdama konfliktiškuose santykiuose su kaimynu A. K. G., galimai pasakė žodį „valkata“, darant tik teorinę prielaidą, kad toks žodis iš tikrųjų ir buvo išsakytas, ne su tikslu įžeisti A. K. G., bet su tikslu greičiau pasikviesti sūnų pareiti namo.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad K. T. ir A. K. G. konfliktiniuose santykiuose yra seniai. Pats nukentėjusysis A. K. G. teisme parodė, kad su K. T. nesutaria apie 20 metų. K. T. parodė, kad A. K. G. kviečia policiją, nes ji laiko paukščius, nors viskas yra tvarkoje. Teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje kaltinamasis yra A. K. G., o nukentėjusioji K. T. bei kurioje yra paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. Iš esamos situacijos matyti, kad jau senokai esant konfliktinei situacijai, akivaizdžiai nekaimyniški, nedraugiški tarpusavio santykiai bei kuomet A. K. G. priima K. T. sūnų, kuris turi alkoholio, K. T. galėjo sukelti įtarimą bei sudaryti pagrindą galimai pasakyti savo atitinkamą nuomonę apie jo sveikatos būklę ir vedamą gyvenimo būdą. Be to, visuma šių paminėtų aplinkybių rodo, kad įvykio metu tarp K. T. ir A. K. G. įvyko tik eilinis konfliktas dėl menkavertės dingsties. Įvertinus tai, kad galimai kaltinime nurodytus žodžius K. T. pasakė konflikto metu, iš pykčio, išreikšdama savo neigiamas emocijas ir siekiant, kad jos sūnus, kuris turi psichinę negalią, iš kaimyno A. K. G. greičiau pareitų namo ir pas kaimyną nebūtų, darytina išvada, kad K. T., net ir pripažinus žodžių išsakymą, neturėjo tyčios įžeisti nukentėjusiojo A. K. G. LR BK 155 str. 1 d. prasme. Be to, ir pagal nukentėjusiojo poziciją, K. T. atitinkamus žodžius galimai išsakė tik patariamąja forma (tai teisminėje praktikoje tai pat aktualu; Panevėžio apygardos teismo 2012-05-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-298-72/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, t. y. K. T. galimai išsakyti kaltinime nurodyti žodžiai, t. y. neigiami, hiperbolizuoti, ironiški ar sąlygiški pasisakymai apie A. K. G. asmenį, nagrinėjamos bylos kontekste savaime negalėtų būti vertinami kaip galintys paniekinti ar užgauliai pažeminti pagal LR BK 155 straipsnį. Teismų praktikoje nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Panašią praktiką formuoja ir kiti Lietuvos Respublikos teismai (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2013-12-06 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-913-519/2013).

Remdamasis byloje ištirtais įrodymais, aukščiau aptartais motyvais, teismas daro išvadą, jog K. T. išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kadangi K. T. išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, A. K. G. civilinis ieškinys 1 000 Lt sumai paliekamas nenagrinėtu (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad K. T. išteisintina dėl nusikalstamos veikos padarymo, vadovaujantis LR BPK 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, privataus kaltintojo A. K. G. patirtos išlaidos (300 Lt; 53 b. l.) nėra priteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

K. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. K. G. civilinį ieškinį 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) sumai palikti nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, nepriteisti A. K. G. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.