Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovei V. L., ieškovės atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui, atsakovo (apelianto) atstovei V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1050-810/2011 pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovams A. L. ir akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl skolinių įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį pripažinimo vieno iš sutuoktinių asmenine prievole.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Teismas, pripažindamas, kad skola AB „Šiaulių bankas“ yra asmeninė atsakovo A. L. prievolė, neatsižvelgė į visumą aplinkybių, turinčių reikšmės prievolės pobūdžio nustatymui ir į tokio pobūdžio prievolių teisinį reglamentavimą. Teismas darydamas išvadą apie asmeninį prievolės pobūdį, išimtinai vadovavosi tik ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog kredito paraiškoje pasirašė ne ieškovė V. L., taip pat ieškovės ir atsakovo A. L. paaiškinimais, visiškai neatsižvelgdamas į atsakovo AB „Šiaulių bankas“ pateiktus įrodymus ir paaiškinimus. Be to, teismas nesivadovavo CK nuostatomis, reglamentuojančiomis vartojimo kredito suteikimą, nes sudaryta vartojimo kredito sutartis tarp banko ir A. L. dėl vartojimo kredito suteikimo atitinka tiek bendruosius sutarčių sudarymo principus, tiek CK nuostatas, jų nepažeidžia ir joms neprieštarauja.Byloje surinkti įrodymai yra nepakankami, o teismas, priimdamas sprendimą, byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Atsakovo manymu, teismas turėjo itin kritiškai vertinti ieškovės ir atsakovo A. L. parodymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ir atsakovas yra sutuoktiniai, jų santuoka nenutraukta, procesiniuose dokumentuose jie nurodo tą pačią gyvenamąją vietą - butą adresu (duomenys neskelbtini), taigi, gyvena kartu, kartu augina nepilnametę dukrą A. L., taigi jų interesai šioje civilinėje byloje sutampa. Tačiau teismas, pripažindamas skolą AB „Šiaulių bankas“ atsakovo A. L. asmenine prievole, vis tiek vadovavosi atsakovo paaiškinimu, kad ieškovei neva nebuvo žinoma apie gautą 40000 Lt kreditą kad kreditas nebuvo panaudotas šeimos interesais, tai pat kitais žodiniais paaiškinimais, kurie yra akivaizdžiai melagingi. Tuo tarpu iš atsakovo AB „Šiaulių bankas“ jo pateikiamus rašytinius įrodymus buvo atsisakyta priimti. Atsisakydamas priimti banko pateikiamus įrodymus ir juos įvertinti, teismas savo atsisakymą motyvavo tuo, kad šie dokumentai neturi sąryšio su byla. Tačiau, atsakovo manymu, dokumentai, kurie būtų buvę prijungti prie bylos, su byla yra susiję ir turi įrodomąją reikšmę. Be to, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas, priimdamas sprendimą išimtinai vadovavosi tik ieškovės ir atsakovo A. L. paaiškinimais, tenkino jų prašymus, tuo tarpu atsakovo AB „Šiaulių bankas“ prašymai bylos eigoje būdavo atmetami kaip nepagrįsti. Atsisakymas prijungti dokumentus užkirto kelią bankui tinkamai įgyvendinti savo procesines teises ir sukėlė abejonių teismo nešališkumu šioje byloje. Tokiu būdu, buvo pažeistas principas, kad kiekvienas asmuo turi įstatymo įtvirtintą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad AB „Šiaulių bankas“, suteikdamas kreditą A. L., buvo sąžiningas kreditorius, ir jam nebuvo žinoma apie suklastotus parašus ar pateiktus neteisingus duomenis. Teismas, pripažindamas prievolę bankui asmenine atsakovo A. L. prievole, pažeidė sąžiningo kreditoriaus interesus, kadangi apribojo galimybes susigrąžinti kreditą - atsakovas pajamų negauna, asmeninio turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą neturi.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pripažindamas, kad skola apeliantui pagal vartojimo kredito sutartį yra asmeninė A. L. prievolė, išimtinai vadovavosi tik rašytinės ekspertizės išvadomis. Iš tikrųjų teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi ne tik rašysenos ekspertizės išvadomis, tačiau ir ieškovės paaiškinimais, atsakovo A. L. paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Be to, vartojimo kredito sutartį apeliantui pasirašius su atsakovu A. L., byloje atliktos rašysenos ekspertizės išvados yra labai reikšmingos bei svarbios, susijusios su ginčo dalyku, kadangi jos paneigia apelianto teiginius apie tai, kad ši vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta ieškovei sutikus bei jai žinant apie tokios sutarties sudarymą bei patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad jai apie šios sutarties sudarymą nebuvo žinoma. Pats apeliantas prievolę pagal vartojimo kredito sutartį laikė asmenine A. L. prievole, tai įrodo tai, kad A. L. pažeidus vartojimo kredito sutartį apeliantas reikalavimus Šiaulių miesto apylinkės teisme pareiškė būtent asmeniškai tik A. L., ieškovė civilinėje byloje dėl skolos priteisimo skolininke nebuvo įvardinta (c. b. Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliantas ne tik, kad neįtraukė ieškovės į minėtą bylą kaip neva jo skolininkę, bet apskritai jokių turtinio pobūdžio pretenzijų jai nereiškė.Ieškovė ieškiniu neginčijo kredito sutarties, sudarytos tarp apelianto ir A. L., neprašė jos pripažinti negaliojančia, o reiškė reikalavimą 28823,54 Lt dydžio A. L. skolinius įsipareigojimus kreditoriui AB „Šiaulių bankas“ pagal 2007-09-03 vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp kredito davėjo AB „Šiaulių bankas“ ir kredito gavėjo A. L., pripažinti asmenine atsakovo A. L. prievole AB „Šiaulių bankas“. Todėl byloje nekilo klausimo taikyti sandorių negaliojimo instituto teisės normas kredito sutarčiai, sudarytai tarp apelianto ir A. L..Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 3.109 str. 1 d. 5 p. nuostatas. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovės sutikimo prezumpcija atsakovui A. L. sudaryti vartojimo kredito sutartį buvo paneigta, todėl CK 3.109 str. 1 d. 5 p. išskirtai pirmajai prievolių grupei prievolė, kylanti iš anksčiau minėtos vartojimo kredito sutarties, negali būti priskirta. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad apeliantas neįrodė paskolos panaudojimo A. L. šeimos poreikiams, šią išvadą išsamiai bei tinkamai motyvavo. Apeliantas prievolės bendrumą įrodinėja ta faktine aplinkybe, kad pinigai buvo paskolinti vienam iš sutuoktinių, tačiau tai niekaip neįrodo, kad kredito sutartis buvo sudaryta šeimos poreikiais. Be to, pažymėtina, kad pagal CK 3.109 str. 3 d. solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.Apeliantui, kaip finansų įstaigai, veikiančiai kaip profesionalui kreditavimo srityje, atidumo, rūpestingumo standartai, kylantys iš šios profesinės veiklos, yra daug aukštesni nei fiziniam asmeniui atsižvelgiant tame tarpe į tokio juridinio asmens ekonominį potencialą galimybę veikti per daugelį fizinių asmenų, į informacijos prieinamumą turėjimą galimybės pareikalauti būsimos kredito šalies papildomų įrodymų dėl duomenų patikrinimo, turėjimą galimybės patikrinti paraiškoje pateiktą informaciją ir kt. Akivaizdu, kad apeliantas turėjo ir galėjo patikrinti visą A. L. pateiktą informaciją jos teisingumą. Tai, kad apeliantas į tai nekreipė dėmesio leidžia manyti, kad apelianto siekis pasirašant kredito sutartį su A. L. buvo bet kokiu būdu suteikti A. L. kreditą nekreipiant dėmesio į būtinas bei racionalias šiam veiksmui atlikti procedūras. Toks apelianto elgesys, akivaizdu, kad negalėtų būti vertinamas kaip sąžiningas.Apelianto su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai niekaip neįrodo, kad ieškovė žinojo apie vartojimo kredito sutarties sudarymą, taip pat neįrodo, kad apeliantui nebuvo žinoma, jog 2007-09-03 AB „Šiaulių bankas“ kredito paraiškos fiziniams asmenims paskutiniame lape, eilutėje „(Sutuoktinio vardas, pavardė, parašas) (data)“ pasirašė ir įrašus „V. L.“ „2007-09-03“ parašė ne ieškovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti remdamasis ginčo nagrinėjimo ribomis, kurias apsprendė ieškovės ieškinys bei apelianto atsiliepimas į ieškinį, ir spręsdamas, kad jie nesusiję su ginčo dalyku. Apeliantas teikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, įrodymus, juos teismas priėmė, vertino, todėl visiškai nepagrįstai apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tenkino tik ieškovės ir A. L. prašymus bei buvo pažeistas principas, kad kiekvienas asmuo turi įstatymo įtvirtintą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Pažymėtina, kad apeliantas teismo sudėčiai visos bylos nagrinėjimo metu nušalinimo nereiškė, kas įrodo, kad apeliantas neabejojo teismo nepriklausomumu ir nešališkumu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo AB „Šiaulių bankas“ paduoto apeliacinio skundo ribose.

