Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S.-R. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. S.-R. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 209 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 209 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį mėnesiais (tikslus skaičius nenurodytas) viešųjų darbų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. S.-R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant J. S.-R. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti. Vadovaujantis BK 69 straipsniu J. S.-R. įpareigota per 2 metus 6 mėnesius atlyginti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-768-781/2012 nustatytiems kreditoriams jų pareikštus reikalavimus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. liepos 1 d. būdama UAB „P“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktore, užimamų pareigų pagrindu, turėdama teisę valdyti bendrovės turtą ir juo disponuoti, veikdama tyčia:

- laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. birželio 21 d. iš UAB „P“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „Swedbank“, sau kaip atskaitingam asmeniui išmokėjo 302 610 Lt (87 641,91 Eur), iš kurių 75 610 Lt (21 898,17 Eur) pervedė į savo asmenines banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias banke AB „Swedbank“;

- laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 6 d. iki 2010 m. birželio 21 d. iš UAB „P“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „Swedbank“, išėmė iš bankomatų grynais 227 000 Lt (65 743,74 Eur);

- laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. iš UAB „P“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „DnB“, sau kaip atskaitingam asmeniui išmokėjo 21 592,47 Lt (6 253,61 Eur), iš kurių 17 442,47 Lt (5 051,69 Eur) pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, ir 4 150 Lt (1 201,92 Eur) pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „DnB“;

- gavo 1 655,28 Lt (479,40 Eur) į asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, iš bendrovių UAB „Z“ (duomenys neskelbtini), UAB „X“ (duomenys neskelbtini), UAB „C“ (duomenys neskelbtini) pagal jos pačios, kaip UAB „P“ (duomenys pakeisti) direktorės, surašytus prašymus už UAB „P“ (duomenys pakeisti) suteiktas paslaugas (atliktus darbus);

- 2011 m. birželio 17 d. UAB „P“ (duomenys pakeisti) iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui neperdavė UAB „P“ (duomenys pakeisti) kasoje buvusio likučio - 72,39 Lt (20,97 Eur).

J. S.-R. dalį šių pinigų panaudojo UAB „P“ (duomenys pakeisti) reikmėms arba grąžino UAB „P“ (duomenys pakeisti):

- iš banko išimtų grynųjų pinigų dalį – 84 740 Lt (24 542,40 Eur) apskaitė Bendrovės kasoje ir naudojo Bendrovės reikmėms, pateikė Bendrovės buhalterijai dokumentus, pagrindžiančius dalies – 28 812,02 Lt (8 344,54 Eur) grynųjų pinigų Bendrovės reikmėms panaudojimą;

- iš asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „Swedbank“, atliko mokėjimus 3 846,09 Lt sumai UAB „P“ (duomenys pakeisti) naudai;

- dalį – 1 580 Lt (457,60 Eur) grąžino į UAB „P“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitas: į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, 2010 m. vasario 1 d. grąžino 1 000 Lt (289,62 Eur), 2010 m. gegužės 26 d. – 500 Lt (144,81 Eur), į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „DnB“, grąžino 80 Lt (23,17 Eur).

Likusių piniginių lėšų – 206 952,03 Lt (59 937,45 Eur) J. S.-R. UAB „P“ (duomenys pakeisti) veikloje nepanaudojo, pinigų į Bendrovės bankų sąskaitas ar kasą negrąžino bei tokiu būdu pasisavino jai patikėtą didelės vertės – 206 952, 03 Lt (59 937,45 eurų) UAB „P“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą.

