- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-171-658/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Nerijus Meilutis (pran.)
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- R. M.
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nerijaus Meilučio (kolegijos pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-171-658/2013 pagal ieškovo – G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012-09-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-329-800/2012 pagal ieškovo – G. M. ieškinį atsakovei - R. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovės – R. M. priešieškinį ieškovui – G. M. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas tarp bendraturčių dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Šalies argumentai
Ieškovas G. M. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė atidalinti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus iš nekilnojamojo turto, esančio Bičiulių g. 26, Noreikiškių km., Kauno raj. (b.l. 109-112). Nurodė, jog 2009-09-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2350-660/2009 buvo patvirtinta 2009-06-26 ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo pasekmių sutartis ir buvo nustatyta naudojimosi šalių bendrosios nuosavybės teise valdomu gyvenamuoju namu tvarka, tačiau bendras naudojimasis turtu praktiškai yra neįgyvendinamas ir negalimas dėl sudėtingo atsakovės charakterio, neprognozuojamo elgesio, atsakovės daromų trukdymų įgyvendinant teisę naudotis žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalimis. Kadangi susitarti su bendrasavininke dėl atidalijimo būdo nepavyko, ieškovas ieškiniu prašė teismą atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį (b.l. 66-68), kuriuo prašė nustatyti naudojimosi žeme tvarką nustatyti pagal pateiktą siūlymą. Taip pat priešieškiniu prieštaravo nekilnojamojo turto atidalijimui, nurodydama, jog atidalijimas neįmanomas, nėra parengta inžinierinių komunikacijų projektinės dalys, patalpų pertvarkymai nėra inventorizuoti, neatliktas jų vertės nustatymas, šalims prašomos paskirti namo dalys yra nelygiaverčiai įrengtos.
Ginčijamo (skundžiamo) pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2012-09-18 sprendimu Kauno rajono apylinkės teismas ieškinį atmetė, o atsakovės priešieškinį patenkino, nustatė naudojimosi bendrosios nuosavybės teisės pagrindu valdomu žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pateiktą pasiūlymą (b.l. 148-153). Sprendimą teismas grindė šiais argumentais:
1. Ieškovo pateiktas bendrosios nuosavybės pasidalijimo projektinis pasiūlymas nėra parengtas pagal STR 2.02.09:2005. Iš namo rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų nėra aišku, kaip, kokiu būdu, iš kokių medžiagų turės būti atliktos naujai projektuojamos pertvaros, ar jos atitiks statybos įstatymo keliamus reikalavimus. Ieškovas prašo atidalinti iš gyvenamojo namo, suformuojant atskirus turtinius vienetus, patalpas, tačiau iš pateikto patalpų pasidalijimo projektinio pasiūlymo matyti, kad ieškovas prašo ne atidalinti iš gyvenamojo namo suformuojant atskirus turtinius vienetus, patalpas, o padalinti gyvenamąjį namą į du turtinius vienetus. Teismo posėdžio metu apklausta projektinį pasiūlymą parengusi architektė - G. J. paaiškino, kad sudarydama šį pasiūlymą rėmėsi VĮ „Registrų centras“ pažymėjimu, vietas parinko pagal ieškovo siūlymą; šildymo klausimus turintys spręsti šilumininkai; palėpės patalpų dalinti nebuvo galima, nes jos nėra įregistruotos VĮ „Registrų centras“, tačiau ji padalinusi, nes pusė patalpų vis tiek priklauso kiekvienam bendraturčiui; nurodė, kad atsakovė į cokolinį aukštą galinti patekti per garažą arba galima daryti įėjimą po laiptais, tačiau tam būtų reikalingas statybos leidimas. Teismas nesutiko su architektės argumentu, kad projektiniai pasiūlymai galintys būti netikslūs, o tuo atveju, jei teismas patenkintų ieškinį, projektai būtų paruošti pagal visus įstatymų reikalavimus, kadangi ieškovas įgytų galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis, padalinti bendrai naudojamą turtinį vienetą savo nuožiūra bei sukurti nekilnojamojo turto vienetus, kurie nebuvo aptarti su atsakove kaip bendraturte, atlikti rekonstrukciją, kurios sąlygos su ja nebuvo suderintos ir tokiu būdu pažeisti jos teises. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pastato rekonstrukcijos projektinis pasiūlymas neatitinka techninių reikalavimų, pažeidžia bendraturtės (atsakovės) teises.