Teisėjų kolegija įvertinusi paduoto apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimą ir byloje priimtus procesinius dokumentus konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

Dėl prievolės pagal kredito sutartį pobūdžio ir jos teisinio reglamentavimo.

Byloje kilo ginčas, ar prievolė bankui (vartojimo kreditas) yra bendra sutuoktinių prievolė ar tai tik vieno atsakovo A. L. asmeninė prievolė, ar jos sudarymui buvo reikalingas kito sutuoktinio (šiuo atveju V. L.) sutikimas, ar jo nereikėjo, ar pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir paskirstė įrodinėjimo naštą, nustatydamas faktines aplinkybes, pagrindžiančias pareikšto ieškinio pagrįstumą.

Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas ir nurodyta ieškovės atsiliepime į paduotą apeliacinį skundą, šioje byloje kvalifikuojant susidariusią teisinę situaciją svarbu CK 3.92 str. 2 ir 3 d. ir CK 3.109 str. teisinė reglamentacija ir aiškinimas. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad teismas šiuo atveju nesivadovavo CK nuostatomis, reglamentuojančiomis vartojimo kredito suteikimą ir garantijas jo šalims, bei kreditoriaus teisių apsaugą, nes tokių kredito sutarčių sudarymui kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, to nenumato CK normos (CK 6.887 str.), todėl net ir nustačius, kad kredito paraiškoje ieškovės V. L. parašas suklastotas, sudaryta vartojimo sutartis su A. L. nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir sukuria bendrą prievolę abiems sutuoktiniams. Apeliantas tokią išvadą daro remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 ir konstatuoja, kad visi sandoriai, sudaryti vieno iš sutuoktinių, sukuria bendras prievoles abiems sutuoktiniams, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių. Dėl to, anot apelianto, įrodyti, kad prievolė yra asmeninė tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją. Vertinant šį apelianto skundo argumentą ir tokią jo poziciją, primintina, kad bet kuri teisės norma ar teisės aktas turi būti suprantami, aiškinami ir vertinami ne atitrauktai iš konteksto, bet sistemiškai, sugretinant jas tarpusavyje. Taip pat ir teisminė praktika turi būti aiškinama ne atitrauktai nuo taikomų santykiui kvalifikuoti teisės normų, ar paimant iš konteksto tinkamą nagrinėjamam dalykui pastraipą, bet atskleidžiant esmines tezes ir pagrindines išvadas. Taigi apeliantas, cituodamas aukščiau šiame procesiniame dokumente nurodytą tezę, ir ja grįsdamas vieną apeliacinio skundo argumentų grupę padarė klaidą, pacitavęs ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytą išvadą, bet vieno iš kasatorių (nurodytoje byloje) skundo argumentų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas plenarinėje sesijoje siekdamas suvienodinti teisminę praktiką šio pobūdžio bylose (minima nurodytas plenarinės sesijos nutarimas byloje Nr. 3K-P-186/2010), nurodė, kad „Plenarinė sesija su tokiais kasatoriaus argumentais nesutinka.“ Minimame nutarime buvo suvienodinta teismų praktika aiškinant ir taikant CK 3.92 str. 3 d. ir 2.109 str. santykį, atskleista kokių sutarčių sudarymui reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, kad jis preziumuojamas ir kokiai sutarties daliai taikoma ši prezumpcija, atskleisti du esminiai vartojimo kredito sutarčių aspektai, nurodyta, kuris aspektas turi būti proceso šalių įrodomas.