1.2. sąmoningai blogai valdydama įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent:

laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. liepos 1 d. būdama UAB „P“ (duomenys pakeisti) direktore ir vienintele akcininke, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VII – 1835 19 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad „bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“ bei 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostatą, kad „bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“, būdama atsakinga už bendrovės veiklą, sąmoningai blogai ją valdydama pasisavino 206 952,03 Lt (59 937,45 Eur) UAB „P“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą, todėl sumažėjo bendrovės apyvartinės lėšos, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti ir bendrovės įsiskolinimams padengti, apsunkino atsiskaitymą su paslaugų tiekėjais bei kreditoriais ir padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, dėl ko nuo 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „P“ (duomenys pakeisti) tapo nemoki, o 2011 m. birželio 17 d. UAB „P“ (duomenys pakeisti) iškelta bankroto byla. Dėl to padarė didelės turtinės žalos UAB „P“ (duomenys pakeisti) kreditoriams: VĮ „Turto bankas“ – 28 686,70 Lt (8 308,24 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 127,16 Lt (36,83 Eur), BUAB „H“ (duomenys pakeisti) – 501,46 Lt (145,23 Eur), UAB „S“ (duomenys pakeisti) – 9 637,47 Lt (2 791,20 Eur), UAB „R“ (duomenys pakeisti) – 8 200 Lt (2 374,89 Eur), UAB „Š“ (duomenys pakeisti) – 2 341,19 Lt (678,05 Eur), UAB „E“ (duomenys pakeisti) – 6 440 Lt (1 865,15 Eur), UAB „Ą“ (duomenys pakeisti) – 4 400 Lt (1 274,33 Eur), UAB „T“ (duomenys pakeisti) – 2 654,26 Lt (768,72 Eur), UAB „O“ (duomenys pakeisti) – 521,31 Lt (150,98 Eur), UAB „Y“ (duomenys pakeisti) – 353,90 Lt (102,50 Eur), UAB „I“ (duomenys pakeisti) – 1 727,33 Lt (500,27 Eur), antstolei B. P. – 853,05 Lt (247,06 Eur), UAB „N“ (duomenys pakeisti) – 122,26 Lt (35,41 Eur), iš viso – 66 566,09 Lt (19 278,82 Eur).

1.3. įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent:

laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. liepos 1 d. būdama UAB „P“ (duomenys pakeisti) direktore, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, pagal įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdama atsakinga už UAB „P” (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. liepos 1 d. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes neišsaugojo UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų: UAB „P“ (duomenys pakeisti) visų sąskaitų suvestinių apskaitos registrų, turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenų, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 19 straipsnio 2 dalį „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ (duomenys pakeisti) 2007 m. rugsėjo 11 d. – 2011 m. rugpjūčio 15 d. laikotarpio turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

10.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. S.-R. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu buvo UAB „P“ (duomenys pakeisti) vienintele akcininke ir direktore. Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos UAB „P“ (duomenys pakeisti) dirbusi A. Ba., buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „A“ (duomenys pakeisti) darbuotojos A. Be., E. M. parodė, jog UAB „P“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitas valdyti ir daryti pavedimus galėjo tik J. S.-R., turėjusi prisijungimus prie banko sąskaitų, to neneigė ir pati nuteistoji. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad J. S.-R. turėjo teisę disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis, patikėtomis jai dėl jos užimamų pareigų. Papildomai šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, jog atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, Nr. 2K-P-78/2012, 2K-407/2014, 2K-529/2014 ir kt.).

10.3. Nuteistosios J. S.-R. pasisavinta piniginių lėšų suma buvo nustatyta atlikus UAB „P“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Pagal ikiteisminio tyrimo metu paskirtą užduotį atlikus UAB „P“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą, buvo surašyta 2014 m. liepos 22 d. specialisto išvada Nr. 5-1/95, kurioje konstatuota, kad J. S.-R. kaip atskaitingas asmuo negrąžino gautų, bet nepanaudotų piniginių lėšų – 209 070,45 Lt (4 t., b. l. 8-15). Ikiteisminio tyrimo metu gavus papildomus UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus, buvo paskirta atlikti papildomą UAB „P“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą, kurį atlikus surašytoje 2017 m. vasario 21 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/14 gauta ta pati J. S.-R. kaip atskaitingam asmeniui išmokėta ir negrąžinta 209 070,45 Lt suma (4 t., b. l. 92-103). Tačiau po papildomo UAB „P“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimo iš juridinių asmenų, su kuriais UAB „P“ (duomenys pakeisti) siejo sutartiniai teisiniai santykiai, gavus naujų bylai reikšmingų duomenų apie mokėjimus vykdytus į/iš J. S.-R. asmeninės banko sąskaitos, šiuos duomenis įvertino papildomą tyrimą atlikusi specialistė D. I. ir patikslino savo išvadą, jog J. S.-R. kaip atskaitingas asmuo liko negrąžinusi 206 879,64 Lt. Be to, UAB „P“ (duomenys pakeisti) iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės kasos, kurią taip pat tvarkė nuteistoji, likutis – 72,39 Lt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadų dalies dėl J. S.-R. negrąžintų įmonės piniginių lėšų teisingumu, specialisto išvados yra pagrįstos objektyvių bylos duomenų – UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų – vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie paneigtų specialisto išvadas. Jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti specialisto išvadų teisingumu, nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde. Apklausiamos pirmosios instancijos teisme UAB „P“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės patvirtino savo išvadas.