2. Iš ieškovo pateikto gyvenamojo namo padalijimo projektinio siūlymo nėra aiškus atsidalijimas, nes prie jo nėra jokio aiškinamojo rašto, apsiribota pastabomis, kuriose nurodoma, kad patekimas į pastogės patalpą Nr. 2 galimas: įrengiant liuką su nuleidžiamomis kopėčiomis iš pat. Nr. 2 1 aukšte arba rekonstruojant priestatą ir įrengiant laiptus į pastogę, t. y. pateikiamos alternatyvos, o ne konkretus projektas, kuriame būtų išspręstas patekimo į palėpę klausimas. Be to, projektiniame pasiūlyme yra pateiktas tik vienintelis namo pjūvis, kuriame sutartiniais ženklais pažymėtos projektuojamos pertvaros, tačiau nėra jokio paaiškinimo, kokios tai pertvaros.
3. 2002-04-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (Žin., 2002, Nr. 41-1539, 2005, Nr. 80-2899) 20 punktu nustatyta, kad žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius. Šalių gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas atskiru nekilnojamuoju daiktu, o numatomos atidalinti žemės sklypo dalies „A"-„B“-„C“-„D“-„E“-„F“ riba pagal teismui pateiktą sklypo padalijimo tarp bendrasavininkų projektinį pasiūlymą kirstų pastatą lAlp, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prieš atidalinant žemės sklypo dalis iš bendros dalinės nuosavybės, visų pirma, turi būti išspręstas gyvenamojo namo lAlp suskaidymo į du atskirus nekilnojamojo turto kadastro objektus klausimas. Kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį, bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (LR žemės įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas LR žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Formuojant arba pertvarkant žemės sklypus laikomasi reikalavimo, kad prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Šis reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, kai žemės sklypas padalijamas ar atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio padalijimu ar atidalijimu bei suformuojamas atskiras statinys ir šiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Tuo tarpu kai statinys suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį (LR žemės įstatymo 40 straipsnio 2, 6 dalys, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas, todėl statinio nepadalijus ar neatidalijus jo dalies (taip yra šioje byloje), negalimas žemės sklypo, esančio po statiniu, atidalijimas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad neišsprendus pastato padalijimo klausimo ir nesuformavus atskirų nekilnojamojo turto objektų, reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo yra pirmalaikis.
3. Apelianto (ieškovo) – G. M. apeliacinio skundo argumentai
Apeliantas (ieškovas) – G. M. su Kauno rajono apylinkės teismo 2012-09-18 sprendimu nesutinka, pateiktu apeliaciniu skundu apygardos teismą prašo šį sprendimą panaikinti ir spręsti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą iš esmės, t. y. jo ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės patenkinti, o atsakovės – R. M. priešieškinį dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu tvarkos nustatymo atmesti bei priteisti iš atsakovės apelianto (ieškovo) naudai bylinėjimosi išlaidas, kurias jis patyrė nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą apeliantas (ieškovas) grindžia šiais argumentais:
1. Atmesdamas ieškovo ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir tenkindamas atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje laikomasi nuostatos, jog atidalijimui turėtų būti teikiamas prioritetas prieš kitus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, tame skaičiuje ir prieš naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios nuosavybės teisės objektas, tvarkos nustatymą.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apelianto (ieškovo) pateiktas projektinis pasiūlymas neatitinka techninių reikalavimų, yra parengtas nesilaikant techninių reikalavimų, ne pagal STR 2.02.09:2005, nors konkrečiai nenurodė, kokių konkrečių reikalavimų, numatytų minėtame STR ar kituose teisės normų aktuose neatitinka pateiktas atidalijimo projektas.
3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai rėmėsi LR statybos įstatymo 2 str. 27 d., kurioje įtvirtinta projekto statinio sąvoka, ignoravo LR statybos įstatymo 2 str. 31 d. numatytą projektinio pasiūlymo sąvoką, todėl sprendimas yra naikintinas LR CPK 330 str. pagrindu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tinkamu bendraturčio būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas būtent tinkamo projektinio pasiūlymo pateikimas.
