Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui E. T., nuteistajam G. Š., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurį jis privalo atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 6 d. apie 17 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su savo sutuoktine metu, tyčia, ranka du kartus smogė jai į veidą, pataikydamas į apatinio žandikaulio kairę pusę ir į nosį, ir koja vieną kartą spyrė jai į pilvą, taip mušdamas nukentėjusiąją E. Š. sukėlė jai fizinį skausmą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, teigia, jog nuteistojo parodymai, tiek liudytojos A. R. parodymai neįrodo, kad nuteistasis atliko nusikalstamus veiksmus, t.y. sutuoktinės stumtelėjimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. sudėtis yra materiali, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. yra galima tik už veiką – fizinio skausmo sukėlimą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 str. prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį į nukentėjusio asmens kūną siekdamas pagrindinio tikslo - kad dėl kaltininko veikimo nukentėjęs asmuo patirtų fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą.

Bylos duomenimis nuteistasis savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo E. Š. viso proceso metu pripažino tik iš dalies, tvirtino, kad vieną kartą abiem rankomis laikydamas ties petimi, tyčia jėga ją stūmė, kas, jo nuomone, galėjo sukelti sutuoktinei fizinį skausmą, tačiau neigė jai spyręs koja ir du kartus smogęs kumščiu (b.l.21,41,77-78). Tuo tarpu nukentėjusioji E. Š. davė nuoseklius parodymus viso proceso metu: tiksliai nurodė įvykio aplinkybes, kokiais konkrečiais nuteistojo veiksmais buvo sukeltas jai fizinis skausmas. Tiek iš tarnybinio paranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b.l. 7), tiek iš nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo (b.l. 4-5, 13) bei nukentėjusiosios akistatos su įtariamuoju (b.l.20-23) ir bylos nagrinėjimo teisme (b.l. 75) metu matyti, jog ji nuosekliai paaiškino, jog vyras trenkė jai su kumščiu į žandikaulį ir į veidą, ir tada spyrė koja. Pirmas sutuoktinio smūgis buvo į kairį žandikaulį su kumščiu ir paskui su delnu į veidą, dėl ko pajuto skausmą. Po tų dviejų smūgių buvo spyris su koja į pilvą. Po spyrio taip pat pajuto skausmą (b.l. 75). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, byloje nenustatyta, kad ji siektų apkalbėti savo sutuoktinį. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš karto po konflikto, E. Š. telefonu pranešė policijai, kad ją sumušė G. Š., mušė rankomis, spyrė koja, konflikto metu buvo dviese, vyras jos neįleidžia į namus. Pranešimas policijoje užfiksuotas 17.08 val. (b.9). Teismo posėdyje apklausta į įvykio vietą atvykusi pareigūnė A. R. taip pat parodė, kad atvykus į įvykį, moteris paaiškino, kad vyras prieš ją smurtavo, t.y. kad vyras jai trenkė du kartus į veidą ir vieną kartą spyrė į pilvą. Smurto žymių ant veido nesimatė, o apie fizinį skausmą moters nepaklausė, pastebėjo, kad moteris buvo sutrikusi, nerami. Vyras buvo nekalbus, sakė kad jis supyko ant žmonos, nes ši elgėsi agresyviai, būdama neblaivi buteliu sudavė į stalą, todėl jis ją išstūmė iš namų. Abu minėjo jog vartojo prieš tai alkoholį( b.l. 76). G. Š. įvykio dieną 17.39 val. buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis 0,56 promilės. Akistatos protokolu nustatyta, kad nukentėjusioji ir kaltinamasis liko prie savo duotų parodymų( b.l.20). Taigi nukentėjusios veiksmų operatyvumas, jų nuoseklumas viso proceso metu buvo teisingai įvertintas, ir tai buvo pakankamas pagrindas vidiniam įsitikinimui susidaryti dėl G. Š. kaltės sukėlus fizinį skausmą savo artimam asmeniui – sutuoktinei. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji duodama parodymus tyrėjai sekančią dieną po įvykio, paaiškino jog sutuoktinio smurtą ir įžeidinėjimus ji patirdavo ir anksčiau tik į policiją ji nesikreipdavo, nenorėdama viešinti. Nors tuo metu ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, tačiau rašydama atsiliepimą į apeliacinį skundą šias aplinkybes ne tik atkartojo, bet ir pridėjo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2014-10-22 specialisto išvadą Nr. G2763/14(02) iš kurios matyti, jog E. Š. konstatuota poodinė kraujosruva kairiame žaste, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl įvykio aplinkybių E. Š. specialistui paaiškino, kad 2014-10-11 apie 21.00 val. savo namuose sutuoktinis G. Š. smogė į galvos sritį, ji kaire ranka dengėsi galvą, todėl ir sutuoktinis sužalojo kairį žastą (b.l. 93-94). Ir nors minėtoji specialisto išvada nėra įrodymu dėl G. Š. inkriminuoto nusikaltimo, kuris patvirtintų nukentėjusiosios atžvilgiu sukelto fizinio skausmo 2015-07-06 faktą, tačiau tai sustiprina vidinį įsitikinimą dėl E. Š. parodymų patikimumo.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas G. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Teismai paprastai provokuojančiu elgesiu laiko asmens moralės požiūriu nepriimtiną, neteisėtą, provokuojantį ir kitokį elgesį, kuris iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-21/2011). Akistatos su nukentėjusiąja metu G. Š. paaiškino, kad sutuoktinę stūmė todėl, kad ji tuščiu balzamiko acto buteliu trenkė į stalą. Stūmė ją todėl, kad susinervavo. Stūmė tyčia, o ne todėl, kad ji keltų kokį pavojų. Tai darė sąmoningai tyčia, o ne gindamasis. Tiesiog nesusivaldė (b.l. 22). Taigi, iš nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoto paaiškinimo matyti, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ne provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, šeimoje besitęsiantys barniai, konfliktai, nes sutuoktinių santykiai jau kuris laikas įtempti. Todėl tai, jog nukentėjusioji buteliu trenkė į stalą, neduoda pagrindo manyti, kad būtent ji tokiu savo elgesiu išprovokavo nuteistąjį smurtauti.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos A. R. parodymai neįrodo, kad nuteistasis atliko kaltinime nurodytus veiksmus, nes liudytoja smurto žymių nepastebėjo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu G. Š. pripažino kaltu dėl to, kad jis ranka du kartu smogdamas sutuoktinei į veidą ir vieną kartą jai spirdamas į pilvą, sukėlė jai fizinį skausmą, t.y. sukėlė sutuoktinei asmeninį neigiamą potyrį, kas negali būti objektyviai užfiksuota kaip pavyzdžiui nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas, kuriuos gali pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyse ne kartą konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti būtina nustatyti, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajautė skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (LAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Šiuo atveju, sukelto fizinio skausmo faktą nukentėjusioji nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir patvirtino teisiamajame posėdyje (b.l. 13, 75). Fizinio skausmo faktą taip pat patvirtina ir tai, jog iš karto po patirtų smurtinių veiksmų nukentėjusioji iš karto pranešė policijai, ko pasėkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo. Liudytoja A. R. būdama įvykio vietoje pastebėjo, kad moteris buvo sutrikusi, nerami.

Teisėjų kolegijos taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje neesant atliktai jokiai medicininei ekspertizei, kuri įrodytų, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo atlikti veiksmai, nėra pagrindo baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kaip teismas pažymėjo, fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas, todėl yra visiškai nelogiška svarstyti, kad šiuo atveju turėjo būti atlikta medicininė ekspertizė, be to, sprendžiant, ar yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl BK 140 str. 2 d. nusikalstamos veikos padarymo, galiojantys aktai nenustato pareigos nukentėjusiajam kreiptis į specialistus dėl medicininės ekspertizės atlikimo, taip pat pastebėtina, kad pagal BPK 28 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis turi teisę, tačiau ne pareigą teikti įrodymus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikalingi veiksmai, siekiant nustatyti byloje tiesą, t.y. turėjo būti patikrintas girtumas ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiosios, taip pat apeliantas prašo surinkti duomenis apie nukentėjusiosios sveikatą. Tačiau teisėjų kolegija vis gi nesutinka su tokiais nuteistojo argumentais, kadangi nukentėjusiojo asmens statusas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei atliekant procesinius veiksmus teisme nereikalauja rinkti jokių asmens duomenų apie nukentėjusįjį asmenį, taip pat nustatinėti, ar patirtų nusikalstamų veiksmų atlikimo metu buvo nukentėjusysis blaivus, nes asmeniui, pripažintam nukentėjusiuoju nekyla jokia objektyvi atsakomybė už alkoholio vartojimą. Be to, sprendžiant, ar apeliantas atliko BK 140 str. 2 d. nusikalstamus veiksmus, yra vertinama baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo visuma, tačiau nuteistojo kaltės objektyviai neapsprendžia nukentėjusiojo asmens gyvenimo būdas bei fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kad turėjo būti patikrintas girtumas ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiosios, taip pat surinkti duomenys apie nukentėjusiosios sveikatą yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nuosprendis dėl G. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo G. Š. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 2 d., ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Sutikina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas skundžiamame nuosprendyje, aprašomoje dalyje cituojant nukentėjusios parodymus parašė „ ...vyras trenkė du kartus kumščiu į veido sritį ir vieną kartą spyrė į koją...( b.l.83). Tačiau bylos duomenimis nukentėjusioji niekada netvirtino, jog jai spyrė į koją, visuomet teigė jog spyrė į pilvą ( 4-6,20-23,75) todėl akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas padarė apsirikimo klaidą, kuri ištaisytina, nekeičiant nuosprendžio esmės.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo G. Š. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 50,14 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. Š. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d.nuosprendžio aprašomojoje dalyje rašymo apsirikimą iš „į koją“ keičiant „ į pilvą“.