10.4. Nuteistoji J. S.-R. nepripažįsta pasisavinusi UAB „P“ (duomenys pakeisti) pinigines lėšas bei teigia, kad nustatyta įmonei negrąžinta piniginių lėšų suma iš tikrųjų buvo panaudota įmonės reikmėms, tačiau to nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apklausiama J. S.-R. nurodė, kad specialisto išvadose nurodytą pinigų sumą ji panaudojo įmonės reikmėms, išmokėdama pinigus dizaineriams, teikusiems paslaugas UAB „P“ (duomenys pakeisti) pagal autorines sutartis, taip pat dalį pinigų sumokėjo sau, nes įmonės direktore dirbo ne visą darbo dieną ir likusį laiką dirbo pagal autorines sutartis – kūrė dizaino darbus, maketavo knygų viršelius, rašė projektus ir kt. Dalis apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo aiškinamasi, ar įmonės darbuotojas gali tuo pačiu metu dirbti pagal darbo sutartį ir teikti paslaugas pagal autorines sutartis, visgi, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga, nes siekiant paneigti ar patvirtinti turto pasisavinimo faktą svarbiausia nustatyti, ar įmonės turtas, šiuo atveju piniginės lėšos, buvo panaudotos įmonės reikmėms. Nors UAB „P“ (duomenys pakeisti) projektų vadove dirbusi A. Ba. ir UAB „P“ (duomenys pakeisti) pagal autorines sutartis dizaino darbus dariusi I. S. patvirtino, kad atskiri dizaino darbai įmonėje buvo daromi pagal sudarytas autorines sutartis, o A. Ba. nurodė ir tai, kad J. S.-R. pati irgi darydavo maketus, reklamas ir kt., tačiau šie parodymai savaime nepatvirtina to, kad J. S.-R. gautos ir negrąžintos UAB „P“ (duomenys pakeisti) pinginės lėšos buvo panaudotos būtent sumokėti už atliktus darbus pagal autorines sutartis. Visų pirma, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo rasta ar pateikta jokių nuteistosios J. S.-R. ir jos gynėjo minimų autorinių sutarčių, taip pat nuteistoji nenurodė ir konkrečių neva jos ar kitų dizainerių, išskyrus I. S., padarytų darbų. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą tvarkiusi E. M. parodė, neprisimenanti, kad būtų mačiusi su J. S.-R. sudarytas autorines sutartis. Taip pat E. M. patvirtino, kad nuolat primindavo nuteistajai apie trūkstamus išlaidas pateisinančius dokumentus, nes iš banko sąskaitos būdavo pervedama ar išimama daugiau pinigų nei pateikiama jų panaudojimą pateisinančių dokumentų. Jokių naujų aplinkybių, susijusių su neva J. S.-R. sudarytomis autorinėmis sutartimis ir jų pagrindu sau išsimokėtu atlyginimu, kurios sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, nebuvo nurodyta ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Vien tai, kad UAB „P“ (duomenys pakeisti) vykdė ūkinę komercinę veiklą, nesant objektyvių ir neginčijamų duomenų apie įmonės piniginių lėšų panaudojimą, savaime nepatvirtina piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti, kad įmonės turtas buvo pasisavintas. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-332/2014 ir kt.).

