Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-25 · Administracinė byla Nr. I-1498-84/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-25
Bylos Nr.
I-1498-84/2013
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01263-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marytė Švažienė
Pareiškėjas
Ž. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.: I-1498-84/2013Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01263-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 25 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Marytė Švažienė,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui Ž. G.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Ž. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. G. skunde ir teismo posėdžio metu Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde ir pasisakymuose teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio mėnesio ir nuo 2012 m. gegužės mėnesio jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuolat perpildytose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų kamerose. Šiaulių tardymo izoliatorius laikydamas jį perpildytose kamerose pažeidė LR kalėjimų departamento įsakymą Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriuje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, gyvenamosiose patalpose periodiškai buvo laikomas su daugybe asmenų, taip buvo pažeidžiamos jo teisės pagal higienos normas. Kai kuriose kamerose gultai buvo 3 aukštų, kameros perpildytos. Dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmų (neveikimo) buvo kalinamas perpildytose kamerose, dėl to patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią aplinkos fobiją, sumažėjo bendravimo galimybės. Gyvenant nuolat perpildytose kamerose dėl erdvės pažeidinėjimo kildavo konfliktai tarp kitų nuteistųjų, tai neigiamai atsiliepė jo charakteriui ir charakteristikai, bendravimui su artimaisiais. Teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl prasto apšvietimo kameroje Nr. 92 sugadino akis, kadangi turėjo daug rašyti ir skaityti ruošdamasis bylai. Dėl neigiamų išgyvenimų kreipėsi į psichologus.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didžiulę traumą – neturtinę žalą ir prašo iš atsakovės priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Pateiktame atsiliepime nurodė, kad prašo skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant bei kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-08-30 pažymos Nr. 69/06-3371 „Dėl Ž. G. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2010-09-23 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013-07-11. Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje kamerose, kurių plotas nuo 13,65 kv. m iki 23,02 kv. m. Kamerose buvo laikoma iki 12 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,58 kv. m (kameroje Nr. 92) iki 10,00 kv. m (kameroje Nr. 57) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad laikotarpiais nuo 2012-06-22 iki 2012-06-27, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-13, nuo 2013-05-02 iki 2013-05-03, nuo 2013-05-03 iki 2013-05-06 ir nuo 2013-07-09 iki 2013-07-11 pareiškėją laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas arba atitiko, arba viršijo nustatytą normą, arba tik nežymiai nukrypo nuo nustatytos normos. Atsakovas prašo teismo atkreipti dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu iš viso buvo laikomas 465 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kameroje Nr. 55, į kurią pareiškėjas buvo periodiškai nukreipiamas nuo 2012-03-20 iki 2012-05-16, patikrinimas buvo atliktas 2012-04-11, išvados surašytos 2012-04-19 patikrinimo akte Nr. EP-105: kameroje reikalingas paprastasis remontas, apšvietos, mikroklimato parametrų neatitikimai reikalavimams. Kameroje Nr. 97, į kurią pareiškėjas buvo periodiškai nukreipiamas nuo 2012-06-01 iki 2012-12-13, patikrinimas buvo atliktas 2012-05-07, išvados surašytos 2012-05-09 patikrinimo akte Nr. EP-128; kameroje reikalingas paprastasis remontas, rasta pelėsio. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir atliekant patikrinimą 2013-07-10. Pažymėjo, kad atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti didelių nepatogumų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo.

Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais, Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė (L V AT 2009-02-20 nutartis A556-95/2009), „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. Administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A556-1639/2008) yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308; Žin., 2000, Nr. 85-2566) 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Darytina išvada, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. „Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme)“ (LVAT 2012-07-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146- 1527/2012). Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2013-08-07, t. y. praėjus beveik trejiems metams po to, kai pareiškėjas buvo pradėtas laikyti Šiaulių TI.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Ž. G. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto norma.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2013-08-30 pažymos Nr. 69/06-3371 (b. l. 16-17), Ž. G. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2010-09-23 iki 2013-07-11. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 48 (18,81 kv. m) buvo kalinamas nuo 2010-09-23 iki 2010-10-11, kameroje buvo 5-8 asmenys; nuo 2010-10-26 iki 2010-11-15 kameroje buvo 4-8 asmenys; nuo 2010-11-30 iki 2010-12-09 kameroje buvo 3-7 asmenys; kameroje Nr. 92 (18,95 kv. m) buvo kalinamas nuo 2010-12-21 iki 2011-01-27, kameroje buvo 2-8 asmenys; nuo 2011-02-11 iki 2011-02-24 kameroje buvo 5-9 asmenys, nuo 2011-12-30 iki 2012-01-23 kameroje buvo 7-12 asmenų, nuo 2012-01-31 iki 2012-02-14 – 7-10 asmenų, nuo 2013-03-01 iki 2013-03-05 – 7-10 asmenų; kameroje Nr. 55 (18,77 kv. m) buvo kalinamas nuo 2012-03-20 iki 2012-03-21, kameroje buvo 9-10 asmenų, nuo 2012-04-05 iki 2012-04-10 kameroje buvo 6-10 asmenų, nuo 2012-04-25 iki 2012-05-16 kameroje buvo 6-9 asmenys; kameroje Nr. 97 (19,01 kv. m) buvo kalinamas nuo 2012-06-01 iki 2012-06-06, kameroje buvo 6-9 asmenys, nuo 2012-06-08 iki 2012-06-19 – 5-8 asmenys, nuo 2012-06-22 iki 2012-06-27 – 5-6 asmenys, nuo 2012-07-04 iki 2012-08-13 – 5-8 asmenys, nuo 2012-08-17 iki 2012-09-17 – 4-7 asmenys, nuo 2012-09-21 iki 2012-10-29 – 4-8 asmenys, nuo 2012-11-06 iki 2012-11-13 – 3-7 asmenys, nuo 2012-11-20 iki 2012-12-04 – 4-7 asmenys, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-13 – 2-4 asmenys; kameroje Nr. 27 (15,93 kv. m) buvo kalinamas nuo 2012-12-18 iki 2012-12-21, kameroje buvo 5-7 asmenys; kameroje Nr. 67 (23,02 kv. m) buvo kalinamas nuo 2012-12-21 iki 2013-01-21, kameroje buvo 6-10 asmenų, nuo 2013-01-23 iki 2013-02-05 – 4-8 asmenys, nuo 2013-02-08 iki 2013-02-27 – 5-9 asmenys, nuo 2013-03-01 iki 2013-03-07 – 3-7 asmenys, nuo 2013-03-14 iki 2013-04-15 – 3-8 asmenys, nuo 2013-04-23 iki 2013-05-02 – 5-8 asmenys; kameroje Nr. 7 (21,98 kv. m) buvo kalinamas nuo 2013-05-02 iki 2013-05-03, kameroje buvo 3-6 asmenys; kameroje Nr. 67 (23,02 kv. m) buvo kalinamas nuo 2013-05-03 iki 2013-05-06, kameroje buvo 3-4 asmenys; kameroje Nr. 23 (13,65 kv. m) buvo kalinamas nuo 2013-05-06 iki 2013-05-14, kameroje buvo 0-4 asmenys; kameroje Nr. 67 (23,02 kv. m) – nuo 2013-05-14 iki 2013-05-29 – 4-10 asmenų; kameroje Nr. 57 (19,99 kv. m) buvo kalinamas nuo 2013-07-09 iki 2013-07-11, kameroje buvo 2-5 asmenys.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, 12 dienų pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje viršijo nustatytą normą. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėją laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas arba atitiko, arba viršijo nustatytą normą, tačiau konstatuotina, kad didelę laiko dalį pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei reikalauja teisės aktai. Atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, konstatuotina, kad nurodyti laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, tačiau atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, mano, kad pareiškėjui galėtų būti priteistina 500 Lt suma, kuri, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir adekvati. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 500 Lt suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87str., 88 str. 1 d. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 (penki šimtai) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Marytė Švažienė