4. Teismas savo sprendime nurodė, kad atsakovė nesutiko nei dėl šalių gyvenamojo namo padalijimo į du turtinius vienetus, nei dėl žemės sklypo atidalijimo, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti teismui savo siūlomą atidalijimo variantą, todėl nesutikdama su apelianto (ieškovo) pasiūlymu, atsakovė turėjo teisę teikti savo pasiūlymą, tačiau to nepadarė, kadangi apskritai prieštarauja atidalijimui iš bendrosios nuosavybės
5. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovės nesutikimo motyvą, o būtent tai, kad jai atitenkanti namo dalis tariamai esanti prastesnė, tačiau pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovei ne kartą buvo siūloma keistis gyvenamojo namo dalimis. Tai reiškia, kad atsakovė piktybiškai siekia užkirsti kelią atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, o teismas yra šališkas, kadangi gina tik atsakovės interesus, gi ieškovo teisė į atidalijimą iš bendrosios nuosavybės, kuri teismų praktikoje laikoma optimaliausiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdu, buvo ignoruojama.
6. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad tokie pasiūlymai, kuriuose numatomas bendraturčių dalių pakeitimas, pažeidžia atsakovės teises, nes neatsižvelgė į tai, kad pagal apelianto (ieškovo) pasiūlymą, atsakovei tenkanti netgi didesnė bendro turto dalis, todėl neaišku, kaip tai galėtų pažeisti jos teises.
7. Teismas atsižvelgė į tai, kad nutraukiant šalių santuoką teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, tačiau kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad toks sprendimas neturi būti pernelyg sureikšminamas, kadangi naudojimosi tvarkos nustatymas ir atidalijimas yra du skirtingi bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai.
8. Teismas netenkino reikalavimo dėl žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios nuosavybės motyvuodamas tuo, kad sklypai negali būti formuojami taip, kad riba kirstų statinį, tačiau apeliantas (ieškovas) šioje byloje siekdamas proceso operatyvumo reiškė du susijusius reikalavimus – atidalinti namą ir žemės sklypą. Patenkinus reikalavimą dėl namo atidalijimo, būtų galimas ir sklypo atidalijimas, o teismas turėjo galimybę abu reikalavimus išspręsti šioje byloje.
4. Atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovės procesinė atstovė advokatė Rasa Gradauskienė pateiktu atsiliepimu prašo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti ir priteisti atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nesutiktina, kad atmesdamas apelianto (ieškovo) reikalavimą atidalinti iš bendrosios nuosavybės ir nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pateiktą projektą teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, jog atidalijimas yra laikytinas prioritetiniu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalinti jam priklausančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės nutraukimo būdas yra priimtiniausias.
2. Tam, kad būtų galima iš bendrosios nuosavybės atidalinti natūra, būtinoji sąlyga yra tai, kad nuosavybės objektas būtų dalus daiktas, o šiuo atveju šalių gyvenamasis namas natūra negali būti padalintas, kadangi toks atidalijimo būdas pažeistų atsakovės teises, nes ji negalėtų pagal paskirtį naudotis jai paskirta namo dalimi. Apelianto projektinis pasiūlymas yra parengtas pagal 1990 m. inventorizacijos duomenis, kuriuose neatsispindi pastaruoju metu padaryti patalpų pertvarkymai (jie neinventorizuoti), todėl padalijimas nėra tikslus; nepateikta vandentiekio, kanalizacijos, namo šildymo projektinė dalis, todėl nėra aišku, kaip bus vykdomas namo atidalijimas, atsakovei skirtoje dalyje nėra laiptinės, per kurią būtų galimą patekti iš vieno aukšto į kitą, taip pat į palėpę, šalims tenkančios dalys yra nevienodai įrengtos. Šių aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovo pateiktas projektinis pasiūlymas yra neišsamus, neatitinka techninių reikalavimų ir pažeidžia atsakovės kaip bendraturtės teises.
3. Teismas padarė teisingą išvadą, kad apelianto projektas neatitinka techninių reikalavimų, nes jis esantis netikslus, o dėl apelianto argumento, kad nesutikdama su siūlomu projektu, atsakovė turėjusi teisę pateikti savo siūlymą, pasakytina, kad atsakovę tenkina dabartinė, teismo sprendimu nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Atsakovės nuomone, pirmiausia ši tvarka turėtų būti keičiama, nes priešingu atveju galiotų du teismo sprendimai, sukeliantys skirtingas teisines pasekmes, o tai prieštarautų teisinių santykių stabilumo principui. Be to, patvirtintus apelianto (ieškovo) siūlomą projektą, atsakovei tektų kreiptis dėl naujo statybos leidimo, naujai perprojektuoti statinius, suplanuoti atskirus įėjimus į mansardą ir pirmą aukštą; pateiktame pasiūlyme nėra susisiekimo su kitomis patalpomis iš patalpos 11, o įvažiavimas į garažą negali būti laikomas tinkamu įėjimu į namą; projektas neatitinka imperatyvių priešgaisrinės saugos reikalavimų – projekte, pagal kurį namas yra dalijamas į du atskirus objektus, privalo būti numatyta ištisinė pirmo tipo priešgaisrinė siena, pastatyta per visą namo aukštį, neleidžianti išplisti gaisrui iš vienos namo dalies į kitą sugriuvus namo konstrukcijoms, o apelianto projekte tai nenumatyta ir laikytina esminiu šio projekto trūkumu.