10.5. UAB „P“ (duomenys pakeisti) piniginių lėšų pasisavinimo fakto nepaneigia ir tai, kad teisės aktai iš esmės nedraudžia įmonės vadovui persivesti pinigines lėšas iš įmonės banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą. Tačiau bet kuriuo atveju įmonės vadovas privalo šias pinigines lėšas panaudoti įmonės reikmėms arba grąžinti jas įmonei, bet šiuo atveju to nebuvo padaryta. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog J. S.-R. baudžiamąją atsakomybę pašalina tai, jog neva teisės aktuose nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį atskaitingas asmuo privalo grąžinti įmonei pinigines lėšas, t. y. neva J. S.-R. kaip įmonės direktorė galinti neribotą laiką laikyti įmonės pinigines lėšas. Priešingai, šiuo atveju UAB „P“ (duomenys pakeisti) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą J. S.-R. buvo įpareigota perduoti paskirtam bankroto administratoriui įmonės turtą. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji J. S.-R. net nebandė grąžinti įmonei piniginių lėšų. Tai tik patvirtina, jog J. S.-R. pasisavino UAB „P“ (duomenys pakeisti) pinigines lėšas, t. y. elgėsi su jomis kaip su nuosavomis.

10.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog tai, kad pasisavintos piniginės lėšos nebuvo rastos ir nebuvo nustatyta, kur jos buvo panaudotos, nepaneigia J. S.-R. kaltės dėl piniginių lėšų pasisavinimo. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią nenustatymas, kokiais tikslais buvo panaudotos įmonės piniginės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-428/2014 ir kt.).

10.7. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad iš įmonės banko sąskaitų pasiėmusi pinigines lėšas ir dalį jų – 206 952,03 Lt (59 937,45 Eur), nepanaudojusi įmonės reikmėms bei įmonei negrąžinusi J. S.-R. suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdama tiesiogine tyčia, todėl J. S.-R. pagrįstai nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

