Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė, rašytinio proceso tvarka, priimdama sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui T. V. dėl skolos, palūkanų ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinys buvo priimtas 2019 m. vasario 11 d. teisėjos rezoliucija, ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (CPK 137 straipsnio 1 dalis).

Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsniu nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo būdu, todėl laikytini įteiktais tinkamai. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2013 m. balandžio 25 d. pradinis vartojimo kredito davėjas UAB „Icredit“ ir atsakovas T. V. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Icredit“ suteikė 144,81 Eur (500 Lt) vartojimo kreditą 12 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2014 m. balandžio 26 d. pagal sutarties specialioje dalyje nustatytą mokėjimo grafiką, taip pat sumokėti 104 Eur (359,08 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą sutarties sąlygose nustatyta tvarka bei terminais (e. b. l. 10-12, 21, 45-48, 50-58). Paskolos sutarties sudarymo faktą patvirtina mokėjimo nurodymo išrašas, kuriame matyti, kad atsakovui sutartyje nustatyta vartojimo kredito suma buvo pervesta sutarties sudarymo dieną (e. b. l. 43). Atsakovui sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdant, sutartyje nustatytais terminais nemokant mėnesinių įmokų, pradinis kreditorius nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį (e. b. l. 7, 22-31, 33-34, 40-41). Atsakovas pagal sutartį liko skolingas pradiniam kreditoriui 141,81 Eur negrąžinto vartojimo kredito dalies bei 40,93 Eur bendros vartojimo kredito kainos.

2017 m. gruodžio 5 d. UAB „Icredit“ ir AB „Deb Capital Management“ sudarė gautinų sumų pirkimo sutartį, kurios pagrindu įgijo reikalavimo teisę į atsakovo skolą (e. b. l. 14-20).

2018 m. rugpjūčio 23 d. tarp AB „Deb Capital Management“ ir ieškovo UAB „Legal Balance“ buvo sudaryta paskolų portfelio pardavimo sutartis (e. b. l. 35-39), t. y. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią kreditorius nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. atlygintinai perleido ieškovui visas reikalavimo teises į atsakovą pagal 2013 m. balandžio 25 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Apie reikalavimo perleidimą atsakovui pranešta 2018 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu (e. b. l. 32).

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, atsakovas apie reikalavimo teisės perleidimą laikytinas informuotu tinkamai.

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai vengė ir vengia grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti kitas sutartimi sulygtas įmokas. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas ieškovui liko skolingas 144,81 Eur negrąžinto kredito. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prievolę įvykdęs, ar ginčijęs skolos dydį ar sutarties sąlygas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sumomis grąžinti paskolą ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog po sutarties nutraukimo atsakovas būtų prievolę įvykdęs, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 144,81 Eur negrąžintos paskolos.

Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.

Sudarydamos sutartį šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Sutarties 1.2. punktu, šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma, atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška sudaro 201,77 procentai (Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 10 punktas). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį susideda iš visų išlaidų, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui.

Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą CK 6.228-4 straipsnio pagrindu ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas.

Pažymėtina, kad spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas sprendžia, kad prašomos priteisti palūkanos, kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Ieškovas prašo priteisti palūkanas pagal vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 10 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma, atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurių procentinė išraiška sudaro 201,77 procentų. Ieškovas nurodo, kad kredito sutartimi buvo nustatytos 201,77 procentų dydžio metinių palūkanų norma, kuri sudaro 40,93 Eur. Įvertinus išdėstytą, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 44,22 Eur palūkanų (e. b. l. 42, 45-46) ir 40,93 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal sutarties grafiką iki sutarties nutraukimo dienos (e. b. l. 21).

Ieškovas taip pat prašo priteisti 16,72 Eur delspinigių, skaičiuojamų nuo bendros negrąžintos skolos sumos (185,74 Eur). Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.2. punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 procentų dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 kalendorinių dienų. Atsižvelgiant, į CK 6.71 straipsnį, nustatantį, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), bei, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 straipsnio 3 dalis), taip pat į sutarties 7.2 punktą, ieškovui priteistina 16,72 Eur delspinigių už praleistą prievolės įvykdymo terminą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą (185,74 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. vasario 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 15 Eur sumokėto žyminio mokesčio (e. b. l. 49) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 262 straipsniu, 279 straipsniu, 285-286 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patenkinti ieškinį.

Priteisti iš atsakovo T. V., a. k.: (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Legal Balance“, į. k.: 302528679, naudai 144,81 Eur (vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų 81 euro cento) negrąžinto vartojimo kredito, 40,93 Eur (keturiasdešimties eurų 93 euro centų) bendros vardijimo kredito kainos, iš viso – 185,74 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus 74 euro centus), 44,22 Eur (keturiasdešimt keturis eurus 22 euro centus) palūkanų, 16,72 Eur (šešiolika eurų 72 euro centus) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (185,74 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt penkių eurų 74 euro centų)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Apie priimtą sprendimą už akių atsakovą papildomai informuoti viešo paskelbimo būdu.

Išaiškinti atsakovui, jog jis negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.