4. Nesant galimybės atidalinti namą, teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą atidalinti žemės sklypą, nes tokiu atveju sklypų riba kirstų nepadalintą gyvenamąjį namą.
5. Apelianto argumentai, jog pagal jo pasiūlytą projektą atsakovei tektų netgi didesnė namo dalis yra nepagrįsti, kadangi po santuokos nutraukimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo atsakovė jai naudotis paskirtą namo dalį įsirengė, sutvarkė ir tokiu atveju, jeigu atidalijant iš bendrosios nuosavybės jai būtų paskirtos kitos patalpos, į kurias ji net negalinti patekti, kuriose neatliktas remontas, jai atitenkanti nuosavybės dalis būtų prastesnė ir tai pažeistų atsakovės teises, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad projektas, kuriame keičiamos bendraturčių dalys, jos teises pažeidžia.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ginčo nekilnojamieji daiktai šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismui patvirtinus jų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria jie ne tik pasidalijo turtą, tačiau ir patys nusistatė naudojimosi juo tvarką (b.l 6-8). Taigi akivaizdu, jog daiktai jau yra valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet vienas iš bendraturčių pageidauja atsidalinti iš šios nuosavybės suformuojant du atskirus daiktus, nes, pasak ieškovo, sutarimo su atsakove dėl bendrų daiktų naudojimo nėra- todėl tik tokiu būdu pavyktų išspręsti ginčus.
Iš vienos pusės vertinant situaciją pritartina teisminei praktikai, jog atidalijimui turėtų būti suteikiamas prioritetas prieš kitus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, nes taip yra geriausiai užtikrinamas įstatymų nustatytas bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas. Tačiau žiūrint iš kitos pusės- kolegija pabrėžia, kad nors teismų praktika atidalijimą iš bendrosios nuosavybės laiko prioritetiniu šios teisės įgyvendinimo būdu, pripažįsta, kad šis būdas pranašesnis prieš kitus (pavyzdžiui, naudojimosi tvarkos bendrosios nuosavybės objektu nustatymą) tuo, kad šis būdas užkerta kelią tolimesniems nesutarimams ir ginčams dėl naudojimosi daiktu, šio bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo taikymas negali būti absoliutinimas ir beatodairiškai sureikšminamas, t.y. visų pirma, prašant atidalijimo iš bendrosios nuosavybės privalo būti nuosekliai laikomasi teisės normų aktų reikalavimų, atsižvelgiama į tai, ar toks bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdas yra įmanomas pagal nuosavybės objekto pobūdį (ar daiktas dalus ir įmanoma jį natūra padalinti keliems bendrasavininkiams), ar tokio būdo taikymas nepaneigs kito bendraturčio interesų, teisėtų lūkesčių. Jeigu pastaruoju požiūriu visumos bendraturčių interesus labiau atitinka naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas, teismas privalo taikyti šį bendraturčių teisių įgyvendinimo ir jų gynimo būdą.
Nagrinėdama apeliacinį skundą kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, ir su jo motyvais iš esmės sutinka. Tai pat papildomai pažymi, jog galima įžvelgti, kad ieškovas, reikšdamas šį ieškinį elgiasi nevisiškai sąžiningai. Prašydamas atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovas neprašo, kad būtų atidalinamos būtent tos dalys, kuriomis jam buvo priskirta naudotis po santuokos nutraukimo, o siekia, kad jam tektų asmeninėn nuosavybėn dar kitokių patalpų dalis, kurios nors ir atitiktų jam tenkančią ½ idealinę dalį, tačiau nebūtų paisomas teismo sprendimas. Tai, be abejo, formaliai žiūrint galima, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l. 100-103), apklaustas liudytojas (b.l. 135) vienareikšmiškai patvirtina, jog šalys jau nutraukinėjant santuoką buvo svarsčiusios ne vieną nekilnojamojo daikto pasidalinimo variantą, ir ieškovas pasirinko tą, kuris jam atrodė tinkamiausias ir priimtiniausias. Todėl esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo buvo patvirtinta tarp šalių naudojimosi tvarka, ir iš esmės nepasikeitus aplinkybėms, nėra jokio pagrindo daryti intervenciją į šį sprendimą, nes tai iš esmės prieštarautų Civilinėje teisėje įtvirtintiems teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principams. Be to tai būtų nesąžininga atsakovės atžvelgiu, nes iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė investavo į jai teismo sprendimu tekusias namo dalis lėšų, tvarkėsi patalpas, o ieškovui ir taip buvo tekusios geriau sutvarkytos patalpos. Be to kolegija mano, kad net ir atidalijus natūra daiktus, tai santykių tarp šalių nepagerins, nes iš esmės jos liks gyventi tam pačiame name, tik daikto (-ų) teisinis statusas bus kitoks.
Taip pat kolegija, įvertinusi bylos medžiagą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais (jų neatkartodama), jog daikto atidalijimas iš esmės techniškai nėra įmanomas, arba tam, kad būtų toks padalijimas įgyvendintas, būtų reikalingos neproporcingai didelės sąnaudos siekiamam rezultatui. Tokia išvada darytina ir dėl to, jog: a) pagal STR 2.02.09:2005 29 punkto reikalavimus sublokuoti namai turi būti atskiriami ištisinėmis 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis, kurios turi būti pastatytos per visą namo aukštį ir neleisti gaisrui išplisti iš vieno namo į kitą, sugriuvus namo konstrukcijoms iš gaisro židinio pusės. To nėra, o šis teisės akto reikalavimas imperatyvus; b) vykdant atidalijimą būtų iš esmės sugriautos inžinierinės namo komunikacijos, ir neapspręsta kas, kaip ir kuo vadovaujantis jas atstatys, nes nėra šios projektinės dalies, ir kokios bus sąnaudos šiems darbams; c) nėra iki galo tikslūs namo matavimai ir ne visas namo plotas įtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą (pvz. pastogė).
Atsakydama į kitus apeliacinio skundo motyvus kolegija pasisako sekančiai:
Dėl apelianto (ieškovo) apeliaciniame skunde dėstomų teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai aiškino, kad jo pateiktas projektinis pasiūlymas neatitinka techninių reikalavimų, nes prie jo neprijungtas joks aiškinamasis raštas ir tokiu būdu netinkamai taikė LR statybos įstatymo normas, o būtent vadovavosi tuo, ką įstatymas apibrėžia kaip statinio projektą, o visiškai nepagrįstai ignoravo įstatymo apibrėžiamą projektinio pasiūlymo kategoriją, kuri kasacinio teismo praktikoje yra traktuojama kaip pakankamas būdas atskleisti bendraturčiams savo ketinimus, susijusius su bendrosios nuosavybės objekto rekonstravimu, pasakytina sekančiai. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su reikalavimų dėl bendraturčio įpareigojimo duoti sutikimą bendrosios nuosavybės objekto rekonstrukcijos darbams nagrinėjimu, iš tiesų pažymima, jog tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje laikomas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte) pateikimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Taigi, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto minimoje kasacinio teismo praktikoje yra pasisakoma dėl atvejų, kai bendraturčiai neduoda sutikimo rekonstrukcijai ir kreipiamasi į teismą dėl jų įpareigojimo tokį sutikimą duoti ar dėl leidimo atlikti rekonstrukcijos darbus be bendraturčio sutikimo, o šioje byloje yra teismo prašoma baigti bendrosios dalinės nuosavybės teisę atidalijant bendraturčiams priklausančias dalis natūra, todėl apelianto minimose bylose priimtų kasacinių nutarčių ir šios bylos faktinės aplinkybės, o atitinkamai ir teismų procesinių sprendimų ratio decidendi nesutampa.
Pabrėžtina ir tai, kad teismų praktikoje yra akcentuojama, jog bendraturčių nesutikimas su teikiamu projektiniu pasiūlymu turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Č. V. v. A. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-1064/2003). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė nesutikdama su ieškiniu ir pareikšdama byloje priešieškinį dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo, o taip pat pateikdama atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pateikė pakankamai išsamius ir pagrįstus argumentus, kuriuose atskleidžiamas negatyvus ieškovo projektinio pasiūlymo poveikis jos teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent pagrįstai nurodė, kad pasiūlymas yra parengtas neatsižvelgiant į po tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo padarytus gyvenamojo namo patalpų pertvarkymus, kurie nėra inventorizuoti, todėl šiam pasiūlymui stinga tikslumo, taip pat tai, kad pasiūlymas nėra pakankamai konkretus, t. y., jame pateikiama keletas alternatyvių pasiūlymų, kaip atsakovė galėtų išspręsti patekimo į atskiras jai siūlomas paskirti patalpas klausimą, bet nenurodomas konkretus, paprasčiausias ir optimaliausias įėjimo įrengimo projektas. Pažymėtina, jog teismų praktikoje sprendžiant bendraturčių sutikimo su bendrosios nuosavybės objekto rekonstrukcija klausimus taip pat yra akcentuojama, jog tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbų (rekonstrukcijos) poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti, todėl pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t.y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, ieškovo projektinis pasiūlymas rekonstrukciją, kuri reikalinga atidalijant iš bendrosios nuosavybės, konkretizavo nepakankamai.
Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog teisminio nagrinėjimo metu jis atsakovei siūlęs keistis namo dalimis, todėl kategoriškas nesutikimas su ieškinio reikalavimais reiškia tik tai, kad atsakovė apskritai nesutinka su atidalijimu kaip bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu, pasakytina, kad net ir tuo atveju, jei šalys pasikeistų joms siūlomomis paskirti namo dalimis, tai vis tiek nepašalintų projektinio pasiūlymo neatitikimo imperatyviems statybą reglamentuojančių normatyvinių aktų reikalavimams. Be to, kaip jau minėta, teismas sutinka su atsakovės nurodomais argumentais, jog teismui nutraukus šalių santuoką ir nustačius naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, atsakovė jai paskirtose patalpose atliko tam tikrus pertvarkymus, ėmėsi veiksmų pritaikyti jas savo poreikiams, todėl toks atidalijimo būdas, kai jai paskiriamos kitos patalpos (net ir didesnės ploto atžvilgiu), pažeistų atsakovės interesus, neatitiktų teisėtų lūkesčių ir toliau naudotis patalpomis, kurias teismas jai buvo paskyręs nustatydamas naudojimosi namu tvarką.
Dėl žemės sklypo
Šioje dalyje sutiktina su apelianto argumentais, jog reiškiant ieškinį dėl namo atidalijimo, racionalu prašyti ir atidalinti žemės sklypą. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui pripažinus ieškovo reikalavimą dėl gyvenamojo namo atidalijimo netenkintinu, su juo susijęs reikalavimas atidalinti žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes tokiu atveju žemės sklypo riba kirstų bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą. Kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Formuojant arba pertvarkant žemės sklypus laikomasi reikalavimo, kad prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Šis reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, kai žemės sklypas padalijamas ar atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio padalijimu ar atidalijimu bei suformuojamas atskiras statinys ir šiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Tuo tarpu kai statinys suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį (Žemės įstatymo 40 straipsnio 2, 6 dalys, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas). Tai reiškia, kad statinio nepadalijus ar neatidalijus jo dalies (taip yra šioje byloje), negalimas žemės sklypo, esančio po statiniu, atidalijimas.
Todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes, bei vertindamas jog atidalijimas negalimas, teismas priėmė racionalų sprendimą nustatyti tarp bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarką, tuo išspręsdamas ginčą dėl naudojimosi juo, ir kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kadangi apeliaciniu skundu ieškovas nenurodo kuo ydinga naudojimosi žemės sklypu tvarka, tik akcentuoja, kad buvo reikalinga atidalinti sklypo dalį (dėl ko nutartyje kolegija jau pasisakė), neperžengdama apeliacinio skundo ribų kolegija, šiuo klausimu daugiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jų priteisimo
Atsakovės procesinė atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus. Kadangi apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo kolegija netenkina, iš jo atsakovei turi būti priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teismui pateikti įrodymai (b.l. 175-176), kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovė advokatei sumokėjo 1200 Lt. Nors ši suma ir neviršija Teisingumo ministro patvirtintų maksimalių išlaidų už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą dydžio, tačiau kolegija vertina tai, jog byla nelaikytina labai sudėtinga, čia nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, advokatė rengė dokumentus ir dalyvavo pirmosios instancijos teisme, todėl ši suma laikytina per didele už atsiliepimo surašymą ir kolegijos manymu mažintina iki 600 Lt.
Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1. p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apelianto (ieškovo) – G. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto - G. M. atsakovei- R. M. 600 (šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.