11. BK 209 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Nors apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad tyčinis ir nusikalstamas bankrotas yra skirtingos teisinės sąvokos, tyčinis bankrotas konstatuojamas teismui išnagrinėjus įmonės bankroto bylą civilinio proceso nustatyta tvarka ir jokiu būdu nelemia nusikalstamo bankroto kaip baudžiamosios teisės kategorijos, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas ir nesirėmė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi, kuria UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankrotas pripažintas tyčiniu, ir šioje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, o savo išvadą dėl nusikalstamo bankroto grindė baudžiamajame procese surinktais duomenimis. Aukščiau minėtose 2014 m. liepos 22 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/95 ir 2017 m. vasario 21 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/14 įvertinus UAB „P“ (duomenys pakeisti) finansinius rodiklius (einamojo likvidumo, kritinio likvidumo, absoliutaus mokumo ir bendrojo skolos koeficientus) konstatuota, kad 2007 m. gruodžio 31 d., 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „P“ (duomenys pakeisti) buvo finansiškai stabili, mokumo padėtis buvo normali, tačiau 2009 metais įmonės padėtis pablogėjo, 2009 m. gruodžio 31 d. konstatuotas finansinis nestabilumas, įmonė buvo nepajėgi apmokėti skolas, jos padėtis buvo nepatenkinama, nustatytas nemokumo atsiradimas. Kaip matyti iš specialisto išvadų, UAB „P“ (duomenys pakeisti) finansiniai rodikliai kasmet blogėjo vis didėjant J. S.-R. sau išmokėtai ir įmonėms reikmėms nepanaudotai bei įmonei negrąžintai pinigų sumai, t. y. 2007 metais – 1 658,28 Lt, 2008 metais – 3 858,58 Lt, 2009 metais – 153 108,48 Lt, 2010 metais – 211 233,02 Lt, 2011 metais – 209 070,45 Lt. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, byloje neginčijamai įrodyta, kad J. S.-R., būdama UAB „P“ (duomenys pakeisti) vienintele akcininke ir direktore, įmonės veikloje nepanaudojo ir negrąžino įmonei 206 952,03 Lt (59 937,45 Eur). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. S.-R. pasisavinta pinigų suma daugiau nei tris kartus viršija bankroto byloje nustatytus UAB „P“ (duomenys pakeisti) įsiskolinimus kreditoriams. Nėra pagrindo sutikti su deklaratyviais apeliacinio skundo argumentais, jog UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankrotą lėmė ne blogas nuteistosios, kaip įmonės direktorės ir savininkės, įmonės valdymas, bet kitos (apeliaciniame skunde jokios konkrečios priežastys nėra nurodytos), iki bankroto iškėlimo ir po bankroto iškėlimo egzistavusios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo nuteistosios valios. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad pagrindinė priežastis nulėmusi UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankrotą buvo ne ekonominiai ar kiti veiksniai, bet sąmoninga J. S.-R. veikla, neatitinkanti įmonės interesų. Vadovaujamai įmonei esant sudėtingoje situacijoje pasisavinant beveik visas įmonės pinigines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos veiklai vykdyti, pajamoms gauti ir atsiskaityti su kreditoriais, buvo veikta nesilaikant ekonominės-ūkinės logikos ir priešingai įmonės interesams. J. S.-R. savo veiksmais tik dar labiau apsunkino įmonės padėtį, kas lėmė įmonės bankrotą, dėl to padarant didelės turtinės žalos UAB „P“ (duomenys pakeisti) kreditoriams. Nekyla abejonių, kad J. S.-R. buvo žinoma įmonės finansinė situacija, taip pat ji suvokė, kad įmonės piniginių lėšų pasisavinimas įmonės situaciją dar labiau pablogins, nulems įmonės bankrotą ir kartu nebus atsiskaityta su įmonės kreditoriais, bet nepaisant to sąmoningai taip veikė. Galima sutikti su apelianto teiginiais, jog J. S.-R., kaip vienintelė įmonės savininkė, turėjo būti suinteresuota sėkminga UAB „P“ (duomenys pakeisti) veikla, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji elgėsi priešingai. Taigi, J. S.-R. veikoje konstatuoti visi būtinieji BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl J. S.-R. pagal šį straipsnį nuteista pagrįstai. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojami UAB „P“ (duomenys pakeisti) paskirto bankroto administratoriaus R. B. tariamai neteisėti veiksmai neišnaudojus visų galimybių susisiekti su J. S.-R. po bankroto bylos iškėlimo dėl įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl įmonei padarytų nuostolių atlyginimo priteisimo iš J. S.-R. bei prašant pripažinti UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankrotą tyčiniu, kadangi visos šios aplinkybės yra nesusijusios su tuo laikotarpiu, kai J. S.-R. blogai valdant įmonę atsirado BK 209 straipsnyje numatyti padariniai.

