Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs L. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. K., būdama L. K. įmonės savininke - vadove, darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, nesudariusi su D. U. ir E. M. rašytinių darbo sutarčių ir apie asmenų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui, nelegaliai įdarbino ir 2016-02-23 leido D. U. ir E. M. dirbti šakočių pakavimo darbus gamybos ceche, esančiame (duomenys neskelbtini)., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 ir 95 straipsnių, 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei 99 straipsnio reikalavimus.

Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir L. K. administracinėn atsakomybėn patraukė tinkamai neatsižvelgdamas nei į L. K., nei į D. U. bei E. M. byloje pateiktus paaiškinimus, vieningai patvirtinančius, jog į L. K. įmonę D. U. bei E. M. atvyko tik apžiūrėti ten dirbamo darbo, su juo susipažinti, įvertinti, ar pačios norėtų dirbti šakočių pakavimo darbus gamybos ceche, o ne iš karto, dar net nesudarius rašytinės darbo sutarties, faktiškai pradėti ten dirbti. Nors, kaip minėta, Valstybinės darbo inspekcijos atstovai 2016-02-23 rado D. U. bei E. M. pakuojančias šakočius gamybos ceche, tačiau su šiais asmenimis L. K., kaip įmonės savininkė ir vadovė, jokio susitarimo dėl konkrečių darbo funkcijų, darbo sąlygų, atlyginimo už darbą bei kt., nesudarė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nurodyta dieną įmonės vadovės L. K. apskritai nebuvo darbe dėl ligos, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Teismas nagrinėjamu atveju turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog byloje apklausta administracinėn atsakomybėn traukiama L. K. paaiškino, jog tiek D. U., tiek E. M. yra jos giminaitės (E. M. - pusseserė, o D. U. - vyro pusbrolio dukra), kurios norėjo įsidarbinti L. M. įmonėje, todėl nieko stebėtino, kad joms, kaip artimiems bei pažįstamiems asmenims, prieš jas įdarbinant buvo leista apžiūrėti įmonėje vykstantį darbo procesą, tačiau jokiu būdu ne pradėti dirbti nesudarius rašytinės darbo sutarties, ką patvirtino byloje apklausti liudytojai. Vis dėl to, D. U. ir E. M. atvykus į įmonę įvyko nesusipratimas, kadangi įmonės vadovei sergant, jos neįgaliota darbuotoja - pardavėja-sandėlininkė D. P., kaip ji pati aiškiai pripažino bylos nagrinėjimo metu, savo nuožiūra, manytina, nesuprasdama savo veiksmų neteisėtumo bei įmonės vadovei kylančios atsakomybės, leido D. U. bei E. M. pabandyti dirbti savarankiškai ir tokiu būdu pasimokyti be L. K. žinios bei pritarimo, nors D. P. buvo pavesta tik aprodyti direktorės giminaitėms darbo vietą bei parodyti, kaip vyksta darbas nesuteikiant teisės pačioms atlikti pakavimo darbų. Tai patvirtino ir liudytojos D. U. bei E. M., kurios paaiškino, kad į L. K. įmonę atėjo tik pasižiūrėti darbo vietos, susipažinti, kaip darbas yra atliekamas ir net nežinojo, kad reikės pakuoti, o dirbo tik todėl, kad D. P. davė pabandyti pakuoti šakočius. Tačiau pačios D. U. bei E. M. nelaikė savęs darbuotojomis ir pripažino, kad šakočius pakavo tik norėdamos išmokti, joms nebuvo nurodyta, kiek darbo jos turinčios atlikti, nebuvo žadamas joks atlyginimas už darbą, su jomis nebuvo tartasi dėl darbo sąlygų, darbo laiko bei kt., t.y. dėl darbuotojų bei darbdavio tarpusavio teisių ir pareigų nebuvo sulygta, kas reiškia, jog ir paties įdarbinimo nebuvo. Be to, kaip minėta, atsakomybėn patrauktas asmuo L. K. net nebuvo darbo vietoje, nes sirgo, bei negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų - susitarti su D. U. bei E. M. dėl nelegalaus darbo sąlygų, todėl apeliantė mano, kad ji nėra nei tinkamas subjektas, nei nėra jos neteisėtų veiksmų, taip pat nėra ir kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalį laikomas darbas, esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu; darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus. Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Remiantis teismų praktika, darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams –tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Institucija 2016-02-23 apie 14 val., patikrinusi L. K. įmonės šakočių pakavimo patalpas, adresu (duomenys neskelbtini)., rado šakočių pakavimo darbus dirbančias E. M. ir D. U., su kuriomis darbo sutartys nesudarytos ir nepasirašytos, apie jų darbo pradžią Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai nebuvo pranešta (b. l. 4, 5, 13-15).

Administracinėn atsakomybėn traukiama L. K., apklausta teismo posėdyje, kalta neprisipažino ir parodė, kad 2016 m. vasario mėnesio viduryje, tikslios dienos neprisimena, į ją kreipėsi sutuoktinio pusbrolis Vygantas Uselis prašydamas įdarbinti jos individualioje įmonėje jo dukrą D. U., o 2016-02-21 į ją dėl įsidarbinimo jos įmonėje taip pat kreipėsi jos pusseserė E. M.. Darbo prašomoms moterims pasiūlė pakuoti arba puošti šakočius bei atvykti į įmonę pasižiūrėti kaip atliekami šie darbai. Neprisimena ar D. U. ir E. M. nurodė konkrečią atvykimo į įmonę datą ir laiką. Tik prisimena, kad ji paskambinusi įmonės darbuotojai D. P. pranešė, jog atvyks dvi moterys ir paprašė joms parodyti darbo vietas. D. U. ir E. M. neliepė dirbti konkretaus darbo, o tik leido stebėti siūlomo darbo procesą, susipažinti su galima darbo vieta, kalbos apie darbo užmokestį nebuvo. Nors 2016-02-23 ji buvo nedarbinga, tačiau įmonės vadovės pareigų laikinai niekam neperleido (b. l. 42-43).

Nors nubaustoji L. K. neigia padariusi jai inkriminuojamą pažeidimą ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė objektyviai ir visapusiškai neįvertinęs visetą byloje esančių įrodymų, nekreipdamas dėmesio į jos nurodytas aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos manymu tokie apeliantės teiginiai ir argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas spręsdamas dėl apeliantės kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, kurią teismo posėdžio metu ištyrė ir įvertino, bei teismo posėdžio metu apklausė liudytojus D. P., D. U., E. M., R. R., T. L..

Liudytoja D. P., dirbanti L. K. įmonėje sandėlininke-pardavėja, apklausta teismo posėdyje, parodė, kad 2016-02-23 nuo 13 val. L. K. įmonėje dirbo pakuodamos šakočius D. U. ir E. M., su kuriomis nebuvo sudarytos ir pasirašytos darbo sutartys, ir kurias apmokyti įmonės vadovė paskyrė ją, o minėtoms moterims dirbti padėjo praktikos turinti pakuotoja. Iš viso jos galėjo supakuoti apie 300 šakočių. Apie 13 val. 30 min. į įmonę atvykę valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai rado dirbančias D. U. ir E. M. ( b. l. 44).

Liudytojų D. U. ir E. M. parodymai duoti teismo posėdžio metu yra gana panašūs ir dėl esminių dalykų sutampa. Jos teismo posėdžio metu parodė, kad 2016-02-23, apie 8 val. nuvyko į L. K. įmonę pasižiūrėti darbo vietos. Abi kreipėsi į įmonės darbuotoją D. P., kuri joms liepė ateiti vėliau, nes darbovietėje nebuvo L. K.. Antrą kartą abi atvyko tą pačią dieną apie 13 val. ir kreipėsi į tą pačią darbuotoją. Nors į įmonę atėjo tik pasižiūrėti darbo vietos ir proceso, tačiau abi buvo mokomos pakuoti šakočius, kurių iš viso supakavo apie 200-300 vnt, o už pusvalandžio atvykę valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai jas rado dirbančias įmonės patalpoje (b. l. 44-46). Tačiau minėtų liudytojų pirminiai rašytiniai parodymai skiriasi nuo teisme duotų parodymų. Juose moterys nurodė, kad 2016-02-22 jos (E. M. ir D. U.) nuėjo darbintis į L. K. įmonę, kurioje joms pasiūlė pakuoti šakočius, nes trūksta darbuotojų, taip pat pasiūlė pasimokyti dirbti šį darbą. 2016-02-23 nuo 8 val. jos minėtoje įmonėje pradėjo pakuoti šakočius, kurių abi supakavo 400 vnt. Jas dirbti apmokė D. P.. Darbo sutartys su jomis nebuvo sudarytos (b. l. 6, 8).

Liudytoja R. R., Institucijos pareigūnė, apklausta teismo posėdyje, parodė, kad 2016-02-23, apie 13 val. 30 min., pagal gautą informaciją dėl nelegalaus darbo jai su kolega T. L. tikrinant L. K. įmonės patalpas, šakočių gamybos cecho pakavimo skyriuje rado dirbančias D. U. ir E. M., kurias apmokė ir prižiūrėjo paskirtas asmuo. Pastarosios teigė dirbančios be pasirašytų darbo sutarčių, nuo 8 val. ir jau yra supakavusios 300 šakočių bei pridūrė, kad dėl įdarbinimo, konkretaus darbo užmokesčio bus sprendžiama už trijų dienų (b. l. 43).

Liudytojas Tomas Lembutis, Institucijos pareigūnas, apklaustas teismo posėdyje, iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes kaip ir liudytoja R. R. papildydamas tuo, kad paskirta D. U. ir E. M. parodyti darbą moteris paaiškino, jog viskas yra daroma su įmonės vadovės žinia (b. l. 43).

Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiai asmenų paaiškinimai teisingam bylos išnagrinėjimui bei tolesniam įrodymų vertinimui yra itin svarbūs. Apygardos teismas mano, kad E. M. ir D. U. duodamos pirminius paaiškinimus buvo nuoširdžios, be to, jos neturėjo jokios galimybės suderinti savo parodymų su L. K., neturėjo laiko sugalvoti tokios pozicijos, kuri padėtų L. K. išvengti atsakomybės. Teismo posėdžio metu liudytojos E. M. ir D. U. duodamos parodymus stengėsi švelninti L. K. padėtį, nurodydamos, kad mokytis dirbti pradėjo tik 13 val. ir supakavo apie 400 šakočių. Taigi visiškai nelogiška, kad per pusę valandos šios dvi besimokančios dirbti moterys būtų galėjusios supakuoti tokį didelį kiekį šakočių. O tai ir įrodo, kad jos dirbti pradėjo žymiai anksčiau, greičiausia nuo 8 val. kaip ir pačios nurodė pirminiuose paaiškinimuose. Taigi iš to galima pagrįstai spręsti, kad E. M. ir D. U. pirminiai parodymai yra nuoširdūs, logiški ir sutampa su kita bylos medžiaga. Kad E. M. ir D. U. dirbo parodė ir D. P., kuri parodė, kad jai L. K. nurodė apmokyti ir įvertinti E. M. ir D. U. darbus, jos tą dieną dirbdamos supakavo apie 300 vnt. šakočių. Taigi tai taip pat įrodo, kad moterys negalėjo per pusvalandį supakuoti tokį didelį kiekį šakočių, vadinasi dirbo žymiai ilgesnį laiką, be to D. P. parodymai aiškiai įrodo, kad E. M. ir D. U. pradėjo dirbti su L. K. leidimu ir nurodymu jas apmokyti dirbti. Taigi, L. K. versiją, jog ji tuo metu sirgo ir darbo vietoje atėjus moterims pasidomėti dėl darbo nebuvo, todėl negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn, paneigia tiek E. M. ir D. U. parodymai – jog darbą joms paskyrė L. K., tiek D. P. parodymai – kad L. K. ją paskyrė apmokyti ir įvertinti E. M. ir D. U. darbą. Vadinasi, darbdavys, t. y. L. K. per jai pavaldžią darbuotoją D. P. davė nurodymus D. U. ir E. M., o nelegaliai dirbusios darbuotojos turėjo paklusti nustatytai darbo organizavimo tvarkai, kadangi jų darbą prižiūrėjo D. P.. Nors kaip nurodo apeliantė minėtu laikotarpiu ji buvo nedarbinga ir tai patvirtina pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą (b. l. 27), tačiau ši aplinkybė dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ir tai, kad ji laikino nedarbingumo laikotarpiu nebuvo paskyrusi kito asmens ir perleidusi įgaliojimų, susijusių su tinkamu darbuotojų įdarbinimu, darbo sutarties sudarymu, nešalina jos administracinės atsakomybės.

