Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Ž.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž.M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Eika“ dėl preliminarios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, pripažinimo ieškovės teisės vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal sutarties 8.1 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2005-01-26 preliminariąja sutartimi bei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006-12-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9195-611/2006 nustatytos šalims sankcijos už sutarties pažeidimą yra vienodos, t.y. 3 450 Lt, sprendė, kad nėra pagrindo teigti dėl esminės šalių nelygybės, atskiros sutarties sąlygos, nagrinėjamu atveju- atsakovo preliminarios sutarties 8.1 p. 1 d. perdėto pranašumo prieš ieškovę Ž.Mackevič, ir ieškinio reikalavimas pripažinti teisę atsisakyti vykdyti įsipareigojimus pagal šios sutarties 8 p. atmestinas.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti sutarties sąlygą negaliojančia dėl CK 3.92 str. 3 d. pažeidimo, spręsdamas, kad ieškovės nurodyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, ikisutartiniuose santykiuose toks kito sutuoktinio rašytinis sutikimas nėra būtinas, nes įstatyme įsakmiai nenumatytas. Šalių sudaryta 2005-01-26 preliminarioji sutartis neprieštarauja CK 3. 92 str. 4 d., 3.96 str. 2 d., nes ieškovės sutuoktinio rašytinis sutikimas joje nėra būtinas. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės sutuoktinis, dalyvaudamas derybose su UAB „Eika“ atstovais, žinodamas apie sutarties sudarymo aplinkybes ir jos turinį, pritarė ieškovei sudarant 2005-01-26 preliminariąją sutartį su atsakovu.

Teismas nepripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl sandorio dalies (sutarties 8.1. p.) pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės, lietuvių kalbos nežinojimo, šališko vertimo, vizualiu skaičių 3450 ir 34500 panašumu nuo jo sudarymo momento pagal LR CK 1.91 str. dėl sprendime nurodytų motyvų ir šalių laisvos valios sudarant preliminariąją sutartį, nepateikiant patikimų įrodymų dėl apgaulės. Jo motyvus, kad atsakovas apgavo ieškovę nustatydamas baudines sankcijas už prievolės neįvykdymą, laikė neįrodytais.

Teismas priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 2 380 Lt bylinėjimosi išlaidų nurodydamas, kad tokio dydžio advokato išlaidos neviršija maksimalaus rekomendacijose numatyto dydžio atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, bylos apimtį, vienerių metų nagrinėjimo trukmę, ieškinio dalyką, į tai, kad advokatas dalyvavo visuose posėdžiuose, surašė procesinį dokumentą – atsiliepimą į ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad ginčo sutartis pasirašyta nesant ieškovės sutuoktinio parašo, todėl yra pažeistos CK 6.165 str. 2 d. nuostatos, kuriose nurodoma, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Apeliantė nurodo, kad jos sutuoktinis sutiko tik dėl žemės sklypų pardavimų, bet ne dėl sutarties baudos sąlygų, todėl sutartyje nurodytos baudos sankcijos yra negaliojančios.

Kadangi sutartis yra dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sandorio, joje turi būti kito sutuoktinio raštiškas sutikimas, jo nesant, tarp šalių sudaryta preliminari sutartis neatitinka imperatyvių įstatymo straipsnių (Civilinio kodekso 3.92 str. 4 d. ir Civilinio kodekso 6.165 str. 2 d.), todėl ji yra negaliojanti pagal Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 d.

Nurodo, kad atsakovas, remiantis 2007-03-21 nutartimi pakeitęs ieškinio sumą sumažindamas ją nuo 34 500 Lt iki 3 450 Lt, suteikdamas sau pranašumą, nes buvo paliktas galioti ieškovės turto areštas 34 500 Lt sumai, todėl esant esminei nelygybei ji gali atsisakyti sutarties vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228 str. 1 dalį, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Bausminės sankcijos, numatytos tarp šalių sudarytoje sutartyje yra negaliojančios pagal Civilinio kodekso 1.91 str. 1 d., nes ieškovės parašas buvo gautas apgaulės būdu, pasinaudojant jos lietuvių kalbos nemokėjimu, sumaniai atitraukiant dėmesį bei esant vizualiam skaičių 3 450 Lt ir 34 500 Lt panašumui.

Teisėja, nagrinėdama bylą, padarė grubius šalių lygybės principų pažeidimus ir buvo iš anksto nusistačiusi prieš ieškovę.

Ieškovė neįrodė, kad ginčo sutartis buvo pasirašyta apgaulės ar kitokiu neteisėtu būdu ir teismas pagrįstai atmetė teiginius dėl apgaulės naudojimo. Atsakovas taip pat nurodo, kad klausimas dėl baudos dydžio jau yra išspręstas kitoje civilinėje byloje ir negali būti pakartotinai keliamas, dėl to yra priimtas sprendimas, kuris įsiteisėjo ir turi būti vykdomas.

Teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas ir ieškovės atsakovo naudai ir šių išlaidų dydis neviršija rekomendacijomis nustatytų dydžių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad 2005-01-26 ieškovė Ž.M. ir atsakovas UAB „Eika“ sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui jai nuosavybės teise priklausančius penkis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 23,15 ha, unikalūs Nr. ((duomenys neskelbtini) (4,22 ha), (8,04 ha), (3,91 ha), (5,60 ha), (5,60 ha) už 863200 Lt iki 2005-03-01 (t. b.l. 58-61). Šalys preliminarios sutarties 8.1 p. 1 d. susitarė, kad dėl pardavėjo (veikimo ar neveikimo) ir/ar dėl pardavėjo netinkamo Sutarties sąlygų vykdymo šalims pasirašius žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sutartyje nurodytomis sąlygomis iki 2005-03-01, pirkėjo pagal sutarties 3.2.1. p. sumokėta avansu suma , t.y. 3 450 Lt yra grąžinama pirkėjui, o taip pat pardavėjas privalo sumokėti pirkėjui 34 500 Lt baudą už sutarties sąlygų neįvykdymą (t. 1 b.l. 60). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006-12-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9195-611/2006 2005-01-26 sudarytos tarp šalių preliminarios sutarties 8.1 p. 1 d. buvo pakeista - sutartyje nustatyta pardavėjos pirkėjo naudai mokama 34 500 Lt bauda sumažinta iki 3 540 L ( t. 1 b.l. 120-122). Ieškovė pateikė teismui ieškinį (t. 1 b.l. 53-56) ir, nors tinkamai nesuformulavo ieškinio dalyko (Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 d. 4 p.), tačiau iš ieškinyje nurodytų motyvų, galima spręsti, kad ji reikalauja pripažinti negaliojančia 2005-01-26 preliminarios sutarties 8.1 p. sąlygą dėl pardavėjo 3 450 Lt baudos mokėjimo už sutarties sąlygų nevykdymą pagal Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 d. arba 1.91 straipsnio 1 d., 1.93 straipsnio 1 d. ir pripažinti teisę vykdyti įsipareigojimus pagal minėtą punktą (t.1 b.l. 53-56, t. 2 b.l. 10)

Pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio visais jos nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, tinkamai taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas.

Sandorio ar jo dalies pripažinimas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 d. pagrindu

Civilinio kodekso 1.90 straipsnyje yra numatyta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso arba kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (Civilinio kodekso 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 1.90 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nusprendė, kad preliminarios sutarties 8.1 p. sąlyga, pagal kurią ieškovė kaip pardavėja įsipareigojo sumokėti atsakovui (pirkėjui) 3 450 Lt baudą už netinkamą sutarties vykdymą, sudaryta suklydimo įtakoje, nes tokia sąlyga negali būti numatyta preliminarioje sutartyje. Teismas teisingai nurodė, kad sutarties šalys gali numatyti sutartyje savo civilinę atsakomybę sutarties sąlygų nevykdymo atveju. Tai atitinka vieną iš pagrindinių civilinėje teisėje galiojančių principų – sutarties laisvės principą - civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti konkrečios sutarties sąlygas, tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos ar jos turinys nustatyti imperatyviųjų įstatymo normų. Kai nėra imperatyviųjų teisės normų, kurios draustų ar nustatytų privalomai tam tikras sutarties sąlygas, sutartis reglamentuojama dispozityviųjų teisės normų ir šalių susitarimu nustatytų jos sąlygų. Kadangi Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nedraudžia dėl civilinės atsakomybės formų susitarti ir ikisutartiniuose santykiuose (nagrinėjamu atveju sudarant preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį), todėl teismas pagrįstai nepripažino, jog ieškovė susitardama dėl tokios sąlygos suklydo (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 d.), arba, kaip ji nurodo, dėl šių motyvų galėjo būti suklaidinta kitos sutarties šalies (Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 d.). Aukščiausiasis teismas aiškindamas sąlygas, dėl kurių šalys gali susitarti preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje, nurodė, kad bauda, kuri atlieka minimalių nuostolių atlyginimo funkciją, gali būti šalių numatyta tokios rūšies sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutartis civ.byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir kt.) atsižvelgiant į vieną iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, tą, kad preliminariosios sutarties, nurodytos Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje, negalima reikalauti įvykdyti natūra. Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo.