12. BK 223 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, kai buvo privaloma tai daryti; 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymų nustatytą laiką, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo būtų padaręs bet kurią iš nurodytų veikų. Be to, aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai veika sukelia bent vieną iš šiame BK straipsnyje numatytų padarinių. Pažymėtina, kad J. S.-R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad neišsaugojo UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų: UAB „P“ (duomenys pakeisti) visų sąskaitų suvestinių apskaitos registrų, turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenų. Kadangi J. S.-R. nei buvo kaltinama, nei buvo nuteista už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą arba buhalterinės apskaitos netvarkymą ar buhalterinės apskaitos tvarkymo neorganizavimą, o pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatą už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, t. y. šiuo atveju UAB „P“ (duomenys pakeisti) direktore buvusi J. S.-R., todėl nuteistosios kaltės nepaneigia tai, jog UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinei apskaitai tvarkyti buvo sudarytos sutartys su buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Iš esmės byloje nebuvo paneigti nuteistosios J. S.-R. ir jos gynėjo teiginiai, kad buhalterinė apskaita UAB „P“ (duomenys pakeisti) buvo tvarkoma tinkamai. UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą tvarkiusių UAB „B“ (duomenys pakeisti) vyr. finansininkė J. P., UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorė A. Be. ir buhalterė E. M. parodė, kad buvo vedami visi apskaitos registrai, nutraukus sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti J. S.-R.. Atlikus UAB „P“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą surašytoje aukščiau minėtoje 2017 m. vasario 21 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/14 nustatyta, kad nepateikus ir neišsaugojus UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos visų sąskaitų suvestinių registrų buvo pažeista Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, jog patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ (duomenys pakeisti) laikotarpio nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apklausta J. S.-R. parodė, kad UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi vienoje vietoje sudėti į dėžes, iš pradžių juos laikė sodyboje, šią pardavus pervežė pas D. R.. Buvęs J. S.-R. gynėjas paaiškino, kad jam nuteistosios sutuoktinis atvežė iš draugų sodybos buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos advokatas laikė savo kontoroje, o paskui visus kiek turėjo perdavė tyrėjai. Duodama parodymus J. S.-R. iš esmės neneigė, kad nebuvo pasirūpinusi tinkamu UAB „P“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu, jie buvo laikomi sodybose, sudėti į dėžes, nesusisteminti, dėl ko dalis buhalterinės apskaitos dokumentų buvo neišsaugoti ir ikiteisminio tyrimo metu nerasti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog J. S.-R. veikoje nustatyti visi objektyvieji BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, be to, nuteistoji neabejotinai suprato ir tai, kad neužtikrinus tinkamų buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo sąlygų, bent dalis buhalterinės apskaitos dokumentų gali būti prarasta, bet lengvabūdiškai tikėjosi, jog šie padariniai nekils. Todėl J. S.-R. pagrįstai nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

13. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog J. S.-R. inkriminuotos veikos turėjo užtraukti ne baudžiamąją, o civilinę ar administracinę atsakomybę. Šiame kontekste pažymėtina, kad veikos padarymo metu galiojusiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse buvo numatyta tik atsakomybė už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus (ATPK 173¹ straipsnis), tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį ir 223 straipsnį kyla nustačius šių straipsnių dispozicijose numatytus padarinius: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įvertinus kilusių padarinių dėl UAB „P“ (duomenys pakeisti) turto pasisavinimo, nusikalstamo bankroto, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo pavojingumą, daroma išvada, jog J. S.-R. veikos pagrįstai buvo pripažintos nusikalstamomis ir už jų padarymą nuteistoji pagrįstai buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

14. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl J. S.-R. paskirtų bausmių. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, J. S.-R. asmenybę, dėl ko nuteistajai pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 209 straipsnį paskyrė mažesnes laisvės atėmimo bausmes nei sankcijose numatytos bausmės vidurkis, o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskyrė viešųjų darbų bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos.

15. Skundžiamu nuosprendžiu J. S.-R. paskirtos galutinės subendrintos 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas 3 metams. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą teismas gali paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šiame straipsnyje numatytas pareigas. Vadovaudamasis pastarąja nuostata pirmosios instancijos teismas J. S.-R. paskyrė BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojo nuteistąją atlyginti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankroto byloje nustatytiems kreditoriams jų pareikštus reikalavimus. Savo esme turtinės žalos atlyginimas pasireiškia pinigų sumos sumokėjimu nukentėjusiajam. Baudžiamajame procese nukentėjusiuoju laikomas asmuo tik fizinis asmuo (BPK 28 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu jei baudžiamajame procese žalos patyrė ir ją reikalauja atlyginti juridinis asmuo, jis pripažįstamas civiliniu ieškovu (BPK 110 straipsnio 1 dalis), tačiau bet kuriuo atveju tiek nukentėjusiojo, tiek civilinio ieškovo statusas suteikiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Skundžiamu nuosprendžiu J. S.-R. įpareigota atlyginti turtinę žalą VĮ Turto bankui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, BUAB „H“ (duomenys pakeisti), UAB „S“ (duomenys pakeisti), UAB „R“ (duomenys pakeisti), UAB „Š“ (duomenys pakeisti), UAB „E“ (duomenys pakeisti), UAB „Ą“ (duomenys pakeisti), UAB „T“ (duomenys pakeisti), UAB „O“ (duomenys pakeisti), UAB „Y“ (duomenys pakeisti), UAB „I“ (duomenys pakeisti), antstolei B. P., UAB „N“ (duomenys pakeisti). Tačiau nei vienas iš šių asmenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu, baudžiamosios bylos medžiagoje iš viso nėra duomenų, kad nurodyti asmenys būtų žinoję apie vykstantį baudžiamąjį procesą, jiems nebuvo pasiūlyta pareikšti civilinių ieškinių. Be to, UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankroto byloje šie kreditoriai buvo pareiškę reikalavimus priteisti jų prašomas sumas iš bankrutuojančios UAB „P“ (duomenys pakeisti), o ne iš J. S.-R.. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu įpareigojo nuteistąją atlyginti žalą asmenims, kurie nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nei UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankroto byloje nebuvo pareiškę tokio reikalavimo, todėl daroma išvada, kad paskirdamas tokį įpareigojimą apygardos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, panaikinant J. S.-R. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 69 straipsnyje.

16. Be to, skundžiamame nuosprendyje nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti UAB „P“ (duomenys pakeisti) pateiktus buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus. Tačiau toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atskiri įmonės dokumentai privalo būti saugomi Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymu, Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymais ir kitais teisės aktais nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi UAB „P“ (duomenys pakeisti) yra bankrutavusi, todėl sprendžiant įmonės dokumentų grąžinimo klausimą yra aktualios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 31 straipsnio 7 punkte nustatyta bankroto administratoriaus pareiga įstatymų nustatyta tvarka saugotinus įmonės dokumentus perduoti archyvui. Nepaisant to, kad UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankroto procedūra yra pasibaigusi, tai nepanaikina bankroto administratoriaus pareigos atgavus baudžiamojoje byloje saugotus įmonės dokumentus juos perduoti saugoti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, nustatant, jog UAB „P“ (duomenys pakeisti) dokumentai perduodami UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankroto administratoriui R. B., o liudytojų M. S. ir I. S. pateikti dokumentai paliktini saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti J. S.-R., vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 2 metus 6 mėnesius atlyginti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-768-781/2012 nustatytiems kreditoriams jų pareikštus reikalavimus: VĮ „Turto bankas“ – 28 686,70 Lt (8 308,24 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 127,16 Lt (36,83 Eur), BUAB „H“ (duomenys pakeisti) – 501,46 Lt (145,23 Eur), UAB „S“ (duomenys pakeisti) – 9 637,47 Lt (2 791,20 Eur), UAB „R“ (duomenys pakeisti) – 8 200 Lt (2 374,89 Eur), UAB „Š“ (duomenys pakeisti) – 2 341,19 Lt (678,05 Eur), UAB „E“ (duomenys pakeisti) – 6 440 Lt (1 865,15 Eur), UAB „Ą“ (duomenys pakeisti) – 4 400 Lt (1 274,33 Eur), UAB „T“ (duomenys pakeisti) – 2 654,26 Lt (768,72 Eur), UAB „O“ (duomenys pakeisti) – 521,31 Lt (150,98 Eur), UAB „Y“ (duomenys pakeisti) – 353,90 Lt (102,50 Eur), UAB „I“ (duomenys pakeisti) – 1 727,33 Lt (500,27 Eur), antstolei B. P. – 853,05 Lt (247,06 Eur), UAB „N“ (duomenys pakeisti) – 122,26 Lt (35,41 Eur), viso – 66 566,09 Lt (19 278,82 Eur).

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, perduoti UAB „P“ (duomenys pakeisti) bankroto administratoriui R. B. dokumentus, saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio saugojimo patalpose, adresu Buivydiškių g. 20, Vilnius:

(duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos:

- 2011 m. sausio 31 d. Trečiųjų asmenų valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų pažymą;

- 2009 m. gegužės 11 d. Apskaičiuotų ir išmokėtų išmokų, išskaičiuoto ir į biudžetą sumokėto pajamų mokesčio pažymą Nr. 2009/05-01;

- 2009 m. balandžio 27 d. Trečiųjų asmenų valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų pažymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.