Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-4793-603/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuriame atsakovais nurodyti „kriminalinė Lietuva“, atstovaujama „kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerijos“, „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“ ir „pseudo teisėja“ R. K., „kriminalinis Lietuvos apeliacinis teismas“ ir „pseudo teisėja“ R. G., „kriminalinė institucija Vilniaus miesto apylinkės teismas“ ir „pseudo teisėjos“ J. G.-L., L. B., „kriminalinė Lietuvos generalinė prokuratūra“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, o atskirojo skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija bei CPK įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK nustato teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo aiškintis ex officio. Tai, ar pateiktas procesinis dokumentas atitinka jam keliamus reikalavimus, patikrina teismas, spręsdamas to dokumento priėmimo klausimą. Jeigu procesinis dokumentas neatitinka proceso įstatymo reikalavimų, teismas privalo nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138, 316 straipsniai), o jeigu šį dokumentą padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, toks dokumentas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinių dokumentų trūkumų šalinimo instituto paskirtis susijusi su galimybe per teismo nustatytą terminą ištaisyti procesiniame dokumente padarytas klaidas, siekiant ekonomiškumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimo (CPK 115, 138 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015). Dėl to, sprendžiant ieškinio trūkumų pašalinimo ir atsisakymo priimti ieškinį institutų taikymo klausimą, būtina įvertinti faktines bylos aplinkybes, byloje esančius duomenis, t. y. atsižvelgti į procesinio dokumento netikslumų pobūdį, ir spręsti, ar procesinio dokumento trūkumus galima laikyti kaip padarytus dėl klaidos, ar tai yra sąmoningas subjekto, teikiančio procesinį dokumentą, elgesys, kuris negali būti pašalintas, taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis c. b. Nr. 2-1210-370/2015).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje tiek ieškovo ieškinys, tiek atskirasis skundas neatitinka procesiniam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, juose nesivadovaujama elementariomis dokumento įforminimo taisyklėmis, o kartu ir valstybinės kalbos reikalavimais. Ši išvada daroma atsižvelgiant į procesinių dokumentų (ieškinio ir atskirojo skundo) turinį, kuriuose vartojami tokie išsireiškimai kaip „kriminalinė Lietuva“, „kriminalinė Lietuvos „teisingumo“ ministerija“, „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „pseudo teismai“, „pseudo prokuratūros“, „pseudo teisėjos“ ir kt. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apeliantui jau ne vienoje nutartyje buvo išaiškinta, kad teismui paduodami procesiniai dokumentai turi būti surašyti laikantis elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir valstybinės kalbos reikalavimų, juose turi būti vengiama įžeidžiančių formuluočių, įskaitytinai ir pavadinimuose, taip pat, kad pagal CPK 42 straipsnį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Apeliantui ne kartą nurodyta ir tai, kad jo procesiniuose dokumentuose įvardijant atsakovus naudojami tokie epitetai kaip „kriminalinė Lietuva“, „kriminalinis teismas“ ir kt., negali būti traktuojami tik kaip rašymo apsirikimas ar tiesiog netikslumas. Nuolatinis apelianto procesinių dokumentų surašymo pobūdis, vartojant netinkamas frazes, žeminančius išsireiškimus, nekreipiant dėmesio į teismų išaiškinimus, vertintinas kaip piktybiškas, sąmoningas apelianto elgesys. Nagrinėjamu atveju apeliantui vėl kreipusis į teismą su analogiško turinio procesiniais dokumentais, kuriuose nepagarbiai, žeminančiu tonu įvardijamos valstybės institucijos, tik patvirtinama teismo padaryta išvada dėl apelianto nesąžiningo, piktybiško naudojimosi procesinėmis teisėmis, tikslu pažeminti, sumenkinti atsakovais įvardijamus subjektus. Atsižvelgiant į tai, nurodytas apelianto elgesys negali būti vertinamas kaip klaida, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomas ir ieškinio trūkumų pašalinimo institutas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-84-370/2015; 2015 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-219-516/2015 ir kt.). Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžia, kad šalis, įgyvendindama teisę į teisminę gynybą, neturi piktnaudžiauti procesine kreipimosi į teismą teise, o sistemingi procesinės teisės pažeidimai šaliai išaiškinus ir teisines pasekmes, sudaro pagrindą imtis veiksmingų priemonių užkirsti kelią sąmoningam piktnaudžiavimui procesine teise (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-1024-370/2015).

Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeista apelianto nurodoma CPK 115 straipsnio 4 dalies nuostata, ar, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kur tokia situacija, kai apeliantui prieš tai daugelį kartų teismų procesiniuose dokumentuose, jau buvo išaiškinta pareiga vengti neprocesinės retorikos, savo valstybės, jos institucijų ir pareigūnų neleistino įžeidinėjimo, tačiau jis ir toliau sistemingai teikia aiškiai nepagarbia forma surašytus procesinius dokumentus, sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-741-178/2015; 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir/ar prielaidomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis c. b. Nr. 2-1191-186/2015). Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nešališkumo principo pažeidimą, todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su minėto principo pažeidimu, laikytini nepagrįstais ir neturinčiais įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Teisiškai nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo teisminiu precedentu. Tiek iš skundžiamos nutarties, tiek iš Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenukrypo nuo aktualios teisminės praktikos ((Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1090-464/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1210-370).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai taikė procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.