Sandorio ar jo dalies pripažinimas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 d. pagrindu

Pagal Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jeigu jis buvo sudarytas dėl apgaulės. Toks sandoris turi sandorio šalies valios trūkumų. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių taip pat, kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai tiek aktyvūs, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių, tiek nutylėjimas. Apgaule nelaikomas sandorį sudarančio asmens suklydimas dėl sandorio pasekmių.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, jog sutarties ginčijama sąlyga turi būti pripažinta negaliojančia Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 d., dėl nurodytos priežasties, jog jos parašas sutartyje atsirado apgaulės būdu, nes ieškovė nesupranta lietuvių kalbos, o šališkai verčiant ir sumaniai nukreipiant jos dėmesį pasinaudota tuo ir ji pasirašė po sutarties sankcijomis. Atvirkščiai, ieškovė yra jauno amžiaus Lietuvos Respublikos pilietė, jai yra žinoma lietuvių kalba, net jeigu ji jos ir nemoka, ji sandorių sudaryme dalyvauja ne pirmą kartą, yra sudariusi kelis nekilnojamojo turto perleidimo sandorius lietuvių kalba, be to, ji neginčija, kad notarų biure jai sutartis buvo išversta į jai suprantamą kalbą, todėl vien iš jos paaiškinimų nebuvo pagrindo spręsti, kad dėl lietuvių kalbos nepakankamo žinojimo ji buvo atsakovo apgauta, pasirašant ginčijamą sutarties sąlygą.

Sandorio ar jo dalies pripažinimas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 d. pagrindu

Ieškovė savo reikalavimą pripažinti sutarties sąlygą negaliojančia grindė Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalimi, numatančia, be kita ko, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti, ir Civilinio kodekso 3.96 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio, nuginčijimą.

Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalyje užtikrinta sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsauga nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju sudaryta preliminarioji sutartis, kuria nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos neperleidžiamos, o tik įsipareigojama tai padaryti ateityje. Sudarant preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo nebūtina, kad ją sudarytų abu sutuoktiniai, pakanka, kad būtų bendra sutuoktinių valia dėl tokio perleidimo, o jos išraiška gali būti įvairi. Todėl preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bet galima ir situacija, kad preliminariąją sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukčiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2008) Nesant kito sutuoktinio sutikimo perleisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą pagrindinė sutartis negalės būti sudaryta, todėl ir sutikimo nedavusio sutuoktinio daiktinės teisės į turtą nepasikeis. Be to, atsižvelgiant į tai, jog tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis su kitomis preliminariosios sutarties sąlygomis sutiko, o tik nesutinka su ginčijama sąlyga, todėl pirmos instancijos teismo išvada, jog šiai sąlygai nėra reikalingas sutarties šalies sutuoktinio sutikimas, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl šalies teisės atsisakyti sutarties

Lietuvos Civilinio kodekso 6.228 str. 1 d. numato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be to, atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Ieškovės nurodyta nelygybė tarp sutarties šalių dėl nevienodos pagal sutarties sąlygas nustatytos nevienodos baudos ( sutarties 8.1 p.) pagal jos ieškinį buvo pašalinta teismui 2006-12-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9195-611/2006 šią sąlygą pakeitus ir baudos dydžius suvienodinus. Ta aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje yra nepanaikintos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovei priklausančio turto areštas 34 500 Lt sumai nėra aplinkybė, dėl kurios ieškovė gali atsisakyti vykdyti preliminarios sutarties sąlygas dėl baudos už netinkamą sutarties vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, taikyta pagal vienos iš šalies prašymą jo reikalavimui užtikrinti yra pakeičiama arba panaikinama Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 146 straipsnis, 150 straipsnis).

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio ir jų paskirstymo šioje byloje

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas teisingai įvertino visus nurodytus kriterijus ir priteisė atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, įstatymas jam nevaržo teisės turėti advokatą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, neišeidamas už ieškinio ribų, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Spręsdama dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalį, kolegija atsižvelgia į įstatyme numatytą atsakovui pareigą pateikti apeliacinės instancijos teismui atsilepimą į apeliacinį skundą, į tai, kad atsiliepimas paruoštas profesionaliai, panaudojant teismų praktiką, nemažos apimties, dėl to advokatas turėjo nemažas darbo ir laiko sąnaudas, todėl nustato, kad atsakovas turėjo būtinų ir pagrįstų 1 190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Šioje instancijoje priimtas sprendimas ieškovės nenaudai, nes apeliacinis skundas dėl ginčo atmestas. Taikant Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį atsakovui priteisiama 1 190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų šalims įteikimu apeliacinės instancijos teisme valstybei (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Ž.M. atsakovo UAB „Eika“ naudai 1 190 Lt ir 5,70 Lt į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.