Atkreiptinas dėmesys, kad tam, jog darbdavys sužinotų ar darbuotojas gali ir tinkamas dirbti tam tikrą darbą, gali būti numatytas išbandymas, tačiau jis galimas tik sudarius darbo sutartį. (DK 105 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka pagal L. K. apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų L. K. kaltės klausimu, L. K. kaltė padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą įrodyta išsamiai ir nešališkai ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Teismas neturi teisinio pagrindo daryti priešingos, nei nustatė apylinkės teismas išvados, nes E. M. ir D. U. nelegalaus darbo faktas L. K. įmonėje nustatytas neabejotinai. E. M. ir D. U. nesant sudarytos rašytinės darbo sutarties, akivaizdžiai atliko darbo funkcijas, t. y. dirbo bendrovės naudai, pakluso joje nustatytai darbo tvarkai, o L. K., kaip įmonės vadovė, leido joms tokiomis sąlygomis dirbti. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, vadovaudamasis ATPK 256 str. 1 ir 2 d. ir 257 str. nuostatomis, išsamiai ištyrė bylos įrodymus ir visapusiškai juos įvertino, teisingai konstatavo L. K. veikoje nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtį.

Apeliaciniu skundu L. K. prašo paskirti švelnesnę nuobaudą nei šio straipsnio sankcijoje numatyta minimali, taikant ATPK 30¹ str. nuostatas. Toks apeliantės prašymas netenkintinas.

Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas L. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė teisingą nuobaudą, ją tinkamai individualizavo.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 Eur iki 2896 Eur.

Apygardos teismo vertinimu, L. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda artima jos vidurkiui 1800 Eur už kiekvieną asmenį viso 3600 Eur bauda. Paskirta nuobauda individualizuota tinkamai ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę bei teisingumo ir protingumo kriterijus. Skirdamas administracinę nuobaudą teismas atsižvelgė į tai, kad dėl šio pažeidimo padarymo nėra L. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidėjos asmenybę, į tai, kad nesudarius darbo sutarties L. K. naudai dirbo du asmenys. Įvertinus šias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad L. K. paskirtos administracinės nuobaudos rūšis bei jos dydis atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę bei ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinės nuobaudos tikslus, tad pagrindo ją keisti nėra.

Vertindamas nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, pobūdį, apygardos teismas pažymi, kad šis pažeidimas priskirtinas prie vienų iš pavojingiausių darbo įstatymų pažeidimų, todėl ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymas turėtų būti susijęs tik su kompleksu ypatingų išimtinių aplinkybių, bylojančių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N5-1647/2006, Nr. N1-1396/2007, Nr. N444-685/2009, Nr. N63-681/2010 ir kt.). Tačiau, apygardos teismo vertinimu, išskirtinių aplinkybių, dėl kurių šioje byloje L. K. galėtų būti skiriama švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, nėra, taigi taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Tad, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apygardos teismas daro išvadą, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas skirti jai švelnesnę administracinę nuobaudą ar iš vis jos neskirti ir pritaria Šilutės rajono apylinkės teismo išvadai, dėl ATPK 30¹ str. nuostatos netaikymo.

Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo pažeidėjai paskirta ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda – 3600 Eur bauda – nėra per griežta, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, įvertinus pažeidėjos asmenybę (administracine tvarka nebausta), teisingumo ir protingumo kriterijus, pažeidėjos atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos L. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.