Šios bylos kontekste taip pat svarbu aptarti CK 3.92 str. 3 d. įtvirtintos prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių (A. L.) vardu sudarytos paskolos sutarčiai. Minėta, kad aukščiau nurodytų teisės normų tikslas – apsaugoti sąžiningų kreditorių teisėtus interesus, tačiau ne tik. Jomis kartu siekiama apsaugoti ir sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio interesus. Taigi minėtos teisės normos vienodai gina visų asmenų teises ir teisėtus interesus, niekam nesukurdamos privilegijuotos išskirtinės padėties. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto skundo argumentu, kad šios bylos kontekste galėtų būti taikoma kito sutuoktinio sutikimo sandoriui prezumpcija, tačiau kartu pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui, tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais ir jokiu būdu nereiškia, kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros abiejų sutuoktinių prievolės CK 3.109 str. prasme. Apeliantas pagrįstai teigia, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartys nepriskiriamos sandoriams, kuriais įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tačiau dar kartą šiame kontekste primintina, kad sutikimo prezumpcija tokiu atveju reiškia tik sutikimą sandoriui, bet jokiu būdu ne jo paskirčiai, t.y. kad sandoris sudaromas šeimos interesais. Tokio pobūdžio prievolės priskiriamos sutuoktinių prievolėms, kurios reglamentuotos CK 3.109 str. 1 d. 5 p.: vienai jų grupei priskiriamos tos, kurioms sudaryti kito sutuoktinio sutikimas arba vėlesnis pritarimas reikalingas, kitai gi tiks sutikimas nereikalingas su išlyga, jeigu toks sandoris sudaromas šeimos interesais. Šiuo atveju netgi preziumavus kitos šalies sutikimą sandoriui (nors toks rašytinis sutikimas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais buvo paneigtas) kreditorius (apeliantas), siekdamas, kad prievolė pagal vartojimo kredito sutartį būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta abiems sutuoktiniams, turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad ši vartojimo paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais ir realiai atliko savo tokią pareigą ir prievolę, bet nebuvo tik vieno iš sutuoktinių asmeninė prievolė. Atsakovas nepripažindamas ieškovės ieškinio reikalavimo šioje byloje ginčijo ieškinį, teigdamas savo argumentus ir įrodymus, kad pagal vartojimo kredito sutartie prasmę ji būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta abiems sutuoktiniams, ir savo teiginiams pagrįsti teikė argumentus kodėl jo manymu atsakovo A. L. prievolę laiko bendra abiejų sutuoktinių prievole. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime, pakankamų ir pagrįstų argumentų, kurie leistų priimti sprendimą atsakovo AB Šiaulių bankas naudai atsakovas nepateikė.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, ne tik teisingai kvalifikavo susiklosčiusius tarp šalių teisinius santykius, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 str. 1 d. 5 p., bei CK 3.92 str. 3 d., bet ir tinkamai atskleidė faktines aplinkybes dėl sandorio sudarymo tikslo ir paskirties ir tuo pagrindu tenkino ieškovės ieškinį.

Dėl įrodymų ir jų vertinimo.

Esminė aplinkybė šioje byloje, ar teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus dėl gautų pagal kredito sutartį pinigų panaudojimo. Ar teismo išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Minėta, kad šią procesinę pareigą turėjo atsakovas, siekdamas įrodyti, kad prievolė pagal vartojimo kredito sutartį būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta abiems sutuoktiniams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokių įrodymų atsakovas (apeliantas) nepateikė. Priešingai, bylos faktinės aplinkybės, kurias atskleidė pirmosios instancijos teismas, tai – akivaizdžiai suklastotas ieškovės V. L. parašas paraiškoje kreditui gauti, atsakovo (apelianto šioje byloje) kreipimasis į teismą dėl likusios neišmokėtos paskolos dalies priteisimo vien tik iš atsakovo A. L., nenurodant pareiškime V. L. ir nenustatant jos jokios procesinės padėties, šios paskolos priteisimas vien tik iš A. L., bei kiti teismo ištirti bylos duomenys leidžia pagrįstai daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pinigai gauti pagal aptariamą vartojimo kredito sutartį tarp A. L. ir AB „Šiaulių bankas“ nebuvo panaudoti šeimos interesais. Kartu vertinant įrodymus ir jų turinį pažymėtina, kad žodiniai šalių paaiškinimai taip pat yra įrodymai ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, ir jeigu juos nenuneigia kiti rašytiniai įrodymai jie gali būti pripažinti tinkamais ir pagrindžiančiais tam tikrus faktus ar paliudijančiais tam tikras faktines aplinkybes. Atsakovas AB „Šiaulių bankas“ šioje byloje jokiais rašytiniai įrodymais nepaneigė ieškovės V. L. ir vieno iš atsakovų A. L. parodymų apie tai, kad pagal vartojimo kredito sutartį gauti pinigai buvo panaudoti ne šeimos interesais, o vieno iš sutuoktinių asmeniniams poreikiams ir interesams, kurie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesietini su šeimos poreikiais ir jų tenkinimo būtinumu, būtent iš šios gautos pagal vartojimo kredito sutartį pinigų sumos. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo priimtą galutinį procesinį sprendimą, konstatuoja, kad pagal byloje esančius įrodymus teismas pagrįstai sprendė, kad byloje atsakovas neįrodė, jog paskola, kurią iš AB „Šiaulių bankas“ paėmė ir panaudojo A. L. buvo paimta šeimos interesais ir buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Priešingai ieškovės ir atsakovo A. L. pateiktais įrodymais teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog šie pinigai buvo paimti ne šeimos poreikiams tenkinti ir panaudoti ne šeimos interesais tiesiogine šio žodžio prasme.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės V. L. ieškinį, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir taikė įstatymą ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Todėl esant visumai šių argumentų ir motyvų apeliacinis skundas netenkinamas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovei priteistina 726 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., b. l. 174).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės Šiaulių bankas (įmonės kodas 112025254, buveinė Tilžės g. 149, Šiauliai, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovei V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) 726 Lt (septynis šimtus dvidešimt šešis litus) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje.