- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-220-606/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-009474-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- E. K.
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-606/2017
Teisėjas Vaclovas Jurjonas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-009474-2017-7
2017 m. rugsėjo 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. K., gim. (duomenys neskelbtini), nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalį 90 MGL (3384 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta 1/3 ir nustatyta galutinė bausmė – 60 MGL (2256 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausta vairuoti kelių transporto priemones trejus metus.
Konfiskuotas automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2017 m. vasario 26 d. iki 2017 m. vasario 27 d. (dvi paros).
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 26 d. 17.59 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 15A, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo E. B. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio (2,53 promilės etilo alkoholio).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, paskiriant laiduotoją, arba pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminą iki dvejų metų, taip pat nekonfiskuoti E. B. priklausančio automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr (duomenys neskelbtini).
Apelianto teigimu, įstatymas teismą įpareigoja apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus bei susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nėra susiformavę, ir tik tokiam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomą jo tolesnio elgesio korekciją – autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad šis asmuo laikytųsi įstatymų bei nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Apeliantas pažymi, kad BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, tačiau, apelianto įsitikinimu, jis atitinka BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas sąlygas, o jo asmenybę charakterizuojančios ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai įvertintos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ateityje jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Pažymi, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nesunkų nusikaltimą jis padarė, būdamas neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis pripažino visiškai, davė nuoseklius parodymus apie įvykį, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nustatyta tik jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra dar jaunas asmuo, Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas nusiskundimų dėl jo elgesio neturi, į psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų kabineto apskaitą neįrašytas, jokios kitos neigiamai charakterizuojančios medžiagos byloje nėra. Apeliantas nurodo, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra besąlygiškas veiksmas ir priklauso nuo asmens, kuriam jis taikytas savo neteisėtų veiksmų suvokimo ir tolesnio elgesio koregavimo. Pagal BK 40 straipsnio 7 dalį, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Be to, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, visuomenės saugumas gali būti užtikrinamas ir kitomis priemonėmis, pvz., skiriant atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK 67 straipsnyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones. Kartu apeliantas teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog jo tėvo žmona J. K. yra tinkama būti laiduotoja, ji atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas. J. K. gyvena kartu su juo ir tėvu, su ja bendrauja visais gyvenimo klausimais, klauso jos, tarp jų vyrauja pagarba ir pasitikėjimas, todėl ji gali daryti jam teigiamą įtaką. Esant šioms aplinkybėms, apelianto nuomone, J. K. yra verta teismo pasitikėjimo, turi autoritetą jam ir gali daryti teigiamą įtaką, todėl abejoti jos, kaip laiduotojos, tinkamumu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, nuteistasis E. K. teigia, kad uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, tačiau svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). Apeliantas neginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos trukmės nustatymu, motyvuodamas tuo, kad tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, nebuvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios jo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Teigia, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog jis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai nustatytas didesnis, nei 1,5 promilių girtumas, dėl to jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas ANK, bet pagal BK nuostatas. Tačiau nusikalstamą veiką jis padarė (duomenys neskelbtini) kaime, policijos pareigūnai jį sustabdė tik pradėjus važiuoti nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, todėl jis galėjo tik minimaliai sukelti pavojų kitiems eismo dalyviams. Jokios žalos ar kitų neigiamų padarinių dėl jo padarytos nusikalstamos veikos nekilo. Be to, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Apeliantas nurodo, kad jis savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, teisiamas pirmą kartą, yra dar jaunas, charakterizuojamas teigiamai, todėl teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nepagrįstai nustatė jam trejų, o ne dvejų metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą, t. y. jam buvo paskirta ne vidutinės, o maksimumą atitinkančios trukmės baudžiamojo poveikio priemonė, todėl buvo pažeistos BK 68 straipsnio nuostatos.
Šalies argumentai
Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. nurodo kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jam inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas vairuojant automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis nuosavybės teise priklauso E. B.. Pažymi, kad BK 281 straipsnio ir ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, ja siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Tačiau šių tikslų įgyvendinimas, nuteistojo nuomone, įmanomas ir netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo. Apelianto teigimu, automobilio savininkas jam niekada jo vairuoti daugiau nepatikės, todėl jo panaudoti nusikalstamai veikai daryti galimybės niekada neturės, todėl ir nekonfiskavus ne jam priklausančią transporto priemonę, tai nesudarytų sąlygų pakartotiniam jo nusikalstamumui. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės dėl panaudoto turto. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise nepriklausančio turto konfiskavimas neišvengiamai riboja kito asmens nuosavybės teisę, todėl turi ir nepagrįstų nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (2013 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Aptarto didesnio pavojaus šaltinio sąvokos išaiškinimo kontekste, apelianto įsitikinimu, yra pakankamas pagrindas nagrinėjamoje situacijoje nekonfiskuoti E. B. priklausančios transporto priemonės, nes ji neatitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo priemonės sąvokos. Apeliantas pažymi, kad E. B. priklausanti transporto priemonė yra net 3500 Eur vertės, todėl jeigu būtų paliktas sprendimas ją konfiskuoti, jam neabejotinai tektų atlyginti tokio dydžio padarytus nuostolius. Kadangi apeliantas nedirba, todėl tokių pajamų neturi ir nuostolių padengimas taptų sunkiai įmanomas, o E. B. šeima patirtų didžiulių nuostolių. E. B. gyvena nesusituokęs su A. P., su ja augina mažametį sūnų, jų šeima yra labai tvarkinga, nepasiturinti, vaikelis turi įgimtą širdies nepakankamumą, serga kitomis ūminėmis peršalimo ligomis, todėl šios šeimos vienintelės transporto priemonės konfiskavimas šeimai padarytų milžiniškos žalos, nes šeima, gyvenanti kaimiškoje vietovėje, negalėtų sūnaus nuvežti į gydymo įstaigas, kur vaikeliui reikalinga nuolatinė medikų priežiūra, todėl patirtų didelių nepatogumų ir tiesioginių turtinių nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, taip pat veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau mano, kad jis, taikant BK 40 straipsnio nuostatas, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat, apelianto nuomone, jam uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – nepagrįstai ilgai, be to, prašo nekonfiskuoti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio automobilio, kuriuo padarė nusikalstamą veiką.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pažymėtina, kad nors nuteistasis E. K. anksčiau neteistas, visiškai prisipažino savo kaltę ir teigia, jog gailisi padaręs nusikalstamą veiką, žala, kurią būtų reikalinga atlyginti ar pašalinti, nepadaryta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistąjį E. K. charakterizuojančius duomenis, neturi jokio pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus nustatyta, kad nuteistasis E. K. Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo automobilį, neturėdamas tam teisės. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarimu jis nubaustas pagal ATPK 124² straipsnio 4 dalį, 124¹ straipsnio 7 dalį už tai, kad chuliganiškai vairavo automobilį, būdamas neblaivus (nustatytas 2,15 promilės neblaivumo laipsnis). Nepraėjus nei mėnesiui, jis vėl padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, t. y. vairavo automobilį, kai teisė vairuoti transporto priemones atimta, ir už tai nubaustas Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarimu. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimu jis vėl nubaustas už tai, kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus ir, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones (b. l. 55–62), o 2017 m. vasario 26 d. nuteistasis E. K. vėl vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio (2,53 promilės etilo alkoholio), ir už tai nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, 2017 m. vasario 26 d. nuteistasis E. K. vairavo automobilį ne tik, būdamas neblaivus, bet ir, kai teisė vairuoti transporto priemones atimta (b. l. 39). Aptarti nuteistojo E. K. ankstesni baustumai jį aiškiai charakterizuoja kaip asmenį linkusį nesilaikyti įstatymų ir visuomenei priimtinų moralės normų, parodo, kad jis jokių išvadų iš ankstesnių baustumų nepadarė, vairuoja automobilį ne tik neturėdamas tam teisės, bet ir, būdamas neblaivus. Kad nuteistasis E. K. nejaučia jokios atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų, jaučiasi nebaudžiamas, matyti ir iš jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų kaip įtariamojo parodymų, kur jis parodė, kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus, nes neturėjo ko prarasti, kadangi teisė vairuoti transporto priemones jam ir taip yra atimta (b. l. 78). Toks nuteistojo požiūris į daromus pažeidimus bei padarytą nusikaltimą parodo, kad jis savo elgesio kritiškai nevertina ir savo veiksmais keliamos grėsmės visuomenei nepripažįsta. Tai, kad nuteistasis jaučiasi nebaudžiamas, neturi jokio atsakomybės jausmo nei sau, nei visuomenei, galima daryti išvadą ir iš to, kad jis jam paskirtų baudų nemoka, o paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, ir toliau vairuodamas transporto priemones, kai ši teisė jam atimta, vertina tiesiog kaip neturėjimą ką prarasti.
Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atleisti nuteistąjį E. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra teisinio pagrindo (BK 40 straipsnio 1 dalis), kadangi nėra visiškai jokio pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kartu pažymėtina, kad nesant sąlygos atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo aptarti ir nuteistojo E. K. apeliacinio skundo argumentus dėl nurodytos laiduotojos tinkamumo (BK 40 straipsnio 3 dalis).
Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriamas kartu su bausme.
Baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – aptarta BK 68 straipsnyje, jo 1 dalyje pažymima, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). Kaip jau buvo minėta, BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad vairavimo laikinai netekus teisės vairuoti faktas neužkerta kelio teismui svarstyti klausimą dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – vieneriems metams ar ilgesniam laikui turi savarankišką teisinę reikšmę, nes tokiu atveju, pasibaigus draudimo terminui, teisė vairuoti grąžinama pažeidėjui tik tada, kai jis Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka užbaigia papildomus vairuotojų mokymus ir išlaiko kvalifikacinius egzaminus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirdamas nuteistajam E. K. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejų metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę trejų metų terminui, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios E. K. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. K. padarė labai šiurkštų ir pavojingą Kelių eismo taisyklių pažeidimą – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio (2,53 promilės etilo alkoholio), dėl to jo veiksmai buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Administracinių nusižengimų kodekso, bet pagal BK nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. teigė, kad nusikalstamą veiką jis padarė (duomenys neskelbtini) kaime, o policijos pareigūnai jį sustabdė tik pradėjus važiuoti nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, todėl jis galėjo tik minimaliai sukelti pavojų kitiems eismo dalyviams, tačiau ši aplinkybė visiškai nesumažina padaryto nusikaltimo pavojingumo. Bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Analizuojamu atveju savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos E. K. pripažino visiškai, tačiau sprendžiant klausimą dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jau išanalizuoti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, kad jis jokių išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir jo kritiškai nevertina, linkęs vairuoti transporto priemones neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus bei pasitaisyti visiškai nelinkęs, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad tik uždraudus naudotis specialia teise maksimaliam – trejų metų – terminui, nors iš dalies bus įgyvendinta bausmės paskirtis. Todėl jokio pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra.
Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo turinį sudaro priverstinis, neatlygintinas iš nusikalstamos veikos gauto, darant nusikalstamą veiką panaudoto ar nusikalstamai veikai daryti suteikto turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose, kuriuose nurodoma, kad ji gali būti skiriama kartu su bausme.
Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudotam turtui. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju automobilis, kurį vairavo E. K., būdamas neblaivus, nuosavybės teise priklausė ne jam, bet kitam asmeniui – E. B.. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto kaip liudytojo R. B. parodymų nustatyta, kad jis minėtame automobilyje kartu su nuteistuoju E. K. gėrė alkoholinius gėrimus ir, žinodamas, kad E. K. yra neblaivus, bei teisė vairuoti transporto priemones jam atimta, leido E. K. vairuoti automobilį, kartu su juo važiavo ir pats, t. y. E. B., perleisdamas automobilį vairuoti E. K., aiškiai žinojo, kad E. K., būdamas neblaivus, ir vairuodamas automobilį darys įstatymo uždraustą veiką (BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas), todėl kartu rizikavo ir prarasti savo turtą.
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau, turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Siekiant nustatyti ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, turi būti įvertinamos visos reikšmingos turto panaudojimo nusikalstamos veikos darymo procese aplinkybės. Abejonių dėl to, jog nagrinėjamu atveju E. B. priklausanti transporto priemonė – automobilis „Volkswagen Passat“ – atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, teisėjų kolegijai nekyla. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą ir BK 281 straipsnio 7 dalies dispoziciją, transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Taigi, nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas yra neįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 281 straipsnio ir ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Tokia situacija ne tik, kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, kartu ir turto konfiskavimo, pobūdžio.
Kaip jau buvo aptarta, automobilio, kuriuo E. K. padarė nusikalstamą veiką ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, savininkas E. B. minėtame automobilyje kartu su nuteistuoju E. K. gėrė alų, išgėrė net po 5–6 butelius alaus. E. B. ne tik kartu su nuteistuoju E. K. gėrė alkoholinius gėrimus, bet ir žinojo, kad nuteistajam E. K. jau anksčiau buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, todėl jis ir leido automobilį vairuoti būtent E. K., kartu pats išvengdamas atsakomybės už vairavimą, būnant neblaiviam. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. K. parodė, kad jis vairavo automobilį, būdamas neblaivus, manydamas, kad jam nėra ko prarasti, nes jam teisė vairuoti transporto priemones jau buvo atimta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliaciniame skunde nuteistojo E. K. teigimu, E. B. žinodamas, kad jam automobilis labai svarbus šeimos poreikių tenkinimui, tačiau leisdamas vairuoti jo automobilį neblaiviam asmeniui, kaip jau buvo minėta, aiškiai prisiėmė riziką dėl jo turto praradimo. Toks automobilio savininko E. B. ir nuteistojo E. K. požiūris aiškiai parodo nepagarbą įstatymui bei nebaudžiamumo jausmą. Kaip jau buvo akcentuota, nuteistasis E. K. anksčiau ne kartą baustas už tai, kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus, ir, kai tokia teisė jam atimta, tačiau išvadų nepadarė ir aiškiai jaučiasi nebaudžiamas. Akcentuotina, kad nuteistasis E. K. ir anksčiau darė labai šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, vairuodamas skirtingus automobilius (b. l. 55–62). Aptartas ne tik nuteistojo E. K. požiūris dėl jo nebaudžiamumo, t. y. kad jis neturi ko prarasti, kai teisė vairuoti jam yra atimta, bet ir E. B. suvokimas, kad jeigu asmeniui atimta teisė vairuoti, tai jis tokiam asmeniui gali duoti vairuoti savo automobilį ir būnant neblaiviam, visiškai nepaneigia to, kad ir ateityje E. B. gali ir vėl duoti savo automobilį neblaivam asmeniui uždraustai veikai daryti. Todėl pirmosios instancijos teismas konfiskavo E. B. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtai ir pagrįstai (BK 72 straipsnio 1 dalis, 4 dalies 1 punktas, 67 straipsnio 3 dalis).
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.